VIRTUALIOS PARODOS "LIETUVIŲ IR UŽSIENIO ŠALIŲ DAILĖ" VADOVAS
(ekspozicijos komentaras) 

PRATARMĖ
KLASICIZMAS

ROMANTIZMAS

PRANCŪZŲ TAPYBA

ITALŲ XVII a. DAILĖ 

ANIMALISTINIS ŽANRAS 

VOKIEČIŲ DAILĖ

BELGŲ DAILĖ

SKULPTŪRA

BALDAI
VIRTUALIOS PARODOS EKSPOZICIJA

PRATARMĖ

  • Muziejaus dailės salėje, kuri iki 1999 m. veikė senajame muziejaus pastate, buvo įrengta ir veikė nuolatinė  Lietuvos ir užsienio šalių paveikslų, skulptūrų ekspozicija. Pradėjus pastato remontą, ekspozicija išformuota. Pagal muziejaus darbuotojos Zitos Dargaitės parengtą buvusios ekspozicijos konspektą, ekspozicija atkurta virtualioje erdvėje. Į šią ekspoziciją mes ir kviečiame svetainės lankytojus.

  • Ekspozicijoje rodomi kūriniai, atvežti į Žemaičių muziejų „Alka” 1940 m. iš nacionalizuotų Žemaitijos dvarų bei vėliau įsigyti meno kūriniai.
  • Žemaitijoje priskaičiuojama keli šimtai didesnių ar mažesnių dvarų. Daugelio jų savininkai turėjo vertingus meno rinkinius.
  • 1940 m. buvo sudaryta komisija meno vertybėms dvaruose registruoti. Baigus registraciją, paveikslai, skulptūros, baldai, porceliano rinkiniai pradėti gabenti į muziejų. Didžioji dalis paveikslų ir kitų kūrinių saugoma Žemaičių muziejaus „Alka” fonduose. Ten yra rinkiniai, atvežti iš Šuazelių-Gufje, Oginskių, Platerių, Gorskių ir kt. Žemaitijos dvarų.
  • Salėje eksponuojamas 41 paveikslas, 15 skulptūrų, 8 vazos, 2 sekreterai, 5 stalai ir nemažai kitų meno vertybių.
  • Daugumos paveikslų autoriai yra nežinomi, nežinoma ir jų ankstesnė buvimo vieta.
  • Salėje buvo rodomi lietuvių, prancūzų, flamandų, vokiečių dailininkų darbai.

KLASICIZMAS

Pranciškus Smuglevičius (1745-1807). Paveikslas „Agripina perkelia savo vyro Germaniko palaikus”

  • Lietuvių dailę ekspozicijoje atstovavo Vilniaus meno mokyklos įkūrėjo Pranciškaus Smuglevičiaus (1745-1807) originalus darbas „Agripina perkelia savo vyro Germaniko palaikus”. Pr. Smuglevičius tapybos mokėsi pas savo tėvą Luką Smuglevičių ir giminaitį Simoną Čechavičių, 1763-1784 m. studijavo Romoje Maronio studijoje, vėliau - Šv. Luko akademijoje. 1797 m. buvo paskirtas Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros vadovu. Jis parengė pirmąją piešimo ir tapybos mokymo programą. Pr. Smuglevičius buvo „vilnietiškosios tapybos mokyklos” pradininkas. Jis vienas iš pirmųjų klasicizmo atstovų ir vienas iš pirmųjų ėmėsi liaudiškosios tematikos.
  • Paveikslas „Agripina” tapytas paskutiniaisiais dailininko gyvenimo metais. Paveikslo centre pavaizduota žymaus Romos karvedžio Germaniko žmona Agripina. Ji ką tik išlipo iš laivo, atplaukusio iš Antiochijos. Prie krūtinės ji laiko dėžutę su Germaniko pelenais. Pasitinka gausybė žmonių, tarp jų yra sūnus Kaligula ir duktė Julija. Didžiausias paveikslo privalumas yra jo kompozicija. Pr. Smuglevičius buvo geras kompozicijos meistras. Jis laikėsi A. R. Mengso klasicistinės formos sampratos. Paveiksle neturi būti chaoso, viskas turi atitikti Renesanso grožio supratimą.
  • Paveiksle pavaizduota daug asmenų ir visi suskirstyti į kūgius. Pagrindinis kūgis yra paveikslo centre. Tai Agripina su dėžute rankose. Visų žvilgsniai krypsta į dėžutę, kurioje yra Germaniko pelenai. Šalia Agripinos pavaizduota moteris nukreipia visų žvilgsnius į paveikslo centrą.
  • Paveikslas priklausė Raudondvario grafui Benediktui Tiškevičiui. Grafas paveikslą dovanojo Žemaičių vyskupui M. Valančiui. Iškėlus vyskupystės centrą į Kauną, paveikslas liko Varniuose. Vyskupui mirus, jo buvusi šeimininkė paveikslą pardavė Pavandenės dvaro savininkui Viktorui Sakeliui. V. Sakelio sūnus Zigmantas paveikslą dovanojo muziejui.
  • Vincas Slendzinskis. Paveikslas „Vyro portretas”
  • XIX a. realistinę lietuvių dailę ekspozicijoje atstovavo Vinco Slendzinskio drobė „Vyro portretas”. V. Slendzinskis piešimo ir tapybos mokėsi pas savo tėvą Aleksandrą Slendzinskį ir K. Rusecką. Nuo 1855 m. iki 1863 m. studijavo Tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje Maskvoje. Studijų metais jį rėmė B. Tiškevičius. Už dalyvavimą 1863 m. sukilime buvo ištremtas. 1872 m., grįžęs iš tremties, gyveno Krokuvoje pas brolį ir susipažino su dailininku J. Mateika. J. Mateika paskatino domėtis istorine tematika.
  • Iš Krokuvos išvyko į Drezdeną. 1875-1883 m. vėl buvo tremtyje Charkove. Grįžęs iš tremties gyveno Vilniuje.
  • V. Slendzinskis tapė realistinius portretus, buitines, istorines kompozicijas.
  • Salėje eksponuojamas „Vyro portretas” realistinis, nutapytas labai kruopščiai. Viršutiniame kairiajame kampe pavaizduotas herbas „Bagorija”. Šį herbą turėjo grafų Valavičių giminė.

V. Slendzinskis. Paveikslas „Senutė veria siūlą”

  • XIX a. susiformavo apibendrintas tam tikras visuomenės sluoksnio atstovo portretas. Prie tokių galima priskirti V. Slendzinskio paveikslą „Senutė veria siūlą. Šitame paveiksle konkretaus luomo ypatybės užfiksuotos su etnografiniu tikslumu. Matome, jog senutė neturtinga. Kruopščiai nutapytos visos detalės: apiplyšę kailiniai, ant pečių nusmukusi skara, ant kaklo - rožančius, ant kelių - suplyšusi kepurė. Dailininkas tikroviškai pavaizdavo susikaupusį seno žmogaus veidą, primerktų akių žvilgsnį.
  • Šis paveikslas į muziejų atvežtas 1940 m. iš grafų Platerių dvaro. Antroje drobės pusėje yra užrašas, nurodantis, kad grafas Pliateris paveikslą įsigijo 1860 m. Vilniuje.

ROMANTIZMAS

Kanutas Ruseckas (1800-1860)

  • XIX a. klasicizmas savo vietą užleidžia romantizmui. Žymiausias to laiko tapytojas buvo Kanutas Ruseckas (1800-1860). Meno paslapčių jis mokėsi Vilniaus Dailės mokykloje pas J. Rustemą, J. Saundersą ir K. Jelskį. 1820m. debiutavo dailės parodoje Vilniuje. 1821 m. išvyko studijuoti į Paryžių ir Romą. Paryžiuje studijavo pas prof. G. Letjerą, Romoje studijavo geriausius klasikinės dailės pavyzdžius.
  • Gyvendamas Romoje tapė daugiausia peizažus, romantiškus antikinės Romos griuvėsius, siauras , spalvingas gatveles. 1825-1827 metais gyveno Neapolyje, savo įspūdžius įamžino paveiksle „Neapolis”. Grožį čia jis perteikė betarpiškai, neidealizuodamas.
  • 1931 m. K. Ruseckas sugrįžo į Vilnių. Nuo 1934 m. iki mirties dėstė piešimą ir tapybą Vilniaus bajorų institute. K. Rusevkas tapė poetiškus, romantiškus peizažus. Jis buvo pirmosios tautinės romantizmo programos kūrėjas. Prie romantiškojo tipo kūrinių priskiriamas paveikslas „Pjovėja”. Dailininkas nutapė jų keletą variantų. Šitame paveiksle dailininkas dirbančią merginą vaizduoja nerealistiškai. Ji nutapyta išeiginiais rūbais, veidas visiškai ne valstietės. K. Ruseckas sukūrė romantišką merginos portretą.
  • Lietuvių dailę atstovauja ir nežinomų XIX a. dailininkų tapyti paveikslai „Verpėja”, ”Moters portretas” ir „Berniuko portretas”. Šalia matome Alredo Remerio paveikslą „Mergaitės galvutė”.

 Alfredas Remeris (1832-1897)

  • Alfredas Remeris(1832-1897) piešimo mokėsi pas tėvą Eduardą Remerį, vėliau pas K. Rusecką Bajorų institute ir J. Zenkevičių (Remerių akademijoje). Ši mokykla buvo įkurta Remerių name Vilniuje, Savičiaus gatvėje.
  • „Remerių akademijos” svarbiausia funkcija buvo formuoti vietinės dailės krypties sampratą.
  • A. Remeris tapė portretus, peizažus, kūrė ofortus. Labiausiai pasižymėjo tapydamas portretus. Jo portretai realistiniai, visos smulkmenos kruopščiai nutapytos.

PRANCŪZŲ TAPYBA

Fransua Ksavje Fabro „Pranciškaus Ksavero Oginskio portretas”

  • Prancūzų tapybą atstovauja Fransua Ksavje Fabro „Pranciškaus Ksavero Oginskio portretas”.
  • F. K. Fabras(1766-1837) buvo L. Davido mokinys, istorinio žanro tapytojas, peizažistas ir portretistas. XVIII a. pabaigoje Fabras gyveno ir kūrė Florencijoje ir tik gyvenimo pabaigoje, Restauracijos metais, sugrįžo į Prancūziją. Florencijoje jo pagrindiniai užsakovai buvo įvairių kraštų aristokratai, kurių nemažą dalį sudarė išeiviai iš buvusios Žečpospolitos (T. Kosciuškos sukilimo dalyviai).
  • Pralaimėjus T. Kosciuškos sukilimui, Florencijoje gyveno ir kompozitorius M. K. Oginskis. M. K. Oginskis dailininkui F. K. Fabro užsakė nutapyti savo ir savo šeimos narių portretus.
  • F. K. Fabro tapyti portretai buvo aristokratoškojo portreto pavyzdys. Pavaizduotas kunigaikščio M. K. Oginskio sūnus iš pirmosios santuokos su Izabele Lasocka Pranciškus Ksaveras.
  • Portretas pilnafigūris, nėra klasicizmui būdingo oficialumo. Dėmesį patraukia berniuko veide esanti melancholiška išraiška, ją atitinka supanti gamta. Dailininkas perteikė naivų, poetišką vaikystės pasaulį.
  • Greta šio paveikslo kabantis nežinomo dailininko tapytas paveikslas „Šuo” priskiriamas prancūzų mokyklai.

Pancūzų dailininkas Žanas Batistas Grezo (1725-1805). Paveikslas „Vaikai”

  • Pancūzų dailininko Žano Batisto Grezo (1725-1805) kūrybą atstovauja paveikslo „Vaikai” kopija. Ž. B. Grezas vienas būdingiausių XVIII a. prancūzų dailininkų. Šis paveikslas pasižymi Ž. B. Grezo kūrybai artima kompozicija, emocionalumu, jautria tapysena, šiltu koloritu.

Prancūzų tapytojas Andre Votje-Gale (1818-1899). „Mergaitės portretas”

  • Apie prancūzų tapytojo Andre Votje-Gale (1818-1899) kūrybą galime spręsti iš vieno jo paveikslo „Mergaitės portretas”, atlikto pastele. Pastele tapyti darbai patys jautriausi ir nepatvariausi. Tačiau pastelė leidžia lengvai vieną dažų sluoksnį pakeisti kitu, išgauti subtiliausius spalvų derinius, pasiekti švelniausių tonų.
  • Šiame portrete lengvi rožiniai, žydri, žalsvi atspalviai, subtili šviesokaita perteikia vos jaučiamą švelnaus kūno ir veido virpėjimą. Šiltų ir šaltų atspalvių rūbų dažai labai dera ir jungiasi tarpusavyje.

ITALŲ XVII a. DAILĖ

A. Karačė (1560-1609) ir Gverčinas (1591-1666)

  • Italų dailę ekspozicijoje atstovauja XVII a. dailininkų A. Karačės (1560-1609) ir Gverčino (1591-1666)darbai.
  • Anibalė Karačis buvo kilęs iš dailininkų šeimos, kuri manė, jog XVII a. italų meną reikia pakreipti į teisingą kelią, nes jį neigiamai veikia manierizmas. 1589 m. Karačiai Bolonijoje įkūrė „nukreiptų į teisingųjų kelią” mokyklą. Bolonijos mokykla pirmoji suformulavo akademinio meno principus. Mokykla pripažino tik religinius siužetus, „žemi”siužetai buvo netoleruojami. Šios mokyklos atstovai norėjo sugrąžinti menui paprastumą ir grožį. Ekspozicijoje rodomas A. Karačės paveikslas „Pieta”.
  • Italų dailininkui Gverčinui didžiulę įtaką padarė Bolonijos mokykla. Jis turėjo daugybę užsakymų. Gverčino kūriniuose jaučiasi realizmo dvasia. Jo paveikslų yra svarbiausiuose pasaulio muziejuose. Ekspozicijoje pateikiamas jo originalus darbas „Šv. Agnietė”. Jame pavaizduota nuo IV a. katalikų garbinama šv. Agnietė. Paveikslas tapytas tamsiomis, sodriomis spalvomis. Šis kūrinys tipiškas Bolonijos mokyklai, tapytas XVII a. III deš.
  • Italų dailei priskiriamas ir nežinomo dailininko paveikslas „Estera prieš Artakserksą”.
  • Paveiksle pavaizduota persų karaliaus Artakserkso (arba Kserkso) žmona Estera. Dailininkas pasirinko tą momentą, kai Estera įėjo be leidimo į sosto salę. Artakserksas į ją rūsčiai pasižiūrėjo ir Estera nualpo.

Čekų dailininkas Kasparas Netšeris. Markizės Montespan (1641-1707) portretas

  • Markizės Montespan (1641-1707) portretą nutapė čekų kilmės dailininkas Kasparas Netšeris - olandų dailininko Terbocho mokinys. Nuo 1662 m. jis dirbo Hagoje, čia tapo populiarus diduomenės sluoksniuose, tapė jų portretus. K. Netšerio darbai tapybiški, subtilaus kolorito. Jo portretuose matome drabužių puošnumą, pozų išraiškingumą. Dailininkas nutapė vieną iš Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV favoričių. Kilusi ji iš kilmingos aukštosios aristokratijos dvarininkų giminės de Tonešarant. Būdama 20 metų ištekėjo už markizo de Montespan. Prasiskolinus vyras sutiko, kad žmona taptų karalienės Marijos-Teresės Austrijietės rūmų dama, o vėliau ir karaliaus mylimąja.
  • Markizė buvusi graži ir labai pretenzinga. Portrete ji pavaizduota savo šlovės viršūnėje. Vėliau ji karaliui nusibodo ir buvo priversta iš rūmų pasitraukti. 1691 m. apsigyveno vienuolyne.
  • Greta markizės portreto matome puikų psichologinį moters portretą, kurį nutapė XVII a.dailininkas Janovskis. Moteris pavaizduota susimąsčiusi. Tikroviškai nutapytas atrodo nieko nematančių akių žvilgsnis, nuleistos rankos. Viršutiniame dešiniajame paveikslo kampe yra dvigubas „Nalenč” ir Pliaterių herbai.

XVII a. olandų dailininkas Rembrandtas (1606-1669). Paveikslo „Senutės portretas” kopija

  • Garsiausio XVII a.olandų dailininko Rembrandto (1606-1669) tapybą atstovauja Lambino daryta kopija „Senutės portretas”. Rembrandtas tapė daug senų žmonių portretų, kiekviename išryškindamas žmogaus pergyventus rūpesčius, ilgų metų apmąstymus, visą praeito gyvenimo kelią. Senutės portrete pastebima grynai rembrantiška spalvinė gama. Dailininkas apsiribojo šiltais tamsiai rudais, auksiniais tonais. Senutė pavaizduota paprasčiausia poza, apsirengusi kasdieniais rūbais. Krintantys šviesos spinduliai išryškina gerą veidą, raukšlėtus skruostus.

Flamandų dailininkas P. P. Rubensas (1577-1640). Paveikslo „Keturi filosofai” kopija

  • Flamandų dailę atstovauja P. P. Rubenso (1577-1640) paveikslo „Keturi filosofai” kopija.
  • P. P. Rubensas buvo garsiausias XVII a. flamandų tapytojas. Nors tuo metu Flandrijoje buvo ir kitų žymių dailininkų, bet jie daugiau žinomi kaip „Rubenso mokykla”, kaip planetos, besisukančios apie Rubenso saulę. Sėkmė ir visuotinis susižavėjimas lydėjo Rubensą nuo pat jo kūrybos pradžios. Jis turėjo daugybę užsakymų, padėjėjų, mokinių. Jo dirbtuvėse buvo sukurta keli tūkstančiai didžiulių drobių. Šis paveikslas prilygsta dailininko dirbtuvės darbui. Paveikslo pavadinimas sąlyginis. Tai grupinis portretas. Už knygomis apkrauto stalo sėdi dailininko brolis Filypas, žymus filologas Justas Lipsijus ir garsus Niderlandų mokslininkas Janas van den Vauveras. Kairėje stovi pats P. P. Rubensas. Justo Lipsijaus rankos mostas leidžia manyti, jog jis aiškina kokį antikos filosofo veikalą. Galbūt Senekos, kurio gėlėmis papuoštas biustas stovi nišoje.

Niderlandų dailininkas Janas van Veikerslotas (1643-1683). Paveikslas „Šeimos portretas”

  • Toliau eksponuojamas vertingas Niderlandų dailininko Jano van Veikersloto (1643-1683) paveikslas „Šeimos portretas”. Dailininkas nors ir buvo Franso Halso (1581-1666) mokinys, tačiau nebuvo tikras šios dailės krypties atstovas. „Šeimos portrete” Janas van Veikerslotas neišvengė tradicinių paradinių portretų normų. Šeima vaizduojama iš priekio, standartinės pozos, tiksliai perteikiama atributika, už lango - peizažas. Yra simbolių ir alegorijų. Pirmajame plane stovi amūras su lanku ir strėle. Vyras pavaizduotas savimi pasitikintis. Moteris - kupina nuolankumo ir damiško manieringumo.

ANIMALISTINIS ŽANRAS

J. H. Roosas (1631-1685). Paveikslas „Piemenų idilė”

  • XVII a.buvo populiarus animalistinis žanras. Vienas geriausių animalistų buvo J. H. Roosas(1631-1685). Matome jo originalų darbą „Piemenų idilė”. J. H. Roosas mokėsi Amsterdame ir Italijoje, gyveno Frankfurte. Animalistinius paveikslus jis tapė puikiai. Buvo gerai išstudijavęs galvijų būdą, pozą ir galėdavo gyvulius nutapyti be didesnės klaidos. Sumaniai pritaikydavo peizažą ir sukurdavo puikius vaizdus. Paveiksle „Piemenų idilija” piemenys ir ožkos pavaizduoti poilsio metu. Vaizdas ne tik labai tikroviškas, bet ir gražus. Dailininkas kruopsčiai perteikė visas smulkmenas. Žemaičių muziejuje „Alka” yra saugomas ir antras toks paveikslas.

VOKIEČIŲ DAILĖ

  • Ekspozicijoje yra keletas vokiečių dailininkų darbų. Vokiečių dailę atstovauja kelių epochų dailininkų paveikslai, pradedant XIX a. vokiečių dailininko Aperto paveikslu „Didiko pramoga”. Apertas yra kritinio realizmo atstovas vokiečių dailėje. Šis paveikslas nutapytas baroko tapybos maniera, jo turinys didaktinis.
  • XVIII a. Vokietijoje buvo garsi dailininkų Tišbainų giminė. Ekspozicijoje matome J. H. Tišbeino kūrinį „G. J. Cezaris”. Dailininko mėgstamiausia tema buvo istorinių asmenybių portretai. Pavaizduotas romėnų karvedys ir valstybės veikėjas Gajus Julijus Cezaris(100-44 pr. Kr.). G. J. Cezaris buvo tikras karvedys, kuris „atėjo, pamatė ir nugalėjo”, įveikė Galiją, Egiptą, Pontą, Afriką. Cezaris parašė „Galų karo užrašus”, ”Pilietinio karo užrašus”, sudarė Julijaus kalendorių, kuriame jo gimimo mėnesio pavadinimas Quintilis buvo pakeistas į Julius.

L. Kranachas (1472-1553). Paveikslas „Karalių pagarbinimas”

  • L. Kranacho paveikslas „Karalių pagarbinimas” Žemaičių muziejuje „Alka” yra seniausias ir vertingiausias.
  • XVI a. vokiečių dailė gyvena klestėjimo amžių. Beveik visi to laiko vokiečių dailininkai (Diureris, Golbeinas, Kranachas) kreipia savo žvilgsnius į Italiją.
  • L. Kranachas (1472-1553) gimė Šiaurės Frankonijoje, Kranacho miestelyje. Jo tėvas Hansas Miuleris taip pat buvo dailininkas. L. Kranachas tik pradėjęs tapyti pasirodė kaip labai daug žadantis dailininkas. Jis tapė portretus, paveikslus mitologinėmis temomis. Moterims būdingi apvalūs veidai ir truputį žvairos akys. Pagal tai galima atpažinti L. Kranacho paveikslus.
  • 1505 m. L. Kranachas apsigyveno Vitemberge ir tapo kurfiursto Fridricho Gudriojo rūmų tapytoju. Be to jis valdė vaistinę, knygyną ir spaustuvę. XVI a. Vitembergas buvo visos Vokietijos reformacijos centras. Ten gyveno ir Liuteris. L. Kranachas iliustravo Liuterio knygas ir jas spausdino savo spaustuvėje.
  • Paveikslas „Karalių pagarbinimas” iki 1940 m. buvo grafų Platerių nuosavybė. Tapytas paveikslas ant ąžuolo lentos. 1961 m. paveikslas pateiktas restauracijai. Prieš restauravimą paveikslas nufotografuotas, padaryta centrinės paveikslo dalies rentgeno nuotrauka. Sutvirtinta paveikslo tapyba ir 1962 m. paveikslas pasiųstas į Maskvą dailės restauravimo dirbtuves išlyginti sulinkusią ąžuolinę lentą. Patvirtinta, jog paveikslo „Karalių pagarbinimas” autorius yra L. Kranachas.

XIX a. belgų dailininkas Georgas Krogertas. Kardinolo J. Mazarinio (1602-1661) portretas

  • Kardinolą J. Mazarinį (1602-1661) nutapė 19a. belgų dailininkas Georgas Krogertas.
  • J. Mazarinis žinomas kaip nekarūnuotas Prancūzijos valdovas. Kol Liudvikas XIV buvo nepilnametis, Mazarinis valdė Prancūziją. Mazarinis pavaizduotas besigėrintis papuošalais, brangenybėmis. Tikriausiai buvo toks kardinolo pomėgis. Ant stalo išdėstyti vėriniai, kolje. Šalia - stiklinė su skysčiu, medžiagos atraiža, grūstuvė. Šios detalės pasakoja, kad kardinolo pomėgis buvo rinkti brangiuosius papuošalus.

SKULPTŪRA

XIX a. italų skulptorius P. Romanelis (1812-1887). Skulptūra „Jaunystė”

  • Lankytojų dėmesį patraukia XIX a. italų skulptoriaus P. Romanelio (1812-1887) skulptūra„Jaunystė”, padaryta iš alebastro. Ši skulptūra - tai lyg himnas jaunystei ir grožiui. Pavaizduota mergina tarp žydinčių rožių. Išsiskleidę rožių žiedai simbolizuoja jaunystę, o paukščiukas ant sulenktos rankos alkūnės primena, jog jaunystė neamžina. Skulptūros pagrindo antroje pusėje yra įrašas „Romaneli”.
  • P. Romaneli gimė Florencijoje, amatininko šeimoje. Studijavo Florencijos meno akademijoje. Tobulinosi pas garsiuosius skulptorius: Luidžį Panpalonį ir Lorencą Bartolinį.
  • Skulptūra „Jaunystė” priklausė kunigaikščiams Oginskiams.

XVIII-XIX a. pradžios skulptūra

  • Garsiausi XVIII a.ir XIX a. pr. skulptoriai - danas Torvaldsenas ir italai A. Kanova bei V. Bartolini. Jų darbai rodomi ekspozicijoje.
  • A. Kanova(1757-1822) buvo antikinės Romos skulptūros entuziastas. Kūrė griežtai taisyklingas skulptūras.
  • Jo skulptūra „Atgailaujanti Magdalena” pasižymi rafinuotų linijų žavesiu, nostalgiška nuotaika.
  • Italų skulptoriaus V. Bartolini (1777-1850) darbų yra visoje Europoje. V. Bartolini sukūrė nemažai portretinių biustų. Jo skulptūros pasižymi klasicizmui būdingu simetriškumu ir ramybe. Ramybe ir švelnumu patraukia V. Bartolinio skulptūra „Nusižeminimas”.
  • Ekspozicijoje rodoma kelių istorinių asmenybių skulptūrinių portretų. Tarp jų yra vienas gražiausių XIX a. pr. moterų Prūsijos karalienės Luizos (1776-1860) biustas. Jo autorius nežinomas.
  • Nežinomas autorius sukūrė pirmosios Napoleono žmonos Žozefinos (1763-1814) biustą.
  • F. Lekomte sukūrė Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI žmonos Marijos-Antuanetės (1755-1793) biustą.
  • Marija-Antuanetė Marijos-Teresės ir Pranciškaus I duktė. Prancūzijoje ji buvo nepopuliari, nes buvo austrė. Revoliucijos metu buvo giljotinuota.
  • Ekspozicijoje matome originalų XIX a. lenkų skulptoriaus M. Guiskio „Mergaitės biustą”.
  • M. Guiskis (1830-1893) Paryžiaus ir Miuncheno parodų dalyvis, Krokuvos meno mokyklos profesorius.
  • Vokiečių poeto J. V. Getės (1749-1832) biusto autorius nežinomas.
  • Iš Pavandenės Sakelių dvaro atvežta lenkų ir lietuvių poeto (1798-1855) A. Mickevičiaus skulptūra. Ją iš gipso sukūrė lenkų skulptorius Balankievič.
  • Jaunos ledi biustą sukūrė garsus čekų skulptorius V. Levy (1820-1870). Mokėsi jis Miunchene, Romoje. V. Levy darbų yra daugelyje Europos muziejų.
  • Eksponuojame kopiją iš antikinio originalo „Flora”. Flora - romėnų žydinčios augalijos deivė. Tapatinama su graikų Chloride.
  • Kita kopija - iš antikinio original. Tai Afroditės skulptūra.
  • Afroditė - grožio ir amžinos jaunystės įsikūnijimas. Iš pradžių ji buvo dangaus deivė, siunčianti lietų, taip pat, matyt, ir jūros deivė. Ilgainiui tapo meilės deive. Meilės dievas Erotas (romėnų Amūras)- jos sūnus.
  • Dekoratyvinės skulptūros-kolonos priklausė kunigaikščiams Oginskiams. Jos padarytos iš Uralo marmuro.

BALDAI

  • Eksponuojama ir keletas baldų. Jie iki 1940 m. buvo Žemaitijos dvaruose. Didžioji baldų dalis daryta XIX a. ir priklauso neostiliams. Eksponuojamas baltas neorokoko stalelis ir dvi neorokokinės kėdės. Kojelės padarytos rokoko stiliumi S formos. Jos puoštos kriauklių ornamentais. Apmušalai su piešiniais. Šie baldai atvežti iš Platelių Šuazelių-Gufje dvaro.
  • Dvi juodos kėdės ir stalelis-neobaroko stiliaus. Barokui būdingas vytinis ornamentas ir dekoratyvinis kojų sujungimas H raidės forma.
  • Renesanso stiliaus baldų Lietuvos muziejai neturi daug. Eksponuojame renesansinę kėdę.
  • Muziejuje yra XIX a. neobarokinių baldų, priklausiusių grafams Pliateriams, dalis . Tai bufetas (dvarų kultūros ekspozicijoje) ir kėdės. Pasostė ir atlošas minkšti, aptraukti oda. Atlošuose yra įspausti Pliaterių herbai.
  • Ekspozicijoje matome du sekreterus. Jie neorokoko stiliaus, faneruoti, puošti intarsijomis. Kojos lenktos, puošti sekreterai lietiniais apkaustais.
  • Eksponuojamas juodos spalvos neoklasicizmo stiliaus stalelis. Jo kojelės stačiakampio skersinio pjūvio į apačią smailėjančios.
  • Sofa, stalelis ir dvi kėdės atvežtos iš Platelių Šuazelių -Gufje dvaro. Šitie baldai pagaminti XIX a. pr. Kėdės ampyro stiliaus. Jų kojos apvalios su kaneliūromis, nežymiai profiliuotos.
  • Didelis apvalus valgomojo kambario stalas padarytas XIX a. Jo kojos banginių formos. Šis stalas padarytas baroko stiliumi.
  • Ekspozicijoje rodomas XIX a pianinas. Jis priklausė Džiuginėnų dvaro savininkams Perkovskiams.

Tekstą parengė Zita Dargaitė

VIRTUALIOS PARODOS EKSPOZICIJA 

 

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt