VITO VALATKOS RAŠYTINIS PALIKIMAS

ARCHEOLOGINĖS MINIATŪROS IŠ ZASTAUČIŲ. II dalis

11. Mados, mados.
12. Iš kur toksai kirvis?
13. Pasirodė gintaras.
14. Prieš medžioklę.
15. Nuogi nevaikščiojo.
16. Kodėl nebepylė pilkapių?

17. Dingę žemės knygos lapai.
18. Mįslė archeologui.
19. Ar tu nebijai?
20. Kartų estafetė.
21. Susimąstymas paliekant pilkapius.

11. Mados, mados

  • Prie mūsų kasinėjimų dažnai ateidavo atvažiavę į karjerą smėlio automobilių vairuotojai. Žiūrėdavo jie į mūsų darbą, į pabalusius griaučius, prašydavo parodyti dirbinių.
    Ir vis išgirsdavome klausimą:
    - Prašom pasakyti, kokio senumo šie kapai?
    Atsakydavau, kad šie numirėliai laidoti nuo I iki III a., o vėliau, kada atidengėme vėlyvesnius palaidojimus - iki IV ar V a.

  • - O kaip jūs nustatote jų amžių? Juk pinigų su iškaltais metais nėra. Ant dirbinių irgi nesimato jokių metų.
    - Pagal madas.

  • Išpūsdavo žmogus akis nustebęs, nežinodavo, kaip tai suprasti. Ir tekdavo paskaityti trumpą paskaitėlę, kad žmogus nueitų supratęs, kaip archeologas nustato paminklo amžių.

  • - Įsivaizduokite, - sakau, - ką mes rastume šių laikų kapuose, jeigu žmonės būtų laidojami su visais papuošalais, kuriuos jie nešiojo prieš mirdami. Būtų karolių, segių, apyrankių, žiedų ir kitokių papuošalų. O pažiūrėkime kad ir į paprasčiausias gintaro seges, kurios labai mėgstamos lietuvių moterų.

  • - Kai tik po karo susikūrė gintaro apdirbimo įmonės, buvo gaminamos natūralių gamtos formų segės. Turbūt atsimenate, kaip buvo paplitę gintariniai ąžuolo lapai, ant vielelių suvarstytos gintarinių uogų kekės: serbentai, vynuogės, vyšnios. Bet mada tam ir mada, kad kistų. Po dešimties metų šie dirbiniai pasidarė nebemadingi. Parduotuvėse pasirodė paprastesnių formų skaidrios gintarinės segės, kuriose būdavo išgraviruoti gamtos vaizdai: laivelis jūroje, apsnigtos eglutės, peizažai su kelio vingiu ir net stulpais pakelėje. Neilgai trukus šie dirbiniai išėjo iš mados. Ėmė plisti segės iš tik pusiau apdirbtų, natūralūs gintaro gabalų. O dabar jau stengiamasi prie gintaro naudoti kiek galima daugiau metalo.

  • - Kape radę vienokią ar kitokią gintaro segę, galėtume tiksliai pasakyti, kuriame dešimtmetyje yra mirusi palaidotoji moteris.

  • - Mados egzistavo ir gilioje senovėje. Tik jos ne taip greitai keitėsi. Viena dirbinio forma išsilaikydavo šimtmečius. Ir kas svarbiausia, kad tuomet savo formą keitė ne visi papuošalai iš karto. Vieni dar tebebūdavo senųjų formų, o kiti pakisdavo. Tiems pakitusiems dar tebebūnant buityje, anksčiau buvusios senosios formos imdavo keistis naujomis. Štai pavyzdys. I a. pabaigos kapuose prie vienų griaučių galima rasti apyrankę su pastorinimais galuose ir segę su korpuse įmuštais dvigubais ratukais. II a. kapuose apyrankių su pastorinimais galuose nebenešiojo, o minėtos segės tebebuvo segimos. Buvusių apyrankių vietoje pasirodo padarytos iš žalvarinės juostelės, ornamentuotu viršumi. III a. tų apyrankių galai pradedami nežymiai įgniaužti. O buvusios segės išnyksta. Atsiranda naujos formos segės, ant kurių korpuso uždėtos juostelės, primenančios laiptukus. Iš pradžių tebuvo vienas laiptukas, o IV a. tų laiptukų skaičius padidėjo iki trijų, kai kartais vietoje laiptuko būna „ragiukai”. Tuo pačiu laiku apyrankės juostelė pradedama galuose ne įgniaužti, o priešingai - platinti. O V a. pasirodo visai nauja segių rūšis. Jos primena šaudymo lanką. Taip pagal dirbinių formų kaitą mes ir nustatome kapų amžių.
    - O iš kur jūs žinote, kad vienos segės yra iš I, o kitos iš II ar III a.?
    - Su pirmųjų amžių po Kr. dirbinių datos nustatymu didelių sunkumų nėra. Lietuvos pajūryje su tokiais dirbiniais yra randama ir Romos valstybės monetų, kuriose yra iškaltas imperatoriaus vardas, kurio valdymo metus sužinome iš Romos istorijos. Prie tų metų pridėję dar kelerius metus, kol moneta atkeliavo į Lietuvą, ir turime gana tikslią ne tik monetos, bet ir kitų dirbinių, buvusių kartu su ja, užkasimo datą.

  • - O paskui, jei tų monetų ir nerandama, tai dirbiniai, buvę su monetomis, tampa kituose kapuose rastų dirbinių amžiaus nustatymo pagrindu.
    - Todėl archeologijai ypač svarbu, kad būtų užtikti sveiki kapai su visu įkapių komplektu. Pavieniai dirbiniai teturi tik kokią dešimtąją dalį savo mokslinės vertės.
    Taip užbaigiau savo paskaitėlę.
    - Matai, koksai svarbus dalykas tos mados, - pasakė vienas vairuotojas kitam. O šis susimąstęs pridūrė:
    - Mados, mados. Amžinai tos mados.

    12. Iš kur toksai kirvis?

  • Būtina vyro, net berniuko įkapė - kirvis. Dėdavo jį arba į karsto vidų, arba prie karsto šono. Ir visi jie buvę su kotais, įkištais į kirvio įmovą. Kotai buvo daromi iš nestoro dvišakio medžio. Ties išsišakojimu storgalis būdavo nupjaunamas. Viena 10-15 cm. ilgio šaka nuo išsišakojimo būdavo nudrožiama ir įkalama į kirvio įmovą, o antroji paliekama 50-60 cm. ilgio. Tai būdavo kirvakotis, už kurio žmogus laikydavo kirvį rankoje. Tokie įmoviniai kirviai tais laikais buvo paplitę visoje vakarų Lietuvoje. Tokius kirvius mes radome ir Zastančių kapinyne.

  • Kai tyrinėjau Vienragių pilkapius, tenai irgi radau tokius pat kirvius. To paties tipo kirviai, tik labiau paplatintais ašmenimis, buvo ir kiek vėlyvesniame Maudžiorų kapinyne, esančiame netoli garsiojo Šatrijos kalno.

  • Visų kirvių kotai buvo dirbami iš ąžuolo. Ąžuolą iš tik jam būdingo rievių akytumo lengvai galima atpažinti iš likusių medienos puvėsių įmovų viduje.

  • Žodžiu, įmovinių kirvių tipas buvo būdingas dabartinės Žemaitijos teritorijai.

  • Gerokai nustebome, kai viename V pilkapio kape radome geležinį kirvį siaurais ašmenimis, bet su apvalia pentimi. Tai vienintelis toksai kirvis ne tik iš šios, bet ir iš visų kitų mano tirtų ankstyvųjų kapaviečių.

  • Jeigu šitokios formos kirvius būtų gaminę vietiniai kalviai, tai jų turėtų būti daugiau.

  • Iš kur tasai kirvis?

  • Kasinėjimams pasibaigus, parašiau laišką savo bičiuliui archeologui. Aprašiau savo tyrinėjimus ir radinius. Paminėjau ir tą keistą kirvį.

  • Mano draugas netruko atsakyti. Aprašydamas savo tyrinėjimus vidurio Lietuvoje, Panevėžio rajone, užsiminė, kad to krašto kapinynuose dominuoja kaip tik pentiniai kirviai. Įmoviniai kirviai tame krašte rečiau aptinkami, o rytų Lietuvoje visai jų nerandama.

  • Dabar pasidarė aišku, kad mano rastas pentinis kirvis yra atkeliavęs į paventį iš vidurio Lietuvos, o į ten nukeliavo vakarų Lietuvos įmoviniai kirviai. Mįslė įminta. Mūsų protėviai nebuvo izoliuota, vien tik savo kaimelyje užsidariusi bendruomenė, o turėjo ryšių net su tolimais kraštais. Kokie tie ryšiai buvo, sunkoka pasakyti. Kirvis buvo III a. pilkapio kape. Žmonės tada tebegyveno gentimis. Užuominų nei apie turtinę nelygybę, nei apie plėšiamuosius žygius to pilkapio kapuose nebuvo. Tikriausiai kirvis yra mainų prekybos liudininkas. Matyt, jau tada buvo tokių žmonių, kurie palikę savo bendruomenę keliaudavo į tolimus kraštus mainyti savo prekių į anų kraštų gėrybes. O grįžę atgal jie atsigabentus daiktus vėl mainė su savaisiais.

  • Taip ir plito tie dirbiniai po šalis plačiausias. Sklido ne tik dirbiniai, bet ir pasakojimai apie anų kraštų gyvenimo būdą, papročius, darbus, naujoves. Ir netruko tos naujovės prigyti. Naudojo žmogus neįprastos formos kirvį, pasakojo išgirstas pasakas, dainavo išmoktas dainas. Paskui kirvį įdėjo mirusiajam į kapą, o pasaką ir dainą perėmė vaikai.

    13. Pasirodė gintaras

  • Ėjo kažkelinti V amžiaus metai. Tą vasarą prie Baltijos krantų iš tolimos pietų šalies neatkeliavo gintaro pirkliai, kurie save vadino Romos imperijos piliečiais. Jiems kelionę pas Baltijos gintaro rinkėjus sutrukdė imperijos pakraščiuose įvykęs Romos provincijos barbarų sukilimas. Pirkliai nenorėjo rizikuoti savo gėrybėmis ir gyvybėmis. Sukilėliai juk nerodys malonės pirkliui. Be jokio gailesčio gali atimti prekes, o patį pirklį, kaip nekenčiamą romėną, nužudyti. Sumaiščių metais geriau nekeliauti.

  • O tą vasarą kažkur apie dabartinę Palangą ar Klaipėdą pajūrio žvejai laukė pirklių. Jie mainydavo Baltijos pajūryje surinktą gintarą į grūdus, nematytus dirbinius ir apvalias monetas. Daug turėjo žvejai gintaro. Bet kur jį dėti? Juk jo su žuvimi nevalgysi. Reikia duonos. O ją reikia iš kažkur gauti, nes pajūrio smėlyje javai nedera.

  • Ir pasiryžo vienas pajūrio pirklys pats vykti į rytus. Vieną arklį apkrovė maišais su jūros dovanomis, ant antrojo patsai užsėdo, dar porą atsargai pasiėmė. Kokiais keliais, kokiais takais jisai traukė per gūdžias Žemaitijos girias, kas pasakys. Vargu ar mes galėtume surasti ir tuos kaimelius, kuriuose jisai buvo sustojęs.

  • Pagaliau pirklys atkeliavo prie didokos upės, kuri tekėdama iš pietų į šiaurę kirto jo kelią. Ir nežinia, ar jisai, ieškodamas brastos, pasuko į pietus ar į šiaurę. Bet viena aišku, kad jisai Ventos pakrantėje užtiko nedidelį kaimelį, kuriame sustojo pasiklausti žmonių, kur yra brasta, kuria jis galėtų pereiti į kitą krantą.

  • Pirklys nebūtų pirklys, jeigu sutiktiems žmonėms nerodytų ir nesiūlytų savo prekių. Taip buvo ir čia. Atrišo jis savo maišą ir prieš susirinkusius vyrus, moteris ir merginas pažėrė geltoną Baltijos auksą. Čia buvo visokiausių dydžių ir formų karolių, neapdirbtų gintaro gabalų. Gintaras geriausios rūšies - skaidrus, permatomas. Stebėjosi žmonės, pirmą kartą matydami tokius daiktus. Neįprasti jie atrodė. Niekas tokių neturėjo. O pirklys porina, šneka, kad tai nepaprasti karoliai. Kas nešioja vieną gintaro karoliuką, tą gintaras saugo nuo baisių ligų, o kas nešioja du karoliukus, tai esąs apsaugotas ir nuo žavėtojų užkeikimų.

  • Patikėjo žmonės pirklio kalbomis. Įtikėjo gintaro stebuklinga galia. Turbūt nemelavo pirklys, nes ir pats nešiojo prie segės prisirišęs du karolius.

  • Nešė vyrai ir moterys puodynėmis grūdus, pylė juos į pirklio maišą ir gavo po karoliuką - skaidrų, geltoną kaip saulė, tik su skylute užvėrimui.

  • Prisipirko visi, kas norėjo tų stebuklingų karoliukų. Pernakvojęs pirklys išjojo. Ilgus metus nebepasirodė nei tas, nei kitas karolininkas. Žmonės jį gal ir užmiršo.

  • Tik tuos karoliukus vyrai nešiojo prisirišę prie segių, moterys prie smeigtukų ir jautėsi ramesni. Juk jie dabar turėjo tokį akmenį, kuris saugo nuo ligų, nuo apžavėjimo. Lyg didžiulis akmuo būtų nusiritęs nuo jų krūtinių. Kaip manai, ką reiškė tuometiniam žmogui netekti kasdieninės baimės.

  • Kaip ilgai jie nešiojo tuos karoliukus, šiandien sunku pasakyti. Vieniems jie sutrupėjo stipriau prispaudos prie kokio nors kieto daikto, kitiems sudužo nukritę ant akmens, o treti išnešiojo iki pat savo mirties.

  • Laidojo numirėlį ir kartu su kitomis įkapėmis į karstą dėjo ir tą karoliuką, apdilusį, apibraižytą, netekusį pirmykščio skaidrumo, bet nepraradusį savo magiškos galios. Ir pomirtiniame gyvenime jisai turėjo saugoti savininką nuo visokiausių blogybių.

  • O 1974 m. archeologinės ekspedicijos dalyviai ant kalvelės, šalia pilkapių atidengė tų V a. žmonių kapus. Ir rado gintarą. I-IV a. kapuose jo visai nebuvo. Nedaug jo tebuvo ir čia. Tik trys karoliukai. Trys. Kiek nedaug jų buvo išlikę! Bet ir to pakako, kad įsivaizduotume, kaip vieną kartą į paventį buvo atkeliavęs pajūrio pirklys.

14. Prieš medžioklę

  • Šį vakarą vyrai ruošiasi rytdienos medžioklėn. Vieni galanda geležinių ietigalių ašmenis, kiti deda naujus ietkočius. Ne juokas geras ietkotis. Iš paprasto medžio jo nepadarysi. Žvėrių būna visokių. Ne visi nuo ieties dūrio iš karto krenta. Sprunka jie į tankumynus. Jeigu ietkotis blogas, tai bematant jį nulauš. Ir baigta tada medžioklė. Be ieties žvėrį gali tik pabaidyti, o ne sumedžioti.

  • Todėl vyrai ir daro ietkočius labai rūpestingai. Geriausias medis ietkočiui - ąžuolas. Bet ne bet koks. Jaunas ąžuoliukas su šerdimi viduryje tinka tik kirvakočiui, o ne medžioklinei ar kovos iečiai. Ietkotį reikia daryti iš storo ąžuolo liemens atskalos. Atskalą reikia dailiai nudrožti, nusmailinti galą, ant kurio užmaunamas geležinis ietigalis ir pritvirtinamas prie ietkočio per įmovoje esančią skylutę perverta virvute. Ietis negali būti nei per ilga, nei per trumpa. Ilga ietis sunki nešiotis ir svaidyti, o trumpa neturi smūgio jėgos ir nebūna taikli. Geriausia ietis tokia, kurios ietkotis yra iki žmogaus viršugalvio. Ji ir taikli, ir naši.

  • Ietį moka naudoti visi. Juokiasi iš tokio medžiotojo, kuris nepataiko į bėgantį elnią ar briedį. Todėl ietį svaidyti kiekvienas vyras pradeda nuo mažens. Tėvai padaro jiems nedidelies, vaikiškas iečiukes ir šie žaisdami jas kiauras dienas svaido. Mėto į tolį - reikia išmiklinti ranką, išlavinti raumenis, mėto į taikinį: medį, numestą seną kailį ar žemių kupstą, - reikia turėti gerą akį ir nuojautą, kokiu kampu ir kokia jėga mesti.

  • Prieš pat saulėlydį į lygumą kaimelio pakraštyje vienas po kito pradėjo rinktis medžiotojai su ietimis. Kol jų buvo tik keletas, tol niekas jais nesidomėjo. Nerangiai jie mėgino mėtyti savo ietis į tolį ir į stovintį taikinį. Bet neilgai tas tęsėsi. Juos pamatė vaikai. Būriu atbėgo prie vyrų ir triukšmaudami ėmė stebėti.

  • Pagaliau ir pačių mėtytojų skaičius padidėjo. Apėmė varžybų įkarštis. Stengėsi vienas už kitą taikliau ar toliau numesti, o nepasisekus, širdo ant savęs, aiškino, kad nevykusiai atsispyrė, ar vėjas nupūtė ietį į šoną.

  • Pasigirsdavo pagyrimo, kada žiūrovai pamatydavo toliausiai ar taikliausiai numestą ietį. Džiaugėsi tuo ir pats ieties metikas. Juk taiklų medžiotoją visi giria, juo medžioklėje pasitiki.

  • O medžioklė visų vyrų mėgiamiausia pramoga. Čia kiekvienas gali parodyti savo drąsą, miklumą, sugebėjimus ir jėgą. Jeigu nebūsi miklus ir drąsus, tai nesugebėsi sumedžioti nei pavojingojo stumbro, nei baisiojo lokio, nei greitojo briedžio. Medžioklėje parodomi visi sugebėjimai. Medžioklėje įgyjama vyro garbė ir autoritetas. Todėl taip mėgstama medžioklė.

  • Kai saulė nusileido, visi medžiotojai nušilę ir kiek pavargę parėjo į kaimelio aikštę. Ten kūrenosi laužas. Jo liepsnos nušviestas šmėkšojo ant smėlio žynio nubraižytas tauro siluetas. Sustoję aplink jį vyrai pradėjo šokti šventąjį medžioklės šokį. Toliau pusračiu sustoję kaimelio gyventojai giedojo medžioklės giesmę ir plojo į taktą rankomis. O medžiotojai šoko. Imitavo tykinimo, ieties metimo, žvėries vyjimosi ir kitus medžiotojams būdingus judesius.Vienas šokėjas vaizdavo medžiotojų puolamą žvėrį. Jis kovojo, priešinosi ir galų gale parkrito ant žemės „apimtas agonijos”.

  • Taip ir baigėsi šventasis medžioklės šokis. Medžiotojai buvo tikri, kad rytoj medžioklė bus sėkminga, jie ne tik pargabens šviežios žvėrienos, bet ir parodys savo drąsą.

  • Skirstėsi kaimelio gyventojai į savo trobeles, girdami savo geriausius medžiotojus, pasakodami savo nuotykius, patirtus medžioklėse.

  • Jie tikėjo, kad ir po mirties dausose medžiotojo garbė išlieka. Todėl į kiekvieno vyro kapą dėjo ietis su ąžuoliniais, labai stipriais kotais. Ir mirusiam berniukui į karstą dėjo mažą ietikę. Tegul jis dausose miklinasi, varžosi su kitais, tegul pasirodo šaunus ir įgyja medžiotojo garbę.

  • Tokie vaizdai praplaukė man prieš akis, kai pakėlęs iš kapo geležinį ietigalį su ąžuolo puvėsių liekanomis įmovoje varčiau savo rankose ir šepetėliu šluosčiau žemes.

    15. Nuogi nevaikščiojo

  • Archeologui, tyrinėjančiam bet kokį objektą, labai svarbi kiekviena smulkmena, į kurią, atrodo, nereikėtų kreipti jokio dėmesio. Rasto daikto padėtis, puvėsių sluoksnelis ir daug kitų sunkiai pastebimų reiškinių padeda atsakyti į daugybę klausimų.

  • Šia proga noriu papasakoti, kaip mes aiškinomės, kokius drabužius dėvėjo šios vietovės gyventojai tuo metu, kai buvo supilti pilkapiai.

  • Dažnai ir vyrų, ir moterų kapuose rasdavome numirėliui ant kaklo užmautą žalvarinę antkaklę. Po kai kurių antkaklių apačia užtikdavome mažytes pajuodusio audinio skiauteles. Jos būdavo tokios sunykusios, kad bečiupinėjant nutrupėdavo, ir kitiems nebegalėdavome parodyti. Bet mums užtekdavo ir pamatymo. Galėjome tom puvenėlėm remdamiesi teigti, kad numirėliai buvo aprengti drabužiais, kurie dengė žmogaus kaklą.

  • Kartais būdavo užtinkama prie geležinių smeigtukų prirūdijusių audinio liekanų. O viename kape radome apyrankės vidaus pusėje prilipusį mažytį audinio gabaliuką. Jį užkonservavo nuo žalvarinės apyrankės išskiriami cheminiai junginiai.

  • Viename vyro kape po griaučių blauzda buvęs pakištas geležinis kirvis. Toje vietoje, kur blauzdikaulis lietėsi su kirviu, kirvį aptraukusiose rūdyse buvo atsispaudęs audinys.

  • Štai iš tų keturių audinio pėdsakų radimo atvejų jau ir galime pasakyti, kad numirėlio drabužiai dengė kaklą ir krūtinę, buvo su rankovėmis, vyrų nešiotos kelnės dengė blauzdas. Greičiausiai tai buvo viršutiniai drabužiai, išausti iš vilnonių siūlų trinytu raštu. Trinytas audinys kur kas traukesnis už paprastą dvinytį. Juk dar visai neseniai trinytu raštu mūsų kaimo moterys audė milus viršutiniams drabužiams.

  • Ir dar viena įdomi smulkmena. Nesuardytame II pilkapio moters kape prie kaukolės kairiojo smilkinio radome šonu gulinčią segę su vos žymiais audinio pėdsakais užsagoje. Jos padėtis ir šie audinio pėdsakai įgalino mus teigti, kad ši segė buvo įsegta į galvos apdangalą. Jeigu tą apdangalą reikėjo susegti ties smilkiniu, tai greičiausiai čia buvo kažkas panašaus į mums atmenamais laikais ištekėjusių moterų nešiotą nuometą. Kadangi audinys buvo taip sunykęs, kad nustatyti, iš kokios jis žaliavos, negalėjome, tenka daryti prielaidą, kad nuometas galėjo būti išaustas iš plonų lininų siūlų.

  • Beveik kiekviename moters kape radome po smiltaininį verpstuko smaigratį. Tai būdinga moters kapo įkapė. Vadinasi, kaip vyrai naudojo kirvį ir ietį, taip moterys nesiskyrė su verpimo įrankiu. Verpstuku jos verpė iš vilnų ir linų įvairaus storio siūlus. Mokėjo jos ir austi. Tik negalime pasakyti, kokias stakles jos tada naudojo. Bet audinys buvęs geras: tankus, šiltas, nepraleidžiantis vėjo.

  • Šalia verpstukų moterų kapuose buvo geležinių ylų. O kam gi jos? Yla buvo reikalinga ne audiniui, o kailiui pradurti. Iš kailio moterys siuvo drabužius, skirtus nešioti per žiemos šalčius. Iš kailio jos raukė ir apavą. Juk pentino prie basos kojos nepritvirtinsi. Vadinasi, avalynė irgi buvo, bet kokia, negalime pasakyti, nes šiame kapinyne jos neužtikome. Supuvo ji, ir viskas.

  • O iš tų suminėtų radinių matome, kad tų laikų žmonės nuogi nevaikščiojo. Moterys galvą dengė nuometais, verpė siūlus, audėsi vilnonius drabužius: palaidines ar sukneles. Vyrai vilkėjo vilnonius su rankovėmis drabužius, mūvėjo kelnes, avėjo odinę avalynę. Žiemą nešiojo iš kailio pasiūtus drabužius. 

    16. Kodėl nebepylė pilkapių?

  • - Kodėl nebepylė pilkapių?.. Kodėl pasikeitė laidojimo papročiai? - Įkyriai klausinėjau savęs ir kasinėdamas, ir po darbo dienos, sutvarkęs medžiagą, prisėdęs atsipūsti.

  • - Kodėl iki IV a. pylė pilkapius, o vėliau nustojo ir numirėlius laidojo duobėse, iškastose paprastoje kalvelėje? Kodėl išnyko akmenų vainikai, tos mirusiųjų ramybę saugančios užtvaros?

  • Sukosi mano galvoje šie klausimai klausimai, o aš vis neradau aiškaus atsakymo. Mintimis bėgau prie skaitytų mokslinių veikalų, mėginau atsakymą rasti čia pat turimose knygose apie archeologiją.

  • Ir man palaipsniui, palengva, lyg per miglas pradėjo ryškėti tų laikų gyvenimo vaizdas.

  • Jokie įsitikinimai ir jokios tradicijos nesikeičia tol, kol jos turi prasmę, kol jos reikalingos buityje. Juk dar taip neseniai vestuviniai papročiai buvo nepaprastai sudėtingi. Buvo ir kraitvežiai, ir piršlio korimas, ir jaunamartės gobtuvės. Bet pakako pasikeisti socialiniam ir ekonominiam gyvenimui, ir senos tradicijos užsimiršo. Nebevažiuoja jaunikis su piršliu ieškoti nuotakos. Nebeveža kraitvežiai skrynių su jaunosios kraičiu. Visa tai nebereikalinga. Jaunuoliai patys susipažįsta, dėl būsimo kraičio nebesidera, tad nebereikalingas ir piršlio tarpininkavimas. Nebenešiojamas nuometas neteko savo prasmės per vestuves, todėl ir jaunosios gobtuvių nebėra. Nieko bendro su piršlybomis neturintį, šiaip liežuvingą žmogų paprašo pabūti piršliu, kad jis linksmintų užstalę, paragintų įsipilti gėrimo. Nebesiskiria piršlio funkcijos nuo eilinės puotos stalo komendanto pareigų. Ir labai jau dirbtinas, netikras ir nebereikalingas atrodo tas piršlio korimo žaidimas.

  • Matyt, taip buvo ir su laidojimo tradicijomis. Kažkas atsitiko. Visuomeniniame gyvenime atsirado naujų reiškinių, dėl kurių kai kurios tradicijos pasidarė beprasmės ir išnyko.

  • Tad kas nulėmė pilkapių išnykimą?

  • Kas?

  • I-IV a. geležis galutinai įsitvirtino žmonių gyvenime. Žmogus, apsiginklavęs geležiniais įrankiais, nugalėjo gamtą, įveikė miškus, išplėtė lydimus, sukaupė sau ir savo šeimai privataus turto tiek, kad visai pakako pragyventi, liko dar ir į ką nors išsimainyti. Žmogus pradėjo pasitikėti savimi, įsitikino, kad ne vien dievai ir įvairios dvasios nulemia jo būtį, o ir darbas bei įgyta nuosavybė. Nematomosios jėgos nors ir tebeegzistuoja jo sąmonėje, bet jos jau nebe tokios baisios, nebėra jam tokios pavojingos.

  • Be to, žmogus, išėjęs iš gimininės bendruomenės, sukūrė kaimo bendruomenę, kurioje kurėsi ir nauji tarpusavio santykiai. Bendruomenė atskiram jos nariui darosi vis mažiau ir mažiau reikalinga.

  • Ir štai, jeigu dievų, dvasių ir demonų pasaulis nebe toks pavojingas man, gyvajam, tai jis toks pat ir mano mirusiam broliui ar tėvui. Jeigu aš vienas apsiginu nuo blogųjų dvasių, tai ir mano artimasis po mirties gali pats apsiginti nuo jų. Kam tada bereikalingas tas didžiulis akmenų aptvaras aplink pilkapį? Juk ir be jo mirusysis įveiks piktąsias dvasias, turėdamas asmeninius daiktus, ginančius jį nuo jų.

  • O juk vienas kitas kaimo gyventojas visai iš kitos giminės atėjęs. Jam ne vieta giminės pilkapyje ilsėtis. O atskirą pilkapį susipilti nėra nei laiko, nei jėgų. Ir laidoja jis savo mirusį sūnų ar dukrą šalia svetimos giminės pilkapio. Po jo čia pat numirėlį palaidoja kitas ir dar kitas.

  • Kai vietinės giminės nariai prilaidojo pilną pilkapį, tai ir jie mirusiuosius pradėjo laidoti už pilkapio esančioje kalvelėje.

  • Ir taip nuo IV a. žmonės Zastančiuose nebepylė naujų pilkapių, nebenešė akmenų ir nebetvėrė aptvarų, mirusiųjų ramybei užtikrinti.

  • Ir išnyko pilkapiai. Mirusiesiems užteko paprastos duobės kalvelės šlaite. Pilkapio pylimas neteko prasmės. Tiesiog nereikalingas vargas.

    17. Dingę žemės knygos lapai

  • Gera tyrinėti gerai išlikusį archeologinį paminklą. Kasi plonais sluoksneliais žemes ir kiekviename grybšnyje gali rasti preities gyvenimo dalelę. Ištyrei paminklą ir turi visą vaizdą. Žinai, kad viską pamatei, ką specialisto akis gali pastebėti.

  • Bet ne visada taip būna. Dažnai paminklą randi išraustą, kažkada perkastą.

  • Neaplenkė mūsų ši bėda ir Zastančiuose. Tik apžiūrėję pilkapius trijų pilkapių centruose pamatėme dideles, spėjusias gerokai užslinkti duobes. Kas ir kada jas kasė, šiandien pasakyti sunku. Aiškus tik jų kasimo tikslas - norėjo žmonės pilkapiuose rasti brangenybių. Juk milžinai turėjo būti turtingi. O gal juos kasinėjo senienų mėgėjai, kurie ieškojo senovinių dirbinių. Tokie mėgėjai Dionizo Poškos laikais buvo dvarininkai, prieš 100 metų - studentai ir kunigai, o prieš 50 metų - daugiausia mokytojai. Atkasę kapą jie susirinkdavo dirbinius, o kaulus suardę išmėtydavo.

  • Baisiai apmaudu darosi žiūrint į tokius suardytus kapus. Matai, kad čia buvęs palaidotas žmogus, bet negali jau pasakyti, nei kaip jis buvo paguldytas, nei kokios įkapes turėjo, nei kokios lyties buvo. Viskas dingę. Tai išplėšti žemės knygos lapai, be kurių knyga darosi sunkiai suprantama.

  • Štai kad ir šie pilkapiai, kur iškasus tas dideles duobes, buvo suardyta nemažai kapų. Kaulai susimaišė, kaukolės nutrupėjo, jų liko tik maži gabalėliai. Viskas po to, kai griaučiai gavo gryno oro, dar labiau sunykę. Ir nebegali pasakyti, kiek kapų čia yra sudarkyta. Kadangi dirbinių nebėra, negali nustatyti ir kada tie numirėliai buvo palaidoti. Nebegali suskaičiuoti, kiek kapų buvo viename pilkapyje, kiek kitame. Jeigu žinotume tikslų skaičių, tai galėtume pasakyti, per kiek laiko ir kiek numirėlių bendruomenė čia palaidojo. Galėtume iš to spręsti, kiek apytiksliai žmonių toje bendruomenėje gyveno tuo laiku. O dabar į šiuos klausimus archeologas atsakyti negali, nes nebėra visų žemės knygos lapų.

  • Dar blogesnę padėtį radome kalvos vakariniame krašte. Ten buvo daug pavienių žmonių kaulų nuolaužų ir trupinių, vienas kitas menkavertis dirbinukas arba tik jo nuolauža. Bet nė vieno sveiko kapo. Ir nebežinome, nei kaip, nei su kokiomis įkapėmis laidojo. Iš tų nuolaužų galima nustatyti tik tai, kad čia laidota V a. Bet negalime pasakyti, nei kaip toliau keitėsi laidojimo papročiai, nei kokie ekonominiai pakitimai įvyko tuo metu.

  • Visa tai liko nežinioje. Ir niekas nebesužinos tik todėl, kad kažkokio smalsuolio ranka suardė kapus, išrinko dirbinius. Greičiausiai jis nė nepagalvojo, kad vieną po kito plėšo žemės knygos lapus. Ir tokios knygos, kurios tėra tik vienas vienintelis egzempliorius visame pasaulyje.

  • Todėl ir žinome ne viską apie senovės zastančiškius. O gaila!

    18. Mįslė archeologui

  • Nereikia manyti, kad archeologas yra visažinis. Nieko panašaus. Pasitaiko rasti tokių daiktų, kurie ilgą laiką būna mįslė, ar net neteisingai suprantami. Štai kad ir toksai epizodas iš Zastančių.

  • Kasėme jau paskutinį pilkapį, kurio kapai datuojami III-IV a.

  • Pats jauniausias mūsų darbininkas Radvila staiga sušuko:

  • - Muilą radau, muilą.

  • Nubėgau pažiūrėti, kas ten per muilas. Iš tikrųjų tai buvo nušlifuotas akmenukas, labai panašus į tualetinio muilo gabaliuką. Plokščias, ovalios formos, labai lygiais, nublizgintais šonais. Viename šone matėsi nedidelis, lyg įbrėžtas griovelis.

  • Tai buvo dirbinukas iš suardyto kapo.

  • Netrukus radome tokį pat akmenuką ir nesuardytame kape, gulintį griaučių krūtinės srityje. Tik pirmasis buvo iš raudono nuosėdinio smiltainio, o šis buvo padarytas iš pusiau skaidraus kvarcito.

  • Iš viso šiame kapinyne radome keturis tokius akmenis vyrų kapuose ir tris suardytų kapų žemėse.

  • Nors čia šitokius akmenis savo archeologinių tyrinėjimų metu radau pirmą kartą, tačiau jie nebuvo man naujiena. Apie juos rašoma archeologinėje literatūroje, jų mačiau muziejuose. Archeologai juos vadina skeliamaisiais akmenimis, arba tiesiog skiltuvais.

  • Bet aš po darbo grįždamas iš kapinyno į stovyklą ėjau susimastęs, abejodamas dėl jų paskirties.

  • - Apie ką galvojate, - paklausė asistentė.

  • - Neduoda ramybės tie skiltuvai. Žinai, kad aš abejoju dėl jų paskirties. Tai ne skiltuvai. Juk mes kapuose radome apskaldytų titnago gabaliukų, kurie tikrai yra naudoti ugniai įskelti. Kvarcitas tam kur kas blogesnė priemonė. O nuosėdinis smiltainis visai netinka. Jeigu tai skiltuvas, tai nebuvo jokio reikalo jo taip tobulai apdirbti. Juk tam pakako paprasčiausios, natūralios formos, kaip kad randamų titnago gabaliukų. Galų gale, nesimato jokių apskaldymo žymių. Tas seklus įbrėžimas viename šone yra per mažas, kad būtų įskelta kibirkštis ugniai įkurti. Ne, kolege, tai ne skiltuvas. Archeologai klaidingai manė.

  • - Tai kas tada? Gal galąstuvas?

  • - Ir ne galąstuvas. Juk jame nėra jokių galandimo žymių. Pati matai, kad mūsų rasti smiltaininiai arba šiferiniai galąstuvai yra visai kitokios formos ir su aiškiomis galandimo žymėmis. Kvarcitas galandimui netinka, per daug kietas ir lygus. Nušlifuotas iki blizgesio paviršius negali būti būdingas galąstuvams. Čia yra kas nors kita.

  • Bėgo dienos. O aš vis laisvomis minutėmis grįždavau mintimis prie tų akmenų. Žiūrinėjau, varčiau ir vis sukau galvą, mėgindamas įminti šią mįslę.

  • Vieną vakarą, sėdėdamas ant savo lovos, sakau kolegei:

  • - O žinai ką? Ar tie vadinamieji skiltuvai kartais nėra šventi akmenys ar amuletai. Gal jie buvo žynių būrimo įrankiai? Juk randami tik vyrų kapuose. O žyniai buvo vyrai. O gal tai magiški gydantys akmenys? Toksai tobulas apdirbimas tikslingas magiškam dirbiniui.

  • - Gali būti, - pritarė mano minčiai kolegė.

  • Su tokiu dar nedrąsiu spėjimu grįžau iš kasinėjimų namo. Ir vis galvodavau apie šiuos akmenis.

  • Kartą skaitinėdamas literatūrą ir apžiūrinėdamas pačius dirbinius, suabejojau paskutiniu savo teiginiu. Juk šitie akmenys randami ne tik kapuose, bet ir III-IV a. gyvenvietėse. Tenai jie būna sudaužyti, kaip Paplinijo gyvenvietėje prie Žarėnų, arba sveiki, kaip Dapšių piliakalnio šlaite. Šventi akmenys nebūtų daužomi ir išmetami į šiukšlyną. Tai neįmanoma. Jeigu akmenys būtų susiję su pagonių religija, tai jie būtų egzistavę ilgesnį laiką. O jie pas mus pasirodė III a. ir išnyko, iki šiol turimomis žiniomis, V šimtmetyje. Jie tebuvo naudojami tik 200 metų. Religiniai vaizdiniai taip greitai nesikeičia.

  • Greičiausiai tai kokio nors vyrams įprasto darbo, apie kurį nieko nežinome, įrankiai. Iš dalies tai patvirtina dviejuose Zastančių vyrų kapuose prie šių akmenų rastos ylos ir akmenų paviršiuje esantys grioveliai, kurie galėtų būti ylos įbrėžimai. Bet ką dirbo su tuo akmeniu ir yla, kol kas aš neįsivaizduoju. Matyt, vėliau buvo išrastas tinkamesnis šiam darbui įrankis, todėl akmuo su yla nebebuvo naudojami, ir tas akmuo apie V a. išnyko. O amžiams bėgant jo paskirtis užsimiršo.

  • Štai ir mįslė archeologui. Manyk kaip nori. Ateis diena, kai bus rasta kokių nors daiktų, kurie padės įminti šią mįslę.

  • Turėkime kantrybės ir ieškokime naujų įrodymų. Ieškokime.

    19. Ar tu nebijai?

  • Ne kartą žmonės, žiūrėdami, kaip aš steku apskutu ir šepetėliu nušluostau nuo žmogaus griaučių žemes, manęs paklausdavo:

  • - Ar tu nebijai kasinėti?

  • - O ko aš turėčiau bijoti?

  • - Na, kad naktį prisisapnuos. Gali pasirodyti numirėlis ir pareikalauti, kad vėl padėtumei jo daiktus prie kaulų. Ar taip nebūna?

  • - Ne. Numirėliai - patys ramiausi žmonės. Juk tai gyvybės netekusios organinės medžiagos liekanos. Vėlėmis aš netikiu ir dėl jų nebūgštauju, todėl nėra jokio pagrindo ir panašiems sapnams.

  • Tyli klausėjas. O po kelių minučių vėl klausia:

  • - O ar tu nebijai, kad čiupinėdamas kaulus gali apsikrėsti kokiomis maro bacilomis ir užkrėsti maru apylinkės žmones.

  • - Nebijau. Puvimo bakterijos per kelis šimtus metų įveikia visas ligų bacilas, todėl nuo supuvusių griaučių užsikrėsti kokia nors liga nėra galimybės. O bijoti visgi bijau.

  • - Tai ko?

  • - Karo liekanų bijau. Juk per mūsų žemę du kartus praėjo frontas. Kareiviai ne šiaip sau pražygiavo, o ėjo sėdami mirtį. Krito bombos, lekė sviediniai, mėtėsi granatos, kasė į žemę minas. Jūs patys dažnai skaitote, kad dar ir dabar užtinkama nesprogusių sprogmenų. Štai to aš ir bijau. Kiekvienu kastuvu galima užkliudyti tokį karo liekaną. Ir ji gali sprogti. Mirtis tada ir tam darbininkui, ir jo kaimynams.

  • Nors taip kalbėjau septyniolika metų, bet užtikti karo likučių per tą laiką neteko. O štai aštuonioliktais metais Zastančiuose ir susidūriau.

  • Ėjo antra darbo valanda. Vieną vaikiną pasiunčiau nukasti kontrolinės juostos, likusios tarp dviejų perkasų. Vienas, atskirtas nuo grupės, kasė jis nenorom.

  • - Radau kažkokį geležinį dirbinį, - staiga šūktelėjo vaikinas.

  • Nuėjau pažiūrėti. Iš žemės kyšojo kažkokio geležinio dirbinio galas. Pasilenkęs paskutau steku aplink žemes. Ir staiga aš supratau - tai patrankos sviedinio galas. Sviedinys nesprogęs. Pajutau tik, kad per kūną nuėjo kažkoks šaltis, galvoje šmėkštelėjo baimės jausmas. Sustojau.

  • - Čia mirtis. Nesprogęs patrankos sviedinys. Nuo smūgio jis gali sprogti ir išmušti mus visus.

  • Liepiau visiems pasitraukti. Aplink sviedinį prismaigsčiau stulpelių, o prie vieno jų pritvirtinau užrašą: „Nesprogęs sviedinys. Neliesti! Laukiami sprogdintojai”.

  • Vieną darbininką pasiunčiau su dviračiu prie artimiausio telefono, kad praneštų kariniam komisarui ir šis iškviestų sprogdintojus.

  • Dirbome toliau. O mintys vis grįždavo prie mirtino radinio.

  • - Kaip gerai, kad tas vaikinas dirbo ne per smarkiai, kad jis kastuvu netrinktelėjo per sviedinio galvutę ir liko gyvas. Kaip gerai.

  • Kitą dieną atvažiavo sprogdintojai. Jie tą 60 cm. ilgio vokiečių armijos sviedinį nusinešė į mišką. Visi nutilome, kažkokio laukimo slegiami. Pasigirdo duslokas sprogimas. Nuo aplink augusių medžių pabiro sausi lapai. Ir įtampa atslūgo. Mirtis nebegrėsė. Atminčiai iš sprogdintojo gavau daugiau nei centimetro storio didoką to sviedinio skeveldrą. Tai mano suvenyras, primenantis, kad mūsų protėvių kapai ir trisdešimčiai metų praėjus nuo karo audrų dar tebeslepia mirtį.

    20. Kartų estafetė

  • Kasinėjimai jau artėjo į pabaigą. Praleidęs poilsio dienas namuose, autobusu brazdėjau į ekspedicijos stovyklą.

  • Šalia manęs atsisėdo madingai apsirengęs vaikinas, o priešais jį - mergina, taip pat puošni: pajuodintais paakiais, su dideliais auskarais, įsegtais į ausis, ir karoliais ant kaklo. Ant peties ji buvo užsikabinusi didelį rankinuką, kurio dirželį vis užtempdavo aukščiau ant peties kairiąja ranka. Pastebėjau auksinį laikrodėlį su masyvia apyranke.

  • Vaikino kelnės buvo sujuostos plačiu diržu su žalvarine sagtimi, ant kaklo pro marškinių iškirptę matėsi grandinėlė.

  • Mergina, atsisukusi į savo bendrakeleivį, kalbino jį ir kikeno. Vaikinas buvo šnekus. Pasakojo kažkokio vakarėlio įspūdžius, minėjo bendrų pažįstamų vardus. Bet po kurio laiko mergina nusisuko ir vaikinas neteko pašnekovės. O jam kalbėtis, matyt, labai norėjosi. Tad jis atsisuko į mane ir pradėjo pokalbį. Kai pasakiau, kad važiuoju tęsti archeologinių kasinėjimų į senkapius, jis paklausė:

  • - Ar yra koks reikalas kasinėti? Juk ten be kaulų nieko daugiau nerandate.

  • - Yra. Dažnai kaulai būna daugiau ar mažiau sunykę, bet prie jų randame dirbinių, iš kurių sužinome, kaip gyveno žmonės nuo pirmojo iki penktojo amžiaus.

  • - Taip seniai... Tai tie dirbiniai visai nepanašūs į mūsiškius? Juk žmonės tada buvo laukiniai. Ar grandis, įvertas į nosį, randate?

  • - Matyt, jūs įsivaizduojate, kad tais laikais mūsų protėviai gyveno kaip kolonijinės Afrikos negrai.

  • - Na taip.

  • - Apsirinkate. Tų laikų žmonės nešiojo beveik lygiai tokius pat daiktus kaip jūs ir jūsų draugė.

  • - Netikiu. Negali būti. Juk čia dvidešimtojo amžiaus naujausia mada.

  • - Aš nesakau, kad jie dėvėjo tokio pat kirpimo drabužius, bet jūsų bižuteriją jie išrado.

  • - Argi?

  • - Štai jūsų draugė segi puošnius auskarus. Mes atkasėme pirmojo amžiaus moters kapą, kuriame prie kaukolės smilkinių gulėjo iš žalvarinės vielelės į spyralę susukti taip vadinami antsmilkiniai. Tai visai panašu į auskarus. Arba štai kitas atvejis. Antrojo amžiaus kape radome mergaitės griaučius, ant kurių kaklo buvo žalvarinių rutulio formos karolių apvara. Panašius rutulio formos karolius ir jūsų draugė štai turi. Skirasi tik medžiaga ir dydis.

  • Mūsų pokalbiu susidomėjo ir mergina. Ji atsisuko ir ėmė klausytis.

  • - Ant jūsų rankos matau apyrankę, siaurėjančiais galais, kurion įtaistytas laikrodėlis. Tokias apyrankes jau nešiojo antrojo amžiaus moterys. Tik, žinoma, nebuvo laikrodžių. Bet užtat jų paviršius buvo papuoštas sudėtingu raižiniu.

  • - Jūs didžiuojatės didele žalvarine diržo sagtimi, - kreipiausi į vaikiną. - Beveik lygiai tokias pat žalvarines ir geležines sagtis randame antrojo amžiaus vyrų kapuose. Jos visai nepakito per tuos 1800 metų.

  • -Tokios grandinėlės, kokią turite užsidėjęs ant kaklo, buvo žinomos net prieš 1700 metų. Tik tada jas nešiojo ne vyrai, o moterys. Grandinėlės būdavo pritvirtinamos prie smeigtukų, kuriais susegdavo drabužius.

  • - Gal papuošalai ir panašūs, bet darbo įrankiai - tai jau ne, - pareiškė jaunuolis.

  • - Žinoma, kombainų nebuvo. Jų atsiradimą jūs pats beveik atsimenate. Bet, pavyzdžiui, geležinė yla buvo išrasta pirmame amžiuje, ir nors per du tūkstančius metų kartų kartos ją naudojo, bet nė trupučio nepatobulino.

  • Taip pat nuo pirmojo amžiaus visai nepasikeitė ir peilis mediniu kotu. Koks buvo tada, toks pat ir dabar. Kolūkietis skerdžia kiaulę ir nepagalvoja, kad jo protėvis beveik prieš du tukstančius tokiu pat peiliu irgi tą patį darė.

  • Dabartinės formos kirvio pentis irgi sugalvota tais laikais. O pirmasis dalgis, išrastas ketvirtame amžiuje, buvo lygiai su tokia pat koto įtvara kaip ir šiandieninis.
    Mano pašnekovai tylėjo.

  • - Matote, jaunuoliai, kiek nepakitusių dirbinių per amžius viena karta perdavė kitai. Ir taip iki pat mūsų laikų. Tikriausiai ir mes savo vaikams neperduosime nei geresnio peilio, nei tobulesnės ylos, nei prašmatnesnių sagčių. Nepasikeis nė grandinėlė, nesvarbu, kur mes ją nešiojame: ar prie krūtinės, ar prie laikroduko, ar ant kaklo.

    21. Susimąstymas paliekant pilkapius

  • Kasinėjimai baigti. Į mašiną sukraunamas ekspedicijos inventorius: neštuvai, kastuvai, matavimo ir braižymo prietaisai. Dar viena kita minutė ir aš išvažiuosiu. Paliksiu šiuos pilkapius ir jau niekada čia tyrinėti nebeatvyksiu.

  • Palieku mašiną ir grįžtu prie pilkapių. Senųjų pilkapių nebėra, tik apardyti akmenų vainikai ir šalia supilti kalnai žemių primena juos. Vienas po kito rodėsi praeities žmonės. Nors bebuvo jų tik kauleliai, bet pasakojo jie man apie save, apie savo kasdienybę, apie tikėjimus, apie savo draugus ir bičiulius, kurie su meile pylė pilkapius, laidojo mirusiuosius.

  • Su šešiasdešimt vienu žmogumi buvau susitikęs. Buvo vyrų, buvo moterų, berniukų ir mergaičių buvo. Vieni jų pasakojo, kaip dirbo žemę, kiti - kaip kalė geležį, treti - kaip skaptavo karstus. Ir maži vaikai man porino, kaip juos tėvai mylėjo, kaip juos gražiai papuošė, kai laidojo.

  • Mieli pasidarė man tie iš amžių glūdumos atėję žmonės. Su jais aš bendravau visą mėnesį. Iš jų aš sužinojau, kad jie buvo tokie pat žmonės kaip ir mes. Mylėjo jie savo tėvus ir vaikus, neapkentė priešų ir nedorų žmonių. Mokėjo įvertinti grožį ir juo džiaugtis. Kiek meilės įdėjo meistras į papuošalą ar įrankį ir su kokia meile tuos įrankius naudojo, papuošalais puošėsi! Net mirę su jais nesiskyrė.

  • O kiek jie dirbo! Laikrodžių nebuvo, tad ir valandų neskaitė. Saulė dalino dieną dalimis. Saulė tekėjo - žmonės kilo, leidosi - ruošėsi ilsėtis. Kova su gamta, kova dėl gyvenimo reikalavo daug laiko. Ištisų dienų.

  • Bet buvo valandų, kada žmogus atitrūkdavo nuo kasdieninės rūpos. Tikriausiai tada skambėjo dainos, pynėsi žaidžiančiųjų rateliai ir šventi šokiai. Buvo juoko ir sąmojo. Seniai pasakojo. Perdavė jie jaunimui savo patirtį, savo mokslus.

  • Gaila tik, kad nemokėjo jie nei rašyti, nei skaityti. Tada jie nežinojo, kad tuo pačiu laiku kitose šalyse žmonės turėjo raštą, kad mokėjo palikti sustingdytas amžiams savo mintis. To jie nežinojo ir, matyt, jiems rašto nė nereikėjo. Pakako gyvu žodžiu perteikto pamokymo, atmintyje saugomo įstatymo. O įstatymai buvo. Niekas negalėjo be bendruomenės senių sprendimo nužudyti tos bendruomenės nario, šeimos gyvenimas buvo apribotas griežtais papročiais, už melą melagis irgi turėjo atsakyti. Kitam bendruomenininkui priklausančio daikto savavališkas paėmimas buvo uždraustas. Ir dievų paniekinimas, ir tėvų išsižadėjimas turėjo sulaukti bausmės. O kapo išniekintojas turėjo mirti. Ir niekas tada kapų neardė, nors kirvis ar gražus papuošalas kainavo kur kas brangiau negu kapo atkasimas. Matyt, būta griežtų įstatymų.

  • Minutės bėga. O aš vis dar žvelgiu į savo rankomis suardytų pilkapių liekanas ir galvoju, ar nesu kapų niekintojas, ar mane protėviai baustų už tai, kad aš sutrikdžiau jų ramybę ir paėmiau jų taip brangintus daiktus. Ir sau atsakau:

  • - Ne. Kiekviena karta būsimai kartai atiduoda tai, kas brangiausia: ir turtą, ir patirtį, ir žinią, ir meilę, ir patys pasiaukoja, kad kitiems būtų visko daugiau. Jie negali pykti už tai, kad aš jų palikuonims noriu papasakoti jų istoriją, kad aš noriu jiems pastatyti paminklą - jų gyvenimo nuotrupas, kurias radau kapuose, surašyti į knygą.

Parašyta 1974 09 1-15.

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt