VITO VALATKOS RAŠYTINIS PALIKIMAS

ARCHEOLOGINĖS MINIATŪROS IŠ ZASTAUČIŲ. I dalis

 

1974 m. liepos 29 - rugpjūčio 30 d. buvo tyrinėjimas Zastančų kaime Mažeikių rajone užtiktas I-V a. paminklas - pilkapiai ir kalva, kurioje mirusieji laidoti grunte iškastose duobėse. Tyrinėjimų metu rastas 61 kapas, surinkta beveik 200 senovinių dirbinių.Pateikiamos miniatiūros yra atskirų tyrinėjimo momentų interpretacija ir bandymas pažvelgti į mūsų protėvių gyvenimą.

1. Akmenų ir žemės architektūra

  • Pušaitėmis apaugusi lanka kadaise buvo lygus Ventos upės dugnas. Dabar čia pūpso nedideli, tik iki vieno metro aukščio žemių kauburėliai. Vieni jų mažesni, apie 5-6 m. skersmens, o kiti gerokai didesni, net iki 13 m. skersmens.
    Kiek žmonių pas mus tyrinėjimų metu ėjo pasižiūrėti, beveik visi nustebę pasakydavo:
    - Kas galėjo žinoti, kad čia yra kapai.
    Buvo miško kauburėliai ir tiek. Tik kai kur pagal tų kauburėlių pakraščius kyšojo vieno kito akmens viršūnė. Bet kada archeologinės ekspedicijos darbininkai neštuvais pradėjo nunešinėti nukastą žemę, atsidengė neįprastos architektūros statinys. Šalia paviršiuje kyšojusio akmens, tik nuėmus velėną, pasirodė kitas, už jo trečias, ketvirtas. Visa eilė akmenų, kurie jungėsi į apskritą vainiką. Net 47 akmenys.

  • O kai buvo nuneštos visos akmenis dengusios ir vainiko viduje buvusios žemės, atsidengė akmenų ir žemių statinys - senovinės kapinės. Bet visai ne tokios kaip dabar. Iš vainikų viduje atidengtų kapų matosi, kad čia laidoti mirusieji nuo I a. Žiūrėdami į atidengtą paminklą, šiandien vadinamą pilkapiu, bandome įsivaizduoti, kaip jisai atsirado.

  • I a. žmonės gyveno nedidelėmis bendruomenėmis, ne daugiau kaip po porą dešimčių žmonių. Prie vandens turėjo jie pasistatę keletą namelių ir aptvarą gyvuliams. Visą jų gyvenimą ir aplinką supo įsivaizduojamos dvasios, dievybės ir demonai, nuo kurių jie saugojosi įvairiais užkeikimais, magiškais veiksmais. O kaip nuo piktųjų jėgų galėjo apsisaugoti mirusieji? Juk jie bejėgiai. Jiems turėjo padėti gyvieji bendruomenės nariai. Tam ir pylė kapus.

  • Visi bendruomenės nariai išsivaikščiojo ieškodami akmenų. Teko tolokai paėjėti, nes aplinkui, upės smėliu nuklotame senvagės dugne, jų nebuvo. Vilko ir ritino, mažesnius nešte nešė. Ir dėjo vieną akmenį prie kito į gražų ratą. Tik viename šone paliko atvirą angą. Jeigu akmenys buvo mažesni, tai sudėjo vieną ant kito dviem aukštais.

  • Vainiko viduje užkūrė laužą, žynys atliko apeigas, o ugniai užgesus, anglis išbarstė aplink.
    Paskui visi, kas gali, nešė į to vainiko vidų žemes.
    Kabino mediniais kastuvais, dėjo į kailio ar audinio maišus, drobules ir nešė. Reikėjo daug žemių, kol vainiko vidus prisipildė ir dar sudarė kauburį.

  • Šiandien žiūrėdamas į šį akmenų ir žemių statinį stebiesi mūsų protėvių veikla. Tokie akmenys! Kai kurie jų sveria daugiau negu 1000 kilogramų.
    Egipto piramidėms akmenis sunešė rimbais plakami vergai, o čia savo noru visi dirbo, prakaitavo. Nežinia, kokią techniką jie panaudojo tonos svorio akmeniui atgabenti gal kelis kilometrus.
    Dabar, liesdamas tokį akmenį, nejučiomis stengiesi pajusti protėvių prakaito drėgmę, lietusią šių akmenų paviršius.

  • Ir kam visa tai? Matyt, dėl to, kad gyvieji tikėjo, jog per akmenų aptvarą prie mirusių artimųjų neprieis piktieji dievai ir demonai.
    Praėjo keliolika metų. Tas pilkapis buvo prilaidotas. Žmonės pylė kitą. Vėl gabeno akmenis, nešė žemes.Taip ir supylė mūsų protėviai Zastančių kaimo Ventos senvagės lygumoje tuos septynis pilkapius.

    2. Kada nuseko Venta?

  • Maždaug prieš 15-12 tūkstančių metų, paskutinio baigiančio tirpti ledyno pakraščiu plūdo gausūs tirpsmo vandenys, suformavę Ventos upę. Ir sutirpus ledynui dar ilgus metus vandens buvo taip gausu, kad jisai sruvo visu Ventos slėniu. Vandens drumzlės ir nešamos kitos medžiagos palengva sėdo ant upės dugno. Taip formavosi žvyro, smėlio ir molingo smėlio sluoksniai, kuriuos šiandien iš Zastančių karjero veža įvairioms Mažeikių statyboms.

  • Bet atėjo laikas, kada vandens plūsmas sumažėjo, upės vandenys per dugno nuosėdas prasigraužė siaurą vagą, kuria tebeteka ir šiandien.

  • Kada tai įvyko?

  • Zastančių kapinyno tyrinėjimai ir čia davė apytikslį atsakymą.

  • Iš rastų prie kapų dirbinių paaiškėjo, kad pilkapiai buvo pradėti pilti III a. Ant supilto pilkapio iki mūsų dienų susiformavo 8-10 cm. storio miškožemio sluoksnis. Sakykime, kad per 1000 metų priaugo 4-5 cm.

  • Padarius pilkapio pjūvį, pasisekė išsiaiškinti, kad pilkapiai buvo pilti ne ant nuosėdinio smėlio, o ant seniau buvusio miškožemio sluoksnio. Šio posampilinio miškožemio sluoksnis siekia apie 12 cm. Jeigu ir šis miškožemio sluoksnis formavosi panašiais tempais, kaip ir esanti ant sampilo, tai to sluoksnio susidarymui reikėjo kokių trijų tūkstančių metų. Sudėję tuos tris tūkstantmečius, per kuriuos formavosi miškožemis prieš supilant pilkapius, ir du tūkstantmečius po pilkapių supylimo, gauname penkių tūkstančių metų laiko tarpą. Taip pilkapių tyrimas leido mums, kad ir tik apytiksliai, išsiaiškinti tai, kad prieš 5000 metų pilkapių vietoje nuseko Ventos vandenys ir senvagėje užaugo miškas, kuris formavo tamsią miškožemio juostą.

    3. Ugnies namelis

  • Po antruoju, t.y. pačiu ankstyviausiu, pilkapio pietų krašto akmenų vainiku netikėtai iš vidaus ir išorinės pusių atsikasėme miškožemio įdubą, o išskutus joje tamsias žemes, pasirodė riebaus molio sluoksnelis.

  • Kas gi čia dabar? Iš kur tas molis? Nė viename pilkapyje jo nebuvo. Reikia aiškintis. Nuimame pilkapio vainiko dalį ir pradedame tirti tą molio plotelį. Nedidelis jisai: 120 cm. ilgio ir apie 100 cm. pločio. Skutame skutame plonyčiais sluoksneliais, o molis vis nesibaigia. Pasirodė jame stambokas nuodėgulys. Surenkame jo anglių trupinius. Pravers. Mokslų Akademijos botanikos instituto radioaktyviosios anglies tyrimo laboratorijoje pagal šiose anglyse išlikusį radioaktyviosios anglies kiekį bus galima nustatyti, prieš kiek metų buvo nukirstas tas medis, kurio anglis dabar radome. Analizės duomenys duos gana tikslią datą, paklaida maždaug 90-100 metų į vieną ar į kitą pusę.

  • Surinkę anglis vėl skutame raudonmolį. Plotelio pakraščiuose pasirodė tasai molis besąs perdegęs kaip plyta. Ardome ir jį. Pagaliau po juo atidengėme baltų palenų sluoksnį. Aišku, kad čia židinys. Pagal pelenų sluoksnio pakraščius tebeina perdegęs molis. Ir netikėtai jame pasimato tinko gabalai. Juose aiškūs apvalių rąstelių ir žmogaus pirštų atspaudai.

  • Kažkaip jaudina archeologą tie tinko gabalai. Vartai juos rankose ir gali savo pirštą įspausti į protėvio molyje įspaustą duobutę, arba braukti per jo išbrauktą griovelį.

  • O pelenų nemažai - dešimties centimetrų storio sluoksnis. Po jais esantis smėlmolis perdegės iki raudonumo. Aišku, kad čia būta didelio karščio.

  • Bet archeologui to dar neužtenka. Reikia iš visų tų detalių atkurti pirmykštį vaizdą.

  • O jisai pasirodo štai koks.

  • Negilioje duobėje iš sustatytų ar suręstų medžių buvęs pastatytas namelis. Nedidelis - tik apie 120 cm. ilgio ir apie 100 cm. pločio. Jo sienos storai apteptos moliu. Molio priglaistyti ir visi tarpai tarp rąstelių. Ant namelio uždėtas stogas, taip pat storai apkrėstas moliu.

  • Šio statinio viduje kūrenama ugnis. Ilgai kūrenta, jeigu toksai pelenų sluoksnis susidarė.

  • Bet vieną dieną atsitiko nelaimė. Namelis užsidegė. Sudegė rąsteliai, ant pačios ugniavietės užgriuvo stogas. Deganti stogo sija nukritusi apibiro moliu ir užgeso. Jos anglis mes ir surankiojome.

  • Ir nebeliko ugnies namelio. Žmonės jo nebeatstatė, gal kur kitur iškeliavo. Bėgo metai. Namelio vieta apaugo žole ir nebesiskyrė nuo aplinkinės žemės. Po daugelio metų čia atėjo žmonės, sukrovė akmenis ir supylė pilkapį.

  • Kyla klausimas, o kada buvo tasai ugnies namelis. Atrodytų, kad be radioaktyviosios anglies analizės to negalime sužinoti. Bet čia taip nebuvo. Aplink namelį žmonės užsiėmė kasdienine veikla. Štai sudužo puodas, ir jo šukės liko ant žolės išsimėčiusios. Kažkas dirbo akmeniniu kirviu, kuris nuskilo. Nebenaudingas penties fragmentas liko besimėtąs netoli namelio.

  • Ir dabar, kada nuskutę pilkapio žemes, ėmėme skusti tą miškožemį, ant kurio buvo supiltas pilkapis, suradome ir tas šukes, ir tą kirvio nuolaužą. Šukių gamybos būdas ir brūkšniuotas ornamentas būdingas žalvario amžiui. Žalvario amžiuje kasdienėje buityje tebebuvo naudojami ir akmens kirviai, nes žalvaris dar negalėjo iš išstumti akmens įrankių.

  • Štai ir paaiškėjo, kad šį ugnies namelį Ventos pakrantėje, patogioje miško aikštelėje buvo pasistatę žalvario amžiaus (1700-500 m. pr. Kr.) žmonės. Jie greičiausiai čia buvo sustoję eidami paskui prisijaukintų gyvulių kaimenę.

    4. Laidojo karstuose

  • - Kažin ar juos su karstais laidojo? - paklausė vienas kolūkietis, apžiūrėjęs pabalusius žmogaus griaučius.

  • Rūpėjo ir man atsakyti į šį klausimą. Nors ištyrėme daugiau nei 60 kapų, bet nė prie vienų griaučių neradome nė mažiausio gabalėlio karsto. Kai ankstesnėse ekspedicijose kasinėjau Maudžiorų, esančių netoli Luokės, Paragaudžio prie Kvėdarnos ar Gintališkės kapinynus, tai tenai prie kai kurių griaučių rasdavome nors nedidelius karstų fragmentus, kuriuos buvo užkonservavę gausūs įkapėse buvę žalvario dirbiniai. Be to, ten kapai buvo vėlyvesni, todėl daugiau galimybių karstų liekanoms išlikti.

  • O čia?

  • Ir visgi pasisekė surasti įrodymų, kad ir Zastančių kapinyne mirusieji buvo laidojami karstuose.

  • Pirmiausia apie karstų buvimą liudijo pačių griaučių padėtis. Jeigu lavonai būtų buvę ne karstuose, tai rankos nebūtų taip suglaustos. O dabar alkūnės tiesiog prispaustas prie pat šonkaulių ar net virš jų.

  • Viename antrojo pilkapio kape radome nuo kaukolės atlūžusią viršutinio žandikaulio pusę ir nukritusią ne tik žemiau, bet ir pasislinkusią net 7 cm. į šoną. Jeigu numirėlis būtų buvęs be karsto, tai apibirusios žemės būtų neleidusios žandikauliui pasislinkti iš savo vietos. Tai galėjo įvykti tik todėl, kad aplink kaukolę buvo tuštuma ir, pūnant žemių slegemam karstui, atlūžusi kaukolės dalis pasislinko į buvusią tuštumą.

  • Tą patį galima pasakyti ir iš pėdos kaulų padėties. Kojų pirštų kauliukai buvo subirę prie kulnies kaulų. Jeigu karstų nebūtų buvę, tai užpiltos žemės būtų išlaikiusios visus pėdos kaulus natūralioje padėtyje.

  • Pagaliau viename kape radome po blauzda pakištą geležinį kirvį. Jo apatinėje pusėje buvo prirūdiję nors ir nežymūs, bet aiškūs medžio pėdsakai. Medienos rievės ėjo išilgai griaučių. Tai ir buvo karsto žymės.

  • Kituose, kad ir vėlyvesniuose, kapinynuose užtiktos karstų žymės rodo, kad jie buvo kalami ne iš lentų, o išskaptuojami iš perskelto medžio gabalų. Tokie pat skobtiniai karstai turėjo būti ir šiame kapinyne, nes beveik prie visų griaučių radome ties galva ir ties kojomis iš abiejų pusių padėtus nedidelius akmenis. Jais buvo paremiamas karstas, kad nepasisuktų nei į vieną, nei į kitą pusę.

  • Taip. Jau II a. mirusieji buvo laidojami karstuose iš storokų rąstų.

    5. Žemdirbio kapas

  • Jeigu šiandien mes atidengtume prieš šimtą ar du šimtus metų palaidoto numirėlio kapą, tai, atrodo, nieko negalėtume pasakyti apie tai, kuo jisai vertėsi gyvas būdamas. Juk pūslės delnuose supuvo, sulinkusi nuo sunkios darbo naštos nugara išsitiesė pagal karsto dugną.

  • O vis dėlto gilioje senovėje palaidoti žmonės ir šiandien dar gali papasakoti mums apie savo verslą. Taip yra todėl, kad pagoniškos baltų gentys tikėjo, jog po mirties numirėliai dausose gyvensią taip pat, kaip ir žemėje.

  • Štai vienas kapas, kurį mes atidengemė Zastančiuose. Čia būta vyro su gerokai nudilusiais dantimis, turbūt kokių 40 metų amžiaus. Griaučiai gulėjo aukštielninki, prie jų buvo padėta keletas dirbinių iš žalvario ir geležies.

  • Ant kairės rankos buvusi užmauta žalvarinė ornamentuota apyrankė, o po kaklu prisegta drabužius prilaikiusi geležinė grandelė, į dešinį petį buvęs atšlietas geležinis peilis. Prie šlaunikaulio karsto viduje padėtas geležinis kirvis, kurio vos žymūs koto pėdsakai ėjo numirėlio alkūnės link. O kitoje lavono pusėje, prie kairiojo šono, buvo vienas prieš kitą padėti du dalgiai. Be kotų - vienos geležtės.Vieno jų ašmenys labai išdilę, siauručiai, o kito platūs, visai negaląsti. Nuo šiandieninių dalgiai jie labai skyrėsi. Nė vienas valstietis, į juos žiūrėdamas, nepasakė, kad tai dalgiai. Ašmenys buvo tik apie 30 cm. ilgio. Abu galai lenkti. Vienas galas smailas, o kitame padaryta tokia pat įtvara, kaip ir šiandieninių dalgių. Bet keisčiausia tai, kad įtvaros galas palenktas ne į tą pusę. Įtvėręs kotą, turėtumei pjauti ne iš dešinės į kairę, o atvirkščiai. Negi taip galėjo senovėje pjauti? Atrodo, kad neįtikėtina. Bet taip buvo.

  • Nyderlandų dailininkas Piteris Breigelis, gyvenęs XVI a.-XVII a. pirmoje pusėje, savo paveiksluose yra pavaizdavęs tų laikų kaimo darbų scenas. Viename paveiksle nutapytas pjovėjas, kuris dalgį suka iš kairės į dešinę.

  • Tad nieko čia stebėtino, kad ir prieš 1300 ar 1200 metų buvo naudojami tokie pat dalgiai.

  • Tirdami šį kapinyną II a. kapuose dalgių neradome. Jie aptikti tik IV a. pradžios kapuose. Iš to galime spręsti, kad didėjant dirbamos žemės plotams, derliui nuimti reikėjo našesnio darbo įrankio negu lenktas peilis ar pjautuvas. Todėl reikėjo tobulinti šiuos darbo įrankius.

  • Ir žmogus išrado dalgį. 

    6. Palaidojo ir karstadirbį

  • Prieš tūkstantį šešis šimtus metų Zastančių bendruomenėje gyveno stiprus žmogus. Tik jisai vienas turėjo pasigaminęs specialius įrankius, kuriais dirbo karstus. Skaptavo juos iš ąžuolo rąstų. Specialiu kalvio nukaltu kirtikliu įkirsdavo gilius kirčius, ir vieną po kitos plėšdavo plėšas, kol karsto vidus pasidarydavo pakankamai erdvus numirėliui paguldyti. Išskaptavęs karsto vidų, išlygindavo jo nelygumus, išdrožinėdavo specialiu lenktu peiliu, kurio ašmenys buvo išlinkusioje pusėje.

  • Vieną dieną mirė ir tasai karstadirbys. Jam kažkas kitas išskaptavo karstą. Didelį karstą, net ketvirčiu metro ilgesnį už jo ūgį. Gal naujasis karstadirbys nesugebėjo tinkamai išmatuoti karsto, o gal todėl, kad kad geram karstadirbiui būtų ir karstas geras, kad kojomis atsispyręs į karsto galą, viršugalviu neatsitrenktų į antrą galą. Kas dabar žinos, kaip čia buvo. Paguldę duobėn karstą, paramstė jo šonus akmenukais, kad nepakryptų, ir šalia jo sudėjo karstadirbio įrankius: didelį kirvį, turbūt iš visų čia rastų didžiausią, kirtiklį ir tą išverstašmenį peilį. Dar įdėjo du ietigalius, kad dausose galėtų pasimėgauti medžioklės malonumais.

  • Ir užkasė.

  • Praėjo tūkstantis šeši šimtai metų ir jo ainis atkasė kapą. Jisai pamatė jau sukiužusią kaukolę, kurioje slėpėsi meistro patirtis. Pamatė rankų kaulus apipuvusiais galais. Juk tomis rankomis jisai mosavo sunkų kirvį ar aštrų kirtiklį, vikriai vartė pagal atplaišas karstadirbio peilį. Tik kojų kaulai, kuriais jis tvirtai rėmėsi į žemę, užsimodamas kirviu, ir šiandien tebebuvo tvirti.

  • Apšvietė saulė kaulus. Pirmą kartą. Ir kaulai pabalo, pradėjo pleišėti. Prasidėjo galutinis jų irimas.

  • Radiniai pateks į muziejų. Bet jau niekas, žiūrėdamas į pabalusį kaulą, nebegalės pasakyti, kad čia yra kažkada gyvenusio žymaus karstadirbio griaučių liekanos.

  • Tik rankraščiuose, o gal ir knygų puslapiuose bus kalbama apie tą prieš šešiolika amžių gyvenusį amatininką, kuris galinėjosi su ąžuolais. Galinėjosi ne be reikalo, o tam, kad savo kaimynui ar kaimynei, draugui ar giminaičiui, su kuriais medžiota, šokta, dainuota, dievų maldauta ir kartų kartais ūturiuota, būtų sukurtas ramybės rūmas, amžinojo poilsio vieta.

    7. Žavėtoja

  • - Žavėtoją rado negyvą, numirusią.

  • - Žavėtoja jau nebegyva.

  • - Dabar jau galėsime išeiti į mišką ir uogų, ir grybų pasirinkti.

  • Taip vienas per kitą visu balsu šaukė bėgdami į kaimelį vaikai.

  • Iš paskos neskubėdami artinosi šį rytą su vaikais išėję žvejoti keturi šio kaimo vyrai.

  • Išgirdusios vaikų riksmus, į aikštę rinkosi motinos. O vaikai jas apspitę toliau klegėjo.

  • - Pamatėme prie trobelės susirietusią gulinčią. Niekas nenorėjo eiti. Tik Jautakis arčiau priėjęs ją bandė šnekinti, bet ji jau buvo negyva.

  • - Vaje, vaje, o ką dabar su ja darysime, - sudėjavo viena moteris.

  • - Matai, kitiems blogą darė, kitus žavėdavo, bet pati neišsisuko iš giltinės nagų.

  • - Taip jai ir reikia. Dabar jau bus mūsų kaimelyje ramybė.

  • Prie būrio moterų ir vaikų priėjo iš žvejybos grįžę vyrai. Numetė po medžiu tinklą ir kitus žvejybos įrankius. Matyt, ir jiems nebe žuvys buvo galvoj.

  • Vaikų šnekos lieka vaikų šnekomis, todėl visi sukluso, ką pasakys grįžusieji. Pirmas prabilo Jautakis:

  • - Taigi. Einame traukti tinklo Ventoje prie didžiojo ąžuolo vingio. Manėme, kad šį rytą ten bus gausu žuvies. O takas - pro žavėtojos trobelę. „Gal, - sako Troškutis, - sukame paupiu. Neikime pro tos prakeiktos bobos laužą. Dar apžavės, nieko nesugausime”. „Baikit, vyrai, - sakau, - aš tos žavėtojos. Man ji žadėjo užkeikti medžioklėje laimikį. Bet nieko nepadarė. Tada nudūriau didžiausią briedį. Sakau, ir dabar nieko ji nepadarys.” Ir einame šnekučiuodamiesi. Išeiname į miško progumą, kur tos žavėtojos trobelė stovi.

  • - Aš tik žiūriu, kad netoli trobelės pūpso kažkokia drabužių krūva, - įsiterpė į Jautakio kalbą iki šiol tylėjęs jauniausias žvejys Vainora. - „Ar tik kokių apžavų ji ten nepadėjo? Vyrai, neikim, -sakau, - tikrai nieko nesugausime.”

  • - Jie jau nori sustoti, o aš sakau, nebijokit. Einu pažiūrėti arčiau. Paėjau galiuką. O tie stovi ir žiūri, kas čia toliau bus. Priėjau arčiau ir matau, žavėtoja guli susirietusi. Tik plast, plast pakilo paukštis nuo jos ir atsitūpė į medį. Ė, galvoju. Turbūt jau negyva yra, kad paukščiai aptūpė. Prieinu arčiau, o ji žiūri kažkur į viršų negyvom akim. Aš dar sušukau: „Ei, žavėtoja, ką tu dabar čia sugalvojai?". O ji tyli. Dar iš arčiau priėjau. O ji jau tikrai mirusi. „Vyrai, -sakau, - prieikit arčiau. Žavėtoja jau negyva.”

  • - Priėję, - įsiterpė Troškutis, - matome, kad jau po žavėtojos.

  • - Ką dabar darysime? Juk žmogus. Iš mūsų kaimo. Reikia palaidoti, kad jos vėlė mūsų nežavėtų, kad turėtų dausose ramybę, neklajotų kaip benamė šmėkla.

  • Taip visi ir sutarė. Aišku, šermenų jai nereikia. Buvo nedora. Jeigu pažiūrėdavo į kurį vaiką, tai tasai paskui naktimis karščiuodavo, per miegus verkdavo. Nužiūrėdavo gyvulį - tai tas, žiūrėk, ir pastips. Blogas akis turėjo moteris. Užtat ją ir išvarė iš kaimo. Ji netoliese miško progumoje susirentė iš karčių pašiūrę ir viena sau gyveno.

  • Nutarė palaidoti be karsto. Kas čia tai nedorėlei skaptuos ąžuolą. Galima apseiti ir be jo.

  • Kalniuko pašlaitėje vyrai iškasė gilią duobę. Uždėję ant karčių, atnešė žavėtojos lavoną. O jisai sustingęs. Kaip buvo susirietęs, taip ir liko.

  • - Vyrai, tik neguldykite akimis į viršų, - patarė kaimo žynys. - Juk ji per žemę žiūrėdama, galės mūsų gerą žavėti. Guldykite kniūbsčią. Tegu žiūri į žemę, tegu niekada nebepamato nei saulės, nei mėnulio, nei žvaigždžių. Nebegalės tada ji žavėti.

  • Paklausė vyrai. Paguldė duobėn kniūbsčią, įbedė jos nosį tiesiog į žemę. Kaip buvo susirietusi, taip ir liko duobės dugne gulėti.

  • - Žiūrėkite, žiūrėkite, kokios jos apyrankės. Jos neblizga, o pajuodavusios. Tai jos, turbūt, ir teikė jai žavėjimo galią, - nusistebėjo prie duobės stovinti moteris.

  • Jautakis, kuris ruošėsi užkasti duobę, įšoko jon ir iš arčiau pažiūrėjo į tas apyrankes, užmautas ant abiejų rankų.

  • - Juk tai geležinės apyrankės. Tokių niekas nemūvi. - Pasakė Jautakis ir, išlipęs iš duobės, pradėjo į ją versti žemes.

  • Prėjo pusantro tūkstančio metų. Tyrinėdami Zastančių kapinyno kalvos rytinį šlaitą, radome suriestom kojom, kniūbsčiai paguldytos moters griaučius. Ant abiejų rankų buvo po geležinę apyrankę. Gal tai ir buvo žavėtojos griaučiai, o gal ir ne. Spręskite, skaitytojai, patys. 

    8. O štai ir raitelis

  • Septyni pilkapiai, sudarę atskirą kapinyno dalį, jau buvo iškasinėti. Čia teradome tik geležinių ietigalių, kuriuos galima laikyti medžioklės ar karybos įrankiais.

  • Pradėjome tyrinėti šalia pilkapių buvusią kalvą, kurioje taip pat laidoti mirusieji, tik jau po to, kai buvo prilaidoti pilkapiai. Čia buvo IV a. pabaigos - V a. kapai.

  • Ir štai pietiniame kalvos šlaite atkasėme vyro kapą, kurio įkapės skyrėsi nuo pilkapiuose buvusių kapų įkapių. Čia prie griaučių radome du peilius. Vienas jų didokas ir palyginti plačiais ašmenimis, o kitas žymiai mažesnis, siaurais sudilusiais ašmenimis. Gaila, kad šis peiliukas buvo labai surūdijęs, ir jo formos tiksliai nebebuvo galima nustatyti.

  • Prie griaučių kulno kaulo gulėjo geležinis pentinas, padarytas iš siauros juostelės, per kurios sulenkimo vidurį buvo pritvirtintas smailėjantis spyglys. Šalia pėdos kaulų gulėjo geležinio ietigalio dalis - įmova. Jos viduje aiškiai matėsi ąžuolinio koto puvėsiai. Trūko šiam ietigaliui tik duriamosios dalies - taip vadinamos plunksnos. Ji ties įmovos perėjimu į kaklelį buvo nulaužta ir į kapą neįdėta.

  • Tikriausiai kiekvienam skaitytojui aišku, kad čia palaidotas raitelis, kuris turėjo prie užkulnio pritvirtintą pentiną žirgui paraginti. Turbūt aišku ir tai, kad šio raitelio ietigalio plunksna nulūžo, kai buvo įbesta į priešo arba jo žirgo kūną. Manau, kad netekęs ginklo žuvo ir patsai karys. Palaidojo jį saviškiai su pentinu, padėjo šalia ietigalį, nulaužta plunksna.

  • Kyla klausimas, kodėl ankstyvesniuose, I-IV a. pilkapynuose, mes neradome panašaus kapo. Kaip tai paaiškinti?

  • Galima būtų samprotauti taip. Pirmykštėje bendruomenėje nebuvo privačios nuosavybės. Žmonės ne tik kartu pylė pilkapį, bet taip pat bendrai naudojosi ir visomis gėrybėmis, bendrai auginamų javų grūdais, bendros bandos mėsa ir t. t.

  • Atsiradęs geležinis kirvis, o vėliau ir dalgis leido vienai šeimai pragyventi be bendruomenės pagalbos. Su geležiniais įrankiais vienas žmogus buvo pajėgus nugalėti gamtą ir iš jos pasiimti sau tiek gėrybių, kad galėtų išmaitinti savo šeimą. Kas be ko, atsirado galimybė sukaupti gėrybių tiek, kad net likdavo. Tai jau turtas. Ir turtas vieno žmogaus, ar vienos šeimos, nebepriklausantis visai bendruomenei.

  • Vieni to turto sukaupė daugiau, kiti mažiau. Atsiranda noras turėti kuo daugiau. Iš savo bendruomenės nario grobti nevalia, nes egzistuoja nerašyti įstatymai, pagal kuriuos vagį žiauriai baudžia. Kas kita, turtą paimti iš kitos bendruomenės. Ir gimsta mintis užpulti kaimynus ir pagrobti jų nuosavybę. O paskui tas gėrybes galima mainyti į geresnius darbo įrankius ir brangesnius papuošalus. Visada atsiras tokių, kurie mainys.

  • Vyrai susirenka į būrį, nes vienas nieko nepadarysi, sėda ant žirgų ir keliauja iki kaimyninės giminės. Jos gyventuojus staiga užpuola, besipriešinantiems ir ginantiems savo gėrybes malonės nerodo, ką gali pagriebti čiumpa ir skubiai grįžta atgal. Kautynių įkarštyje žirgo su putino šakele nepavarysi. Rankos užimtos ietimi ir pavadžiu. Čia tik pentinas gelbsti.

  • Žinoma, ne visiems tokie žygiai baigdavosi sėkmingai. Užpultieji kaip įmanydami gindavo savo gyvybę ir turtą. Žūdavo ir vienų, ir kitų. Žuvusiuosius laidodavo. Išlydėdavo į dausų šalį su ginklais ir pentinais.

  • Tad štai, užtiktas raitelio kapas ir buvo tos žemės knygos lapas, iš kurio mes perskaitėme apie privačios nuosavybės ir plėšiamųjų žygių atsiradimą.

    9. Ar milžinų čia gyventa?

  • Šalia pilkapių yra didžiulis karjeras, iš kurio vežamas smėlis Mažeikių statyboms. Kada karjero kraštas priartėjo prie pilkapių, tai Zastančių kaimo gyventojas B. Garalis, atėjęs į Mažeikių kraštotyros muziejų, pasakė:

  • - Prie karjero krašto yra senoviniai kapai. Milžinkapiai. Senovėje gyvenę aukšto ūgio žmonės. Tokie milžinai. Juos ten, kai numirė ir laidojo. Reikėtų jūsų muziejui tuos Milžinkapius pakasinėti. Juk jūs iš milžinų gyvenimo laikų nieko neturite.

  • Kai pradėjome Milžinkapių kasinėjimus, tai kasdien ateidavo iš kaimo žmonių tų milžinų kaulų pažiūrėti. Bet mes neturėjome jų kuo nustebinti. Nė vienų griaučių ilgis nuo viršugalvio iki kulnies kaulo galo neviršijo 170 cm., o dauguma buvo gerokai trumpesni. Moterų griaučiai tesiekė tik 160 cm. Paprasto ūgio žmonės ir tiek. Dar gal net žemesni, negu šiandien.

  • O aš lankytojams aiškinau, kad visgi čia laidoti savotiški milžinai.

  • Nors mūsų krašto senieji gyventojai geležinius įrankius pažino dar 500 m. pr. Kr., bet ilgą laiką jie nemokėjo jų pasigaminti ir pačios geležies lengviau gauti. Todėl šalia retų brangių žalvario ir geležies įrankių, dar buvo naudojami akmens dirbiniai.

  • Tik mūsų eroje baltai pradėjo patys iš balų rūdos lydyti geležį, o kalviai iš jos kalti įrankius. Iš pradžių geležinių dirbinių įvairovė buvo nedidelė: kirviai, ietigaliai, peiliai. Laikui bėgant, jų vis daugėjo. Atsirado pjautuvai, dalgiai, žąslai, pentinai ir kiti daiktai.

  • Mūsų tirtame pilkapyne žmonės pradėti laidoti nuo I a. pabaigos, t. y. nuo tata, kai vietinė geležies gamyba ir apdirbimas žengė pirmuosius žingsnius, kai senesni žmonės dar galėjo atsiminti pirmuosius kalvius, pirmuosius balų rūdos rinkėjus ir geležies lydytojus.

  • Geležis savo patvarumu ir aštrumu aplenkė visus iki tol žinotus žalvarinius ir akmeninius įrankius, todėl gana greitai, galima sakyti, iš karto įsigalėjo žmonių buityje, o anksčiau iš kitų medžiagų gaminti įrankiai išnyko. Žalvaris bebuvo naudojamas tik papuošalų ir smulkių įrankių, kaip adatos, gamybai.

  • Su geležiniu kirviu žmogus galėjo plačiai, visa jėga užsimoti ir nukirsti storiausią medį. Jisai žinojo, kad geležinis kirvis nesutrupės ir neatšips.

  • Ir tuojau pat išėjo žmogus imtynių su mišku. Miško buvo daug, o tuščių plotų, kur galima auginti javus, maža. Miškas prieš žmogų su kirviu rankoje turėjo atsitraukti. Kirvis įveikė. Apdžiūvę iškirsto miško medžiai buvo sudeginti. Atsirado progumos su derlinga, pelenais patręšta žeme - lydymai. Juose žmogus sėjo kviečius, miežius, pupas, kanapes.

  • Todėl visai nenuostabu, kad į kiekvieno vyro ir net kelerių metų berniuko kapą visada būdavo dedamas geležinis kirvis. Juk žmonės įsivaizdavo, kad po mirties dausose ras tokį pat gyvenimą, tai kirvis bus reikalingiausias įrankis.

  • Bėgo metai. Žmogus vis vertė naujus medžius. Dirbamos žemės plotai didėjo. Tuo pačiu gerėjo ir jo gyvenimo sąlygos. Daugėjo ir pačių žmonių. O žmonių ieškojimo ir atradimų troškimas toks didelis! Jauniausi ir tvirčiausi, palikę savo gimtąsias gūžtas, kuriose jiems jau buvo per ankšta, ėjo į gūdžias girias ieškoti patogių vietų nausėdijoms. Ir ėjo jie be baimės, nes rankoje turėjo geležinį kirvį, aštriabriaunę ietį. Geležis žmogui davė milžino jėgą.

    10. Šaunus juvelyras

  • Jisai atvažiavo į mūsų kasinėjimų vietą tada, kai darbo diena jau baigėsi. Paprašė, kad parodytume jam radinius. Pažadėjome ir pakvietėme į stovyklą, kur dėžutėse buvo sudėta daugiau nei šimtas dirbinių, rastų šios ekspedicijos metu.

  • Atidarinėjome dėžutes. Kėlėme pažaliavusius papuošalus. O jis juos vartė, atidžiai apžiūrinėjo dirbinių formas ir ornamentus.

  • - Ir jūs sakote, kad tai padaryta prieš 1800 metų ?

  • - Taip. Prieš 1900-1700 metų, - patvirtinau.

  • - Tiesiog sunku patikėti, - nusistebėjo inžinierius. - Jūs suprantete, kad tokius dirbinius ir šiandien nebūtų lengva padaryti. Nejaugi tada žmonės jau turėjo tokius sudėtingus įrankius, kuriais galėjo ištempti vielą, iškalti iš žalvario norimos formos dirbinį, iškalinėti vienodus ratukus, griovelius, rantelius? Sunku patikėti!

  • - Gal ir sunku, bet taip yra.

  • - Bet juk tai galėjo padaryti tik įgudęs ir įvaldęs metalo technologiją amatininkas. Eilinis žmogus net šiandien tokio dirbinio nepadarytų.

  • - Matyt, buvo tada tokių amatininkų juvelyrų, - pasakiau. - Pamėginkime įsivaizduoti tuometinio juvelyro dirbtuvę.

  • - Štai kad ir šiai antkaklei trimitiniais galais padaryti kokius įrankius turėjo panaudoti meistras? - paklausiau inžinieriaus, paduodamas jam dar vieną dirbinį.

  • - Čia iš žalvario nulietas papuošalas. Būtinai turėjo būti krosnelė, kurioje karštis pasiektų beveik tūkstančio laipsnių. Turėjo meistras turėti iš ypatingo molio pagamintą indą žalvariui tirpinti. Be to, reikėjo pasidaryti suvožiamą liejimo formą. Iš liejimo formos išimtas lydinys dar nebūdavo baigtas. Juk šitie skersiniai grioveliai išraižyti dilde. Ir tiesiog stebėtis reikia, koksai čia beveik preciziškas tikslumas. Na, o šioms ant trimitėlio briaunos esančioms įkirtėlėms padaryti irgi turėjo būti specialus kirstukas.

  • Klausydamasis svečio kalbos išėmiau III a. apyrankę ir padaviau jam.
    - Ir šitai padaryti reikėjo specialių įrengimų. Ji nukalta. Vadinasi, dirbtuvėje buvo žaizdras. Buvo replės, kuriomis kalvis laikė ugnyje kaitinamą juostelę. Buvo priekalas ir plaktukas, kurio smūgių žymės dar ir šiandien matosi apyrankės vidinėje pusėje. O tuos griovelius jisai išraižė specialiu rėžtuku. Tiems mažyčiams skersiniams ranteliams, kurie dabar atrodo lyg virvutė, reikėjo mažyčio kaltelio. Tie koncentriniai ratukai buvo iškalinėti specialiu išgraviruotu ir paskui gerai užgrūdintu puansonu. Net ir toms duobutėms įmušti reikėjo tam skirto įrankėlio.

  • - Matote, inžinieriau, kiek jau skirtingų įrankių suradote. Visas komplektas. Ir kiekvienas žmogus to negalėjo turėti. Tai galėjo būti tik juvelyro, specialisto, daiktai.
    - Taip. Aišku, kad jisai turėjo atskirą dirbtuvėlę, kurioje buvo įrengta krosnelė, žaizdras. Čia pat stovėjo priekalas ir turbūt darbastalis, ant kurio buvo sudėtos replės, kalteliai, rėžtukai, kirstukai, plaktukai.
    - Jūs, manau, neprieštarausite, kad toje dirbtuvėlėje jis pagamino ne tik tuos du mūsų apžiūrėtus papuošalus.
    - Suprantama. Su tais įrankiais jisai padarė daugybę papuošalų. Kitaip ir būti negalėjo.
    - O dirbdamas tuos papuošalus jisai juk negalėjo medžioti, kirsti miško ir dirbti daugybės kitų darbų, kurie teikė maistą ar aprangą.
    - O kam jam tai? Juk jis už savo dirbinius galėjo įsigyti tai, ko reikia prasimaitinti.
    - Pridėkime dar ir žaliavos įsigijimą naujiems dirbiniams.
    - Taip.
    - Na štai ir turime mudu atkūrę gyvenimo vaizdą juvelyro, kuris nekirto lydymo, nepureno žemės, nemedžiojo, o kalinėjo metalą. Pirkliai jam už dirbinius davė maisto, drabužių, žaliavos. O jo dirbiniai plito po plačias apylinkes tarp žemdirbių ir gyvulių augintojų.

  • Šaunaus būta juvelyro. Ar ne taip? 

Tęsinys II dalyje

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt