LEOPOLDO ANDRIJAUSKO (1864-1947) KŪRYBOS
VIRTUALI PARODA

Peizažas su ąžuolu. Fanera, aliejus, 50,2x65,5. Nesignuotas. ŽM ALKA 29234, 1493 Naktis prie Germanto. Drobė, aliejus, 34,8x46. nesignuotas. ŽM ALKA 9506, D-179
Moters portretas. Drobė, aliejus, 63x49. Nesignuotas. ŽM ALKA 30212, D-758 Moters portretas. Kartonas, mišri technika, 46,3x36,8. Nesignuotas. ŽM ALKA 30224

 

Autoportretas. Fanera, aliejus, 41,5x33. Nesignuotas. ŽM ALKA 30220, D-766 Moters portretas. Kartonas, mišri technika, 46,8x36,6. Nesignuotas. ŽM ALKA 30216 Tėvo portretas. Fanera, aliejus, 45x35,5. Nesignuotas. ŽM ALKA 7246, D-91
Naktis Ukrainoje. 1904. Drobė, aliejus, 73,5x100,5. Signuotas apatiniame dešiniajame kampe: Andrzejewski. ŽM ALKA 1537, D-247 Burlaiviai įlankoje. Drobė, aliejus, 57x75. Signuotas apatiniame dešiniajame kampe: [parašas]. ŽM ALKA 2936, D-242 Peizažas. kartonas, aliejus, 51,5x73. Nesignuotas. ŽM ALKA 30207, D-753

Leopoldas Andrijauskas

Daugialypė XX a. pradžios Lietuvos dailės istorija, nepaisant nemažų ir gilių lietuvių dailės istoriografijos studijų, vis dar nėra išsamiai aprašyta ir ištyrinėta. Lietuvos kultūrinio gyvenimo reiškiniai neretai grindžiami iš anksto suformuluota faktų traktuote, tam tikrais stereotipais, o meninis to laikotarpio vaizdas iki šiol regimas kaip atskirų fragmentų apžvalga. 1904 metais caro vyriausybei panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, atsivėrė galimybės kultūriniam tautos savarankiškumui, kuris pirmiausia reiškė pasipriešinimą represyviai politinei priespaudai.

XX a. pradžioje Lietuvos profesionaliosios dailės kūrėjai koncentravosi didmiesčiuose, visų pirma Vilniuje, Kaune. Jaunųjų tapytojų branduolį sudarė: M. K. Čiurlionis, P. Rimša, P. Kalpokas, A. Varnas, J. Vienožinskis, A. Žmuidzinavičius, K. Sklėrius, J. Mackevičius ir kt. Dar viena dalis menininkų, gyvenusių provincijoje, kaip antai J. Perkovskis, S. Dembovskytė-Remerienė, L. Andrijauskas, N. Ivanauskas ir kt., liko kultūrinio gyvenimo nuošalyje ir iki šių dienų jų kūryba Lietuvos dailės istorijai tebėra terra incognita.Bajorų dvasinės kultūros analizę apsunkina informacijos stygius. Su šiuo luomu susijusi medžiaga yra išblaškyta, išvežta iš Lietuvos arba sudeginta sovietmetyje naikinant dvarų archyvus, bibliotekas. Ne išimtis ir L. Andrijausko personalijos.

Leopoldas Petras Andrijauskas buvo vyriausias iš šešių Engelberto Leopoldo Andrijausko vaikų. Jis, kaip ir visi bajorų vaikai, pradžios mokslo sėmėsi namuose, o 1882-aisiais, eidamas penkioliktuosius metus, įstojo į Mintaujos realinę mokyklą. Represyvus carinio režimo aparatas, be kitų blogybių lėmęs ir universitetinės kultūros nebuvimą, skatino jaunus ir gabius žmones važiuoti studijuoti svetur. Dėl šios priežasties 1889-1890 metais L. Andrijauskas išvyko mokytis į Peterburgo dailės akademiją. Netrukus, 1891-aisiais studijas tęsė Miunchene, kur tais pačiais metais pelnė apdovanojimą vienoje šiame mieste vykusioje parodoje. Šešeri metai Miunchene padarė bene didžiausią įtaką jo kūrybai, deja, šis laikotarpis L. Andrijausko biografijoje žinomas labai miglotai.

1897 metais L. Andrijauskas išvyko į Paryžių. Tais pačiais metais "Nepriklausomųjų" salone jis eksponavo savo paveikslus "Rytas" ir "Žiema". 1898-ųjų metų gegužės mėnesį tame pačiame salone kartu su draugu ir kolega K. Duninu-Markevičiumi atidarė parodą , kurioje buvo penki L. Andrijausko peizažai - "Prieš pietus", "Trobelė mėnesienoje", "Rytas", "Po lietaus", "Sutemos Senoje". Ekspozicijoje "be žiuri" buvo propaguojamas meno originalumas, individualumas, subjektyvumas, turėjęs romantizmo ištakas ir sietinas su simbolizmo estetika.

Kitas L. Andrijausko biografijos etapas - 1898-1906 metai - greičiausiai susijęs su Varšuvos meniniu gyvenimu. Varšuvos A. Kryvulto salone jis dalyvavo penkiose parodose: 1900 (dviejose), 1901, 1902 ir 1906 metais. Šiame salone siekta populiarinti jaunuosius talentus, pristatyti kartais net skandalingą jų kūrybą. Parodose vyravo impresionizmo, simbolizmo tendencijos.

Maždaug apie 1906-uosius L. Andrijauskas grįžo į Lietuvą ir apsistojo tėvo name Palangoje. Vėliau, 1910-aisiais metais, jis visam laikui apsistojo Siraičiuose. Tuo metu kultūrinė veikla vyko ne tik Kaune, kuris tarpukario laikotarpiu buvo kultūros ir meno židinys, bet ir mažesniuose miestuose. 1937-1944 metais dailės gyvenimas suaktyvėjo Telšiuose, vyko nemažai parodų, vienoje iš jų 1940 metais dalyvavo ir L. Andrijauskas.

Nėra išlikusių jokių duomenų, leidžiančių labiau išsiaiškinti L. Andrijausko gyvenimo kelio seką, plačiau suvokti jo estetines pažiūras, nuostatas. Ne mažiau keblus ir dailininko kūrybos tyrinėjimas, nes neabejotinai didžiausia jo kūrinių dalis yra nežinoma. Jie galėjo būti išblaškyti, sudegę dvarą ištikusio gaisro metu arba patekę į nežinomas kolekcijas. Trisdešimt septyni L. Andrijausko tapybos darbai yra ŽM "Alka", iš jų dvidešimt šeši eksponuojami šoje parodoje.

Nežinoma, ar dailininkas tapė figūrines kompozicijas, natiurmortus ar kitokio žanro kūrinius, nes išlikę darbai - peizažai ir portretai. Dalis ŽM "Alka" rinkiniuose esančių L. Andrijausko kūrinių nėra visiškai baigti. "Laiveliai ežero pakrantėje", "Autoportretas", "Motinos portretas" ir kiti veikiau tėra etiudai, tačiau ne mažiau įdomūs, nes juose ryškėja paveikslo kūrimo momentai. Jie taip pat rodo tapytojo naudotą labai sudėtingą, retą, kartais galbūt tik jam vienam težinomą technologiją. Vienais atvejais tai daugiasluoksnė tapyba, kai tapoma lesiruotėmis; kitais - Ž. Sera išpopuliarinta puantilizmo technika. Tik keli iš likusių L. Andrijausko paveikslų tapyti ant drobės, o kiti - ant faneros ar kartono, priklijavus popierių, retsykiais drobę.

Sudėtingas ir L. Andrijausko kūrinių chronologijos klausimas, nes darbai nėra datuoti. Galima spėti, jog daugiausia dailininkas sukūrė apsigyvenęs Lietuvoje. Kiti paveikslai tapyti menininkui keliaujant po Europą. Nėra tiksliai žinoma, kokie Peterburgo dailės akademijos pedagogai formavo L. Andrijausko meninius įgūdžius, kūrybinius principus, tačiau galima daryti prielaidą, kad tuo metu rusų meniniame gyvenime vyravusi realistinė peredvižnikų dailė negalėjo nepaveikti ir jaunojo talento. Realizmo bruožus įkūnijo melancholiškas paveikslas "Masčio ežero pakrantė". A. Kuindži peizažinės tapybos tradicija itin ryški romantiškame peizaže "Naktis Ukrainoje". Jame dailininkas naudoja impresionistinius šviesos ir spalvų efektus. Impresionistinio įspūdžio siekta ir marinistiniame peizaže "Burlaiviai įlankoje".

L. Andrijausko kūryba nėra vienalytė, ji netelpa į vieno stiliaus rėmus, nes ją formavo skirtingos Peterburgo, Miuncheno mokyklų tradicijos. Vieną jo kūrybos grupę sudaro portretai, iš kurių išskirtini trijų moterų atvaizdai. Juose menininkas eksperimentavo, naudodamas puantilistinės technikos principus. Kitokia maniera pasižymi išlikę peizažai. Juos galima būtų priskirti impresionizmo krypčiai, glaudžiai besisiejančiai su romantizmo pasaulėjauta. Paveiksluose "Peizažas", "Peizažas su beržais", "Peizažas su ąžuolu" galima pastebėti lietuviško kaimo motyvų elementų. Dailininkas žavėjosi natūralia gamta, tačiau po tų vaizdų išore slypi subtiliai išreikšti jausmai, nostalgiškos nuotaikos, paties autoriaus emocijos. Tai priartina jo kūrybą prie neoromantikų "peizažo - kaip sielos būsenos" sampratos.

Dailininko atvykimas į Lietuvą 1906 metais sutapo su pirmaisiais bandymais atnaujinti Lietuvoje dailės kultūrą. L. Andrijausko kūryba buvo tolokai nuo didmiesčiuose vykusių dailės procesų sūkurio, o dar ir savotiškas užsisklendimas savyje, izoliacija tam tikra prasme lėmė jo sprendžiamų meninių problemų konservatyvumą. Tačiau raiškos būdais, stilistiniais elementais dailininko darbai artimi kitų lietuvių menininkų kūrybai. Menininko kūryba nebuvo provincialaus pobūdžio reiškinys, netinkamas įtraukti į platesnį XX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūros ir dailės kontekstą. Šis dailininkas pritarė lietuvių tautos siekiams, pelnė vietinės visuomenės pagarbą, buvo aktyvus kūrėjas, parodų dalyvis, muziejinės kultūros mecenatas.

Parengta pagal 1998 m. Vilniaus dailės akademijos išleistą 
Leopoldo Andrijausko jubiliejinės parodos katalogą (sudarė V. Ščiglienė)
Stasės Butrimienės nuotraukos 

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt