VITO VALATKOS RAŠYTINIS PALIKIMAS

    PUSLAPIAI IŠ DIENORAŠČIŲ. II dalis

    Birželio 20 d., antradienis

    Maži vaikai džiaugiasi, kai smėlyje kapstydamiesi randa spalvoto stiklo šukelę. Kiek jiems laimės !
    O ar šiandien mes nesame tokie pat vaikai, besidžiaugią menkais niekučiais. Mus ir šiandien džiugina kiekvienas, kad ir menkiausias atradimas.
    Štai skaičiau Jokajaus "Turtingi skurdžiai". Knygą pasiėmiau taip sau, laikui praleisti. Perskaitęs pasakiau, kad čia tikrai tik laikui praleisti knyga. Skaitome šią knygą, sekame jos intrigą, bet nieko nematome. Vienas po kito bėga įvykiai, vienas prie kito pasirodo veikėjai. Bet kas tie veikėjai?
    Aš jų nė vieno nepamačiau gyvo. Visi jie Utopijos salos gyventojai, o ir pats jų gyvenimas utopiškas. Grafaitė pabėga iš savo prabangios aplinkos ir patenka pas skurdžius. Koks jos kelias? Kaip ji prie to priėjo, neaišku. Geležinkelio iešmininkas netenka darbo. Kas jo sieloje dedas - nežinome, išskyrus norą nusižudyti. Kaip jis galvoja gyventi, kuo jis dabar gyvena? Tie patys darbininkai, kurie valkatauja ir kiekvieną naktį nuomojasi už 4 kreicarus malkinėje nakvynę ir gyvena patenkinti tarsi turtuoliai. Kas tai per žmonės? O greta jų esama nuslydusių mergaičių, pasileidusių vyrų, benamių valkatų. Ir kyla mintis, kodėl tik čia, Žaliajame Rojuje, kitoks gyvenimas, kodėl tie žmonės kitokie? Kodėl į daržinę neateina nakvoti nė vienas valkata?
    Ne, čia neatleistina autoriui, kad jis paėmė Pešto miestą Utopijos sala. Aprašomojo amžiaus žmogus juk yra komplikuota asmenybė, besigrumiančių gėrio ir blogio jėgų supama. Žmoguje visada vyksta kova. O Žaliojo Rojaus žmonės visiškai ne tokie. Jie priima sprendimą be kovos, jo atsisako irgi be kovos. Tokie žmonės gali būti tik pasakoje, o ne gyvenime.
    Ir aš apsidžiaugiau, kad pastebėjau tuos visus trūkumus. Man linksma. Ir kodėl nesilinksminti, jeigu čia yra mano paties rastoji spalvotoji stiklo šukelė. Jeigu aš čia neradau, kaip reikia rašyti, tai užtikau, kaip nereikia rašyti.

    1950 m.

    Birželio 3 d., šeštadienis

    Duobėtu keliu sunkvežimis krato mūsų kaulus. Bet argi tai svarbu. Viskas užmirštama, viskas nutolsta, lieka tik tie turtingi gamtovaizdžiai. Gamta stebina mūsų akį. O mūsų penketukas pakeliui į Luokę ja stebimės.
    Viekšneliai. Mažas, nesenas bažnytkaimis, anksčiau vadintas Beibeliu. Tik 1912 m. pastatyta bažnyčia. Viskas dar nauja, kaip reikiant nesusikristalizavę. Susirenka būrys jaunuolių. Jie pašoka tautinių šokių. Tokių mažiai miesto paliestų jaunuolių aš dar nebuvau matęs. Kiek čia nuoširdaus naivumo, kiek savotiškos Lietuvos kaimo dvasios. Ir čia tikrai mus sutinka kaip savą, artimą, mielą svečią. Tokiame kaime pasijunti esąs tarp savų, esąs tarp tų, kurie tokie artimi savo dvasia tai senajai nykstančiai kaimo dvasiai, kurią vis labiau veikia miesto įtaka.
    Tikriausiai ir ta kaimo romantika išnyks, nugalės ją miestas.

    1950 m.

    Gegužės 20 d., šeštadienis

    Menas taurina žmogaus dvasią. Menas atgaivina visas gerąsias žmogaus ypatybes. Menas - tai tokia jėga, kuri gali prikelti net mirusią žmogaus dvasią.
    Filharmonijos koncertas. Diriguoja Kaveckas. Iš keturiasdešimties krūtinių suskamba akordai, pinasi, vingiuoja, lyg upelio juosta, lyg išdykėlis vėjas.
    Ir taip širdyje gera! Taip malonu, kad rodos, kito gyvenimo nėra. Esi čia glaudžiai susijęs su tuo dvasiniu pasauliu, su tomis mintimis, kurias perteikia kompozitorius ir tas būrys žmonių. Ir taip gera!

    Skamba daina, žavinga, šviesi.
    Kelia ji kilnias mintis ir verčia kilniai gyventi.
    Dainoje atsigauna nuvytus širdis.
    Daina parodo kelią žmoniškumui pasiekti.

    1950 m.

    Gegužės 10 d.

    Štai aš pradedu pasinerti į tikrą darbą. Įdomų ir viliojantį. Kiekvienas manojo darbo žingsnis džiugina mane, teikia malonumo. 19 amžiaus vidurio stendai - tai kompozicijos, meistriškumo, ne ne meistriškumo, o patirtų žinių rezultatas. Toks darbas teikia malonumą. Dirbi ir matai, kad duodi ką nors naujo, įvedi į ekspozicijas tai, kas nebuvo visai mėginta įvesti. Ir todėl jauti pasitenkinimą.
    Dirbti tai dar nereiškia atlikti tą ir tą. Aš esu kūrėjas ir todėl jeigu atlieku darbą tik pagal užduotį nuo a iki z, aš nejaučiu jokio malonumo.
    Bet jeigu aš tarp tų raidžių galiu įvesti naujus ženklus, tuos kurie man nėra nusakyti įvesti, o palikti man laisvai apie juos spręsti, aš galiu padaryti daug pastangų ir įvesti visą seriją naujų raidžių papildančių nurodytąsias.
    Tik kūrybinis ir laisvas darbas gali suteikti pasigėrėjimą, o ne tas išprievartaujamasis, nustatytas dėsniais ir formomis.
    Darbas, kuris neturi kūrybinio krislo neteikia jokio pasitenkinimo jį atlikus, o priešingai pasijunti lyg nuskriaustas.

    1950 m.

    Birželio 8 d., šeštadienis

    Tai buvo greičiausiai 1937 metų žiema. Į mano rankas iš mokyklos knygynėlio pateko Tarasenkos knygutė „Praeities vartai".Dienoraščio faksimilė
    Tada aš pirmą kartą sužinojau, kad yra tokie mokslininkai archeologai, kurie iš žemėje likusių daiktų tiria mūsų žmonijos praeitį, gyventojų kultūrą.
    Ach, kaip aš tada norėjau tapti archeologu, kasinėti, atskleisti praeities paslaptis.
    Visą vasarą su broliais tik ir žaidėme archeologinius kasinėjimus.Vienas kuris rūsiuose prislėpdavo visokių daiktų, o paskui kitas tą vietą kasinėdavo ir atkurdavo kito sugalvotą mintį ir situaciją.
    Ar aš tikėjausi tapsiąs archeologu ?
    Ne. Norėti norėjau, o juo būti negalvojau. Aš buvau tik antro skyriaus moksleivis, tad ar galėjau tikėtis, kad man kada nors teks tapti archeologu.
    Tačiau, gyvenimas taip susiklostė, kad aš, praėjus lygiai dvidešimčiai metų, surengiau pirmuosius savarankiškus archeologinius kasinėjimus. Tas noras, gimęs prieš 20 metų, šiandien išsipildė.
    O jeigu man dar pasiseks įstoti ir baigti universitetą, tai būtų tikrai mano svajonių viršūnė.

    1957 m.

    Vasario 15, trečiadienis

    Faustas.

    Žmogus didysis nenuorama. Ko jis nesiekia. Rodosi turėtų pasiektuoju tikslu pasitenkinti, ir pasakyti, kad jau girdi pakanka.
    Bet yra tokių žmonių, kurie nuolatos šaukia, po kiekvieno laimėjimo, mažai. Ir jie vėl ieško ko nors naujo, dar nepatirto, nesuieškoto. Tai yra žmonės. Jie tik verti vadintis žmonėmis, nes jiems sustojimas nesuprantamas. Jeigu jis pasiekė laimėjimo, įnešė į žmonijos lobyną ką nors naujo, tai jisai nori įnešti dar ką nors naujesnio.
    Čia susiduriama su Fausto dvasia.
    Tik neramios dvasios, besiveržiąs nuolatos į priekį, žmogus, gali būti vadinamas žmogumi.
    Žmogaus prigimtyje randasi nerami dvasia, ir tik nuslydę nuo žmogiškojo kelio žmogeliai, tapę kaip galvijai, kuriems daugiau niekas nerūpi, kaip padėtas pašaras ir šilta pastogė, pražudo savo žmogiškąją prigimtį ir tuo vėl tampa beždžionžmogių arba kultūringiau pasakius kasdienžmogių.

    1950 m.

    Vasario 10, penktadienis

    Nors ir kažin kaip bandytumei žmogus izoliuotis nuo pasaulio - nepasiseks. Jeigu tu būsi tuo momentu reikalingas gyvenime - tave atras. Nors tu kažkur bėgtum, slėptumeis ir maskuotumeis, pėdsakų nepaslėpsi ir tave atras.
    Gera žmogui dirbti tik tuomet, kada žinai, kad naudingą žmonijai darbą, kada įžiūri, kad iš to darbo, jei ne šiandien, tai rytoj, bus naudos.
    Bet kaip reikia jaustis tada, kada dirbi visai be naudos. Ar tuomet gali pateisinti save, kaip po visuomenės narį. Juk tuomet esi parazitas. Išnaudoji visuomenės turtą ir jo niekuo nepapildai.
    Ir aš atsiduriu prieš tą klausimą. Ar aš pateisinu save už darbą muziejuje? Kam tas muziejus reikalingas? Ką gauna iš jo visuomenė?
    Juk mano stendus vis tiek amžinai nelaikys. Atsiras gabesnis ir juos nugriaus. Ne. Šiandien aš savo stendais noriu parodyti patį visuomenės kelią. Aš noriu kad kiekvienas suprastų, ką mano stendas nori jam pasakyti. Noriu, kad žmogus pasijustų esąs žmogum ir žengtų toliau kaip žmogus.

    Telšiai, 1950 m.

    Rugsėjo mėn. 16 d., sekmadienis

    Žmonės !

    Ar jums teko kada nors garbinti vieną žmogų, o paskui po vienos kitos dienos jį smerkti ?
    Ar jums teko garbinti kilnias idėjas, o paskui staiga jas niekinti ?
    Taip. Tikrai teko.
    Jūs tai padarėte todėl, kad jūs buvote ne žmonės, o minia.
    "Osana jam - Prikryžiuoti jį".
    Štai minios nuotaika.

    Minia yra paklusniausias, o kartu ir nepastoviausias gaivalas. Minia vieną dieną aukština, o kitą - smerkia. Niekas pasaulyje taip greit nesikeičia kaip minia. Ir visada tas tampa garsus, kas pajėgia sau patraukti minią, nes minia charakterio, savo įsitikinimų ir balso neturi. Ji seka vienu , tiki vienu ir kalba už ją vienas.
    Teisingai V. Hugo yra pasakęs, kad dviejų nereikalinga. Reikia, kad kas nors būtų vieno arba tūkstančio.
    P.S Tai įspūdžių pluoštelis parėjus iš kino seanso pamačius filmą "Susipažinkite su Džan Dou"

    Telšiai, 1951 m.

    Sausio 11 d., penktadienis

    "Ne tolimos kelionės, ne universiteto paskaitos, ne plati darbuotės sritis sudaro žmogų"

    A. Gercenas.

    Tai kas gi ?

    Taip. Teisingai Gercenas pasakė, kad gali kiek nori keliauti, kiek nori baigti fakultetų, būti kažkoks darbininkas - o žmogus nebūsi. Žmogus tegali susidaryti tiktai patsai kontroliuodamas ir sekdamas save.
    Kad taptum žmogumi reikalingas vidaus susikaupimas, nuolatinė savo veiksmų kontrolė, įsigilinimas, kiekvieno iškilusio klausimo išanalizavimas, jo išstudijavimas visapusiškai.
    Jeigu savy nori išugdyti žmogų, tai pravesk griežtą savo veiksmų kontrolę kiekvieną sutinkamą reiškinį smulkiai išanalizuok, įvertink savo protu ir tada jį priimk vienokį ar kitokį už pagrindą.
    Tuo keliu ir aš einu. Stengiuos kiekviename reiškiny ieškoti žmogaus, kiekviename reiškiny ieškoti tikrojo kelio.

    Telšiai, 1951 m.

    Balandžio 12 d., ketvirtadienis

    Grožis.
    Koks bebūtų žmogus, kiekvienas turi grožio jausmą. Ir žmogaus tikslas yra priartėti prie grožio. Ir reikia žinoti, kad Ateities Žmogus yra lygiai susijęs ir su grožiu. Ateities žmoguje bus priartėta prie absoliutaus grožio ir prie gėrio, nes grožis yra viena iš gėrio priemonių, o ne tikslas patsai sau. Grožis nėra dėl grožio. Ne. Jis tarnauja gėriui.
    Kuo daugiau pasauly grožio, tuo didesnis ir gėrio laipsnis. Ar gali žmogus gėrėdamasis muzikos garsais tuo pat metu galvoti apie kerštą savo kaimynui ! Ar galima susižavėjus plastiniu šokiu, tuo pat metu degti kam nors neapykanta. Ne. Kuo daugiau pasauly grožio, tuo mažiau blogio, tuo arčiau Ateities Žmogaus. Vienas grožis gali priartinti žmoniją prie gėrio.
    Kada pasauly viešpatavo naktis - žmogus buvo žvėris, kada pasirodė grožio žara - jis virto žmogumi. kada pradėjo aušti - atsiranda žmonės, o kada užtekės saulė - Ateities Žmogus.
    Taip. Ateities Žmogus gyvens grožio rojuje, gyvens danguje, kurį bažnyčia nukėlė į pomirtinį gyvenimą.

    Telšiai, 1951 m.

    Lapkričio 22 d., šeštadienis

    Atrodo, kad aš jau sveikesnis. Greitai vėl galėsiu pradėti dirbti savo darbelius.
    Vakar vakare buvo atėjęs Snarskis. Papasakojo, kad Klaipėdos ir Šilutės muziejai neatsilieka, žengia palengva pirmyn, progresuoja.
    Dar jis man papasakojo, kad mane nori išplėšti iš Telšių ir iškraustyti į Trakus ar Palangą ten direktoriauti muziejuje. Na, bet kažin ar pasiseks mane išguiti iš Telšių. Man atrodo, kad aš susigyvenęs su savo žeme, su savo muziejumi, niekur iš Telšių nesijudinsiu.
    Daug kas mano sumanyta, daug kas pažįstama. Lieka tiktai dirbti, gilinti žinias.
    Anksčiau, kada aš dar nestudijavau, kada tebuvau mokslo ieškantis žmogelis, tada gal mokslo troškimas būtų išvijęs arčiau mokslinio darbo. O dabar… Dabar man nebėra jokio noro palikti Telšius. Juk mano pasaulis čia. Mano tikslas dirbti Telšių muziejuje ir padaryti jį mokslo šventove. Joks kitas muziejus neturi tokios bazės ir tokių galimybių kaip mūsiškis. Čia man niekas neberūpi, išskyrus mokslinį darbą. Man nerūpi jokie remontai, jokie kurai, finansiniai planai. Niekas. Aš rūpinuosi savo darbu.
    Aš turiu tikslą kaupti šiame muziejuje istorinę medžiagą, turtinti jo fondą ir padaryti jį geru muziejumi su turtingu fondu, turtinga medžiaga iš mūsų krašto. Čia aš galiu kur kas daugiau sukaupti medžiagos, nes žmonės pažįstami, medžiaga žinoma, galiu numanyti, kur ką surasti. Pagaliau ir savosios tėviškės patriotizmas nelabai leistų man palikti gimtąjį kraštą ir išeiti dirbti į kitą rajoną, kito rajono naudai. Man atrodo, kad turiu pasilikti čia ir dirbti savo rajono praeities tyrimo darbą.
    O gal mano vietoje dirbantis žmogus daugiau padarytų negu aš? Gal mano užsėsta vieta trukdo tikro mokslininko darbą? Kažin. Pažįstu aukštamokslius muziejų darbuotojus Kretingoje, Šilutėje, pagaliau tuose pačiuose Trakuose. Kol kas jie dar labai maža tepadarė. Rezultatai nekokie. Tas pats turbūt būtų ir Telšiuose, kitam užėmus mano vietą. Šiuo metu mes nors eksponatų daugiau surenkame, o tai muziejui yra didelis pliusas.

    1957 m.

    Gruodžio 25 d., trečiadienis

    Kalėdos
    Anksčiau tai buvo didelė šventė, didelio džiaugsmo diena. O šiandien? Nieko. Paprasta diena ir tiek. Joje nebėra ničnieko, išskyrus Kūčias, su savais valgiais ir burtais, kurie jau nebeturi tikrosios savo reikšmės.
    Kaip greitai viskas kinta, kaip viskas užmirštama, prastinama, lyginama.
    Visuomenės gyvenimas labai panašus į žemės paviršių, kuriame esančius nelygumus vėjas ir vanduo visą laiką lygina, užpildamas duobes, žemindamas kalnus. Lygiai taip pat niveliuojami ir visuomenės papročių skirtumai, kurie palengva palengva nyksta, vienodėja, keičiasi bendresniais.
    Ir tikriausiai mūsų pastangos atgaivinti senovės papročius yra bergždžios ir tuščios. Mes galime priversti uždegti Joninių laužą, surengti festivalio ar naujametį karnavalą. Bet tai būtų tik prievartos rezultatas. Visi senieji papročiai šiandien yra netekę savo ekonominės bazės, jie nebesurišti su liaudies ekonominiu gyvenimu. Jie nebeturi ekonominės reikšmės ir iš jų liko tik negyva forma.
    Veltui kai kurie draugai stengiasi juos atgaivinti. Jie miršta, nepaprastai greit miršta ir mes esame bejėgiai nuo tos mirties juos išgelbėti.

     1962 m. gegužės 27d., sekmadienis

    Telšiai, M. Melnikaitės 9

    P. TARASENKOS

    nebėra

    Vakar vakare, skaitydamas laikraščius, sužinojau, kad prieš 10 dienų, t.y. gegužės 17 d., mirė Petras Tarasenka.
    Kažkaip liūdna ir skaudu pasidarė sužinojus, kad šio linksmo plačiapečio archeologo nebėra tarp gyvųjų. Kad jo jau niekada nebesusitiksiu ir niekada nebeišgirsiu jo archeologinių samprotavimų.
    O jis buvo pirmasis žmogus, kuris pabudino manyje archeologą. Jo aš ilgai nepažinojau. Bet jis man buvo artimas ir pažįstamas iš literatūros.
    Pirmą kartą jį pamačiau ir turėjau progą susipažinti tik 1948 m., kada buvau dviejų mėnesių kursuose Vilniuje, o jis atvažiavęs dėstė kursą apie archeologinius paminklus.
    Tai buvo gyvos, patrauklios paskaitos. Ne skaitomos, o gyvu žodžiu pasakojamos, įterpiant juokų ir gyvenimo prisiminimų.
    Tada jis pasakojo, kaip jam grįžus su daugybe dėžių iš Velikuškių piliakalnio kasinėjimų ilgus metus teko tas dėžes susikrovus laikyti savo bute, nes Nagevičius, direktorius muziejaus, kuriame jis dirbo, irgi archeologas, Tarasenkos radinių nepriėmė.
    Prisimenu ir kitus susitikimus konferencijose ir Kauno dailės muziejuje.
    Tada jis daug man pasakodavo ir stengėsi įkvėpti meilę archeologijai. Aš godžiai rijau kiekvieną jo žodį, stengiausi suprasti kiekvieną jo mintį.
    Vėliau aš išgirdau Kulikausko nuomonę, kad Tarasenka esąs menkas archeologas, „fantazierius". Man buvo skaudu, nesuprantama. Juk Tarasenką, seniausią Lietuvos archeologą aš laikiau didžiausiu autoritetu, o jauniklis, kaip aš maniau, jį smerkė iš pavydo.
    Tik vėliau supratau, kad Tarasenkos „fantazieriškumas" pasireikš iš noro kiekvienoje šukelėje matyti gyvą tuometinį gyvenimą. Jo vaizduotė buvo tokia laki, kad jis visur matydavo prieš tūkstantmečius buvusio gyvenimo epizodus.
    Kiekvieną archeologinį reiškinį jis siejo su gyvu žmogumi ir jo veikla.
    Kas žino. Gal, kada susikaups daugiau archeologinės medžiagos, jo „fantazija" pasirodys esanti tikrovė, pasirodys esanti tiesa.
    Bet mes, tai konstatavę, nebegalėsime nudžiuginti Petro.
    Jo jau nebėra. O gaila, labai gaila.
    Prisimenu jo didžiulį darbą, Lietuvos archeologinių paminklų atlasą, kurį jis ruošėsi parašyti net šešių tomų, tuo metu negalvodamas apie jo išspausdinimą.
    Koks jo likimas? Kiek tas darbas buvo pastūmėtas į priekį? Kur atsidūrė visi jo rankraščiai? Kiek jais bus galima ateityje pasinaudoti naujoms archeologų kartoms?

    Ilsėkis ramybėje, mano pirmasis archeologijos mokytojau.

     

    1962 m. rugsėjo 17 d., pirmadienis

    Muziejininko 15-metis

    Šiandien mano gyvenime lyg ir šventė. Prieš 15 metų, 1947 m. rugsėjo 17 d., pradėjau dirbti Telšių kraštotyros muziejuje.
    Atrodo, kad tai buvo tik vakar. O paskaičiuoji - didelis laiko tarpas. Per tą 15 metų nesėdėta, o dirbta. Daug eksponatų suvilkta į muziejų. Daug galvota apie ekspozicijas. Šiemet mūsų muziejus įrašė 10000-ąjį inventorinį eksponato numerį. O kada atėjau dirbti, eksponatų tebuvo 6000. Vadinasi, tie 4000 eksponatų atsirado mano akivaizdoje. Dauguma jų mano rankomis iščiupinėti, išmatuoti, aprašyti. Dauguma eksponatų parvilkti portfelyje, arba paprastai rankose pėsčiomis iš Alsėdžių, Kinčulių, Kestaičių ir kitų vietovių. Kiek eksponatų partempiau negaliu pasakyti. Tikriausiai daug. Manau, kad mano daliai kasmet tenka bent po 100 daikčiukų.
    1957 m. prasidėjo mano mokslinė veikla. Pirmas darbas - Žemaitės biografijos ekspedicija į Šėmas. O toliau jau archeologo darbas. Nuo 1959 m. pradėjau kaupti medžiagą apie 1918-1919 metus. Dar metais vėliau pradėjau rinkti medžiagą apie linų augimo ir apdirbimo papročius. Kada šią medžiagą sukaupsiu - nežinia. Tikriausiai gaišiu ir vargsiu kaip Mickevičius visą amžių, nes medžiaga taip lengvai neatsiranda - kada išvyksti, kada ką sutinki ir užrašai. O laikas bėga.
    Šiais metais pradėjau vadovo darbą kraštotyros draugijoje, kurios kūrimosi buvau liudininkas, kurią stebėjau nuo pat pirmojo, steigiamojo, posėdžio. Mano vadovaujamo skyriaus veikla dar silpna, bet šiokie tokie rezultatai jau matyti. Kol kas darbas vyksta tik man dalyvaujant, teisingiau pasakius, mokant narius dirbti. Toliau matysime. Gal jie pradės dirbti savarankiškai, kaupti medžiagą. O tai bus. Iš daugybės narių atsiras tokių, kurie dirbs patys, savarankiškai, kurie tikrai pajudins kraštotyrą iš mirties taško, kurie sukaups medžiagą ateities kartoms.
    Tokios mintys lydi mane 15 metų darbo muziejuje sukakties dieną.
    Kyla klausimas, kiek aš dar galiu dirbti muziejuje? Kokie įsisukę vėjai gali mane išblokšti iš šios citadelės? O ta citadelė, ramybės pilis, kurioje glūdi amžių paslaptys, nemirtingoji praeities kartų kūryba mane paviliojo, patraukė, pasidarė man labai brangi, sava. Muziejus - tai lyg manęs paties dalis. Ir tikrai, kai manęs nebebus, po daugelio metų, tos vertybės, kurias aš sukaupiau, primins jas studijuojančiam mane, kuklų muziejininką, negarsų, tylų, neieškojusį garbės ir nekopusio karjeros laiptais žmogelį.
    Tai būsiu aš. Būsiu ne visai numiręs - mano dalelė bus išlikusi gyva mano darbuose.
    Su šia diena ir baigiau šį dienoraščio sąsiuvinį.

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt