PARAPIJŲ RAIDOS TENDENCIJOS TELŠIŲ VYSKUPIJOJE PO II-ojo PASAULINIO KARO

Janina Bucevičiūtė

  • Bažnyčia pirmiausiai yra pastatas, kuriame tikintieji meldžiasi. Tačiau Bažnyčia taip pat gali būti apibrėžta ir kaip tikinčiųjų bendruomenė, o taip pat ir kaip parapijos centras. Kas yra parapija? Tai galima pažvelgti įvairiais aspektais: teologiniu, bažnytinės teisėsTelšių vyskupijos kurija ar istoriniu. Bažnytinės teisės 515 C straipsnis teigia, kad parapija yra:”Vyskupo įkurta pastovi tikinčiųjų bendruomenė vietinėje bažnyčioje. Parapija pavedama administruoti klebonui, savam ganytojui. Ji turi juridinio asmens teises, o steigia vyskupas, pasitaręs su Kunigų taryba. ”(1) ( iki II Vatikano susirinkimo - vyskupijos Kapitula - J. B. ) 519 C straipsnis pažymi, kad klebonas yra parapijos ganytojas ir jo pagrindinės funkcijos yra šios: parapijiečių mokymas, šventinimas, vadovavimas sielovadai. Jam šias pareigas atlikti padeda kunigas, diakonas, tikintieji. ” “Trūkstant kunigų, klebonui galima pavesti kelias parapijas”. (2) Iki II Vatikano susirinkimo, vykusio 1962 - 1965 m. , aktyviai parapijos veikloje dalyvaudavo nedidelė grupė žmonių, dažnai pagal pareigas susijusių su bažnyčia: vargonininkas, zakrastijonas, bažnyčios maršalkos, choristai. . . II Vatikano susirinkimas, priminęs tikintiesiems, kad “Krikščioniškasis pašaukimas savo prigimtimi yra pašaukimas apaštalauti”,(3) pakvietė visus tikinčiuosius aktyviai įsijungti į parapijos gyvenimą, nes “Bažnyčios pasiuntinybė yra netik Kristaus skelbimas ir jo malonių nešimas žmonėms, bet ir visos laikinųjų dalykų tvarkos įdvasinimas bei tobulinimas Evangelijos dvasia”. (4) Ir ši veikla yra įvairiapusė:”bažnytinės bendruomenės, šeima, jaunimas, socialinis gyvenimas, tautinės ir tarptautinės sąjungos”. (5) Tikintiesiems atsivėrė plačios veiklos srytys Bažnyčioje ir pasaulyje. Tačiau Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Bažnyčios veikla buvo apribota bažnyčios, kaip maldos namai, sienomis, tikintieji pasauliečiai, ypač inteligentai jos viešoje veikloje dalyvauti negalėjo. Bet kokia religinė veikla(išskyrus laidotuves - J. B. ) už bažnyčios sienų buvo draudžiama. Parapijos miestuose (jie pokario metais smarkiai išaugo, žmonės nebepažinojo vieni kitų) praktiškai sunyko, išliko tik juridinės parapijų ribos. Kaimuose, kur tradicijos giliau įsišaknijusios, žmonės koncervatyvesni, o žmonių migracija palietė pagrinde tik jaunąją kartą, parapijos samprata ir ir kai kurios tradicijos išliko. Tačiau II Vatikano susirinkimo nutarimai dėl sovietinės valdžios vykdomo Bažnyčios persekiojimo, negalėjo būti įgyvendinti. Bažnyčios ir parapijų veikla atsinaujino praktiškai tik Lietuvai1990 m. atkūrus nepriklausomybę.

  • Šiame straipsnyje bus bandoma per istorinę prizmę pažvelgti į parapijų padėtį Telšių vyskupijoje sovietinės okupacijos metais, kunigų ir tikinčiųjų priešinimąsi bažnyčių uždarinėjimui ir parapijų bendruomenių naikinimui bei parapijų parasidedantį atgimimą.

  • 1944m. spalio - 1945m. sausio mėnesiais Žemaitija vėl buvo okupuota sovietinės kariuomenės. Grįžo totalitarinis sovietinis rėžimas, kuris skaudžiai palietė žemaičius ir Katalikų Bažnyčią, kurios mažiausias vienetas - parapija. Religinė ir tautinė sąmonė Lietuvoje buvo neatskiriamos, todėl Kremlius, pradėjęs vykdyti nutautinimo (“internacionalizmo”) politiką, pradėjo visomis priemonėmis kovoti su Bažnyčia, kaip didžiausia netik religinės, bet ir tautinės sąmonės rėmėja.

  • 1939 m. Telšių vyskupijoje buvo 112 parapijinių bažnyčių ir 30 filijinių ar rektorinių bažnyčių, kuriose dirbo 238 kunigai. Telšių vyskupijai priklausančioje Klaipėdos prelatūroje buvo 6 parapijinės ir 2 filijinės bažnyčios, kuriose dirbo 11 kunigų. (6)

  • Dar 1941 m. , prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, Telšių vyskupijoje sudegė Endriejavo, Gargždų, Kražių (nebeatstatyta) ir Nemakščių medinės bažnyčios. (7) 1944 m. sudegė Jokūbavo, Pajūrio (Tauragės rajonas), Vegerių medinės bažnyčios, sugriauta Klaipėdos šv. Jono bažnyčia, susprogdinta poeto kun. A. Vienažindžio su parapijiečiais 1890 - 1892 m. statyta Laižuvos bažnyčia. (8) Pasibaigus II-jam pasauliniam karui, buvo likusios 134 bažnyčios. (9) Nacių okupacijos metais, 2 per pirmąjį karo etapą sudegusios bažnyčios, buvo atstatytos. (10) Sovietų Sąjungai vėl okupavus Lietuvą, parapijiečiams buvo leista atstatyti dvi sunaikintas šventoves: Grušlaukės 1947 m. , Leckavos 1958 m. (11) O likusių parapijų tikintieji buvo priversti bedrai maldai rinktis laikinuose maldos namuose, įrengtuose špitolėse, koplyčiose, gyvenamuose namuose.Žemaičių Kalvarijos bazilikoje. Sigito Varno nuotrauka

  • 1970 - 1971m. dar dvi bažnyčios (Batakių ir Gaurės) buvo sudegintos. (12)

  • 1940 m. liepos mėnėsį raudinarmiečiai užėmė Telšių kunigų seminarijos patalpas ir joje įkurdino ligoninę. Sovietinės valdžios įsakymu seminarija buvo uždaryta, o jos bibliotekos knygos suneštos į katedros bokštą. Taip pat iš vyskupijos rūmų buvo iškraustyti abu vyskupai (vysk. J. Staugaitis ir vysk. V. Borisevičius - J. B. ), kurija. (13) 1941 m. okupacinė SSRS valdžia uždarė 3 vyskupijos bažnyčias: Mažeikių (medinę), Degučių ir Sartininkų. (14) Vokietijai okupavus Lietuvą, seminarijos veikla vėl buvo atnaujinta, tačiau 1946 m. sovietinių pareigūnų vėl buvo uždaryta. Nacių okupacijos metais vėl buvo atidarytos Mažeikių, Degučių, Sartininkų bažnyčios.

  • Baigiantis II pasauliniam karui, Sovietų Sąjungai vėl okupavus Lietuvą, atsinaujino Katalikų Bažnyčios persekiojimas ir bažnyčių nacionalizavimas. Jau 1946 m. vasario 5 d. buvo suimtas Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius, o gruodžio 12 d. ir vyskupas Pranciškus Ramanauskas. Vysk. Vincentas Borisevičius buvo sušaudytas, o Pranciškus Ramanauskas nuteistas 25 metus kalėti lageryje. 1949 m. buvo suimtas ir taip pat 25 metus kalėti lageryje nuteistas Vyskupijos valdytojas Justinas Juodaitis. 1946 m. suimtas kun. Pranas Gustaitis buvo sušaudytas. (15) Apie 50 Telšių vyskupijos kunigų pokario metais tapo politiniais kaliniais, 6 iš jų mirė lageriuose. (16) Dalis, apie 56 kunigus ir 13 klierikų 1944m. pasitraukė į Vakarus. (17) Kunigų skaičius Telšių vyskupijoje smarkiai sumažėjo. 1950m. Vyskupijos administratoriumi buvo paskirtas kun. Petras Maželis. Koncekruoti vyskupu sovietinė valdžia ji leido tik 1955 m. 1966 m. , mirus vyskupui P. Maželiui, vyskupijos valdytoju buvo paskirtas J. Pletkus (koncekruotas vyskupu 1968 02 25). Nuo 1975 m. Telšių vyskupijos kapitulinio vikaro ir vyskupijos valdytojo pareigas ėjo A. Vaičius, kuris 1982 07 25 buvo koncekruotas vyskupu.

  • Vyskupijos kurija buvo sumažinta iki dviejų žmonių: vyskupo arba vyskupijos valdytojo ir kanclerio. Ji neteko visų savo kaip bažnytinės institucijos teisių, kurias jai suteikia bažnytinė teisė. Vyskupai be Religijų reikalų įgaliotinio leidimo ir sutikimo negalėjo paskirti netgi kunigo į parapiją ar jį perkelti į kitą bažnyčią. Jei kunigas norėdavo vykti laikyti pamaldas ar sakyti pamokslo kitoje bažnyčioje, privalėjo gauti iš Religijų reikalų tarybos leidimą. Tokį pat specialų leidimą reikėjo gauti kurija, jei ji norėjo organizuoti kunigų pasitarimą, konferenciją, kapitulos arba tribunolo posėdį. (18)

  • 1945 m. , naikinant parapijas, buvo paradėta uždarinėti bažnyčias. 1945 m. buvo uždaryta Žlibinų ir Micaičių bažnytėlės. (18) 1946 - 1947 m. tiesioginis parapijų naikinimas, uždarinėjant bažnyčias, buvo pristabdytas. 1947 m. buvusioj liuteronų bažnyčioje Saugose (Šilutės raj. ) buvo leista įsikurti katalikiškai bendruomenei. (19) Naujas puolimas prieš Bažnyčią ir tautą ( didieji trėmimai, masinė kolektyvizacija) prasidėjo 1948 m. Tada buvo uždaryti visi Telšių vyskupijoje veikę vienuolynai. Žemaičiai kaip ir Rusijos okupacijos metais XIX a. , taip ir dabar parodė didžiulį atkaklumą ir pasišventimą, ginant savo bažnyčias ir parapijas. 1948 - 53m. uždarytų bažnyčių, o tuo pačiu ir sunaikintų parapijų skaičius būtų buvęs gerokai didesnis, jei ne žmonių bei jaunų, pasišventusių kunigų, kaip pvz. kun. A. Ivanausko veikla, reikalaujant vėl atidaryti jau uždarytas bažnyčias, įregistruoti religines bendruomenes. Rizikuojant (trėmimai - J. B. ), buvo renkami parašai, rašomos peticijos, prašymai sovietinės valžios pareigūnams Maskvoje, prašant leisti įregistruoti parapiją ir atidaryti maldos namus - bažnyčią. Ir žmonių atkaklumo dėka -kartais tai pavykdavo, nes kai kurie sovietinės valdžios paeigūnai Lietuvoje, kaip pvz. , Religinių kultų reikalų Tarybos prie SSRS Ministrų Tarybos įgaliotinis Lietuvos SR respublikai B. Pušinis buvo pasižymę ypatingu uolumu, uždarinėjant katalikų bažnyčias. Sovietinė valdžia Maskvoje, siekdama išlaikyti Sovietų Sąjungos “demokratiškumo” įvaizdį pasaulyje, buvo priversta laviruoti ir stabdyti pernelyg aktyvius ateizmo politikos vykdytojus Lietuvoje. Taip dalį jau uždarytų ar numatytų uždaryti bažnyčių parapijiečių atkaklumo ir pasiaukojimo dėka pavyko išsaugoti.

  • 1948 m. Mažeikių apsk. DŽDT vykdomojo komiteto iniciatyva buvo bandyta uždaryti 1930 - 1935 m. pagal architekto V. Landsbergio - Žemkalnio projektą pastatytą Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, kaip nurodoma pirmininko rašte LSSR MT pirminikui Gedvilui,motyvuojant, kad ji yra centre, kad šalia jos yra ligoninė, mokykla, stadionas, kultūros ir sporto parkas, miesto vykdomasis komitetas, todėl “bažnyčios buvimas išvardintų organizacijų teritorijoje sudaro nejaukų įspūdį įstaigų tarnautojams, ypač jaunimui”. (20) Tačiau ši bažnyčia uždaryta nebuvo. Uždarė miesto pakraštyje esančią medinę bažnytėlę.

  • 1948 m. buvo uždaryta Sedos Jono Nepomuko bažnytėlė, motyvuojant, kad vienos bažnyčios pakanka nedideliam miesteliui pilnai pakanka. (21)

  • Nekartą buvo bandyta uždaryti ir Marijos Dangun Ėmimo bažnytėlę Telšiuose, motyvuojant tuo, kad už 500 m. yra kita bažnyčia - katedra, kad tinkintieji pagrinde ir einą į ją. Bažnyčios būdavo uždarinėjamos, dangstantis “darbo žmonių kolektyvų prašymais”, atimant iš kunigų registracijos tam tikroje bažnyčioje pažymėjimus, o tada buvo motyvuojama, kadangi religinės apeigos nevyksta, pastatas nenaudojamas pagal paskirti ir “kaip nereikalinga” - bažnyčia uždaroma. 1949 m. 06 28 raštu Nr. 1/1 Religijų reikalų įgaliotiniui Telšių apsk. DŽDT vykdomasis komitetas praneša savo nutarimą, kad būtina sumažinti bažnyčių (parapijų) ir kunigų skaičių Telšių apsk. , paliekant Telšiuose ir valsčių centruose po vieną bažnyčią. Kad galėtų uždaryti bažnyčias, įgaliotinio buvo prašoma uždrausti laikyti pamaldas ir klebonauti šiose bažnyčiose: Mažojoje Marijos Ėmimo Dangun bažnyčioje kun. V. Taškūnui, Viešvėnuose - kun. J. Daunorui, Gadūnave - kun. V. Motiekaičiui, Lieplaukėje - kun. J. Paulauskui, Ubiškės valsčiuje:Eigirdžiuose - kun. J. Budriui, o į Kaunatavo bažnyčią neduoti leidimo naujam kunigui eiti klebono pareigas, Janapolės valsčiuje: Pavandenėje - kun. J. Urbonavičiui, Luokės vasč. :Viekšnaliuose - kun. A. Jonušui, Upynoje - kun. A. Juknai, Nevarėnų valč. : Nerimdaičiuose - kun. J. Urbeliui, Mitkaičiuose - kun. Umbrasui, atvykstančiam aptarnauti Mitkaičių parapiją iš Pievėnų. (22) 1949m. Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pirmininkas Gedvilas slaptame rašte Telšių apsk. DŽDT Vykdomojo komiteto pirminikui siūlo paimti kulto tarnautojo registracijos pažymėjimą iš Telšių “Šv. Panos Marijos” bažnyčios klebono Taškūno Vlado, o bažnyčią užrakinti pasiūlyti religinės bendruomenės pirmininkui, raktus perduodant Telšių apsk. DŽDT vykdomajam komitetui. (23) Tačau dėl tiknčiųjų pasipriešinimo bažnytėlės uždaryti takart nepavyko. Dar kartą Telšių Marijos Dangun Ėmimo bažnyčią buvo bandyta uždaryti 1953 m. Telšių raj. DŽDT Vykdomasis komitetas 1953 03 11 dienos sprendimu Nr. 110. nutarė uždaryti šią bažnytėlę ir perduoti pastatą Telšių raj. kultūros skyriui, pastato rekonstrukcijai prašė Klaipėdos sryties vykdomąjį komitetą skirti 50 tūkst. rub. (24) Klaipėdos srities DŽDT vykdomasis komitetas raštu Nr. 190, rašytu 1953 04 01 patvirtino Telšių vykdomojo komiteto nutarimą ir kreipėsi į LSSR Ministrų Tarybą, prašydamas leidimo buvusioje bažnyčioje įrengti kultūros klubą. (25) Tačiau tiknčiųjų protestas, net budėjimas bažnyčioje, o ir besikeičianti Sovietų Sąjungos vadovybė, mirus Stalinui, išgelbėjo šią bažnytėlę ir parapiją. Kad buvo planuota uždaryti daug bažnyčių Telšių vyskupijoje, vaizdžiai matosi iš Plungės apsk. DŽDT vykdomojo komiteto ir Religių reikalų Įgaliotinio susirašinėjimo. Plungės apsk. VK rašte Nr. 425. LSSR Ministrų Tarybai ir Religijų reikalų įgaliotiniui Pušiniui 1948 m. nurodo, kad iš 15 parapijinių ir kt. bažnyčių dalį reikią uždaryti, “nes jos viena nuo kitos randasi 4 - 5 km. atstume ir nesudarys tikintiesiems lankyti”. Šiuo raštu nurodoma, kad būtų tikslinga uždaryti Platelių bažnyčią ,nes klebonijos patalpose yra įrengta gimnazija, o kadangi “gimnazija yra prie pat bažnyčios tai gali atsiliepti jaunimo auklėjimui” Motyvuojant, kad kapucinų vienuoliai ir greta vienuolyno esanti bažnytėlė trukdo auklėti Plungės gimnazistus “Tatybinėje dvasioje”, prašo leidimo uždaryti vienuolyną ir bažnytėlę. Tokiu pat motyvu remiantis ( vienuolyno klebonijos patalpose įsikūrė gimnazija, o šalia jos - bažnyčia) buvo prašoma leisti uždaryti Žemaičių Kalvarijoje esantį marijonų vienuolyną, bažnyčia ir 19 Kryžiaus kelių koplyčių, nurodant, kad tikintieji gali melstis ir už keliolikos kilometrų esančiose Alsėdžių ar Gegrėnų bažnyčiose. Religijų reikalų įgaliotinio Pušinio slaptos pažymos Plungės apsk. vykdomajam komitetui rekkomenduoja uždaryti Notėnų, Stalgėnų, Šateikių, Kontaučių bažnytčias ir jas paversti skaityklomis, Plungės kapinių bažnyčią, uždaryti ir paversti sandeliu. (26) 1949 03 03 komisija, kurioje dalyvavo Plungės apsk. DŽDT VK pirmininkas Taurinskas, partijos rajono sekretorius Kondrotas, VRS viršininkas Golovanov, VRM viršininkas Malinin ir Religijų reikalų įgaliotinis Pušinis surašė aktą, siūlanti apskr. vykdomojo komiteto pirminikui Taurinskui iki kovo 10 d, atimti kulto tarnų registracijos pažymėjimus iš kunigų, dirbančių: Notėnų, Gintališkės, Šateikių, Beržoro, Gegrėnų, Žlibinų, Kontaučių bažnyčiose, o taip pat ir iš dviejų kunigų vienuolių, aptarnaujančių Žemaičių Kalvariją. Kunigai vienuoliai iš Plungės apskrities turėjo išvykti per 24 val, o kitiems minėtų bažnyčių kunigams taip pat turėjo būti pasiūlyta išvykti iš Plungės apskrities. Bažnytiniams komitetams buvo uždrausta kviestis kitus kunigus, kurie neturi tos bažnyčios kulto tarnautojo pažymėjimo, aptarnauti minėtų bažnyčių tikinčiuosius, grasinant uždaryti šias bažnyčias. O atskiras šio akto punktas teigė:”neregistruoti kulto tarnautojų be specialaus Religijų reikalų įgaliotinio įsakymo. (27) Taip pat Telšių apskr. vykdomojo komiteto pirmininkas 1949 03 05 gavo slaptą įsakymą išsikviesti į vykdomąjį komitetą Telšių Vyskupijos valdytoją ir jams pranešti dėl Plungės “Liurdo” uždarymo. Vyskupijos valdytojas turėjo įsakyti Plungės klebonui kun. Pupaleigiui nedelsiant perkelti iš Liurdo į Plungės parapijos bažnyčią Dievo Motinos Marijos statulą ir visus kitus religinius reikmenis, o šaltinį užrakinti. (28) Kad nebūtų sunaikinta Švenč. Mergelės Marijos Maloningosios staula, ji buvo perkelta į Plungės bažnyčią.

  • 1949 10 21 Rietavo apskr. vykdomasis komitetas priėmė sprendimą Nr. 068-c dėl kulto pastatų (bažnyčių -J. B. )kuriose nevyksta (prieš tai šių bažnyčių klebonams buvo atimti kulto tarnų registracijos pažymėjimai ir teisė dirbti šiose bažnyčiose - J. B. ) religinės apeigos, uždarymo ir perdavimo kolūkiams. Buvo nutarta uždaryti Pajūralio, Tenenių, Judrėnų, Spraudės, Požerės bažnyčias. (29) Tačiau dėl parapijiečių protestų, kurie pasiekdavo net Maskvą, uždaryti nepavyko Religijų reikalų įgaliotinis Pušinis buvo priverstas LSSR Ministrų Tarybos reikalų valdytojui Petrylai pripažinti, kad nutarimas uždaryti Pajūralio, Tenenių, Judrėnų, Spraudės, Požerės bažnyčias “neatitinka Kultų reikalų tarybos prie SSRS Ministrų Tarybos pirmininko Polianskio nurodymams”. (30)

  • 1949 m. buvo uždaryta Varniuose šv. Aleksandro bažnyčia,(31) stovėjusi pirmosios Žemaitijoje bažnyčios, statytos 1416m. vietoje. Tačiau to Varnių DŽDT vykdomajam komitetui buvo per maža. 1953 m. buvo planuojama uždaryti šv. Petro ir Povilo bažnyčią - buvusią katedrą, motyvuojant, kad “mažai tikinčiųjų, o Varnių rajono centras neturi tinkamų kultūriniams poreikams patalpų”. (32) O tikinčiųjų poreikius, antot sovietinių pareigūnų, galėjo patenkinti ir kapinėse esanti koplyčia. Kad tiek Aleksandro Vytauto, tiek buvusi katedra yra netik Dievo šventovės, parapijiečių maldos vietos, bet ir meno ir architektūros paminklai, tai ateistams nerūpėjo. Uždaryti buv. katedros Varnių vykdomajam komitetui nepavyko. Tačiau tada buvo uždaryta, o vėliau ir nugriauta, kaip nenaudojam, kapinių koplyčia.

  • Ypatingai sovietinius valdžios pareigūnus jaudino gausus tikinčiųjų lankymasis per atlaidus šventose vietose: Žemaičių ir Vilniaus Kalvarijose, Šiluvoje. 7-o dešimtmečio pradžioje buvo dar labiau sustiprinta ateistinė valstybės politika ir Bažnyčios persekiojimas. 1961 ir 1962 m. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis J. Rugienis savo rašte Lietuvos SSR LKP CK sekretoriui A. Sniečkui, Ministrų Tarybos pirmininkui M. Šumauskui ir SSRS religinių kultų reikalų įgaliotiniui A. Puzinui informuodamas apie atlaidus ir maldingas keliones į šventas vietas, nurodė tikinčiųjų mažėjimo tendenciją Marijos aplankymo atlaiduose Žemaičių Kalvarijoje: 1958 m. susirinko 30000, 1959 m. - 8 - 10000, o 1961 m. - 1500 tikinčiųjų. (33) Be abejo maldininkų skaičius gerokai sumažintas,siekiant padidinti ateistų “nuopelnus”. Maldininkų sumažėjimą lėmė sustipėjusi ateistinė propaganda per radiją, spaudą, darbo kolektyvuose. Ateistinės, antibažnytinės literatūros kaip, pavyzdžiui “XX a. inkvizitoriai”, “Žemaičių Kalvarija” , “Kryžiaus šešėlyje”, J. Ragausko “Ite missa est” ir kt. pasirodymas, tačiau tai nepagrindinė priežastis. Kad tikintieji negalėtų lankytis atlaiduose, atlaidų metu (liepos 2 - 8d. d. ) buvo sustiprinta darbo dienos kontrolė, stebimi atvykstantys į atlaidus žmonės, todėl ypač inteligentai negalėdavo dalyvauti atlaiduos. Sekmadienį, per didžiąją Kalvariją, buvo organizuojamas tarprajoninis festivalis prie Platelių ežero, 16 km. nuo Žemaičių Kalvarijos, kuriame aplinkinių rajonų žmonės privalėjo dalyvauti. Įgaliotinis nurodė, kad 1959 m. festivalyje dalyvavo 40000, 1960 m. apie 60000, 1961 m. jau virš 60000 žmonių. (34) Žemaičių Kalvarijos klebonas kun. Tamašauskas, suprasdamas tikinčiųjų padėtį, pagrindinę atlaidų datą iš liepos 8 d. pakeitė į liepos 9 d. ir apie tai informavo viso dekanato ir kitų dekanatų kunigus, o šie parapijiečius. Taip ateistų organizuotas festivalis 1961 m. tikslo nepasiekė. Už tai kun. Tamašauskui buvo atimtas kulto tarnautojo registracijos pažymėjimas. (35) Taip pat atlaidų organizavimą Bažnyčiai apsunkino tai, kad sovietų valdžia draudė kitų parapijų kunigams laikyti šv. Mišias Žemaičių Kalvarijoje, be specialaus valdžios leidimo, o tie leidimai budavo išduodami tok vienam ar dviem kunigams.

  • Nepaisant visų sovietinės valdžios trukdimų , žmonės vyko į atlaidus. 1962m. vykusių Žemaičių Kalvarijos atlaidų metu net religijų reikalų įgaliotinis buvo priverstas pripažinti, kad tarp maldininkų daug vyrų ( apie 35 - 40 procentų) , vaikų (10 - 15 procentų) ir vidutinio amžiaus žmonių (30 - 60 m. ). (36) Be abejo, skaičiai yra sumažinti, bet ir tai rodo, kad įvairiaus amžiaus žmonės, nepaisant visų draudimų, dalyvavo atlaiduose. 1962 m. rašte Įgaliotinis vieną iš padrindinių priemonių kaip sumažinti maldininkų antpludį į Žemaičių Kalvariją, nurodė, kad reikėtų pamažu uždarinėti koplyčias. Žemaičių Kalvarijos tikintieji, sužinoję apie tai budėjo prie kolytėlių dieną ir naktį. Ateistams pavyko tik iš kelių Kryžiaus kelių koplyčių išnešti šv. paveikslus, bet netrukus jų vietoje buvo pakabinti nauji. Taip sovietiniai valdžiai nepavyko uždaryti ir garsios netik Telšių vyskupijoje, bet ir visoje Lietuvoje - Žemaičių Kalvarijos bažnyčios ir Kryžiaus kelių koplytėlių, sutrukdyti maldininkų atvykimą. Tik miestelis, kad bedieviams taip nerėžtų ausies, buvo pervardintas Varduva.

  • Tačiau sovietinės valdžios pareigūnai uždarė ir nugriovė prie Platelių esančio Beržoro 14-os Kryžiaus kelių koplytėles.

  • 1962m. valdžios įsakymu buvo uždaryta Nidos katalikų bažnyčia, kuri po antojo pasaulinio karo vietos gyventojų daugumai repatrijavus į Vokietiją buvo perimta iš liuteronų bendruomenės. Bažnyčioje buvo įrengtas Neringos istorijos muziejus. (37)

  • 1964 m. buvo bandoma uždaryti Platelių bažnyčią ir ją perduoti šalia bažnyčios, buvusioje klebonijoje, įsikūrusiai vidurinei mokyklai. Religijų reikalų įgaliotinis J. Rugienis slaptame rašte LSSR MT pirmininko pavaduotojai L. Diržinskaitei - Piliušenko rašė:”Rajono (Plungės) vadovybės iniciatyva Platelių vietovės gyventojų tarpe bus vedamas atitinkamas aiškinamasis darbas, kad patys tikintieji pateiktų pasiūlymą uždaryti Platelių bažnyčią”. (38) Tačiau ateistai smarkiai apsiriko. Parapijiečiai stojo ginti savo bažnyčios ir parapijos. Tai pripažinti buvo priverstas net Valstybinio saugumo viršininko pavaduotojas Petkevičius slaptame rašte tai pačiai L. Diržinskaitei - Piliušenko, nurodydamas, kad “ šis ketinimas išaukė tikinčiųjų nepasitenkinimą ir protestą, todėl uždaryti šiuo metu Platelių bažnyčią yra netikslinga”. (39)

  • Buvo uždarytos visos katalikiškos mokyklos, religinės organizacijos kaip pvz. , ateitininkų ir pavasarininkai, bei taip pat aktyviai bažnyčios ir parapijos veikloje dalyvavę šauliai, skautai. Visos bažnytinės žemės, įvairūs reiginėms bendruomenėms priklausę pastatai, parapijų namai, špitolės, o daug kur net klebonijos buvo nacionalizuotos. Uždrausta bet kokia, net karytatyvinė veikla parapijoje. Remiantis Sovietine konstitucija, leidusią tik ateistinę propagandą, uždariusią parapijos veiklą tik maldos namų sienomis, sovietinė valdžia stengėsi visiškai ją sunaikinti, atėmusi iš parapijos juridinį ir ekonominį pagrindą, pamynusi žmogiškumo ir bažnyčios kanonų reikalvimus. Kunigus buvo bandoma įtraukti ir į sovietinės valdžios inspiruotą politinę veiklą ir sudaryti įvaizdį Bažnyčios ir sovietinės valdžios bendradarbiavimo, bet kunigams nepaklusus, grėsė represijos. Pavyzdžiui, Rietavo apskr. DŽDT vykdomasis komitetas 1949 09 12 potvarkiu, kunigams J. Dasiūnui, V. Baltiejui, J. Skirmontui, kurie nepasirašė sovietų valdžios inspiruoto protesto “prieš naujo karo kurstytojus”, atėmė kulto tarnų registracijos pažymėjimus ir teisę (laikinai) dirbti kunigais. (40) Buvo uždrausta katalikiška spauda: 1925 - 1940 m. Telšių vyskupijoje buvo leidžiams plačiai visoje vyskupijoje ir už jos ribų skaitomas “Žemaičių prietelius”, kuris informuodavo apie parapijų veiklą, numatomus renginius. Uždarytos katalikiškos spaustuvės Telšiuose ir Kretingoje. (41)

  • Visoms Lietuvos vyskupijoms būsimus kunigus rengė vienintelė veikianti kunigų seminarija Kaune. O ir šios seminarijos veikla buvo riežtai kontroliuojama ir ribojama. L. Brežnevo valdymo metais Kunigų seminarija buvo taip suvaržyta, kad per metus galėjo priimti vos 5 kandidatus. (42)Į klierių priėmimą aktyviai kišosi saugumas ir Religijų reikalų prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Įgaliotinis. Jų darbuotojai, o ne vyskupai tardavo galutinį žodis, kuris jaunuolis tūrėtų būti priimtas, o kuris ne. Stojantieji į kunigų seminariją jaunuoliai, sovietinio saugumo buvo persekiojami, verbuojami dirbti KGB.

  • Veiklesnių kunigų veikla buvo važoma: keliami į mažas parapijas, toliau nuo didesnių centrų, atimami kunigų registracijos pažymėjimai, jiems neleidžiant eiti kunigo pareigų. Kunigai buvo prievartaujami veikti prieš Bažnyčios interesus. Kai kurie kunigai, įbauginti žiauraus teroro, nebedrįso priešintis. Buvo uždrausta vaikų katekizacija, nebuvo neleidžiama vaikams aktyviai dalyvauti bažnytinėje veikloje: patarnauti kunigui šv. Mišių metu, adoruoti, giedoti parapijos chore. Už vaikų katekizaciją buvo teisiami kunigai ir pasauliečiai. Net sunkiai segančius tikinčiuosius kunigas negalėjo aplankyti ligoninėje, kad sutektų Švč. Sakramentą. Pvz. , 1971 m. gruodžio 9 d. Akmenės parapijos kunigas P. Lygnugaris Akmenės ligoninėje atėjo pas sunkiai segantį ligonį. Tai pastebėjęs vyr. gydytojas, kunigą išbarė ir išvarė iš ligoninės. Gruodžio 28 d. kun. P. Lygnugaris buvo iškviestas į N. Akmenės raj. vykdomąjį komitetą ir už bandymą ligoniui suteikti sakramentus, buvo nubaustas 50 rub. bauda. (43)

  • Ypač daug nuveikė katakombinėje bažnyčioje sesrys vienuolės. Jos daugino, platino pogrindžio leidinius, mokė vaikus tikėjimo tiesų, telkė parapijos jaunimą ir taip išugdė drąsius Dievui ir Tėvynei atsidavusius žmones. Per visus sovietinės okupacijos metus Telšiuose slapta Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių seserų kongregacijos seselės.

  • Stalino mirtis ir pirmieji N. Chruščiovo valdymo metai teikė vilčių, kad Suslovo idėja “liks Lietuva , bet be lietuvių” bus palaidota. 1956 m. buvo išduotas leidimas statyti naują Marijos Taikos Karalienės bažnyčią Klaipėdoje. 1957 06 30 vysk. P. Maželis pašventino kertinį akmenį. Deja, jau 1958m. oficiali spauda vėl atvirai prašneko apie reikalą stiprinti ateistinę kovą. L. Brežnevo valdymo metais ši kova prieš tautinę ir religinę sąmonę pastoviai buvo stiprinama. 1960 m. bažnyčia buvo pastatyta, tačiau šventinti jos neleista. Telšių vysk. P. Maželis slapta naująją bažnyčią pašventino 1960 08 14. Statyba kainavo 3500000 rub. tačiau bažnyčios pastatą valžia nusavino, buvo nugriautas bokštas, išardyti altoriai ir bažnyčios vietoje įrengta filharmonija. Dailininkas A. Kmieliauskas, sukūręs didžiojo altoriaus freką, buvo pašalintas iš Dailininkų sąjungos. Bažnyčios statybos organizatoriai: klebonas L. Povilionis, vikaras B. Burneikis ir dar penki bažnyčios komiteto nariai buvo areštuoti. Nuteisti kunigai iškalėjo po keturis metus. (44) Tačiau Klaipėdos tikintieji nuolat įvairaus rango Sovietų Sąjungos pareigūnams primindavo apie neteisėtą bažnyčios nusavinimą ir prašydavo atstatyti teisingumą -sugrąžinti bažnyčią. Pvz. 1972 m. šiuo prašymu į SSRS Komunistų partijos generalinį sekretorių kreipėsi 3023 Klaipėdos tikintieji,(45) o 1979 07 01 po kreipimusi pasirašė jau 148149 Lietuvos tikintieji,(46) 1981 m. - 292018 žmonės. (47) Ir tai buvo padaryta sovietinio totalitarinio rėžimo metais. Lietuvos žmonių, o ypač tikinčiųjų okupantams įbauginti nepavyko.

  • Tačiau nepaisant visų persekiojimų, 1969m. Lietuvoje gimė Eucharistijos Bičiulių judėjimas, kuris turėjo savo įstatus ir palaikė netik religinę, bet ir tautinę dvasią. Eucharistijos bičiuliai rinko parašus po įvairiomis paticijomis, ruošė maldingas keliones į Šiluvą, aktyviai dalyvavo pogrindžio spaudos leidime ir platinime, studijavo ne tik šv. Raštą, bet ir Lietuvos istoriją. Aktyviai į Eucharistijos Bičiulių sąjūdį įsijungė ir žemaičiai. Pvz. , Telšiuose Eucharistijos bičiulius buvo sutelkę Katedroje dirbęs vargonininkas Šeduikis su žmona - choro vadove. Dažnai Eucharistijos bičiuliai buvo parapijų jaunimo bendruomenės branduoliai. Parapijose, kur būdavo aktyvus kunigas, apie jį susitelkęs jaunimas netik meldėsi, adoravo, skaitė Šventąjį Raštą, Lietuvos istoriją, bet ir kartu leisdavo laisvalaikį, organizuodavo vakarones, rengdavo sporto varžybas, ekskursijas. Taip, pavz. , buvo Šilalėje, kai 8 deš. - 9 deš. aktyviai su jaunimu dirbo tada dar klierikas Vytautas Sadauskas, vikaras V. Skiparis, Telšiuose - Katedros vikaras kun. J. Kauneckas.

  • Tačiau aktyviai parapijos veikloje besireiškiančius jaunuoliai, tikintieji patirdavo persekiojimus mokykloje, darbovietėse. Mokiniai buvo verčiami stoti į pionierių, komjaunimo organizacijas, atsisakyti savo religinių įsitikinimų, o šiems nesutikus, buvo viešai išjuokiami, kviečiami į sovietinį saugumą, aktyvių komunistinėje ir ateistinėje veikloje besireiškiančių mokytojų pastangomis jiems buvo mažinami pamokų ir elgesio pažymiai. Tikintys mokytojai, įmonių, įstaigų atsakingi darbuotojai, vadovai buvo priversti slėpti savo religinius įsitikinimus, o jiems paaiškėjus buvo šalinami iš darbo ar užimamų pareigų. Tačiau 1984m. situacija po truputį pradėjo švelnėti. Pvz. LKP CK lektorius J. Sakalauskas, susikvietęs ateistinio darbo vadovus aiškino, kad nereikia prievarta tikinčius moksleivius įrašinėti į pionierių organizaciją, požiūris į tikintį mokinį turi būti draugiškas, nors esmė ir nepasikeitė: stengtis performuoti jų pasaulėžiūrą, tačiau kitokiomis netokiomis brutaliomis priemonėmis. (48)

  • Ypatingą reikšmę kovoje už tikėjimą ir tautiškumą turėjo pogrindinės spaudos pasirodymas, ypač “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką”, kuri Lietuvoje pasirodė 1972m. kovo 19 d. ir be pertraukos ėjo iki 1989m. , kol Lietuvoje atsirado laisva spauda. Ji buvo tautinės ir religinės gyvybės apraiška. “LKB Kronika” tapo dokumentu, fiksuojančiu skaudžią Lietuvos dabartį, telkianti žmones prišintis dvasiniam genocidui. Persekiojami žmonės nebebuvo vieniši. “LKB Kronikos”gaivino ir skatino parapijų veiklą. Pogrindžio sąlygos buvo labai sunkios. KGB dėjo visas pastangas sunaikinti laisvąją mintį. Kova pareikalvo daug aukų. Į gulagą pastoviai buvo tremiami gėriausi žmonės.

  • Parapijų veiklą paskatino 1978m. susikūręs Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, į kurį įėjo ir Telšių vyskupijos kunigai V. Vėlavičius, Skaudvilės klebonas ir J. Kauneckas, Telšių katedros vikaras. (49) Komitetas veikė atvirai. Jo nariai rašė raštus įvairioms Sovietų Sąjungos valdžios instancijoms ir tarptautinėms organizacijoms, informuodamas apie tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje.

  • Sovietų Sąjungos valdžia buvo priversta laviruoti. 1982m. Telšių vyskupijos kapitulinis vikaras, kun. A. Vaičius buvo koncekruotas vyskupu, o vysk. Tremtinys V. Sladkevičius užėmė vyskupo pareigas Kaišiadoryse.

  • Drąsiau pradėjo elgtis ir nuosaikesni kunigai. Vis daugiau parapijų jaunimo aktyviai dalyvavo Bažnyčios veikloje. 1982 m. Telšių , Vilakaviškio, Panevėžio vyskupijų ir Kauno arkivyskupijos kunigai pasiuntė Sovietų Sąjungos vadovui L. Brežnevui pareiškimą, reikalaudami, kad valdžios pareigūnai netrukdytų kunigams lankyti tikinčiųjų, kad vyskupai laisvai galėtų skirstyti kunigus į parapijas, kad grąžintų atimtąsias bažnyčias, kad leistų statyti naujas. (50)

  • Radikalūs pasikeitimai Bažnyčios, o tuo pačiu ir parapijų gyvenime įvyko 1988 - 89m, prasidėjus Lietuvoje “Sąjūdžio” veiklai, nors pirmieji atgimimo ženklai buvo pastebėti 1987m. , minint Lietuvos krikšto 600m. jubiliejų.

  • Varžant Kauno kunigų seminarijos veiklą, priimant naujus kandidatus į kunigus, Lietuvoje, o ypač Telšių vyskupijoje trūko kunigų. Jei Lietuvos Respublikos metais (1918-40) daugelyje parapijų dirbo po du ar net tris kunigus, pvz. :1938m. Telšių vyskupijoje 100 parapijinių bažnyčių aptarnavo 199 kunigai,(51) tai 1989m. Telšių vyskupijoje tik 69 bažnyčios turėjo savo kunigus, o parapijos - vadovus. 64 bažnyčios buvo aptarnaujamos atvykstančių kunigų. Tai dar labiau sunkino ir taip suvažytą parapijų veiklą. Klaipėdos prelatūroje, pavaldžioje Telšių vyskupijai, padėti buvo dar liūdnesnė. 7 bažnyčios turėjo kunigus, o 7 aptarnaujamos. (52) Dar reikėtų pažymėti, kad kai kurie kunigai - parapijų vadovai yra garbingo amžiaus ir jiems sunku eiti šias pareigas, jie jau fiziškai nebegali pilnai atlikti savo pareigų, ypač kaip parapijų vadovų. Tačiau jie negali išeiti į užtarnautą poilsį - altariją, nes nėra kas jų pakeičią ir tik lieka lenkti galvas prieš jų pasisaukojimą.

  • 9 dešimtmetyje sovietų valdžia leido Kauno kunigų seminarijai padidinti priimamų seminaristų skaičių iki 20. Tačiau tai negalėjo patenkinti Telšių vyskupijos poreikių. Stiprėjant Sąjūdžio veiklai, “Glasnostj” bei “Pėrėstroikos” politikos įtakoje Sovietų valžia buvo priversta laviruoti. Telšių vyskupo A. Vaičiaus iniciatyva 1989m. rugsėjį vėl atvėrė duris Telšių kunigų seminarija, kuri išleido jau keturias absolventų laidas ir parengė beveik 50 kunigų, dalis jų dirba klebonais - parapijų vadovais, kiti jiems padeda, eidami vikarų pareigas, keletas kunigų tęsia studijas Romoje.

  • Ypač pasikeitė Bažnyčios , o tuo pačių ir parapijų padėtis 1990m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.

  • Tikintieji, nepaisant kokias pareigas jie užima valstybinėje tarnyboje, gali laisvai išpažinti savo tikėjimą ir jį sklebti, aktyviai įsijungti į parapijų veiklą. Tačiau tai nėra lengva padaryti, nes parapijinio gyvenimo tradicijų, ypač mieste beveik neliko. Dažniausiai parapijiečių sąmonėje parapiją - tai bažnyčia, kurioje jie meldžiasi, tuokiasi, krikšitija vaikus ir paskutinį kartą atlydi velionį, o kunigas tai - Šventųjų Sakramentų administratorius. Tačiau tai dar nėra parapija. Ypatingą vietą pasauliečiams ir jų veiklai parapijoje skyrė II Vatikano susirinkimas. Pabrėdamas visų tinkinčiųjų dvasinę kunigystę. Išsamiai, remdamasis II Vatikano dokumentais, parapijiečių veiklą bažnyčioje ir parapijoje analizavo savo raštų 5-me tome lietuvių filosofas A. Maceina, pažymėdamas, kad parapija- tai pirmiausia žmonių bendruomenė, kuriuos jungia tam tikra teritorija ir bendri maldos namai - bažnyčia. Tai formali socialinė grupė, kuri turi nuolat vystytis. Parapijos bendruomenę jungia liturgija ir meilės tarnavimas artimui. Žinoma ne visi gali ir nori aktyviai įsijungti į parapijos veiklą, tačaiu parapija yra tas socialinės grupės vienetas, kur laukiams kiekvienas žmogus, net jei jis ne katalikias. Žinoma, miestų ir kaimų parapijų bendruomenės skiriasi. Daug priklauso nuo parapijų vadovų kunigų, taip pat kokie parapijiečiai sudarys bendruomenės aktyvą. Kaip pavyzdys, (ne vienintelis), gyvos parapijos galėtų būti Kaltinėnų parapija, vadovaujama kun. Petro Linkevičiaus. 1988m 06 09 sudegė graži ąžuolinė bažnyčia. Atrodė, kad parapija ilgai neatsigaus. Tačiau atėjus dirbti jaunam ir energingam klebonui kun. P. Linkevičiui, netrukus buvo pastatyta nauja laikina bažnytėlė. Pradėta projektuoti naują bažnyčią, kurią 1995m. vysk. A. Vaičius koncekravo. (53) Kunigas statė netik maldos namus, bet ir kūrė parapiją. Iškilo parapijos salė, kurioje mažiausiai kartą per mėnesį vyksta kultūriniai renginiai, o jų, žinoma, būna ir daugiau. Atvyksta garsūs atlikėjai paskaitininkai, aktoriai. Pvz. 1996m. birželio 23, aidint “Ave Marija” muzikos garsams, lakūnas Kairys atliko skrydį virš Kaltinėnų. Organizuojamos šeimų šventės, ekskursijos, išvykos. Kas sekmadienį ir į renginius parapijiečiai iš atokesnių kaimų atvežami parapijos autobusais. Kunigas nuolat lanko senelius ir ligonius. Dar tik kylant bažnyčios mūrams, visai šalia jų iškilo gražūs parapijos namai, kur buvo apgyvendinti seneliai ir beglobiai vaikai. Čia taip pat vasarą prieglobstį randa “Vilties” bendrijos žmonės. O kur dar jaunimo namai, ateitininkų stovyklos? Iš tolo dieną ir naktį praeivių akis patraukia virš Kaltinėnų iškilęs kryžius. Tai kuriamos tremtinių Kalvarijos paskutinė stotis, simbolizuojanti prisikėlimą. Čia kiekvienas parapijietis yra vertinamas ir branginamas. Kartu meldžiasi, kartu švenčia ar liūdi, kartu su savo klebonu jie tvarko miestelį.

  • 1990m. rugsėjo 1d. Telšiuose duris atvėrė pirmoji Lietuvoje katalikška vidurinė mokykla. 1991m. - Rietave, 1992m. - Kretingoje savo veiklą pradėjo šv. Antano kolegija, kuri 1996m. peraugo į Religijos mokslų institutą prie Vytauto Didžiojo universiteto Kaune. (54) Taip pat katalikiškos mokyklos įsisteigė Kretingoje ir Skuode. Taip vieningoje kikščioniškos pasaulėjautos dvasioje ugdomas Žemaitijos jaunimas. O ir kitose bendrojo lavinimo mokyklose Lietuvos vyriausybė jau 1990/1991m. m. kaip fakultatyvą leido dėstyti tikybos pamokas. 1991/1992m. m. įvestos tikybos arba etikos (pasirinktinai) privalomos pamokos. (55)

  • Atgijo katalikška spauda, įsteigtos katalikiškos leidyklos, moderni A. Jakšto spaustuvė Kaošiadoryse. Atsikūrė 1989m. ateitininkų organizacija. Įsisteigė tarptautinė organizacija “Caritas”, kuris turi skyrius visose parapijose. Ten susibūrę žmonėe stengiasi padėti ligoniams, vienišiems, senialiams. Steigiami parapijų senelių, vaikų globos namai, jaunimo centrai. Daug padeda “Maltos” ordino skyrius Lietuvoje. Telšių vyskupijos jaunimo veiklą koordinuoja Palangoje įsteigtas vyskupijos jaunimo centras. Atsikūrė katalikių moterų draugija, įsisteigė katalikų mokytojų asociacija. 1992 02 16 savo veiklč Lietuvoje atnaujino Katalikų mokslų akademija, kurios centras Telšių vyskupijoje buvo Klaipėdoje, o nuo 1996 m. akademijos skyrius buvo įkurtas ir Telšiuose.

  • 1991 m. popiežiaus bule Klaipėdos prelatūra buvo prijungta prie Telšių vyskupijos.

  • Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vėl atsikūrė (viešai) vienuolynai. Didžiausias vienuolyjų centras Telšių vyskupijoje yra Kretinga, kur vieni iš pirmųjų viešąją veiklą pradėjo šv. Pranciškaus mažesnieji broliai - pranciškonai ir atkūrė savo vienuolyną, bet ir Meilės Misionierių kongregacijos (Motinos Teresės) seserų skyrius, o taip pat Švenčiausios Mergelės Marijos Nepaliaujamos Pagalbos šv. Pranciškaus seserys, Švenčiausios Jėzaus Širdies seserys misionierės. Šv. Kazimiero kongregacijos seserys gyvena Palngoje, Jėzaus Širdies Tarnaičių kongregacijos seselės yra įsikūrusios Klaipėdoje Juozapo Darbininko parapijoje. Telšiuose yra dirba Marijos Nekalto peasidėjimo seserų (vargienių) ir (tarnaičių)(tai atskiros kongregacijos -J. B. )kongregacijų seselės. Seselės netik meldžiasi, bet ir talkina kunigams pastoraciniame darbe, dirba mokyklose, ligoninėse. (56)

  • Bažnyčios ir vyriausybės vadovai pasirašė restitucijos aktą. Pamažu grąžinami bažnyčios ir parapijai priklausantys pastatai (kur tai įmanoma), leidžiama religinėms bendruomenėms statyti naujus. Kuriasi naujos parapijos:1988 m. Sedos tikintiesiems buvo sugrąžinta malūnu buvusi paversta šv. Jono Nepomuko bažnytėlė, taip pat 1988 m. evangelikams liuteronams buvo grąžintos Juodkrantės ir Nidos bažnyčios. Nuo 1989 m. šias bažnyčias iš liuteronų muomoja katalikų bendruomenės. (57) 1988 m. katalikams buvo sugrąžinta Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia, 1988 m. lapkričio 25 d. buvo atlaikytos pirmos šv. Mišios. (58) 1989 m. tikintiesiems buvo grąžinta Micaičių (Šiaulių raj. ) ir Žlibinų (Plungės raj. ) bažnytėlės, atkurtos parapijos. (59)1990 m. Klaipėdoje pastatyta laikina medinė ir tais pat metais pradėta statyti nauja Juozapo Darbininko bažnyčia, kuriai vadovauja jėzuitai. 1992 m. Klaipėdoje buvo įsteigta dar viena - šv. Kazimiero parapija, pradėta statyti mūrinė bažnyčia. (60) 1990 m. katalikams buvo atiduota po Antrojo pasaulinio karo uždaryta evangelių liuteronų bažnytėlė, įsteigta parapija Kintuose (Šilutės raj. ) (61) Kadangi 1944 m. sudegusios Dauglaukio (Tauragės raj. ) bažnyčios sovietiniai pareigūnai atstatyti neleido, tai tik 1990 m. buvo atkurta parapija ir pradėta statyti bažnyčia. (62) 1991 m. buvo įsteigta nauja parapija Ventos(Akmenės raj. ) gyvenvietėje, vaikų darželio pastate įkurta laikina bažnytėlė. (63) Tais pačiais metais pradėta statyti nauja mūrinė Šventosios bažnyčia, atkurta Jokūbavo parapija (Kretingos raj. )ir pradėta stayti mūrinė bažnyčia (sovietinė valdžia neleido atstatyti 1944 m. sudegusios bažnyčios). (64) Beržore (Plungės raj. ) pradėtos atstatinėti 14 Kryžiaus stočių koplyčios, tačiau strūkstant lėšų, darbai vyksta lėtai. Batakių (Tauragės raj. ) parapijiečiai vietoj 1970 m. sudegusios bažnyčios pastatė naują medinę bažnytėlė. Taip pat Gaurės parapijiečiai 1992 m. vietoj sudegusios, pradėjo statyti naują bažnyčią. Taip pat metais Nemakščiuose (Raseinių raj. ) pradėta naujos mūrinės bažnyčios statyba. (65)

  • 1992m. buvo 153 parapijos, o 1995m. - jau 156. Išaugo ir religinių bendruomenių vadovų - kunigų skaičius. 1992m. jų buvo - 125, o 1996m. - 132kunigai. (66)

  • Nepaisant 50 metų trukusios okupacijos, Tautos ir Bažnyčios persekiojimo, lietuvių tautinė ir katalikiška dvasia išliko gyva. Pasyvi rezistencija tautinė ir religinė okupantams Lietuvoje nenutrūko niekada. 

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt