DAILĖS RAIDA TELŠIUOSE XX AMŽIAUS PRADŽIOJE

Zita Dargaitė

  • 20 a. I p. dailės raidą Telšiuose formavo skirtingų tautybių,kultūrinių tradicijų dailininkai. Jie buvo atėję iš įvairių mokyklų. Peterburgo, Varšuvos, Miuncheno, Paryžiaus, vėliau Kauno.

  • Pirmaisiais amžiaus dešimtmečiais dailės gyvenimas nebuvo organizuotas. Tuo laiku pagrindiniai kultūros židiniai buvo dvarai. Jie turėjo ryšių su Vakarų Europos kultūra. Tik dvaruose ir bažnyčiose buvo galima pamatyti meno kūrinių. Telšių padėtis išskirtinė, nes Siraičių, Džiuginėnų, Paragių dvarelių savininkai- dailininkai.

  • Paragių dvarelyje gyveno dailininkas Nikodemas Ivanauskas. Jaunystėje jis buvo baigęs Peterburgo dailės akademiją,vėliau studijavo Miuncheno meno akademijoje. N. Ivanausko kūrinių daug neišliko, nors tapė nuo ryto iki vakaro. Daugiausiai tapė paveikslus bažnyčioms. Buvo nutapęs stacijas Viekšnių bažnyčiai(1). Senatvėje pradėjo drebėti rankos, dirbti buvo sunku. Tuomet prie molberto pritaisė laikytuvą, ant kurio pasidėjęs ranką tapydavo. Mirė 1932m.

  • Telšiuose trumpą laiką yra gyvenęs dailininkas Zigmas Petravičius(1862-1955). Z. Petravičius buvo baigęs Peterburgo dailės akademiją. “Alkos” muziejuje saugomi 3 jo tapyti paveikslai.

  • Siraičių dvarelyje, netoli Telšių, nemažą savo gyvenimo dalį praleido dailininkas Leopoldas Andrijauskas(1868-1947). Lietuvos dailės istorijoje apie šį dailininką neparašyta nei eilutės.

  • S. Orgelbrando Visuotinėje enciklopedijoje ir Lenkų biografijų žodyne L. Andrijauskas pristatomas kaip žinomas peizažistas, baigęs Peterburgo akademiją, pelnęs apdovanojimų 1891m. Miuncheno parodoje, dalyvavęs parodose Varšuvoje(2). Tiktai savo krašte kelis dešimtmečius jis buvo nepelnytai pamirštas.

  • Siraičiai iki 1871m. priklausė grafams Opulskiams. Opulskiai sena giminė turėjusi Sulimo herbą( viršutinėje skydo dalyje pavaizduotas išskleistais sparnais ir žiūrintis į kairę erelis, apatinėje- 3 akmenys). Motiejus Opulskis Siraičius testamentu užrašė savo sūnui apeliacinio teismo teisėjui Jurgiui Opulskiui. Jurgio sesuo Gertrūda Opulskytė ištekėjo 1821m. už Pranciškaus Andrijausko. Gertrūda ir Pranciškus Andrijauskai- dailininko seneliai.

  • Pranciškus Andrijauskas buvo baigęs Maskvos universiteto teisės fakultetą, nuo1852m. dėstė Riazanės gimnazijoje.

  • 1829m. Kentreliuose(netoli Luokės) gimė Gertrūdos ir Pranciškaus Andrijauskų sūnus Engelbertas.

  • Ketveriais metais už Engelbertą vyresnis brolis Vladimiras(1825-1891) dirbo Varnių kunigų seminarijos ir vyskupo M. Valančiaus namų gydytoju. Už medicininės pagalbos teikimą sukilėliams 1864m. ištremtas į Rusiją.

  • Jurgis Opulskis Siraičius užrašė sūnėnui Engelbertui Andrijauskui. Dėl šio dvarelio jis bylinėjosi su Jurgio Opulskio broliu Justinu. Yra išlikęs 1871m. Telšių policijos valdybos sprendimas jog dvaras atitenka Engelbertui Andrijauskui(3).

  • Engelbertas buvo vedęs Malviną Černiauskaitę.

  • 1868m. gruodžio 8 d. vikaras kunigas Liudvikas Butrimas pakrikštijo Engelberto ir Malvinos Andrijauskų sūnų Leopoldą Petrą, gimusį 1868m. lapkričio 26d. vakare. Būsimojo dailininko krikšto tėvai - majoras Leopoldas Budreckis ir Olimpija Milevskienė.

  • Leopoldas, kaip visų dvarininkų vaikas, ankstyvoje vaikystėje buvo mokomas namuose. Vėliau, kai jau turėjo 14 metų, 1882 m. įstojo į Mintaujos Realinės mokyklos antrą klasę. Mintaujos Realinės mokyklos diplomą Nr. 300 gavo 1888 m. (4). Baigęs mokyklą, būsimasis dailininkas išvyksta studijuoti į Peterburgo Dailės akademiją. 1891 m. dalyvavo Miuncheno parodoje ir pelnė apdovanojimą.

  • 1897-1898 m. gyveno Paryžiuje, ten susidraugavo su dailininku ir literatu K. Duninu-Markevičiumi. Draugavo su Nepriklausomaisiais dailininkais,dalyvavo jų Salone. 1897 m. Salone rodė paveikslus ‘Rytas’ ir ‘Žiema’ , o 1898 m. 5 aliejinius peizažus ‘ Prieš pietus ‘, ‘ Rytas ;, ; Po lietaus ‘ , ‘ Sutemos Senoje ‘ , ‘ Trobelė mėnesienoje ‘.

  • Tais pačiais metais dalyvavo Varšuvos Dailiųjų menų draugijoje surengtoje parodoje.

  • L. Andrijausko paveikslai buvo eksponuojami A. Kryvulto salone Varšuvoje. A. Kryvultas (1848-1903) įsteigė 1881 m. Varšuvoje meno saloną , kuris gyvavo 20 metų (5) .

  • 1894 m. A. Kryvulto salone buvo eksponuojami ‘ Pavasario potvynis ‘ , ‘ Niūri diena ‘. Pastarasis paveikslas yra ‘ Alkos ‘ muziejuje.

  • 1900 m. Salone buvo surengta lenkų dailininkų,gyvenusių Miunchene , paroda . Tuomet L. Andrijauskas eksponavo paveikslus ‘Prieblanda ‘ , ‘ Diena baigiasi ‘.

  • Parodose dalyvavo 1901-1906 m. Baigęs meno studijas , sugrįžta į Lietuvą. Apsigyveno savo tėvo name Palangoje , Basanavičiaus gatvėje. Dirbo grafo Felikso Tiškevičiaus parke sodininku , o laisvu laiku tapė. Ši tarnyba jam buvo ne būtinas pragyvenimo šaltinis , bet malonus užsiėmimas. Leopoldas mylėjo gamtą. Gamtos vaizdai užima nemažą dalį jo kūryboje.

  • 1907 m. tėvas užrašo Leopoldui Kentrelių dvarą. L. Andrijauskas parvažiuoja gyventi į Kentrelius, bet dažnai būna ir Palangoje. Tėvas norėjo , jog sūnus labiau žiūrėtų ūkį , ne vien paveikslus tapytų. Tačiau Leopoldas savo pomėgio neatsisakė

  • 1910 m. mirus tėvui,Leopoldas parvažiuoja į Siraičius. Ten turėjo pasistatęs mūrinį paviljoną , kuriame tapydavo. Vasaromis dirbdavo Palangoje.

  • 1925 m. miršta motina Malvina Andrijauskienė. Vaikai pasidalijo palikimą. Siraičiai atitenka Leopoldui ir jo broliui Severinui.

  • Siraičių dvarelis buvo nedidelis , tačiau jaukus ir tvarkingas. Gyvenamasis namas sumūrytas iš degtų plytų,stogas dengtas skiedromis (6).

  • Leopoldas buvo nevedęs. Ūkiui prižiūrėti pasisamdė tvarkingą ir darbščia namų šeimininkę Petronelę Stonytę.

  • Ramiai ėjo dienos Siraičiuose. Dailininkas gyveno kukliai , svaigalų nemėgo , tabako nerūkė , nerengė pokylių, nesuvažiuodavo ten triukšmingi svečiai.

  • Artimiausi ryšiai siejo L. Andrijauską ir J. Perkovskį. Pr. Genys kviečia L. Andrijauską dalyvauti parodose. 1940 m. Meno parodoje buvo rodomi 5 dailininko darbai (7 ).

  • L. Andrijauskas daug tapė, tačiau jo paveikslų nėra gausiai išlikę. Pavekslų nepardavinėjo , bet dovanojo pažįstamiems, giminėms. Karo metais Siraičių dvare buvo apsistojusi kariuomenė. Dalis paveikslų galėjo dingti ir dėl šios priežasties. Nėra išlikusių jo ankstyvųjų ir paskutiniųjų darbų.

  • L. Andrijausko tapyboje vyrauja tik du žanrai - peizažas ir portretas. Buitinio žanro,natiurmortų,istorinių kompozicijų nėra išlikę, gal jų ir nekūrė. Jo peizažai šviesūs, tapyti impresionistine maniera. Jo meninis išsilavinimas akademistinis , tačiau didžiulę įtaką kūrybai turėjo metai praleisti Paryžiuje , draugystė su Nepriklausomaisiais. Vyrauja peizažai,dažnai pasikartojantys beržo motyvai . Tapė aliejiniais dažais ant kartono. Portretas dailininką mažiau domino. Yra jų ne tiek daug. Tapė gal tik iš pareigos ar norėdamas pamaloninti savo artimuosius.

  • Dailininkas išvengė tremties , gyveno Siraičiuose iki 1947 m. Paskutines dienas praleido vienišas Telšių ligoninėje.

  • Atgulė amžinam poilsiui Telšių kapinėse , šalia savo tėvų Malvinos ir Engelberto Andrijauskų .

  • Tik keletas kilometrų nuo Siraičių - Džiuginėnai. Džiuginėnų dvarelyje gyveno ir kūrė profesionalus grafikas , žemaičių liaudies meno tyrinėtojas Juzefas Perkovskis.

  • Nuo 18 a. antros pusės Džiuginėnų dvaras žinomas kaip grafų Gorskių nuosavybė.

  • 1791 m. Džiuginėnus paveldėjo žemaičių kašteliono Mykolo Gorskio sūnus Liudvikas Baltramiejus Gorskis (1749-1815) . Po Liudviko Džiuginėnai priklausė Aleksandrui Gorskiui (1798-1855) , o vėliau anūkui Zigmantui (1827 - 1868). Zigmantas vedė Mariją Mineikaitę (1840 - 1925 ). Jų dukra Vanda - Teresė (1864 - 1914 ) ištekėjo už garsaus Varšuvos gydytojo Severino Perkovskio (1845 - 1907 ) . Perkovskiai kilę iš Palenkės , turėję ‘ Šlepowron ‘ herbą , vėliau pakeitę į ‘ Peretjatkovičių ‘ .

  • Jaunoji šeima gyveno Varšuvoje . Varšuvoje gimė jų vaikai - Zigmantas, Jadvyga ir 1896 m . lapkričio 26 d. dvyniai Juzefas su Tadu (10 ) . Zigmantas mažas mirė .

  • Vasaromis vaikai būdavo Džiuginėnuose pas senelę. Graži gamta , pasakojimai apie Džiugą , spalvingi miškai jaudino menišką vaiko prigimtį. Juzefui buvo tik 11 metų , kai mirė tėvas. Praėjus 8 metams netenka ir motinos. Artimiausias žmogus lieka senelė Marija Gorskienė.

  • Jau vaikystėje J. Perkovskis pamilo paslėptą Žemaitijos grožį. Žemaitija jam buvo stebuklų šalis, pilna fantazijos , sakralinių elementų. Žemaitija tarsi užbūrė būsimąjį dailininką. Čia jis matė daugiau lobių negu eiliniai žmonės. Juzefui atrodė žemė , miškai , kalneliai pilni paslapčių , kurias jis galįs įspėti .

  • 1922 m. J. Perkovskis įstojo į Varšuvos dailiųjų menų mokyklą . Studijavo profesoriaus V. Skočylio grafikos katedroje.

  • 1928 m. , baigęs mokslus , pastoviai apsigyveno Džiuginėnuose (11) . Nuo to laiko žmonės matė neaukšto ūgio , apvalutį , kuklų ir visai neponišką dvarininką.

  • Dvaro oficinoje Perkovskiai buvo įsteigę kumečių vaikams pradžios mokyklą ir išlaikė mokytoją Aldoną Ložinskaitę Tenisonienę . Galbūt J. Perkovskio paskatinta ji įstojo į Kauno meno mokyklą.

  • J. Perkovskis mėgo bendrauti su kumečiais , jų vaikais , bet lietuviškai silpnai kalbėjo . Buvo geros širdies , net bolševikams 1919 m . apsistojusiems jų dvare, atidavė batus ,siūlė ir švarką , bet šie jo atsisakę .

  • Žmonėms atrodė keistas atsiskyrėlis , vaikštinėjantis po miškus pasiėmęs popieriaus ir fotoaparatą. Samdinių ir vaikų buvo mėgiamas , nes buvo neišdidus ir geros širdies.

  • J. Perkovskis - grafikas , kūręs medžio ir vario raižinius . Dar besimokydamas dalyvavo parodose Varšuvoje , Prahoje , Budapešte , Paryžiuje .

  • Jo kūryba apie Žemaitiją , jos grožį , istoriją , dvasią . J. Perkovskio darbuose ryškus emocinis krūvis . Vienas jo medžio raižinys vadinasi ‘ Sancta Samogitia ‘. Apibūdinimas ‘ Šventoji’, tikriausiai , nusako ne tik tai , jog Žemaitija krikščioniškas kraštas , kurio pakelėse ir ant kalnelių gausu kryžių ir koplytėlių. ‘ Šventoji ‘ dailininkui tai ir pati brangiausia. Taip galima apibūdinti tik savo tėvų žemę .

  • J. Perkovskis Varšuvos dailės mokyklos auklėtinis. Ši mokykla suformavo naująją lenkų grafikos mokyklą , kuri plėtojo lenkų liaudies raižinių tradicijas . Liaudiškoji lietuvių ir lenkų grafika turi daug bendro .

  • Dalis J. Perkovskio grafikos darbų yra saugoma ‘ Alkos ‘ muziejuje . Todėl yra galimybė juos palyginti juos su tuo pačiu laikotarpiu kūrusiais lietuvių (Kauno ) mokyklos dailininkais .

  • J. Perkovskio grafika labai skiriasi . Iš pirmo žvilgsnio ji panaši į primityvistų , tačiau tik pirmasis toks įspūdis . Jo kūryba pilna poezijos , paslapčių , simbolių , filosofijos . Temos paimtos iš Žemaitijos . Raižiny ‘ Ducatus Samogitia ‘ pavaizduota buvusi kunigaikštystė jau kaip praeitis , kaip paminklas , bet labai brangus ir šventas . Raižiny ‘ Marių slibinas pasakų motyvai persipina su realiais . Raižinyje ‘Gyvenimas ‘ lyg freskoje atsiskleidžia ryškiausi žmogaus gyvenimo šioje žemėje fragmentai . J. Perkovskio grafikoje labai daug šviesos . Jo raižiniai ‘ Paslėpti lobiai ‘ , ‘Sezamas’ir , žinoma , “Šv. Gralio pilis”-tai siekimas, kad atsiskleistų svarbiausia žmogaus savybė- dvasios tyrumas, nes šv. Gralio ieškojimas- tai amžinojo gėrio, amžinosios šviesos troškimas. Dažname jo raižinyje dominuoja šviesa ir laiminanti viešpaties ranka.

  • Darbai”Nuodingieji grybai”, “Šaltis”, “Kalnas”, “Pūga”- nedidelio formato, paprastos formos. Jų kompozicija sudaro simetriškas šviesių ir juodų plotų kaitaliojimas(12). Raižinys “Koplytėlė” panašus į liaudišką karpinį.

  • Gyveno J. Perkovskis globojamas sesers Jadvygos. Bendravo su L. Andrijausku. Atvažiuodavo į dvarelį Pr. Genys. Susirašinėjo su P. Galaune. P. Galaunė skatino J. Perkovskį dometis liaudies menu. Savo knygą”Lietuvių liaudies menas” dovanojoJ. Perkovskiui kaip uoliam žemaičių meno tyrinėtojui. Bendravo J. Perkovskis su M. Dobužinskiu . Iš jų susirašinėjimo galima spręsti, kad ši dvijų menininkų draugystė buvo artima.

  • Kūrybiniai ryšiai siejo ir su Pagryžuvio dvare gyvenusia dailininke Sofija Dembovskyte- Remeriene. Šiaulių”Aušros “ muziejuje yra S. Remerienės tapytas J. Perkovskio portretas(13).

  • 1932m. balandžio mėnesį Kaune Lietuvių -Prancūzų draugijos salėje buvo atidaryta S. Remerienės ir grafiko J. Perkovskio darbų paroda(14). Šioje parodoje J. Perkovskis eksponavo 28 raižinius.

  • 1933m. J. Perkovskis dalyvavo tarptautinėje ksilografijos parodoje Varšuvoje. Ten eksponavo keletą raižinių. Tarp jų buvo mūsų muziejuje saugomi’Pūga”, “Kalnas, “Pilis”. Šitų darbų antrosiose pusėse yra pažymėtas jų eksponavimas Varšuvos parodoje.

  • O 1940m. surengta Meno paroda Telšiuose dailininkui gyvam esant buvo paskutinė. Joje eksponavo 25 savo kūrinius.

  • Prasminga, jog ofortas “Laidotuvės “ įrašytas kataloge paskutinis.

  • Kita dailininkų grupė išauga Telšių žemėje. Profesonaliais dailininkais tampa Kauno meno mokykloje, tobulinasi Paryžiuje,o 1944 m. priversti palikti Lietuvą.

  • 1931 m. Telšiai tampa pirmaeiliu miestu. Susikuria Senovės mėgėjų draugija ‘Alka’ ir muziejus. Jo vedėjas Pr. Genys rūpinasi įkurti tapybos skyrių. 1938 m. profesionaliosios tapybos skyrius atidaromas (15). Dailės gyvenimas pasidaro aktyvesnis . Kasmet rengiamos parodos . Didžiulę reikšmę dailei turėjo įvairių kultūros sričių , švietimo , nacionalinės inteligentijos augimas.

  • Ketvirtajame dešimtmetyje kuria tie dailininkai , kurie mokslus baigė jau nepriklausomoje Lietuvoje ir kurie nenutraukė nuolatinio kontakto su savo žeme , liaudies menu. Pakelių rūpintojėliai , liaudies raižiniai ir tapyba buvo jų įkvėpėjai.

  • Telšių žemėje išaugo dailininkai T . Valius, P . Augius - Augustinavičius, Č. Kontrimas ir kiti.

  • Telšių vyskupo M. Valančiaus gimnazijos piešimo mokytojas S . Sidabras pastebėjo gabius vaikus , skatino juos studijuoti dailę.

  • S. Sidabras - žemaitis, gimęs 1898 m. Naikių kaime Mažeikių rajone. Baigęs Kauno meno mokyklą , atvyko į Telšius. 1925 m. paskiriamas mokytojauti gimnazijoje. Pats irgi tapė , dalyvavo parodose. 1945 m. kartu su žmona ir vaikais ištremiamas iš Lietuvos. Grįžęs iš tremties gyveno Vilniuje. Vilniuje buvo surengęs parodą , tačiau dailininko , žinomo kaip paveikslų ‘ Rainių miškelis ‘ autoriaus , paroda susilaukė tik neigiamo kritikos įvertinimo. Mirė 1963 m.

  • 1939 m. Telšiuose apsigyveno dailininkė Zofija Lisieckaitė - Plechavičienė . Ji buvo baigusi dailės mokslus Belgijoje . Telšiuose įsijungia į parodinį gyvenimą. . 1940 m . parodoje eksponuoja 17 paveikslų. Dalyvavo trečiojoje Dailės parodoje Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje , eksponavo natiurmortus .

  • 1944 m . dalį savo darbų perduoda ‘Alkos ‘ muziejui ir pasitraukia į Vakarus . Gyvena JAV .

  • Pasaulyje garsaus grafiko T . Valiaus šaknys - Žemaitijoje . Jo tėvas T . Valius gimė Žarėnuose . Išvykęs uždarbiauti į Rygą, vedė . Telesforas gimė 1914 m. Rygoje . Tais pačiais metais tėvai, sugrįžę į Lietuvą , apsigyvena Telšiuose . Telšiuose Telesforas užaugo , mokėsi pradžios mokykloje ir gimnazijoje .

  • Mokydamasis Kauno meno mokykloje , nenutraukia ryšių su Telšiais ir ‘ Alka ‘ .

  • 1937 m. kovo 18 - 23 d . ‘ Alkos ‘ muziejus ruošia Telšiuose jaunųjų dailininkų parodą. Šia paroda norėta pagerbti buvusį muziejaus bendradarbį jaunosios kartos telšiškį T. Valių . T. Valius sutiko parodyti savo kūrybą. Pasikvietė ir buvusius mokslo draugus . Dalį parodos eksponatų dailininkai padovanojo muziejui . T. Valius eksponavo net 29 savo darbus (16) .

  • Šioje parodoje dalyvavo dailininkai J. Surkevičius,J. Švėgžda,P. Rauduvė ,J. Docius ,A. Taranda ir kiti .

  • T. Valius dalyvavo visose Žemaičių dailės parodose .

  • 1942 m. , įsteigus Vilniuje Dailės akademiją , T. Valius pakviečiamas dėstyti grafiką. 1943 m. ,vokiečiams uždarius aukštąsias mokyklas , sugrįžo į Telšius . Luokės g. pasistatė namą pagal užsienietišką projektą. Iki antrosios sovietinės okupacijos dirbo Žemaičių dramos teatro direktoriumi ir scenografu. T. Valius vėl aktyvus žemaičių parodų organizatorius ir dalyvis .

  • 1943 m. rudenį ‘Alkoje’ suorganizuota didelė Žemaičių dailininkų paroda. Parodą rengė T. Valius.

  • Nuo 1944 m. T. Valius gyveno užsienyje. Fizine prasme labai toli nuo Žemaitijos,tačiau dvasine atrodo niekur nebuvo išėjęs. Temos liko susijusios su Lietuva. Jaunystės , praėjusios Žemaitijoje ,įspūdžiai buvo patys giliausi,nes įsikūnijo visuose jo darbuose .

  • V. Vizgirda rašė ,jog visų jo kūrybos laikotarpių braižo originalumas jį sieja su Žemaitijos aplinkos glūduma ir lietuvių liaudies menu (17) . Visi T. Valiaus darbai kupini žemaitiško paslaptingumo .

  • Telšiuose prabėgo dailininko P. Augiaus - Augustinavičiaus dešimt jaunystės metų . Čia susipažino su J. Perkovskiu. Pamėgo Telšių apylinkes , Džiugo kalną . Vieną savo sūnų pavadino šiuo vardu .

  • Paulius motociklu išvažinėjo ne tik Telšių , bet ir tolimesnes apylinkes. Daug fotografavo,piešė. Draugavo su Pr. Geniu. Paulius ne kartą Pr. Genį ant rankų nešė į vežimėlį. Prasminga šios draugystės išraiška - pirmieji Pauliaus medžio raižiniai - yra iliustracijos Pr. Genio eilėraščių knygai ‘Atnašavimai’ .

  • 1936 m. surengė pirmąją personalinę parodą Telšiuose.

  • P. Augius buvo labai vertinamas Telšiuose . Svarbiausi jo pasiekimai buvo pastebimi spaudoje . “ Žemaičių prieteliuje” buvo žinutė , jog telšietis dailininkas P. Augius , baigęs meno mokyklą pirmuoju mokiniu ir gavęs 350 litų stipendiją ,išvyko į Paryžių studijuoti spaudos meno. 1937 m. iš lietuvių parodos Rygoje prezidentas K. Ulmanis įsigijo P. Augiaus raižinį ‘Velykų rytas’ (18).

  • P. Augius - Augustinavičius dalyvavo visuose Žemaičių parodose.

  • 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Gyveno Vokietijoje,vėliau iki mirties Čikagoje. Mirė 1960 m.

  • 1967 m. Amerikoje išleistoje monografijoje Paulių kaip žmogų ir menininką labai jautriai apibūdino T. Valius :

  • ‘ . . . visomis savo dvasinėmis nuotaikomis liko ištikimas gimtojo krašto gamtovaizdžiui , liaudies meistrų palikimui ir visada savo širdyje nešiojosi pilkai mėlyną , kiek vėjuotą Žemaitijos padangę . ‘

  • Telšių padėtis buvo ypatinga , nes Telšiuose jau nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios, kaip ir kituose didžiuosiuose miestuose,vyko parodos.

  • 1933 m. gegužės mėn. visuomenės klube atidaryta dailininko Kagano telšiškių šaržų paroda (19). Parodyta 70 šaržų. Tačiau telšiškiai buvo mažai šaržuoti. Dailininkas neišdrįso , aiškinosi jei būčiau telšiškius šaržavęs taip kaip kauniečius , būtų reikėję bėgti iš Telšių.

  • 1936 m. surengta Žemaičių ir Mažosios Lietuvos krašto dailininkų darbų paroda.

  • 1936 m. surengta personalinė P. Augiaus paroda.

  • 1937 m. surengta jaunųjų dailininkų paroda.

  • 1938 m. rugsėjo 1-5 d. naujuose pradžios mokyklos rūmuose suruošta Žemaičių dailininkų paroda. . Parodoje dalyvavo 17 žemaičių dailininkų , kurie eksponavo 117 savo kūrinių.

  • 1940 m. vyko net dvi Žemaičių parodos. Sausio mėnesį Lietuvos Dailininkų Sąjunga surengė didžiulę parodą. Parodos globėjas buvo švietimo ministras K. Jokantas . Šioje parodoje dalyvavo net 59 dailininkai. Tarp jų ir telšiškis S. Sidabras.

  • Gegužės mėnesį surengta Meno paroda. Joje dalyvavo L. Andrijauskas,P. Augius,K. Kazokas,Z. Lisieckaitė-Plechavičienė, J. Perkovskis,Eug. Šalkauskis. Eug. Šalkauskis buvo Telšių apskrities viršininkas. Jis eksponavo “Alkos” muziejui sukurtų vitražų eskizus. Šioje parodoje dalyvavo Telšių amatų mokyklos mokytojas dailininkas K. Šaulys, Č. Kontrimas. Č. Kontrimas mokėsi Telšių gimnazijoje. Po karo kūrė dekoracijas Žemaičių teatre. Teatre yra dirbęs dailininkas Valerijonas Galdikas.

  • Žemaičių parodos buvo rengiamos ir vokiečių okupacijos metais.

  • 1943 m. ‘Alkoje’ suorganizuota didžiulė Žemaičių dailininkų paroda. Rengėjai buvo T. Valius ir P. Augius-Augustinavičius.

  • 1944 m. vykusi senosios grafikos ir Vilniaus vaizdų paroda buvo paskutinė.

Literatūra

  • 1. Silkinis S. Apie N. Ivanauską. Žemaičių muziejus “Alka” MA (toliai ŽMA MA) 184. P. 10

  • 2. S. Orgelbranda Encyklopedja Powszechna( toliau Encyklopedja. . . ) T. 17 . Varšuva 1911 P. 52.

  • 3. Žemaičių muziejus “Alka” Juozo Mickevičiaus archyvas( toliau ŽMA J. M. ) 1. 316.

  • 4. ŽMA J. M. 1. 212.

  • 5. Encyklopedja . . . T. 18 Varšuva 1912. P. 92.

  • 6. ŽMA J. M. 1. 263.

  • 7. 1940m. Meno parodos Telšiuose katalogas. Telšiai. 1940 m.

  • 8. Klimavičius R. Gorskių giminės genealogija. Žemaičių praeitis 2. Vilnius. 1993. P. 384.

  • 9. Encyklopedja. . . T. 11. Varšuva. 1901. P. 384.

  • 10. Vaivada V. Žemaičių liaudies meno tyrinėtojas Juzefas Perkovskis. // Kultūros barai// -1988 Nr. 4- P. 63.

  • 11. Lemežytė Z. Apie J. Perkovskį. ŽMA MA 184. P. 33.

  • 12. XX a. Lietuvių dailės istorija. 1900-1940. T. 2 Vilnius. 1983. P. 348.

  • 13. Vilniaus meno mokykla ir jos tradicijos. Parodos katalogas. Torunė -Vilnius. 1996. P. 314.

  • 14. XX a. Lietuvių dailės istorija. 1900-1940. T. 2. Vilnius . 1983. P. 439.

  • 15. Umbrasas J. Kunčiuvienė E. Lietuvių dailininkų organizacijos 1900-1940. Vilnius 1980. P. 226.

  • 16. Meno parodos katalogas. Telšiai. 1937.

  • 17. Vizgirda V. Grafikas T. Valius. //Aidai//-1988 Nr. 2- .

  • 18. Naujoji Romuva. 1937 Nr. 16 (326).

  • 19. Žemaičių prietelius. 1933 gegužės 14 Nr. 9. (389) P. 4.

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt