VITO VALATKOS RAŠYTINIS PALIKIMAS

MOKSLINĖS - ŽVALGOMOSIOS IŠVYKOS Į ŠĖMAS (Lauksodos apylinkė) ŽEMAITĖS BIOGRAFIJAI TIRTI, MEDŽIAGA 

1955 m. birželio 21-24 d.

ĮŽANGA

  • Šiais metais suėjo 110 metų nuo žymios mūsų rašytojos Žemaitės gimimo.

  • 1946 m. Lietuvos Valstybinė Centrinė Biblioteka, vadovaujama J.Rimanto, surengė mokslinę ekspediciją Žemaitės biografiniams duomenims tirti.

  • Ekspedicijos dalyviai aplankė daug Žemaitės gyventų vietovių, tarp jų jos gimtinę Bukantę, Užnėnus. Nors ši ekspedicija pabuvojo Telšiuose, bet Telšių rajone esančiomis Žemaitės gyventomis vietovėmis nesidomėjo ir jų neaplankė.

  • Viena tokia Žemaitės gyventa vietovė yra Šėmos, kuriose praleistą periodą plačiai aprašo savo „Autobiografijoje”. Tačiau Šėmos iki šiol nebuvo smulkiau žinomos jokiai mokslinio tyrimo įstaigai. Jų pasigesta ir redaguojant Žemaitės albumą.

  • Telšių kraštotyros muziejus, siekdamas šią spragą Žemaitės biografijoje pašalinti, 1955 m. birželio 21-24 dienomis surengė mokslinę-žvalgomąją išvyką į Šėmas (Lauksodos apyl. Telšių raj.) Žemaitės biografijai tirti.
    Toliau pateikta apžvalgos medžiaga duoda apytikslį šios išvykos darbų vaizdą.

DIENYNAS

  • I diena, 1955 m. birželio 21 d.
    Kol išsiruošiau į kelionę - jau ir pietų metas. Palengva, palengva atkeliavau iki Lauksodos. Oras gražus, paukščiukai čiulba, gegutė kukuoja, vėjelis kartkartėmis papusto dulkes ant kalvų. Visur jau žalia. Einu ir stebiuosi šių metų gamta. Juk jau birželio pabaiga, o gamta kaip gegužės viduryje. Medžiai tik tik išsprogę, pradėjo žydėti. Ąžuolai savo lapų dar nespėjo išskleisti, beržų šakos irgi dar pusnuogės.

  • Lauksodoje pirmiausiai pamatau skaityklą, į kurią, deja, nepasiseka įeiti, kaip ir į biblioteką, nes antradienis - nedarbo diena ir niekas nedirba. Įeinu į paštą. Čia sutinku Jonkienę ir su ja pradedu kalbėtis. Išsikalbu, išsiaiškinu kas ir ko čia atvykęs. Paaiškinu jai, kad esu susidomėjęs Žemaite ir jos gyvenimu Šėmose. Kol kalbėjomės, su kapeikomis rankoje atėjo ir skaityklos vedėja. Paprašiau, kad atneštų Žemaitės biografiją. Neilgai trukus, mergina atbogino man Žemaitės raštų IV tomą.

  • Susitaręs su Jonkais dėl nakvynės, einu apžiūrėti kapinių, tikiuosi rasti Beniuševičiaus kapą. Tačiau veltui. Visas kapines išvaikščiojau ir tik vieną lenkišką kryželį radau, o ir tą ne Beniuševičiaus. Žvilgsnį patraukė senos lietuviškos architektūros bažnyčia ir varpinė. Bažnyčia statyta 1788 m. Statymo data parašyta ant kryžiaus bokšto viršūnėje. Kada varpinė statyta, neaišku.

  • Ties bažnyčios pamatais, didžiojo altoriaus gale, prikalta marmurinė lentelė su lenkišku įrašu „Feliks Godon, gimęs 1820 m., miręs 1831 m." Paklausiau, ką reiškia ta lentelė, ir Jonkienė man atsakė, kad tai esanti bažnyčios fundatoriaus atminimo lenta. Bet tai ne tiesa, nes vienuolikmetis vaikas negalėjo statyti bažnyčios. Galimas dalykas, kad čia yra kokio dvarininko, turėjusio nemažai baudžiauninkų, sūnaus kapas. Žemaitė savo autobiografijoje mini Vembutuose gyvenusią Gadonienę.
    Po pasivaikščiojimo grįžtu nakvynės vieton.
    Jonkus parodo man pistoninį aštuoniašūvį pistoletą, papuoštą sidabru, tačiau jo muziejui perleisti jis nesutinka.

  • II diena, 1955 m. birželio 22 d.
    Po nakvynės Lauksodoje išvykstu į Šėmas, vietą, kur 1856-1863 m. gyveno būsimoji rašytoja J. Žemaitė. Šiuo metu Šėmų dvaro centre, pasak Jonkaus, gyvena Šilenskas (kai kur autorius mini šios pavardės variantą - Šilinskas). Žemaitės laikų gyvenamojo namo išlikusi tik dalis. Sodybvietė gražioje vietoje, prie Šėmos upelio.

  • Vos tik išeinu iš Lauksodos, priešais mane, kiek į kairę, sutviska ežero mėlynė. Tai Lauksodos ežerėlis (taip vietos žmonių jis vadinamas). Paeinu toliau. Pasirodo, kad jis visas apsuptas raistų ir, turbūt, sunkiai prieinamas. Bet tas raisto skurdumas kažkaip puošia landšaftą, ir aš neiškenčiau nepadaręs nuotraukos (foto 1). Virš ežero skraido rusvi paukščiai ilgais, kumpokais snapais ir klykauja. Kai kurie jų lekia tiesiog pro pat mane. Noriu nors vieną nufotografuoti. Atsegu fotoaparato dėklą, nusistatau išlaikymą ir atstumą. Laikau paruoštą aparatą rankose ir jau kai tik priskris - „šausiu”. Tačiau, matyt, paukščiai pabūgo mano saulėje blizgančio aparato ir jau iš tolo mane aplenkia. Tenka išsižadėti „šūvio” ir tęsti kelionę toliau.

  • Dar kiek paėjęs, prieinu miškelį. Mažesni ir didesni spygliuočiai medeliai, saulės kepinami, skleidžia ypač malonų kvapą. Norėtųsi čia pasilikti ir traukti į plaučius tą malonų sakų kvapą. Bet stovėti ir ilsėtis nėra kada, einu toliau, prieš tai padaręs nuotrauką /foto 2/.

  • Prasideda sodybos. Priešais, pakalnėje, tarp medžių matyti sena sodyba, visai netoli, dešinėje, ant kalniuko - kita. Mano dėmesį atkreipia šalia pastarosios sodybos esantis ilgas pastatas su mažais keturkampiais langais, įstatytais palyginti aukštai nuo žemės. Nenoromis dingtelėjo mintis, gal čia jau ir yra tas Šėmų dvaras, gal šis pastatas - tai buvusi karčiama. Tą mintį stiprina dar ir tai, kad sodybos pakrašty matyti slėnis su tvenkiniu, galbūt užtvenktu iš Šėmos upelio. Einu sodybon. Perlipu pintą iš virbų tvorą ir einu toliau. Kieme mane pasitinka didokas šuo ir didžiausias būrys liesiausių, įvairaus dydžio kiaulių. Įeinu į trobą. Ši baisiai apleista, beveik visi stiklai išmušti ir langai užkalti lentomis. Kai užeinu į pirmąjį kambarį, iš kito pro duris išeina jauna mergytė. Klausiu, kur gyvena Šilenskas. Mergina išsiveda į kiemą ir parodo, kur man eiti. Pasirodo, aš dar Šėmų dvaro nepriėjau. Klausiu, koks čia kaimas. Mergina atsako, kad Klibės, o ši sodyba, kurioje dabar kolūkio kiaulių ferma, anksčiau priklausė Vaitkui.

  • - Viskas čia sugriuvo, nieko nebėr, - baigia pokalbį mergina. Vėl einu. Štai tolokai nuo kelio matosi sodyba su pora stambokų medžių. Turbūt ta ir bus. Lipu palengva į kalniuką ir manau, kad reikės sukti iš kelio į dešinę. Užlipęs į kalvą, sutinku prie kryžiaus sėdinčią mergaitę, ganančią kelias kolūkiečių karves. Paklausiu, kur gyvena Šilenskas. Mergina parodo kaip tik mano nusižiūrėtą sodybą. Padėkoju ir pasuku pro kryžių į keliuką. Praeidamas pastebiu, kad kryžius pastatytas 1947 m. Pasirodo, pasukau nevykusiai, nes paėjau truputį, ir kelią pastojo bala. Tenka sukti iš keliuko ir eiti per šlapią pievą. Bet ir čia nesėkmė - prisėmiau abi kojas. Šiaip taip pasiekiu sodybą. Matosi iš karto, kad troba sena, durys sukaltos kalvėje kaltomis vinimis. Mėginu atidaryti, bet jos nepasiduoda. Iš kitos pusės matosi dar vienerios durys, atviros. Palei šias duris sienoje du langai, tačiau abu lentomis ir skiedromis užkalti, atrodo, kad šiuo metu čia esama tvarto. Bet nieko nepadarysi, einu pro atdaras duris.

  • Įėjęs pamatau prisienį, kuriame grindų ir lubų nėra. Pro sijas matosi nurūkusio stogo gegnės ir lotai. Prieangyje trejos durys; dvejos priešais ir vienerios dešinėje, jos užsklęstos stambiu kaip rungas pagaliu, sandarios ir nučiupinėtos, matyt, nuolatos varstomos. Pasibeldžiu, išgirstu „prašau”. Įėjęs viduje randu seną, ūsuotą žmogų, namų šeimininką Šilenską. Klausiu, ar jis nežino, kas šio ūkio-dvaro įkūrėjas. Mano pašnekovas atsako, kad jis girdėjęs, kad šį dvarą įkūręs Beniuševičius. Daugiau apie įkūrėją nieko nežinąs, nes čia jis parėjo, kai vedė, tik 1931 m., iki to laiko gyvenęs netoli Telšių. Mano pašnekovas, 1895 m. gimęs senukas, Valerijonas Šilenskas. Gyvena šia nuo 1931 m. su žmona, buvusia Viktorija Staršinskaite, kurią vedęs, gavo ir šią žemę. Viktorija Staršinskaitė iš tėvo amerikiečio gavo 20 ha. dydžio dvaro centrą. Tokio pat dydžio žemės plotą iš tėvo gavo ir antroji sesuo, Bumblauskienė, kuri gyvena netoli. Staršinskas 40 ha. dydžio dvaro centrą su trobesiais nupirko iš kažkokio dvarininko Šikerio, kuris visą dvarą pardavinėjo didesniais ir mažesniais sklypais. Šikeris visą dvarą, apie 100 ha., buvo nupirkęs iš Vilniaus banko, o kaip tas dvaras patekę Vilniaus bankui, pašnekovas nežino.

  • Šėmų dvaro 92 metų istoriją galima būtų pavaizduoti tokia schema:
    Beniuševičius - nuo įkūrimo iki 1855 m.
    Beniuševičienė - nuo 1855 m. iki 1864 m.
    Vilniaus bankas -
    Šikeris -
    Staršinskas -
    Šilenskas - nuo 1931 m. iki šiandien.
    Šilenskas po vestuvių gavo tokios būklės Šėmų dvaro sodybą:

  • 1. Gyvenama troba, kurios langai, durys ir grindys sukalti kalvėje kaltomis vinimis. Trobos gavo tik pusę, iš kitos pusės Bumblauskas pasistatė sau trobą. Gyvendamas šioje troboje, Šilenskas padarė tokius pakeitimus:

  • perdengė namo stogą, kuris, nugriovus pusę trobos, nebetiko.

    pertvėrė didįjį kambarį, iš lauko pusės lentomis apkalė vakarinę sieną, kitų dalių nejudino. Pasak senosios Staršinskienės, toje vietoje, kur dabar priemenė, buvęs kaminas, tačiau jau Staršinskai jį nugriovę. Anksčiau troba buvusi be kamino, dūmai rūkę pro dūmtraukį į palėpę. Šilenskas pastatęs cilindrinę, išvedęs ją per stogą.

  • 2. Tvartai buvę dideli. Šilenskas prieš penkerius metus juos nugriovęs ir iš jų pasistatęs mažesnį tvartuką, o likusią medžiagą sunaudojęs kurui. Šiuo metu tvartų vietą tiksliai žymi tebesantys visi pamatai.

  • 3. Jaują su žemės sklypu Šikeris pardavęs kitam ūkininkui. Šiandien dar pusė jaujos tebestovi už 300 m. į pietvakarius. Iš kitos jaujos pusės buvusio dvaro kumetyno vietoje šiuo metu pastatyta troba. Kumetynas buvęs už 350 m. į pietvakarius nuo dvaro (žr. planą).

  • 4. Medžiai ir krūmai visi nauji, išskyrus tik seną klevą ir be priežiūros augančius dekoratyvinius karklelius, kurie dabar suaugę į neįžengiamus tankumynus. Ąžuolas, esantis prie sodybos, sodintas Staršinskio.
    Šilenskui parėjus gyventi, buvęs didelis sodas su daugybe vaismedžių. Per sodą tekėjo Šėmos upelis, sode buvo užtvenkti du tvenkiniai. Sodo pakraščiu ėjęs kelias ir buvęs nutiestas tiltas per Šėmą. Šiuo metu tilto nebelikę, o tilto polių tik liekanos kyšo iš vandens. Tvenkiniai be priežiūros taip pat užaugo žolėmis. Vaismedžiams iššalus, Šilenskas sodo pakraščius išarė ir paliko tik prie pat sodybos esančią pievelę. Iš senojo sodo nebėra nė vieno medžio, likę tik kauburėliai, kur būta kelmų, o ir tų pačių tik keletas. Dirvoje už sodybos stūkso didžiulio klevo kelmas - tai rytiniame sodo pakraštyje buvusio seno medžio, ženklinusio rytines sodo ribas, pėdsakas.

  • Už 100 m. į vakarus nuo sodybos yra vadinamoji Bravaro dirva, kurioje, pasak savininko, būta bravoro. Šilenskas parodė ir tą vietą prie upelio, kur dar matosi pavienių pamatų akmenų eilė.

  • Daugiau savininkas nieko negalįs pasakyti, gal tik jo žmona, dar ką žinotų, bet vargu. Jis siūlo pasikalbėti su kuo nors iš Kiaurakių Kagėse.

  • Išeiname į kiemą. Padarau planelį ir kelias nuotraukas (foto 3-13).

  • Atsisveikinęs su Šilensku, užsukau į buvusio kumetyno vietoje esančią iš pirties rąstų pastatytą trobą, kurioje gyvena našlė Frajerienė su trijomis dukterimis. Išsikalbėjus su ja paaiškėja, kad ji nieko apie sodybą negali papasakoti. Ji man pataria dar pasikalbėti su Stasiu Kairiu, gyvenančiu Pakalniškių kaime, kuris visą laiką gyvena šioje vietoje, Dužinskiu Šėmose, Kiaurakyte-Katkiene Kagese, Leonu Kiaurakiu Kereliškėje ir Bakšinskiu, gyvenančiu prie Dargeliškės kapiukų. Po pokalbio grįžtu atgal į Lauksodą, nakvynės vieton.

  • III diena, 1955 m. birželio 23 d.
    Lygiai devynios ir aš po pusryčių vėl išeinu į darbą. Tiesa, prieš pusryčiaudamas, nufotografavau Lauksodos varpinę (foto 14 ir 15).
    Palengva einu. Į akis spigina saulė. Praeinu Vaitkevičiaus ūkį, atseit Klibių folvarko sodybą. Ją užfiksuoju foto juostelėje (foto 16). O vaizdas skurdus, jau vakar mano aprašytas.

  • Sutiktą artoją paklausiu, kur gyvena Bakšinskis. Pasirodo, kad visai arti. Priešais mane atbėga du dideli šunes. Gerokai teko pasišvaistyti portfeliu, kol jų atsigyniau. Troboje besėdįs Bakšinskis. Pasisakau kas esąs ir ko norįs, t.y. kokį pasakojimą noriu iš jo išgirsti. Jis man noriai viską pasakoja, tik klausykis.

  • Šėmų dvarą, anot jo, pasistatė Beniušis (pasak Bakšinskio senelės). Kada jis jį pasistatė, nežinoma. Kita pusė Klibių priklausė račiui rusui, o ne Beniuševičiui (šiandieninis Daujoto ūkis).

  • Beniušis mirė dar baudžiavos laikais, palaidotas ne čia, o išvežtas, atrodo, į Vilnių. Po vyro mirties dvarą valdė jo žmona Beniušienė. Vieną Beniušio sūnų, mėšlus vežantį, užmušė kamisorius, atseit dvaro valdytojas, su kuriuo bajoriukas susiginčijęs, valdytojas pagriebęs iš darbininko šakę, davęs ja per galvą ponaičiui, o šis iš karto kritęs negyvas. Po to buvęs teismas, bet kadangi žmogžudys buvęs bajoras, bajorų teismas jo nenuteisęs. Bakšinskis pasakojo, kad Beniušio buvusios 4 dukterys ir 2 sūnūs.

  • Bakšinskio senelė Barbora Bidvaitė buvo nėščia nuo Beniušiuko ir kad ji dvare nebesipainiotų, ponia ją išmainė į šunį su Lalų ponu Underavičiumi. Šėmose Bidvaitė baudžiavoje išbuvo 15 metų, į šunį išmainyta Laluose, pas Underavičių, 4 metus, o iš čia dovanota ponui į Svirtunaičių (Vinteliškės) dvarą, kur po 4 metų sulaukusi baudžiavos panaikinimo.

  • Po Beniušienės mirties dvarą paveldėjo jos dukters vyras Šikeris, kuris paskui išpardavė dvarą sklypais. Beniušienė palaidota Telšiuose. Jau bus 60 metų, kaip pasakotojas čia gyvena, todėl jis dar gerai atsimena dvaro pastatų išdėstymą (žr. planą). Šiandien stovinčios jaujos pusė jau ne Beniušio statyta. Ją 1906 m., iš Šikerio nupirkęs žemę, pastatė Jogminas. Senoji Beniušio jauja ir daržinė buvo žymiai arčiau upelio, eglyne.

  • Stonkai buvo kumečiai Pakulniškių kumetyne, pas Underavičių, o Girdvainis buvo miškų sargas. Jo troba stovėjo prie Kagių, šiandien ten nieko nebėra.

  • Po tų kalbų einame abu nufotografuoti Dargeliškės kapukų, kurie, pagal jo senelės pasakojimą, esą iš tų laikų, kada mūsų krašte siautusi cholera ir labai daug žmonių išmirę. Padariau nuotrauką (foto 17) su kapukais ir valstiečiu Petru Bakšinsku, žymiausiu kaimo pasakotoju. Jo išvaizda kiek keistoka, bet apranga (galifė kelnės, marškiniai, ir kerziniai batai) šiai vietai labai būdinga. Paplitęs ir jo nešiojamos kepurės tipas.

  • Čia pat klausiu, kur dar galėtume nueiti. Jis man pasiūlo užsukti į Dargeliškę pasižiūrėti vietos, kuri labai graži, ir pasiteirauti, gal ten gyvenanti moteris dar turi pinigų, kuriuos ankstesnis tos vietos savininkas kažkada buvo radęs.

  • Pakeliui jis man papasakojo, kad baudžiavos laikais Dargeliškė priklausiusi dvarininkui Ūkiui, dar vadinamam Verija. Vieną šito Ūkio palikuonę Bakšinskis dar atsimenąs. Ji jau buvusi tokia silpna, kad viena nebepereidavusi per lieptą. Bakšinskis tuo metu netoli liepto ganęs karves. Ūkio palikuonė, priėjusi lieptą, atsisėsdavusi ir laukdavusi ateinant kokio žmogaus, kuris pervestų ją per lieptą. Kartą priėjęs jis prie sėdinčios senės ir, šiai paprašius, pervedęs ją per lieptą. Už tai gavęs 10 kapeikų ir išgirdęs jos skundą lenkiškai, kad dabar turi nuo mužikų malonės priklausyti, o seniau pati pasikinkiusi penkis mužikus važiuodavusi.

  • Užeiname į Onos Šiekštaitės sodybą. Įsikalbame. Klausiu, gal turi kokių eksponatų. Ji sako, turinti kažkokį senovišką pinigą, kurių visą krūvą radęs Bružinskis. Šitų pinigų esą ir muziejuje, nes Genys buvo pas juos atvažiavęs ir tuos pinigus, kiek buvo likę, pasiėmęs. Ji suranda man dar vieną monetą. Mano palydovas Bakšinskis apsiima man tiksliai parodyti radimo vietą, nes jis lobio radimo metu ten buvęs. Pasirodo, kad ta vieta visai netoli nuo Dargeliškės kapelių. Nusipaišau planelį ir padariau pora nuotraukų. (Foto 19, žr. priedą-planą).

  • Atsisveikinęs su Bakšinskiu, vėl pasuku į Šėmas, mat noriu patikrinti Bakšinskio pasakojimą apie dvaro pastatų išsidėstymą, o be to sužinoti, kaip atrodė patys dvaro rūmai, kol jie dar buvo nesugriauti.

  • Šilinskienė, gerokai jaunesnė už savo vyrą, triukšminga moteris, mielai sutinka papasakoti apie viską, kas mane domina.

  • Pasirodo, kad ją tėvai iš Amerikos parsivežę 3 metų amžiaus. Iš pradžių jie apsigyvenę kažkur kitur. Ji puikiai atsimenanti, kad kai ji turėjo 10 metų, tėvai nusipirkę šį dvaro centrą. Dvaro pastatai buvo išsidėstę panašiai, kaip sakė Bakšinskis, skirtumas tik tas, kad jis nenurodė, kur tiksliai stovėjo arklidės. Jomis jis palaikė svirną, o svirnu - buvusią kalvę. Be to, arklides ir abares nuo rūmo skyrė dekoratyvinių krūmų ir alyvų klombos, kurių netvarkingos atžalos dar ir šiandien toje vietoje išlikusios. Sodo pakrašty buvo didelis klevas. (žr. planą 6).

  • Gyvenamasis namas, kaip ji atsimena, buvęs nenugriautas. Jis pradėtas griauti tik prieš ištekant jos vyresniajai seseriai. Pasakotoja tuomet jau turėjusi 17 ar 18 metų. Kaip tada atrodė namas, matosi iš pridėto brėžinio.

  • Namo gale, palėpėje, esančioje sodo pusėje, buvo įrengti du kambariai, turėję po vieną langą, vadinti galerija. Tie kambariai dar buvo vadinami Panelių mokykla. Toje Panelių mokykloje mokėsi ponų dukterys. Greta šių kambarių dar buvęs mažas kambarėlis, „Kninginė”, kuriame mokinės ir mokytoja laikė knygas.

  • Griaunant namo galą, nuo viršaus nugriovė ir galeriją, kurią pardavė Berneckiui į Žarėnus, kur jis pasistatė iš jos namuką. Šiuo metu ten gyvena Lukošius. Nugriautojo galo apačioje buvę trys dideli rūsiai, kuriuose buvusios net koklinės krosnys. Dabar rūsiai jau užversti. Siena tarp salono ir salės buvusi lengvai išgriaunama ir, pasakotoja ne kartą girdėjusi, kad per vestuves, ar šiaip per didesnius pokylius ponai abu kambarius sujungdavę, o paskui vėl sieną atstatydavę. Siena kaip buvusi, taip ir dabar tebėra iš tų pačių rąstų.

  • Kada paminėjau Bakšinskio pasakojimą apie Ūkio palikuonę, Šilinskienė man papasakojo tokį padavimą.

  • Dargeliškėje baudžiavos laikais gyvenęs labai žiaurus ponas Verija, kuris be gailesčio kankinęs baudžiauninkus. Nebežinodami ką daryti, dvylika baudžiauninkų susitarę nešti į Kretingą vienuoliams dvylika mišių. Vieną dieną išbėgę slapčiomis iš dvaro į Kretingą pas vienuolius. Jie paprašę vienuolių, kad šie vienu metu laikytų 12 mišių, prašydami aukščiausiąjį, kad nubaustų jų priešą. Kas tas priešas, vienuoliams baudžiauninkai nepasakė. Po tų 12 mišių baudžiauninkai grįžę iš Kretingos namo, į Verijos dvarą. Kol jie suvaikščiojo su savo mišiomis ten ir atgal, praėjo kelios dienos, per kurias nebuvo pas poną dirbti. Atėjo į dvaro laukus ir dreba sustoję, nes žino, kad klius nuo pono į kailį. Laukia pakrūmėse vakaro, kad tik ponas nepamatytų. Tuo metu kilęs baisus viesulas, medžiai linkę prie žemės ir pro baudžiauninkus viesulo ruožu prabėgęs didžiulis juodas šuo. Baudžiauninkai, stebėdamiesi viesulu, eina artyn dvaro ir jau iš tolo išgirdo baisiausią triukšmą dvare. Pasirodo, kad ponas Verija nuvirtęs aukštielninkas skersai lovos ir nusibaigęs. Numiręs atrodęs labai baisiai: akys atmerktos, išsprogusios, liežuvis išlindęs kaip pasmaugto. Tie baudžiauninkai tada supratę, kad tas šuo buvęs velnias, kuris pro juos prabėgęs pasmaugti pono. Per laidotuves ponas buvęs toks pat baisus, nes akių užmerkti ir liežuvio į burną įkišti niekas negalėję. Į laidotuves suvažiavę daugybė ponų ir kunigų. Laidojo jo paties žemėje išmūrytame rūsyje. Po laidotuvių dalis ponų dar pasilikę nakvoti našlės dvare, tačiau negalėję žmoniškai išsimiegoti, nes vos tik sutemo, kambariuose kažkas pradėjęs kelti baisiausią triukšmą. Mat tą naktį velnias tampė po rūmus pasiimtąjį poną. Kitą naktį irgi buvę tas pats, niekas negalėjęs pamiegoti. Ponai, pasikvietę kunigus, šventino namus, bet niekas nepadėję, poną velnias kas naktį partemdavo į rūmus. Tada ponų ir kunigų už didelius pinigus buvęs pasamdytas vienas baudžiauninkas, kuris turėjęs nukirsti mirusiam ponui galvą, per ausis perkišti šermukšnio vytį ir galvą karste padėti prie kojų taip, kad begalvis pono lavonas ištiestomis rankomis jos nepasiektų. Tas baudžiauninkas taip ir padaręs. Nukirtęs ponui galvą, perkišęs per ausis šermukšnio šakelę ir galvą padėjęs prie kojų galo. Pono lavono nebepaliko rūsyje, o išnešę įmetė į pelkę. Šiandien toje vietoje, kur palaidotas ponas, pelkė atrodo juoda, nes kelių metrų plote auga tik juodos samanos ir jose neišdygsta nė viena žolelė. Nuo to laiko ponas baladotis po dvarą nustojęs, nes jis nebepasiekęs galvos užsidėti, o velnias to padaryti negalėjęs, nes per galvą buvęs perkištas šermukšnis - medis, kurio velnias bijo.

  • Pasakotojos motina buvo kilusi nuo Žąsūgalos. Dažnai ji pasakodavo savo dukroms atsitikimą, nutikusį jos tėvui, tai yra pasakotojos seneliui. Senelis buvęs žymus meistras, namų statytojas, statęs net bažnyčias. Buvęs jis ir baisus girtuoklis. Ką uždirbdavęs pinigais, tą karčemoje palikdavęs, į namus parveždavęs tik maisto produktus. Kartą jis buvo užprašytas turtingo gaspadoriaus į Žaduvėnų kaimą statyti trobos. Nuėjęs jis ten ir sumūrijęs pamatus. Pokaičio metu atgulęs ten pat prie statybos, po medžiu. Meistras miegodamas pajutęs, kad jį kažkas žadina. Pakėlęs akis, pamatęs gražiai apsirengusį ponaitį su skrybėle ir lendre rankoje. Tas ponaitis ir sakąs meistrui, kad čia ne statytų trobos. Meistras paklausęs - kodėl. Ponaitis atsakęs, kad čia esą paslėpti jo pinigai. Jeigu nori statyti trobą, tai tegu pamatus perkelia pora mastų toliau, kad jie nekliudytų pinigų. Tada meistras paklausęs ponaitį, kas jis toks esąs. Šis atsakęs, kad esąs Luokės vargonininkas. Meistras pastebėjęs, kad ponaičio nosis be skylučių. Pasakotojos senelis paklausė ar jis negalįs išsikasti sau tų pinigų. Ponaitis atsakęs, kad ne, nes pinigai esą skirti dvyliktai kartai, skaičiuojant nuo pinigus užkasusiojo. Be to, tas ponaitis nueidamas dar pagrasinęs meistrui, kad už namo statymą ant pinigų, ar už ne sau skirtų pinigų paėmimą galįs nukentėti.

  • Po pokaičio meistras pradėjęs savininkui sakyti, kad pamatus pastatę ant šaltinio, ir jeigu pastatysiąs trobą, tai ji būsianti labai drėgna. Jis siūląs perkelti pamatus pora mastų į šoną. Savininkas nusijuokęs ir sakąs: „Matyt nori dar degtinės gauti. Nieko. Statyk ant šių pamatų trobą ir tiek. Tegu ji būna, kaip sakai, drėgna. Mano amžiui jos užteks”.

  • Mato meistras, kad taip gaspadoriaus perkalbėti nepasiseks. Tada ir papasakojęs viską, ką matęs ir girdėjęs per pokaitį. Gaspadorius tuo apsidžiaugęs, po pietų visus darbininkus paleidęs namo ir išsikasęs pinigus. Dalį pinigų pasiūlęs ir meistrui už pasakymą, bet šis imti atsisakęs, nes bijojęs ir paprašęs, kad geriau duotų maistu. Pridėjęs gaspadorius vežimą visokių produktų, kuriuos meistras parvežęs savo žmonai ir vaikams į Žąsūgalą. Meistras trobą pastatęs toje ponaičio uždraustoje vietoje.

  • Neilgai naujojoje troboje laimingai gyveno gaspadorius. Vos tik jis išleido savo vienturtę dukrą už žento, tas tuojau ją užmušė. Tada susirgo žmona. Neaiški liga sutraukė ją į kamuoliuką. Penkerius metus ta moteris susirietus į kamuoliuką išcypė, kol numirė. Pats gaspadorius greitai apako.

  • Šį padavimą, kaip tikrą atsitikimą, Šilinskienės motina ne kartą pasakojo savo vaikams.

  • Palikęs kalbią šeimininkę, vykstu toliau į Pakulniškių kaimą ieškoti dėdės Kairio (taip žmonių vadinamo). Išeidamas iš Šėmų dvaro sodybos neiškenčiu nepadaręs dar vienos nuotraukos, kurioje užfiksavau Šėmų sodybos tvorą ir buvusių tvartų pamatus.

  • Pakulniškių Kairį, pasirodo, ne taip jau lengva rasti, nes tie Pakulniškių ūkininkai gyvena visi po mišką išsimėtę, sodybas skiria miško, eglyno ar pušyno, juosta, arba neišbrendamas raistas. Dirvos, kaip ir Šėmose, jau apsodintos pušaitėmis. Keliaudamas nuklydau į šoną, nes kelių nėra, o takai kryžiuojasi, prapuola ir vėl atsiranda. Pasirodo, mano nueita pas Jackų. Iš čia jau takeliu pasileidžiu tiesiog į Kairių sodybą. Tačiau Kairius pasiekti ne taip jau lengva. Takas mane nuvedė į liūną, kuris beveik apsupęs sodybą. Ėjau paraisčiu kokius 300 metrų, kol suradau per jį lieptukus. Sodyboje radau Kairį, Bakšinskienę ir jos senelę, kurios pavardė Riškienė.

  • Kairys žmogus nešnekus ir į kalbas nesileidžia. Jis man pasakė tik tiek, kad Tarvadų dvare matęs baudžiauninkų plakimo kubilą su išpjova galvai įkišti.

  • Panašų kubilą ir rimbą plakimui mačiusi ir Bakšinskienė, 33 metų moteris, būdama dar maža, Smilgių kaime, Rubiževičiaus ūkyje.

  • Žymiai šnekesnė pasirodė senoji Riškienė, kuri klausiama mielai atsakinėjo. Jai 88 metai, guvaus proto, daug mačiusi ir viską puikiai prisimenanti. Užaugusi Lelų dvare, iš čia pat kilusi ir jos motina, dar ėjusi į baudžiavą.

  • Riškienė papasakojo, kad Kairių sodyba buvo pastatyta tuojau po baudžiavos panaikinimo, kada du broliai Kairiai čia gavę iš Underavičiaus žemę; ankščiau jie gyvenę Žarėnuose.
    Baudžiavos laikais Šėmų dvaras priklausė Beniušiui. Ne Beniušis jis buvo, o Beniuševičius, tik žmonės Beniušiu vadino. Turėjo jis daug dukterų, o sūnaus nė vieno. Viena duktė ištekėjo už Šikerio, jai ir atiteko dvaras. Šikeraitė ištekėjo už Radzevičiaus, kuris dvarą išpardavė. Dvaras buvęs didelis, stovėję daug pastatų, kurių šiandien nebėra.

  • Sukilimo metais tos Beniušaitės šelpusios sukilėlius, kurių buvę pilna Lalų, Šėmų ir kaimyniniuose miškuose. Dažnai apsistodavę sukilėliai ir pas Lalų poną Underavičių. Sukilėlius gaudė caro kariuomenė. Prie sukilimo buvo prisidėję ne tik ponai, bet ir kunigai, ir paprasti žmoneliai.
    Dargeliškės kapinėse esą palaidota apie 50 sukilėlių, kuriuos miške nušovė caro kazokai.
    Baudžiavos metais paprasti žmonės neturėjo jokios valios. Ponas ką norėjo, tą ir darė. Jei norėjo, galėjo užmušti, nušauti, į šunį išmainyti.

  • Toks Dargužas Berkinėnuose 7 metų amžiaus buvo grandine pririštas prie šuns būdos ir laikomas šunimi, ir pareigas turėjo eiti šuns, kitaip sakant, turėjo saugoti pono naudą ir loti, kai kas nors eina.
    Kairaitė-Zaiderienė buvo prievarta paimta į dvarą Griškontiškiuose pas dvarininką Girkontą. Dvare ji dirbo mergės darbus. Vieną kartą poniai nepatiko jos atliktas darbas ir ji supykusi trenkė su svirno raktu mergai per nosį. Tuomet svirnų raktai buvo dideli, ne tokie kaip šiandien. Smūgis buvo toks stiprus, kad įlaužė Kairaitei nosį. Gydytis kur nors ponia iš dvaro neišleido. Ir paliko mergina visam amžiui sulaužyta, baisia nosimi.

  • Pasakodavę jai seni žmonės, kad pas Šiukštą Medingėnuose žmones plakdavę pririštus prie klevų, į kuriuos būdavo įsuktos geležinės grandys.
    Ir pats gyvenimas seniau buvęs labai sunkus. Geležies beveik nebuvę, o jei ir buvo, tai ji neturtingam žmogui buvo beveik neįperkama. Šakės, kastuvai, plūgai ir kiti padargai buvo iš medžio, tik patys galai apkaustyti geležimi. Ratai irgi buvę beveik be geležies. Pasakotoja dar atsimena, kad ratus dirbdavę be zvanų. Paimdavo liepos medį, sulenkdavo jį, užmaudavo ant ratpėdžių ir turėdavo ratą.

  • Žmonės pasakoja, kad Plinijos piliakalnis buvo supiltas švedų. Kartą švedai čia atsikraustę padėti lenkams kariauti su maskoliais. Jie jokios bendros su vietiniais gyventojais neturėjo. Išsimūrijo rūmus, apipylė juos žemių kalnu ir gyveno. Toks tatai apipiltų rūmų kalnas yra ir Paplinija. Švedų arkliai ganėsi apie kalną lankose. Tačiau niekas prie jų prieiti negalėjęs. Mat švedai sargybai eiti parsivežę pempes. Anksčiau mūsų krašte pempių visai nebuvę, švedai jas čia atvežę. Tos pempės stovėdavusios ratu apie besiganančius pabalnotus švedų arklius ir, jei tik kas mėgindavęs prie arklių prieiti, pempės pradėdavusios klykti, ir arkliai pabėgdavę.

  • Kada rusai užėmė Lietuvą ir lenkus sumušė, švedai irgi nebeturėjo ką daryti, reikėjo išsinešdinti, iš kur atkeliavę.

  • Tokiais tat pasakojimais apdovanojo mane senutė Riškienė. Atsisveikinęs palieku ją ir išeinu tolyn, teisingiau pasakius, į Lauksodą. Pagal mano planą, aš čia rytoj jau nebeateisiu, o leisiuos tolyn link Telšių, nes rytoj turiu būti Telšiuose.

  • Mano komandiruotės planas jau beveik visai įvykdytas. Šėmos, Žemaitės gyvenvietė, apžiūrėtos, Žemaitės minėtos vietovės užfiksuotos, pusėtinai atstatyta ir paties Šėmų dvaro senovėje padėtis. Taigi Žemaitės Šėmų vaizdas atkurtas, ko aš ir siekiau šia savo žvalgomąja išvyka.

  • IV diena, 1955 m. birželio 23 d.
    Lauksodoje valgydamas pusryčius pradėjau kalbėtis su pas šeimininkę užėjusia 92-jų metų senute Česnakauskiene. Ji visą gyvenimą praleidusi Lauksodoje, jos tėvai jau buvę laisvi, tik tėvų tėvai buvę baudžiauninkai, apie kurių gyvenimą nieko neprisimenanti. Apie Šėmas taip pat jokių pasakojimų nežinanti, nes tais smiltynais negi domiesies, juose nieko gero nebuvo.

  • Taip aš iš jos nieko gero nepešiau. Papusryčiavęs dėl visa ko apylinkės taryboje nusirašiau iš ūkininkų knygų Šėmų, Klibių ir Dargeliškių kaimų gyventojų pavardes. Komandiruotę palikau vizituoti, o pats išėjau į Kareliškę. Tenai dar norėjau susitikti buvusio Šėmų baudžiauninko Kiaurakio palikuonį Leoną Kiaurakį.

  • Ėjau tiesiog per Krėpštų mišką. Keturis kilometrus paėjęs, išėjau iš miško prie Kareliškės dvaro, o iš čia, liežuvio vedamas, persikėliau per Miniją (foto 23 ir24) ir atėjau pas Kiaurakį, kuris gyvena prie pat miško. Tai Eigirdžiuose mokytojaujančios Imelienės tėvas, gimęs 1889 m. Pradėjau klausinėti šio to apie sukilimą ir Šėmas. Iš pradžių atsakinėjo nenoriai, o paskui įsidrąsino ir papasakojo, ką prisiminė.

  • Šalia Šėmų yra pelkės, vadinamos Kagėmis. Tų pelkių viduryje yra dirvonėlis, vadinamas Mergų kokne (virtuvė). Šio vardo kilmės aiškinimą jis girdėjęs iš savo tėvo, kuris pasakojęs, kad tame Mergų koknės dirvone sukilimo metais savo laikiną stovyklą buvo įkūrę sukilėliai, kada ponai buvo sukilę prieš rusus, kad baudžiava būtų atšaukta. Į tą stovyklą pas sukilėlius ateidavę ir moterų. Dėl to ir gavusi kalva tokį vardą. Kur tie sukulėliai iš dirvono išsidangino, nežinia.

  • Ponai sukilime buvo ne vieni, ragino su jais eiti vargšus valstiečius. Jeigu savo noru nėję, tai dvarininkai samdę juos už pinigus.

  • Į sukilimą buvo išėjęs Šėmiškis Ignacas Rimgaila. Besitrankydamas su sukilėliais, nukrito nuo arklio ir išsisuko koją - taip liko visam amžiui raišas. Jo vyresnis brolis buvęs pas Beniušienę eiguliu.

  • Kai Kiaurakiai išsilaisvino iš baudžiavos Šėmų ponams, gavo 12 dešimtinių žemės, už kurią bankui 40 metų kasmet mokėjo po 30 rublių. Pasakotojas atsimena, kaip jo tėvai baigė mokėti paskolą. Žemė buvusi atmatuota Kagės papelkiuose, toje vietoje dabar gyvena Kliova ir Katkus. Kagės šiandien vadinamos Klibėmis. Vietiniai žmonės vis tiek tą Klibių pakraštį papelkyje vadina Kagėmis.

  • Kaip jau buvo panaikinta baudžiava, tai pas mužikus produktų pirktis atbėgdavusios pačios Beniušaitės. Mokėti pinigais nemokėdavusios, o tik duodavusios leidimą šienauti pelkėje ar nusikirsti pušį.

  • Visai kitokie ponai buvę dar baudžiavos laikais, kada ponai turėję valią paprastiems žmonėms. Pasakotojo motina minėdavusi, kaip jos motina (Leono Kiaurakio senelė) buvusi pono primušta. O buvę taip. Ji rinkusi jaujoje bulves. Krupenęs pro šalį ponas Beniušis. Užėjęs pas ją į jaują ir norėjęs ją išniekinti. Bet ši pradėjusi šaukdama bėgti. Tada ponas prisivijęs ir su lazda primušęs taip, kad nebepaėjusi.

  • Būdavę dvaruose ir tokių atsitikimų, kad baudžiauninkai atkeršydavo skriaudėjams.

  • Buvęs kažkokiame dvare baisiai blogas urėdas, kuris be jokios malonės skriausdavęs baudžiauninkus. Kai paėdė vienam baudžiauninkui širdį, tai jis su kirviu po laiptais patykojo urėdo ir jį, lipantį laiptais, užmušė. Niekas to nepamatė ir niekaip negalėjo išsiaiškinti, kas urėdą nugalabijo. Tada ponas įsakė visiems baudžiauninkams eiti išpažinties, o kurie nėjo, tuos mušė. Priverstas eiti išpažinties buvo ir urėdo žudikas. Per išpažintį tokią nuodėmę negi paslėpsi, reikia pasisakyti. Kai tik pasisakė, kunigas tuojau pono tarnams liepė jį suimti, nes jis esąs žmogžudys. Taip ir žuvęs tas žmogelis vien todėl, kad per išpažintį pasisakęs savo nuodėmę.

  • Toliau mano pašnekovas nuklydo nuo mano temų prie religinių klausimų ir pradėjo klausinėti, ar tikrai Mozė pervedė žydus iš Egipto jūros dugnu, kada buvo užpulta Pompėja ir kodėl ten buvę tokie meistriški dirbiniai, kai pas mus randami tik laukinių įrankiai.

  • Žinoma, man reikėjo į juos atsakyti. Mėginau vėl grąžinti jį prie mane dominančio pokalbio, bet jis tylėjo, sakėsi nieko nebeatmenąs.

  • Atsigėriau iš šulinio vandens ir išėjau. Išėjęs į Žarėnų-Telšių vieškelį, palengva slinkau namo. Keliu eiti nelabai malonu, nes labai daug dulkių, kurios pakyla nuo pravažiuojančių mašinų ir ilgai nenusėda.

  • Einant į Telšius, reikia perkopti per Žemaitijos kalvų virtinę, kurių grožis nuostabus. (Foto kadrai 25-28). Tai Krėpštų kaimo vaizdai.

  • Pakeliui eidamas užsukau į vieną sodybą, taip sau, dėl įdomumo, gal ką nors sužinosiu ar gausiu. Reikia pasakyti, kad komandiruotės metu eksponatų rinkimu beveik neužsiėmiau, daugiau stengiausi rinkti rašytinę medžiagą. Todėl ėjau ne tik ten, kur galėtų būti eksponatų, bet ir ten, kur galėtų papasakoti mane dominančių dalykų. Žinoma, ir ten klausiau, ar neturi ko nors senesnio. Dažniausiai sulaukdavau atsakymo, kad ne. Paminėdavau tokius smulkius daiktus, kuriuos galima įsidėti į portfelį ar kišenę. Stambesnių ūkio įrankių rinkti negalėjau, nes buvau apsistojęs už 4,5 km. nuo darbo vietos, tad stambaus eksponato iki ten neštis negalėjau. Taip tiesioginį darbą dirbdamas, tegavau tik vieną eksponatą, Romos monetą. Jeigu būčiau turėjęs pinigų, būčiau galėjęs nupirkti aštuonvamzdį pistoletą, kurio savininkas prieš 3 metus už 100 rb. nepardavė Maksimavičiui.

  • Pasiteirauju sutiktą moteriškę, ar ji neturi ko, kas tiktų muziejui. Sako, kad esąs patvartyje labai gražus akmenėlis, kaip muilas, ir nuėjo man jo atnešti. Tikrai nuostabus ovaliai nušlifuotas akmuo. Mūsų muziejuje šis jau trečias toks man nežinomos paskirties akmuo. Rastas jis Rubežaičių kaime, Norvaišos žemėje, dirvoje, vadinamoje Padomiške, kuri yra kalvoje. Kalno šlaituose molis nederlingas, o viršuje juodžemis derlingesnis. Netoli dirvos, ant nedidelio stataus kalnelio yra senkapiai. Klausinėjau, ar daugiau ko neradę šioje vietoje, gal ant kalno viršūnės aptinkama anglių, pelenų ar ko nors panašaus. Eksponatą perleidusi moteriškė sakosi nieko panašaus nepastebėjusi. Buvęs vyras kažkur savo žemėje buvo radęs akmeninį kirvuką, kuris nežinia kur nusimetęs.
    Ant komodos stovi skulptūrėlė. Paprašiau juokais, kad perleistų.
    - Neškis, - sako.

  • Imu ir tą ir einu linksmas namo. Nors ir nedaug gavau eksponatų, bet užtat nemažai užrašiau medžiagos, pasiekiau svarbiausią išvykos tikslą - aplankiau Šėmas, kuriose kažkada gyveno Žemaitė, ir surinkau apie jas šiokių tokių atsiminimų.

  • Tuo mano išvyka ir baigėsi. Per 4 dienas nuėjau 45 kilometrus.

Vyr. mokslinis darbuotojas V. Valatka

ŠĖMOS

  • Šėmos - tai paprastas kaimelis, išsidėstęs Žemaitijos kalvų centre, pelkėtoje vietovėje. Sodyba nuo sodybos atskirtos ne tik vos pereinamomis pelkėmis, bet ir miško juostomis. Šėmos mažai kuo skiriasi nuo gretimų kaimų: Pakulniškių, Gaubelių, Siderų ir kitų. Tačiau jos buvo įamžintos ir tapo neužmirštamos tik mūsų rašytojos Žemaitės dėka, kuri Šėmoms paskyrė didžiąją savo „Autobiografijos” dalį.

  • Šiandien Šėmų kaimą sudaro 4 sodybos. Kaimas administraciniu atžvilgiu yra Lauksodos apylinkėje Telšių rajone. Ūkinio atžvilgiu kaimo teritorija priklauso Telšių miškų ūkiui, o gyventojai - Telšių rajono kolūkiui „Mūsų laimė”. Kaimo laukai prieš 3-4 metus apsodinti pušaitėmis, kurios dabar vietomis siekia net iki juosmens. Kaimo sodybos teturi po 2-3 pastatus, kurie visi palyginti nauji, išskyrus tik Šėmų dvaro centro gyvenamąjį namą, kuriame šiuo metu gyvena Valius Šilenskas, atėjęs čia gyventi į žmonos ūkį, kurį jai nupirko tėvai.

  • Šiandien dvaro centro sodyba visai sunykusi, stovi tik trys pastatai. Tvartukas ir malkinė naujai pastatyti, o gyvenamasis namas daro seno statinio įspūdį. Aplink gyvenamąjį namą daug dekoratyvinių krūmų, vadinamų karkliukais, kiemo viduryje stovi senas klevas, o toliau, už daržo - didžiulio klevo kelmas (žr. brėžinį 1).

  • Žvalgomoji išvyka buvo organizuota būtent į šį kaimą, kaip į Žemaitės gyventą vietovę, kuri buvo nustatyta pagal Žemaitės „Autobiografiją” ir topografinį žemėlapį.

  • Žemaitė „Autobiografijoje” rašo: „Dėdei nelabai patiko Vinteliškė, dėdės dvaras, netoli vieškelio, už tai ir svečiai kasdien užvažiuoja. Turėjo dėdė nupirkęs žemės toliau, pasistatė dvarelį miškuose ir ten gyventi parsikraustė. Naują dvarelį pavadino „Šėmos”, lenkiškai „Pošemy”, nes upelis bėgo per sodą, vadinamas Šėma...

  • Netoli Šėmų dar kitą paliverką dėdė pasistatęs pavadinęs „Klibės”.

  • Topografiniame žemėlapyje už Lauksodos pažymėtos vietovės, pavadintos „Pošėmy ir Klibi”, kurios yra viena greta kitos (žr. maršrutą), todėl abejonių dėl Šėmų kaimo nebuvo. Muziejui buvo aišku, kad tikrai šiose Šėmose gyveno Žemaitė ir jas aprašinėjo savo „Autobiografijoje”. Pagrindinis išvykos tikslas buvo surasti tą sodybą, kurią įkūrė būsimosios rašytojos dėdė Stanislovas Beniuševičius ir kurioje gyveno Julija.

  • Jau iš pirmo žvilgsnio į Šėmų kaimo sodybas susidaro įspūdis, kad Beniuševičiaus įkurta sodyba turėtų būti ta, kurioje šiandien gyvena Šilensko šeima.

  • Jonkus, gyvenantis Lauksodoje, aiškina, kad sodyba, kurioje galėjo gyventi Žemaitė, tegali būti tik Šilensko, nes ją sudaro dvaro likučiai, o kitos kaimo sodybos yra statytos jau Nepriklausomybės metais.

  • Šilenskas, pasakodamas apie savo sodybą, nurodo jos įkūrėju buvus Beniuševičių, kurio nei gyvenimo metų, nei vardo nežino.

  • Šėmų kaimo pasakotojas Bakšinskis taip pat Šėmų dvaro, t. y. Šilensko sodybos, statytoją nurodo buvus Beniušį, o Pakulniškių kaimo gyventoja Riškienė aiškina, kad Šėmų dvaras baudžiavos laikais priklausė Beniuševičiai, žmonių vadinamam Beniušiu. Tiek Bakšinskis, tiek Riškienė mini ir tą faktą, kad dvaro savininkas suaugusių sūnų neturėjo, tik daug dukterų, kas visai atitinka Žemaitės „Autobiografijos” duomenis: „Dėdinos esančios penkios dukterys. Vyresnioji labai mokinta, Vilniuje baigusi pensijoną, mokanti vokiškai, prancūziškai ir ant fortepiono skambinti. Dabar mokanti mažesnes savo seseris. Teta Barbora, buvusi pas dėdyną už tarnaitę ir vardus visų žino, mums pasakoja.

  • Pirmieji dėdynos buvę du sūnai, bet abudu maži mirę, paskui penkios dukterys pagrečiui, visos tebeauga.

  • Apolonija, Valerija, Ona, Elena, Liudvika.” (Žemaitė „Raštai”, T. IV, p. 361-362, Vilnius, 1948 m.)

  • Nė vienas apklaustas kaimo gyventojas nepatvirtino, kad šioje sodyboje būtų gyvenusi Julija Beniuševičiūtė-Žemaitė. Daugumai šėmiškių net ir pati Žemaitė visai nežinoma. Niekas iki šiol Šėmose ja nesidomėjo ir niekas į Šėmose, kaip vietoje, kur gyveno Žemaitė, nesilankė. Tie patys kaimo gyventojai tvirtina, kad kito šiame kaime ar apylinkėse Beniušio ar Beniuševičiaus niekada negyventa.

  • Taip jau vien dėl žmonių pasakojimų galime prieiti prie išvados, kad Šilensko sodyba ir yra ta sodyba, nors ir stipriai nukentėjusi, kurioje jaunystės dienas praleido būsimoji rašytoja Žemaitė.

  • Tai pagaliau patvirtina Žemaitės „Autobiografijos” aprašymų lyginimas su išlikusiomis sodybos vietomis, kurios yra minimos „Autobiografijoje”.

  • Žemaitė rašo: „Naują dvarelį pavadino „Šėmos”, lenkiškai „Pošemy”, nes upelis bėgo per sodną vadinamas „Šėma” (Žemaitė „Raštai”, T.IV, p.363), - arba, - paskui svečių vaikai ir namiškės mergaitės mudvi pasigrobė į savo būrį. Lakstėme po sodną, žaidėme.” (Ten pat, p.364)

  • Vadinasi, Šėmose buvo sodas, per kurį tekėjo upelis. Šiandien Šėmose, Šilensko sodyboje, dar žymu sodo likučiai abipus upelio. Ir pats Šilenskas tvirtina, kad buvęs didelis sodas abiejose upelio pusėse.

  • Žemaitė savo „Autobiografijoje” rašo, kad „pirtis buvo už eglinuko pas upelį”. (Ten pat, p.393) Šiandien tos pirties nebėra. Stovi kita, naujesnė, pastatyta toliau nuo upelio. Tačiau pagal vietos gyventojų prisiminimus nustatyta, kad senoji pirtis buvusi prie upelio.

  • „Autobiografijoje” minima buvus dvare ir bravoriuką, kuris žmonių dar prisimenamas, jo pamatai matosi prie upelio.

  • „Autobiografijoje” aprašyto svirno bei tvenkinio už jo vieta atitinka tikrovę.

  • Prisiminus Šilenskienės pasakojimą, kad ant gyvenamojo namo buvo galerija, vadinta „panelių mokykla”, nenorom peršasi kita Žemaitės citata: „Mokykla - kambarys ant aukšto, aslos viduryje stalas, pasieniais keturios lovos ir du šėpukai knygoms sudėti.” (Ten pat, p.393)

  • Dabar jau visai aišku, kad Šėmų kaimo Valiaus Šilensko sodyba yra ta, kurioje gyveno Žemaitė jaunystėje.

  • Kuriuo metu Žemaitė gyveno Šėmose ir kiek metų ji ten išgyveno - šis klausimas labai svarbus Žemaitės biografijai. Nors pati rašytoja neduoda tikslių datų, bet iš jos „Autobiografijos” tai nėra sunku nustatyti.

  • Žemaitė dar neturėjo dešimties metų, kai mirė Šėmų savininkas Beniuševičius, o pirmą kartą pas dėdienę Julija nuvažiavo turėdama vienuolika metų. Tai buvo greičiausiai 1855 m. vasarą, nes tų pat metų pavasarį Julijai buvo sukakę 10 metų. Pastoviai Julija apsigyveno Šėmose tik kitų metų rudenį, t. y. 1856 m., eidama dvyliktus metus.

  • Po nesėkmingai pasibaigusio 1863 m. valstiečių sukilimo iš nualinto dėdienės dvaro 1864 m. žiemą, o gal ir pavasarį, Julija išvyko į Džiuginėnus. Vadinasi, būsimoji rašytoja Šėmose išgyveno 8 metus, čia subrendo, išgyveno patį įspūdingiausią savo amžiaus periodą ir, turėdama beveik 20 metų, iš čia išvažiavo.

  • Šėmose praleistas laikas buvo labai reikšmingas formuojantis būsimosios rašytojos asmenybei. Juk čia dėl 1863 m. sukilimo įtakos gimė politinės lygybės idėjos, čia ji, lankantis daugybei svečių, pradėjo stebėti žmones, išplėtė savo akiratį.

  • Julijos gyvenimo laikais (1856-1864 m.) Šėmos nebuvo tokios kaip šiandien (brėž. 1). Tai buvo didelė dvaro sodyba, kurioje gyvenimas virte virė, kurį nuolatos lankė įvairūs žmonės. Iš rašytojos „Autobiografijos” mes sužinome Šėmose buvus didelį gyvenamąjį namą su ponų ir šeimynos galais, svirną, pirtį ir sodą. Vietos gyventojai, kurie dar prisimena senąsias Šėmas, pasakoja, kad sodyboje stovėjo gyvenamasis namas su galerija, gyvulių tvartas, svirnas, kiaulidės, kalvė, bravoras, pirtis, kumetynas ir didelis sodas (brėžinys 2).

  • Gyvenamasis namas (brėžinys 3-4) buvo didelis, iš dviejų galų - ponų ir šeimynos. Ponų gale į pietų pusę buvo salka-galerija, kurioje buvo įrengti 2 kambariai. Šeimynos gale išilgai namo ėjo ilgas koridorius, kuris rėmėsi į žemaitišką kaminą. Stogas buvo keturšlaitis. Po gyvenamuoju namu būta net trijų rūsių, kuriuos apšildyti buvo pastatytos koklinės krosnys. Ponai vaikščiojo pro specialias jų galo gonkas. Namo sienos buvo apkaltos lentomis, kurioms prikalti, kaip ir langams bei grindims, naudotos namų darbo kalvėje nukaltos vinys. Šiandien šio namo išlikusi tik mažoji pusė. Šiaurinis namo galas - šeimynos pusė - yra nugriautas, rūsiai užversti, tik pavieniai pamatų akmenys kyšo iš daržo. Galerijos taip pat nebėra. Ją nugriovė, stogą taip pat nuardė ir iš pusės medžiagos uždengė naują. Gonkų, pro kurias vaikščiojo ponai ir 1863 m. sukilėliai, nerasi nei pėdsako. Tik sienos, apkaltos lentomis, durys ir langai aiškiai byloja apie tai, kad jos tebėra iš Julijos laikų. Grindys, nuo laiko susiraičiusios, vietomis išpuvusios, aiškiai tebėra tos pačios, kuriomis vaikščiojo būsimoji rašytoja.

  • Vietos žmonių pasakojimu, sodo būta tikrai didelio, gal net poros hektarų. Jis supo gyvenamąjį namą iš rytų ir pietų pusės. Į pietus sodas nusitęsė net už Šėmos upelio. Šėmos upelis nors ir nedidelis, tik geras griovys, buvo dviejose vietose sode užtvenktas į porą didokų tvenkinių, kurie ir šiandien dar tebėra, nors ir gerokai užžėlę. Iš buvusių sode medžių jau nieko nelikę. Jie visi iššalo, ir sodybos savininkas juos iškirto. Tik kauburėliai pievoje liudija apie jų buvimą. Šiuo metu sodyboje labai daug be priežiūros augančių dekoratyvinių karkliukų, kurie vienur vešlūs, kitur nugeltę auga apie sodybą ir net dirvose už upelio. Tai Julijos laikais buvusių gyvatvorių palikuonys, kurie šiandien taip išsiplėtė, kad nebenustatysi, kur būta gyvatvorės.

  • Reikia paminėti ir tai, kad senovėje vakariniu sodo pakraščiu ėjo keliukas ir prie Šėmos upelio stovėjo tiltas, jungiantis sodybą su pirtimi ir kumetynu. Šiandien keliuko pėdsakai vos žymu, o tilto tik sutrešę polių galai vandenyje matosi.

  • Senojo tvarto pastato šiandien Šėmose jau irgi nebėra. Jo buvimo vietą rodo dar neišardyti pamatai. Pasak Šilenskienės, šalia tvartų lygiagrečiai stovėjusios arklidės, tarp kurių buvęs laidaras. Remiantis šiuo teiginiu, reikia manyti, kad tai buvęs vienas pastatas, „U” raidės tipo tvartai, kurie charakteringi senesniajai turtingųjų gyventojų architektūrai, nors Šilenskienė apie šiuodu pastatus jungiančią daržinę nieko nežino.

  • Svirno, kalvės ir kiaulidžių jokių pėdsakų šiandien nebėra, ir, darant sodybos planą, teko vadovautis tik Šilenskienės ir Bakšinskio pasakojimais.

  • Bravoro pamatai tolokai į vakarus nuo sodybos, ties Šėmos vingiu ir šiandien dar matomi.

  • Sodybvietės šiaurės vakarų pusėje yra žemuma, kurios viduryje dar tyvuliuoja ajerais baigiąs užželti tvenkinys. Šilenskienė jį vadina soželka. Tai tikriausiai ir yra Žemaitės minima už svirno buvusi „sodželka”.

  • Iš pavienių medžių paminėtinas senas, be viršūnės, perkūno apskaldytas klevas, pagal žmonių pasakojimą, stovėjęs dar anais laikais prie svirno. Ar daugiau medžių sodyboje buvo, Žemaitė nerašo, o ir vietos gyventojai apie juos nieko nepasakė.

  • Reikia manyti, kad sodyboje senų medžių nebuvo, nes ji buvo Beniuševičiaus pastatyta tik prieš keliolika ar porą dešimčių metų prieš Julijai čia atvykstant gyventi.

  • „Autobiografijoje” minimi Dargeliškės kapukai, kurie yra už kilometro į rytus nuo sodybos prie nedidelio Lauksodos-Luokės keliuko.

  • Tokioje tat aplinkoje būsimoji rašytoja praleido pirmąsias savo jaunystės dienas, apie kurias savo „Autobiografijoje” yra pasakiusi: „Pamažu palikau sykiu panelė, tarnaitė, gaspadinė, pasiuntinė, siuvėja... Kur kas norėjo, ten galėjo mane prirokuoti. Kame kas sugaišo nuo kokio darbo, ten reikia man stoti. Atvažiavo svečių - man patarnauti, jei nakvynei - lovas pakloti, viską sužiūrėti, kartais pietus išvirti ir sykiu į stalą sėsti.

  • Prireikė ko pirkti - lėk į sodžių ar pas kumečių bobas sviesto, smetonos ar kiaušinių, parneši žiūrėk, jau kitas koks darbas laukia - obuolius rinkti, džiovinti, bites daboti, uogas virti... Nežinosi iš kur koks darbas tau išlįs... Paskaityti ar parašyti tik laiko gavau vakarais, kaip tie prailgėjo. O jei kuomet svečių, tai ir vakaras užimtas. Jei jaunuomenės atvažiuoja, reikia ir man sykiu žaisti, šokti... Bet man buvo linksma, smagu...”

  • Žemaitei Šėmose teko sutikti du svarbius istorinius įvykius: baudžiavos panaikinimą ir 1863 m. valstiečių sukilimą. Jeigu per pirmąjį įvykį Julija tik išgyveno tas nuotaikas, kuriomis gyveno ją supanti dvaro aplinka, tai antrajame pati aktyviai dalyvavo.

  • Julija jau nuo pat vaikystės gailėjosi baudžiauninkų, nes buvo daug girdėjusi apie jų skriaudas ir stengėsi kiek galėdama jiems padėti, pvz., Onikės epizodas „Autobiografijoje”. Reikia manyti, baudžiavos panaikinimas Juliją labai nudžiugino. Žemaitė tada laisvai pradėjo su samdytomis mergaitėmis draugauti, dainas dainuoti, mokytis iš jų lietuviškų dainų.

  • Pasminėtina ir tai, kad Julija pamatė kaip žmonės, buvę baudžiauninkai, brangina savo laisvę ir kaip jiems baisi buvo baudžiavos vergija. Štai kiaulių piemuo Pranukas, dvare užaugintas, ir tas tuojau tiesiai nuo kiaulių išėjo kažikur, nė gero žodžio nepasakęs. Stasiukas net atsisakė vietos, nors jam ir algą siūlė. (Ten pat, p. 383)

  • Dar stipriau Žemaitė pajuto 1863 m. sukilimą, kuriame ir pati aktyviai dalyvavo. Praėjus ilgam laikui, apie sukilimą savo „Autobiografijoje” ji kalba su šypsena, lengva ironija. Bet sukilimo metu Julija į viską žiūrėjo rimtai, sukilimą vertino kaip kovą už laisvę ir lygybę, už šventą tėvynę, sukilėlius laikė didvyriais. Aišku, Julija matė dvi sukilimo puses, poniškąją-lenkiškąją ir valstiečių. Tačiau tuomet ji dar nesugebėjo šių dviejų sukilimo ideologijų atskirti ir todėl vėliau apie savo dalyvavimą sukilime kalba su šypsena.

  • Vartydami „Autobiografijos” puslapius aiškiai matome, kad Julija sukilimo metu daug naktų nemiegojo siūdama drabužius, valgydindama sukilėlius, daug kilometrų pėsčiomis nuėjo nešiodama visokius sukilėlių pranešimus, daug išgyveno džiaugsmo ir liūdesio klausydamasi apie sukilėlių pergales ir nesėkmes. Ir visa tai vyko kaip tik Šėmose, tame name, kuris šiandien nors ir labai nušiuręs, bet dar, atrodo, tvirtai stovi tuščioje, miškais užaugusioje vietovėje.

  • Žemaitė gyvendama Šėmose susidūrė su įvairių įvairiausiais žmonėmis, ponais ir poniomis, lenkiškos dvasios patriotais, studentais ir jaunimu, siekiančiais naujų idėjų, valstiečiais baudžiauninkais ir dvaro tarnais, išsiilgusiais laisvės, sukilėliais. Šie žmonės turėjo nepaprastos reikšmės formuojantis jaunosios Julijos asmenybei.

  • Jeigu Žemaitei čia ir neteko susidurti su pačiu ponu Beniuševičiu, tai dėdienės valią ji čia ne tik matė, bet ir pajuto,nes pati „Autobiografijoje” rašo, kad „pamažu palikau sykiu panelė, tarnaitė, gaspadinė, pasiuntinė, siuvėja...” (Ten pat, p. 381)

  • Nors Žemaitė apie šių namų šeimininkę ponią Albertiną Abromavičiūtę-Beniuševičienę beveik ir nieko nerašo, tačiau visgi šiokį tokį vaizdą galima susidaryti. Tai būta lenkomaniškos, išdidžios moters. Ji įsižeidžia, kai jos baudžiauninkai gavę laisvę išeina kitur gyventi jai ačiū nepasakę. Ji užsigauna ir dėl to, kad nepasiseka sukilėlių stovykloje susitikti su Jablonauskiu, o kai šis ją netaktiškai priima, galvoja skųstis komitetui.

  • Į jaunąją Juliją Šėmų ponia žiūri kaip į prastesnio kraujo žmogų ir ją taip apibūdina: „Ko čia norėti su mužikiukais užaugusi, draugavusi, bene ko doro galėjo išmokti...” (Ten pat, p. 380] Julija tarsi atsiduria tarp tarp dvaro tarnų ir ponų. Žemaitė taip kalba apie Šėmų ponią: „Albertienė, nors ir poniška, bet gera buvo, mūsų ne mušo, kartais tik sudavė per ausį, turbūt, iš to nelabai teprigirdžiu, ausys ūžia.” (Ten pat, p. 501) Jos „gerumą” apibūdina ir tas faktas, kad jos buvę baudžiauninkai net už atlyginimą nebesutinka pas ją dvare pasilikti.

  • Kitaip savininkus vaizduoja buvusių baudžiauninkų vaikaičiai, pasakodami savo tėvų ir senelių atsiminimus. Bakšinskio pasakojo, kad jo senelė Bidvaitė buvusi Beniušienės (atseit Beniuševičienės) išmainyta su Labų dvaro ponu į šunį, už tai, kad pastojo nuo ponaičio.

  • Apie Šėmų ponų ištvirkavimą ir baudžiauninkų mušimą pasakoja ir buvusio Šėmų baudžiauninko palikuonis Kiaurakis, kurio senelė buvusi pono Beniuševičiaus primušta lazda.

  • Apskritai, apie Šėmų savininkus mažai žinoma, bet vietos gyventojai ponus piešia labai juodomis spalvomis.

  • Žemaitės bendraamžės draugės, dvaro savininkės dukterys, „Autobiografijoje” apibūdinamos kaip lenkomaniškos merginos, tuščios, pavydinčios Julijai pasisekimo tarp jaunimo. Ir sukilėliai jas domina daugiau ne dėl savo idėjinės veiklos atžvilgiu, o dėl išorės. Iš vietos gyventojų apie jas nieko neteko išgirsti, išskyrus Kiaurakio pasakojimą, kad į kaimą produktų pirkti atbėgdavusios Beniušaitės.

  • Iš „Autobiografijos” mes žinome, kad Julija prisireikus ko pirkti, bėgdavusi į sodžių pas kumečių moteriškes. Gal tai vienintelis gyvas pasakojimas apie pačią būsimą rašytoją, nes kumečiai vargu ar tada skyrė Juliją nuo dvaro savininkės dukterų, o ir pavardė tokia pat.

  • Tarp nuolatos į dvarą atvažiuojančių vietinių dvarininkijos atstovų vargu ar buvo kitokių, negu pati dėdienė, todėl Julijai didelio įspūdžio jie nepaliko ir „Autobiografijoje”, išskyrus Citavičius, beveik nė vieno nemini.

  • Reikia manyti, kad Citavičiai, tarnavę carinėje kariuomenėje ir turėję gana aukštą išsilavinimą, daugiau ar mažiau buvo susipažinę su Rusijos revoliucinių demokratų idėjomis, jie aktyviai įsijungė į sukilimą. Tik vargu ar Julija turėjo progos per vestuves su jais pasikalbėti, nes tikriausiai ji tada ėjo kambarinės ar „padavėjos į stalą” pareigas, o jie čia apsilankė, atrodo, tik vieną kartą.

  • Be dvarininkijos atstovų Šėmose dažnai apsilankydavo ir studentų, iš kurių Žemaitei didžiausią įspūdį paliko Stasys, pirmasis bedievystės skleidėjas jos sąmonėje.

  • Be Stasio, kuris atostogas praleisdavo Šėmose, atvažiuodavo ir daugiau studentų, kurie čia pagal tuometinius papročius praleisdavo dalį atostogų. Apie tai liudija „Autobiografijos” epizodas, kuriame sakoma, kad per vestuves studentai skersakiavo į Citavičius, o po poros savaičių Citavičiams išėjus į sukilimą, merginos studentams akis badžiusios.

  • Studentai, leidę Šėmose atostogas, turtino Julijos žinias, keitė jos pasaulėžiūrą.

  • Julijai Šėmose nuolatos tekdavo susidurti su baudžiauninkais, o panaikinus baudžiavą, su dvaro samdiniais ir valstiečiais. Ji jau nuo pat vaikystės stojo skriaudžiamųjų ir išnaudojamųjų pusėn. Šėmose panaikinus baudžiavą, sugriuvo užtvara, skyrusi Juliją nuo baudžiauninkų. Dabar ji su vargšais nuolatos susitikdavo, kalbėdavosi ir net dainas dainuodavo. Tie susitikimai, aiškus dalykas, davė Žemaitei medžiagos vėlesnei kūrybai, baudžiavos ir baudžiauninkų paveikslams tapyti.

  • Reikia pastebėti ir tai, kad būsimoji rašytoja pirmuosius savo literatūrinius bandymus greičiausiai padarė gyvendama Šėmose. Čia turėjo gimti pirmieji eilėraščiai lenkų kalba ir dienoraščio puslapiai. Visai įtikima, kad Julija, lygybės, brolybės idėjų skatinama, sukilimo patoso aplinkoje bendraudama su lakios vaizduotės studentais, iš kurių kai kas gal irgi mėgino šį tą rašinėti bei paskaityti, susipažinusi su literatūra nutarė išmėginti savąją plunksną. Gaila, kad tie pirmieji mėginimai neišliko iki mūsų laikų, gal jie galėtų ką pasakyti apie kūrimo vietą.

  • Žemaitė, rašydama „Autobiografiją” ir vaizduodama gyvenimą Šėmose, žodžiais „paskaityti ar parašyti tik laiko gavau vakarais, kaip tie prailgo”, galbūt ir turėjo omenyje savo literatūrinius bandymus.

  • Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad Žemaitei gyvenimo periodas, praleistas Šėmose buvo gana reikšmingas. Šėmos su Žemaite yra glaudžiai susijusios ir ši vietovė yra laikytina viena svarbiausių vietovių, kuriose rašytoja yra gyvenusi.

  • Tačiau senųjų Šėmų jau nėra - likę tik baigiantys griūti, jau beveik miškais užžėlę likučiai. Tarp senųjų ir šiandienių Šėmų - daugiau nei devyniasdešimt metų, ilga Šėmų istorija, kuri trumpai išdėstyta atrodytų taip.

  • 1863 m. po sukilimo dėdienės ūkis Šėmose buvo labai nualintas ir šeima pradėjo krikti. Viena duktė ištekėjo ir su vyru išvažiavo į kitą dėdienės dvarą. Kita duktė išvyko pas gimines. Šėmų ūkis liko ne tik kad be žmonių, bet ir be gyvulių bei sėklos. Dėdienė dvarą išnuomoja. Taip ir ėjo Šėmos iš vienų nuomininkų rankų į kitų iki dėdienės mirties, po kurios Šėmų savininku tampa kažkurios dėdienės dukters vyras Šikeris. Jis dvaro taip pat nevaldė, o nuomojo. Apie 1906 m. kartu su savo dukters vyru Radzevičium dvarą atskirais sklypais išpardavė ir patys nežinia kur išvyko.

  • Šėmų centrą nupirko Staršinskas su 40 ha. žemės, kurią padalino dviem savo dukterims. Svirną, arklides ir gyvenamojo namo pusę nugriovė ir iš jų kaimynystėje pastatė kitą sodybą, kurioje šiandien gyvena Bumblauskas.

  • Šėmų centro likučius su 20 ha. gauna Valius Šilenskas, 1931 m. vedęs Staršinskaitę. Jis jau galutinai sunaikino visus pėdsakus, primenančius Žemaitę.

  • 1949 m. Šilenskas įstoja į kolūkį. Kolūkis, tiesindamas ribas, Šėmas perleidžia miškų ūkiui, kuris aplink Šėmų sodybą visas dirvas užsodino miškais. Praeis dar keleri metai ir Šėmos bus penkiolikos arų salelė vidury miškų. Aiškus dalykas, kad ir Šilenskas vienas vidury miškų negyvens, nugriaus paskutinį su Žemaite susijusį pastatą, gyvenamąjį namą, ir persikels kitur. Jau ir šiuo metu jis neberemontuoja namo, nors reiktų, aiškina, kad jo amžiui tos trobos užteksią.

  • Ar Žemaitė, išvykusi iš Šėmų, kada nors čia dar apsilankė, šiandien negalima pasakyti. Tam reikalingi tolimesni tyrinėjimai. Įdomus vienas faktas. Mokslinės ekspedicijos Žemaitės biografijos duomenims tirti 1946 m. dalyvis J. Graičiūnas rašo: „Ona Žymantaitė-Jankienė, gimusi Šėmuose (už Telšių), krikštyta Žarėnuose, atsimena, jog po Šėmų su tėvais gyvenusi Palūkštėje” (J. Graičiūnas, Ušnėnai, Mokslinė ekspedicija Žemaitės biografijos duomenims tirti(darbų apžvalga), 1946 m. p.5)

  • Iš „Autobiografijos” paaiškėja, kad vyriausioji Žymantų duktė gimė apie 1866 m., kai šeima gyveno Julijos tėvų jiems nupirktame dviejų valakų ūkyje su apgriuvusiais trobesiais. Tačiau kur tas ūkis buvo, nežinoma. Aišku tik tiek, kad ūkis buvo už keturių varstų nuo bažnyčios. Tas faktas, kad Žemaitės sesuo pasiliko Varniuose davatkauti, duoda pagrindo manyti, kad Beniuševičių, Julijos tėvų, ūkelis turėjo būti kažkur tarp Lauksodos, Žarėnų ir Varnių. Vadinasi, galimas dalykas, kad Julija, jau būdama ištekėjusi, galėjo dar Šėmose apsilankyti.

  • Kaip jau minėta, Šėmos, svarbi, su Žemaitės gyvenimu ir 1863 m. sukilimu susijusi vieta, baigia savo dienas. Po kelerių metų iš jų jau nieko nebeliks. Norint jas išsaugoti, reikalinga greita ir efektyvi apsauga. Manau, kad tai padaryti yra du būdai. Pirmas - vietoje įsteigti Žemaitės memorialinį namą-muziejų, skirti lėšų namo konservavimui bei apsaugai ir apgyvendinti ten sargą. Tačiau šis apsaugos būdas turi ir minusų. Pirmiausia tai, kad namas, esantis miškuose ir sunkiai prieinamoje vietoje, vargu bus turistų lankomas ir bus populiarus, o antra, jį gali sunaikinti gaisras.

  • Antras būdas - perkelti namą į kitą vietą, kur jis būtų apsaugotas nuo nelaimių. Tokia vieta galėtų būti Telšių kraštotyros muziejus, kurio šiuo metu tuščiame 2 ha. sklype galėtų būti sukurta tam tikra aplinka ir pargabentas namas. Čia galima įrengti Žemaitės ir 1863 m. valstiečių sukilimo ekspozicijas, atviras plačiajai visuomenei.

  • ROMOS MONETŲ LOBIS

    • Išvykos metu buvo sužinota, kad Telšių rajono Lauksodos apylinkės Dargeliškės kaimo laukuose rastas nežinomų žalvarinių pinigų puodas. Apklausus Bakšinskį ir Šiekštaitę paaiškėjo, kad Dargeliškės laukuose tikrai buvo rastas lobis. Bakšinskis pats buvęs tuo metu dirvoje ir matęs lobį pačioje radimo vietoje.

    • Lobio radimo aplinkybės tokios. 1934 m. rudenį Dargeliškės centrinės sodybos savininkas Juozas Bružinskis išėjo į dirvą su talka kasti bulvių. Bulvės buvo pasodintos už keliuko Lauksoda-Luokė, vadinamame Bezdo lauke. (žr. brėžinį Nr.1.) Kad būtų sparčiau kasti, savininkas bulvių vagas išarė plūgu. Apie 10 metrų nuo lauke augančio alyvų krūmo, kažkuris kasėjas pastebėjo žemėje keletą monetų ir puodo šukių. Visiems susidomėjus ir atidžiai apžiūrėjus vagą, rastas plūgo sudaužytas molinis puodas, o jame - žalvarinių pinigų ir dvi žalvarinės apyrankės. Visas lobis, pasak Bakšinskio, galėjo sverti kokius du kilogramus. Puodo šukių iš dirvos niekas nerinko, o monetas ir apyrankes pasiėmė žemės savininkas Bružinskis. Po kelias monetas jis davęs atminimui visiems darbininkams. Bakšinskis gavęs penkias monetas, Šiekštaitė - dvi. Panašiai gavę ir kiti, kurie tą dieną kasę bulves. Kas tie kiti darbininkai, nežinoma, ar jie tas monetas tebeturi, neaišku. Bakšinskis savąsias monetas nežinia kur nukišęs.

    • Apie lobio radimą pasklido garsas apylinkėje. 1935 metais Telšių „Alkos” muziejaus direktorius Genys, sužinojęs šią naujieną, atvažiavo pas Bružinskį (kaip prisimena Šiekštaitė) ir viską paėmė, kas buvo likę iš lobio. Pasak Šiekštaitės, Genys paėmęs dvi apyrankes ir keliolika monetų. Galimas dalykas, kad Bružinskis visų monetų neatidavė.

    • Telšių kraštotyros muziejaus eksponatų inventorinėje knygoje 518 ir 519 numeriais užregistruotos dvi apyrankės, kurios rastos kartu su Romos monetomis ir gautos iš Bružinsko Žarėnų valsčiuje.

    • Iš to, kas pasakyta, be jokių abejonių galime teigti, kad apyrankės Nr.518 ir Nr.519 yra to paties lobio, kaip ir iš Šiekštaitės gautoji moneta Nr.6227.

    • Koks likimas ištiko Genio parsivežtas monetas, nieko konkrečiai negalima pasakyti, nes inventorinėje knygoje jo darbo metais nebuvo įrašyta nė vienos monetos. Vėliau, jau 1950 m. rugsėjo mėnesį, inventorinėje knygoje užregistruota 14 fonduose rastų Romos monetų (inv. Nr.3514-3527). Prie monetų metrikos pridėta 1936 m. balandžio 19 d. Nr. 24 „Mūsų krašto” išspausdinta tokio turinio korespondencija. „Alkos” muziejaus vedėjas Janapolės apylinkėje iš vieno ūkininko gavo romėnų pinigų lobį iš 19 pinigėlių. Monetos su graikiškais užrašais, nes kaltos graikų provincijoje. Monetos su kitais žalvariniais dirbiniais rastos ariant dirvą. Spėjama radinį esant iš trečiojo šimtmečio po Kristaus gimimo.

    • Ar šios monetos iš to paties lobio, tvirtinti negalime. Minėtos monetos tebėra moksliškai neaprašytos, todėl sunku ką nors konkrečiau apie jas pasakyti. Todėl tenka šį lobį datuoti, remiantis tik moneta ir apyrankėmis, kurių amžių tiksliai žinome.

    • Šiekštaitės perleistoji moneta yra Gordiano III (238-244 m.) laikų, greičiausiai kalta Nikėjoje, nes antroje monetos pusėje yra įrašas „NIKAION”, atseit rytinėje imperijos dalyje.

    • Apyrankės būdingos viduriniajam geležies amžiui. Metalas ir patinos spalva tokia pat kaip ir monetos monetos. Pirmoji apyrankė, inv. Nr.518 gana puošni. Visas paviršius puoštas virvučių ornamento įkapojimais, o vidaus pusė - akučių ir virvutės ornamentais. Antrosios apyrankės, inv. Nr.519, koks ketvirtadalis nulaužtas. Ornamentuotė panaši, tik truputį skurdesnė, vidaus pusė nepuošta. Metalo blizgesys ir patina panaši į monetos. Lyginant su kitomis taip pat padarytomis ir ornamentuotomis apyrankėmis iš kitų vietų ir remiantis rastąja moneta, lobį galime laikyti ne ankstyvesniu kaip 250 m. ir ne vėlyvesniu kaip 400 m.

    • Monetos į mūsų krašto teritoriją tikriausiai pateko mainų, prekybos keliu iš pietryčių Europos. Kad monetos buvo naudojamos kaip žaliava papuošalams, iš dalies patvirtina lobio apyrankės, iš tokio pat metalo kaip ir rastosios monetos.

    • Lobio radimvietėje 250-400 m. galėjo būti sodyba. Už 200 metrų į šiaurės vakarus nuo šios vietos yra senkapiai, vadinami Dargeliškės kapukais. (žr. brėžinį Nr.1) Reikia manyti, kad lobį paslėpė šios sodybos gyventojas, greičiausiai koks nors amatininkas, nes neįtikėtina, kad tokį turtą būtų turėjęs paprastas žemdirbys. Aišku ir tai, kad lobis buvo užkastas kilus kokiam nors pavojui, greičiausiai prieš antpuolį, kurio metu turto savininkas žuvo.

    ŠĖMOS

    • Mūsų rašytoja Žemaitė galingu medžiu įaugo į mūsų literatūrą. Ji sukūrė ištisą galeriją žemaitiškų vaizdų, ilgiausią eilę Žemaitijos kraštui charakteringų žmonių paveikslų. Didelę savo amžiaus dalį ji praleido Žemaičių krašte, pažino jo vargus ir džiaugsmus ir pati juos išgyveno.

    • Žemaitė gyveno audringais istoriniais laikais. Ji buvo liudininkė tokių svarbių įvykių kaip baudžiavos panaikinimas, 1863 m. valstiečių sukilimas, 1905 m. revoliucija, I Pasaulinis karas, Didžioji Spalio revoliucija ir kt. Žemaitės kūrybos ir gyvenimo tyrimas yra neišsenkamas mokslo šaltinis.

    • Šiuo metu jau išaiškinta Žemaitės gimtinė Bukontė, ištirtas jos gyvenimas Ušnėnuose, Vilniuje ir Marijampolėje. Tačiau iki šiol nieko nebuvo žinoma apie Julijos gyvenimą Šėmose, išskyrus „Autobiografiją”, kurioje bene daugiausiai puslapių paskyrė savo gyvenimui Šėmose. Bet Šėmos iki šiol buvo niekam nežinomos, niekas jų kaip Žemaitės gyvenvietės ir vietovės, susijusios su 1863 m. sukilimu neaplankė.

    • Pirmasis šį uždavinį ėmėsi vykdyti Telšių kraštotyros muziejus, kuris organizavo specialią mokslinę išvyką Šėmoms ištirti. Negalima sakyti, kad tai buvo nuodugni tiriamoji išvyka. Ne. Tai buvo paprasta žvalgomoji išvyka, kurios tikslas buvo paruošti matmenis tolesniam, moksliniam, Šėmų tyrimui. Tačiau nepaisant siauro žvalgomosios išvykos pobūdžio, buvo surinkta nemažai svarbios medžiagos, tiesiogiai susijusios su Žemaitės gyvenimo periodu Šėmose.

    • Žemaitė savo „Autobiografijoje” rašo, kad jos dėdė Stanislovas Beniuševičius turėjo nepereinamuose ir nepervažiuojamuose raistuose pasistatęs dvarelį Šėmas ir netoli jų palivarką Klibes. Į Šėmas pas dėdienę mokytis jaunoji Julija atvyko turėdama apie 11 metų, t.y. apie 1856 m., ir čia gyveno iki 1863 m. rudens, 1863 m. valstiečių sukilimo pabaigos. Per šį laiką Julija iš vienuolikmetės mergaitės išaugo į aštuoniolikmetę merginą. Jos gyvenimo Šėmose metu praūžė 1863 m. valstiečių sukilimas, į kurį Julija jautriai reagavo ir išgyveno.

    • Muziejaus darbuotojas, vykdamas į šią žvalgomąją išvyką, nieko daugiau neturėjo kaip topografinio žemėlapio iškarpą su pažymėtomis Šėmomis bei Klibėmis ir Žemaitės „Autobiografiją”. Tačiau šios medžiagos visai pakako surasti Žemaitės gyventąjai vietai ir „Autobiografijoje” paminėtoms vietovėms.

    • Šėmos yra Telšių rajone Lauksodos apylinkėje už 4 km. nuo Lauksodos miestelio Varnių link. Tai nedidelis kaimelis iš penkių sodybų, kurių viena yra buvusio Šėmų dvaro likučiai. Šiuo metu dvaro sodybvietėje gyvena kolūkietis Šilinskis. Visa Šėmų dvaro žemė priklauso miškų ūkiui, kuris ją apsodino eglaitėmis, šiuo metu jau iki juosmens siekiančiomis. Į Šėmas patekti gana sunku, nes jos yra ant vidury pelkės esančios kalvos. Iš visų keturių pusių tyvuliuoja vanduo ir į kaimą veda tik pusiau slaptas, tik vietiniams žinomas takelis ir iki pusės blauzdų vandens apsemtas keliukas.

    • Kadaise buvusi dvaro sodyba šiandien visai mažytis kaimo vienkiemis iš dviejų pastatų: gyvenamosios trobos ir naujai pastatyto tvarto. Sodybą puošia du dideli medžiai: ąžuolas ir klevas. Visas pietinis sodybos pakraštys užžėlęs neprižiūrimomis alyvomis ir dekoratyviniais karkliukais. Dar piečiau teka mažas geltono, durpių skonio vandens upelis. Tai Šėma. Tarp Šėmos ir sodybos, kalvos šlaite kėpso keletas kauburėlių ir auga keli jauni vaismedžiai. Taip atrodo Šėmos šiandien. Jokios didybės, jokio grožio, jokių devynioliktojo šimtmečio dvaro pėdsakų.

    • Tačiau visai kitaip Šėmos atrodė prieš 100 metų, kada į jas atvyko būsimoji rašytoja Julija. Žemaitės „Autobiografijos” ir Šilinsko, Šilinskienės bei Bakšinskio pasakojimų dėka pasisekė iš dalies atkurti tuometinių Šėmų vaizdą.

    • Gyvenamasis namas, kuris ir šiandien tebestovi, yra statytas Beniuševičiaus (žmonių vadinto Beniušiu). Tačiau ji nebėra visa. Pusė jos nugriovė ir pastatė trobą kitoje vietoje. Kartu nugriovė ir du palėpės kambarius, kur buvusi panelių mokykla. Tačiau, nieko nepaisant, pastatas dar atrodo išdidžiai. Išlikęs pirmykštis išplanavimas, sienos, durys bei langai. Statant naudotos kalvėje kaltos vinys. Langai mažučiai, durys šia populiarios formos, tikriausiai daug kartų varstytos, nes jos išėjo iš ponų kambarių į sodą. Tikriausiai per šias duris buvo įleidžiami ir išleidžiami 1863 metų sukilėliai.

    • (planas)

    • Po troba buvo trys rūsiai, kurie šiandie užgriauti, nes visi buvo po šeimyniniu, nugriautuoju, namo galu.

    • Į vakarus nuo sodybos tarp krūmų matosi akmenų eilė. Tai buvusių karvidžių ir arklidžių pamatai. Kadangi abu pastatai ėjo lygiagrečiai, reikia manyti, kad vakariniai šių pastatų galai buvo sujungti daržine ir sudarė žemaičiams charakteringą U raidės formos statinį. Netoli nuo šio statinio, prie šiandien tebestovinčio klevo buvo pastatytas svirnas.

    • Už 150 m. į šiaurę nuo trobos stovėjo kalvė, o kiek į rytus, arčiau gyvenamojo namo, buvo kiaulidės. Šiandien svirno, kalvės ir kiaulidžių buvimo vietoje beveik jokių pėdsakų nebėra, išskyrus kelis didokus akmenis, kurie ritinėjasi po daržus.

    • Į pietvakarius nuo sodybos, kitoje upelio pusėje stovėjo jauja (pirtis), kurioje spragilais kuldavo javus. Jos nelikę nė žymės.

    • Už 100 m. į vakarus nuo sodybos buvo bravoras. Jo likučiai - akmenų eilė, kur kažkada buvo pastato pamatai.

    • Aplink sodybą buvo gausu įvairių medžių. Iš senųjų medžių šiandien dar tebeauga perkūno suskaldytas klevas, šalia kurio anksčiau stovėjo svirnas. Milžiniškas kito klevo kelmas kėpso dirvoje į rytus nuo sodybos. Gyvenamąjį namą iš rytų ir pietų supo didelis (daugiau kaip 1 ha.) sodas, kuriame augo visokiausių vaismedžių, tačiau jie per 100 metų nudžiūvo, arba iššalo, ir tik keletas kauburėlių pievoje liudija juos ten buvus. Tarp gyvenamojo namo ir arklidžių bei pačiame sode buvo daug dekoratyvinių krūmų, kurių atžalos dabar auga netvarkingai išsikerojusios.

    • Per sodo vidurį, nedidele daubele iš rytų į vakarus tekėjo Šėmos upelis. Sode jis dviejose vietose buvo pylimais užtvenktas į tvenkinius, kuriuose buvo gausu žuvies. Šiandien tvenkiniai dar žymūs, nors jau baigia užaugti, žuvis taip pat ten tebesiveisia, yra mėgėjų gaudoma. Pro sodybą pratekėjusi Šėma pasuka į šiaurę pro pat buvusį bravorą ir nuteka ta kryptimi tolyn į laukus.

    • Visai netoli, už svirno, dar ir šiandien matosi pelkė, kurią Žemaitė savo „Autobiografijoje” mini kaip sodželką.

    • Taip tad atrodė šėmos prieš 100 metų, kada jose virė gyvenimas, kada būsimoji rašytoja Julija iš mergaitės augo į moterį.

    • Iki tol, kol Šėmose gyveno būsimoji rašytoja, sodybos istorija aiški, tačiau ji visiškai nutrūksta Žemaitei išvykus į Džiuginėnus. O Šėmų sunykimo istorija tokia. Nualintą Beniušienės dvarą po 1863 m. valstiečių sukilimo paveldėjo viena jos dukterų (ne Ulinskienė). Vietiniai gyventojai jos pavardės neatsimena. Ši sodybą paliko savo dukteriai, ištekėjusiai už valstiečio Šikerio, kuris visą dvarą išpardavė sklypais. Dvaro centrą su visais trobesiais nusipirko Staršinskis, kuris žemę padalino dviem dukterims. Dalį pastatų, arklides, svirną ir pusę trobos perstatė kitoje vietoje, vyresniajai dukteriai, o jaunesniajai paliko apgriautą centrą. Pastaroji ištekėjo už Šilensko, kuris nugriovė likusius pastatus, išskyrus trobą.

    • Kokia bus Šėmų ateitis?

    • Žinoma, jeigu niekas jomis nesirūpins, kaip kad nesirūpino iki šiol, po kelerių metų jų neliks, nes sodybos savininkas yra kolūkietis, o sodyba įsiterpusi į miškų ūkio atželdinamą plotą, todėl jis galvoja po metų kitų persikraustyti arčiau kolūkio ir šią sodybą, aišku, nugriauti. Bet mes turime pasistengti, kad namas, kuriame gyveno Žemaitė, namas, susijęs su 1863 m. valstiečių sukilimu būtų apsaugotas ir išlaikytas dar mažiausiai 100 metų. To galima pasiekti dviem būdais: įsteigti Žemaitės muziejų, arba perkelti šį namą į Telšius prie kraštotyros muziejaus.

    ********

    • Šėmoms dar reikia nuodugnaus mokslinio tyrimo, nes šie žvalgomosios išvykos rezultatai tik įvadas. Reikia manyti, kad ateinančiais metais į Šėmas nuvyks gausi mokslinė ekspedicija ir jas ištirs. Taip bus atskleista daug naujos medžiagos, susijusios su mūsų mylimos rašytojos Žemaitės gyvenimu.

    Vyr. mokslinis darbuotojas V.Valatka
    Telšių Kraštotyros muziejus, 1955 10 12, Telšiai

    © Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
    © Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

    Atnaujinta 2013.09.30
    Atsiliepimų laukiame adresu:
    info@muziejusalka.lt