VITO VALATKOS RAŠYTINIS PALIKIMAS

    PUSLAPIAI IŠ DIENORAŠČIŲ. I dalis

Kovo 2 d., penktadienis

„Nuo vulgarumo ir smulkmeniškumo turi mus išvaduoti nauji žmonės, kurių pasirodant taip nekantriai ir aistringai laukia visa, kas yra geriausio, šviesiausio mūsų visuomenėje.”

„Vidaus priešui nieko nepadarysi paprastu ginklu. Iš jo tegalima išsivaduoti tiktai pakeitus drėgną ir ūkanotą mūsų gyvenimo atmosferą, kurioje jis gimė, išaugo ir sustiprėjo, ir apsiautus save tokiu oru, kuriuo jis negali kvėpuoti.”

N. Dabrolinkovas

Štai pora minčių, kurios išvaduoja mane iš minčių chaoso. Štai kelias, kuriuo aš turiu eiti.
Aš matau, kad mūsų visuomenėje yra daug žmonių, kurie nori išvaduoti pasaulį iš vulgarumo, smulkmeniškumo, nežmoniškumo, melo, klastos ir egoizmo. Tokių yra daug. Jie laukia, jie ieško būdų, kaip tai padaryti. Jie supranta, kad reikia ką nors daryti, kad tas priešas būtų nugalėtas.
Ir štai... Pasirodo, kad tas būdas paprastas, kad nereikia nei didvyrių žygdarbių, nei aukų.
Pakeisti atmosferą. Pakeisti tą supuvusį orą, pakeisti tą seną pasaulėžiūrą ir priešas bus nugalėtas.
Jeigu aš anksčiau galvojau ir ieškojau kelių savo veiklai, tai šiandien man pasidarė aišku, kad mano kelias yra ne karžygio, paprasto žmogaus. Mano veikla, mano pastanga nugalėti pasaulyje esančias blogybes turi būti nukreipta šia linkme.
Aš ir visi tie, kurie nori matyti pasaulį be egoizmo ir melo, privalome eiti tuo keliu. Diegti žmonėms naujas mintis. Diegti žmonių sąmonėje supratimą, kad jis yra ne atskira asmenybė, o dalis visuomenės, kurios labui jis turi skirti visas jėgas. Kiekvienas žmogus turi suprasti, kad jis yra visuomenės dalis, kuri kovojo už jo egzistenciją, už jo gerovę. Ir jis turi suprasti, kad jo pareiga irgi kovoti už visuomenę, už tas kartas, kurios bus po jo.
Mums nereikia jokių ginklų, nereikia jokių aukų. Mes tik privalome šią mintį skiepyti žmonėms, stengtis, kad kuo daugiau žmonių susiprastų esą visuomenės nariai. Ir kada tas žmonių skaičius augs, didės, kada jis pasieks tam tikrą lygį, senųjų tradicijų ir pasaulėžiūros žmonės susigės ir patys pasuks tuo keliu. Žinoma, tai dar tik svajonė, bet reikia žinoti, kad visa žmonija eina link to, ieško kelių, keičia valstybines santvarkas ir k. t.
O ši kova graži. Ji kilni.

Telšiai, 1951 m.

Gruodžio 7 d., ketvirtadienis

Mūsų gyvenimas turi būti paskirtas visuomenei, jai turime atnešti savo laimėjimų trupinius, kurie pagreitintų visuomenės progresą, kurie būtų nors mažas įnašas į visuomenės lobyną. Mes tuo įnašu nepasinaudosime, bet juo pasinaudos mūsų vaikai. Tegu tai būna mūsų kuklutė auka visuomenei, nes juk ir mes naudojamės prieš mus egzistavusios visuomenės aukomis.

Iš laiško Sesei.
1950 m.

 Lapkričio 4 d., šeštadienis

Kažin kaip man save vertinti savosios pasaulėžiūros atžvilgiu? Ar mano gyvenimas bent per nago juodymę atitinka mano idėjas?
Dirbu muziejuje. Ruošiu ekspozicijas. Bet ar iš to yra visuomenei naudos? Juk kai kas tik pažiūri ir daugiau nieko.
Ne. To per maža. Kuo pateisinti tas valandų valandas, praleistas prie knygos ir prie kitų darbų, jeigu lankytojas stabteli vos akimirką ir vėl nueina.
Tad ar aš nesu paprastas kasdienžmogis, atliekąs savo pareigą. Taip.
Jeigu aš tik tuo apsiribosiu ir nieko daugiau neduosiu, tai tiktai kasdienžmogiu galėsiu vadintis.
Vakar vakare pagalvojau, kad ir tai pačiai muziejininkystei galiu duoti kai ką daugiau negu pareiga. Juk aš galiu tirti, studijuoti ir duoti kai ką naujo. Kažko visai naujo, žinoma, nesukursiu, tik paruošiu, palengvinsiu darbą studijuosiantiems, kai ką užfiksuodamas, ko vėliau jau nebebus galima užfiksuoti.
Tik tada aš galėsiu save pateisinti, jeigu be stendų ruošimo rinksiu medžiagą, tinkančią moksliniam darbui. Jeigu man ji ir nebus prieinama studijuoti, tai ateity kam nors kitam pravers. Jau nebereikės daryti to darbo, kurį aš būsiu atlikęs, tirdamas ir rinkdama medžiagą.

1950 m.

Žmonės !
Leiskite jūs man amžinai skristi į saulę, bet niekada jos nepasiekti.
Leiskite amžinai dainuoti ir niekada nebaigti.

Aš norėčiau gyventi taip, kad niekada nemirčiau.

Rugpjūčio d., 20 sekmadienis

Čigonai.

Dauguma žmonių jų nekenčia, į juos žiūri, kaip į nedorus žmones.
Tačiau aš į čigoną žiūriu visai kitaip.
Man atrodo, kad čigonas yra tarsi primityvusis žmogus, išlaikęs pirmykščio savitumo dvasią.
Čigonai pirmiausiai mane domina todėl, kad jie yra laisvi žmonės. Jie nepakenčia civilizacijos varžtų, jiems tolima valstybinė bendruomenė. Jų pagrindas - gentis, kilusi iš vieno šeimos kamieno. Toje genty jie ir kristalizuojasi.
Jų laisvės pamėgimas. Tegu susijęs su daugybe sunkumų, bet yra tikrai didžiausia čigonų vertybė.
Ar čigonas tikrai yra vagis? Aš manau, kad čia irgi pirmykštės bendruomenės atspindys. Jeigu jam kažkas reikalinga, jis tai paims nieko nesiklausęs. Juk taip pat buvo ir mūsų protėviams senovėje.

1950 m.

 Liepos 31 d., pirmadienis

"Argi tau nėra dėl ko gyventi !"
Iš Franko dramos "Pavogtoji laimė"

Ir aš šį vakarą, žiūrėdamas spektaklį teatre ir kartu stebėdamas susirinkusiuosius, paklausiau: "Žmonės, dėl ko jūs gyvenate?".
Pilna salė žmonių. Visi mėgaujasi spektakliu, bet nė turbūt vienas nesusimąsto, dėl ko gyvena. Perbėgę ir pasekę turinį, gal dar pakritikavę aktorių vaidybą, visi skirstosi namo. Skirstosi ramiai, lyg niekur nieko.
Pasakysiu tik tai, kad menas nėra liaudžiai. Didžioji dalis žmonių meno nesupranta. Menas tebėra per aukštai, kad jį suprastų kasdienžmogių minia.
Išeidamas girdžiu, kaip žmonės kalba: "Aš nesuprantu, kaip tokį veikalą leido vaidinti, juk čia nė trupučio tarybiškumo".
Žmonės, vargšai žmonės, - pagalvojau, - kokie jūs vargšai. Sulaukę pliko pakaušio, jūs dar nepajėgiate suprasti, ką norima šiuo veikalu pasakyti.
Jūs esate pripratę sekti tik akivaizdžia propaganda, kuri pateikia jums suvirškintas idėjas.
O čia to nebuvo. Idėja slėpėsi po menkučiu šydu, kurio jūs nedrįsote, teisingiau, nesusipratote praskleisti ir todėl jos nepamatėte. O gaila. Jeigu jūs būtumėte ją pamatę, gal būtumėte tada ir patys tą idėją pritaikę kaip matą, pamatuoti savo gyvenimui. Deja! Jūs nedrįsote praskleisti šydo, kad kartais idėjos strėlė už jo nebūtų nukreipta į jus.
Dėl ko gyventi?
Jūs tos minties bijote, jums, kasdienžmogiai, ji baisi, nes jūsų atsakymas visada būtų skurdus. Atsakytumėte dėl šeimos, dėl turto, dėl geresnių dienų, dėl pareigos ir k. t.
Bet kas iš jūsų pasakytų: dėl žmonių, dėl visuomenės!
Jūsų tuščiadvasiškumas gyvenimo žmonėms nepripažįsta. Jūs nė vienas, į klausimą, kam jūs šį vakarą čionai atėjote, neatsakysite, taip, kaip aš norėčiau. Man jūsų šio vakaro tikslas žinomas - praleisti laiką, pasižiūrėti vaidinimo, pabūti drauge su mylimu asmeniu, pasekti vaidinimo turinį ir k.t.
O pasimokyti jūs nė vienas neatėjote. Jūs esate pakankamai mokyti kasdienžmogio gyvenimui.
O gaila. Man atrodo, kad teatras yra mokykla, kurioje kaip tik mokomasi ne ko kito, o gyventi.

1950 m.

Rugpjūčio 30 d., pirmadienis

Gyvenimas nesulaikomai bėga, o mes vis stovime vietoje. VisuomeneiDienoraščio faksimilė beveik nieko šiuo metu nebeduodu. Todėl šiuo metu man kyla nesulaikomas noras išvykti į kaimą ir surinkti tai, ką dar galima. Aš nieko stebėtino žmonijai nepadarysiu. Man tikriausiai nelemta atlikti kokių žygdarbių. Bet aš galiu nors surinkti ateities kartoms medžiagos, kurią jie paskui studijuos, tyrinės, darys išvadas, kurios pastums žmonijos kultūrą pirmyn.
Man norėtųsi suburti daugiau žmonių rinkti kraštotyrą, verbuoti šiam darbui kraštotyrininkus, kraštotyros mėgėjus, mokytojus, tarnautojus, darbininkus. Vienu žodžiu, norėtųsi man sudominti visuomenę kraštotyra, išjudinti ją, gauti iš jos naudos. O tai pasiekiama, reikia tik suorganizuoti mases, o jos visada pritars, visada padės. Juk masės entuziazmo turi pakankamai, tik reikia jį pažadinti, tik reikia uždegti kraštotyros meile žmones, o tai galima. Tik reikia mėginti, ką nors daryti, o ne tūpčioti vietoje. Jeigu mes užsidarę tūnosime, tai nieko ir neturėsime.
Tad pirmyn nuo rugsėjo 1d. į mases kraštotyros dirvų arti. 

1954 m.

1955 12 27, antradienis 
... Vienoje šeimoje - keturi nusikaltėliai. Juk tai gėdinga, baisu. Jeigu pažvelgsime į kitas šeimas, pamatysime tą patį. Visur nusikaltėliai, daugiausiai vagys bei spekuliantai. Tiesiog siaubingas nusikalstamumas. Niekas šiandien apie tai viešai nekalba, bet jis egzistuoja. Juk vien „Masčio" fabrike kasmet šimtai sulaikomi už vagystes. Argi mūsų tauta tokia buvo prieš 15-20 metų. Ne. Šis dalykas atkeliavo į mūsų kraštą kartu su „rytų kultūra" kaip vienas jos reiškinių, sukeltų ekonominės padėties. Visiems aišku, kad 500 Rb. atlyginimo pakanka tik skurdžiam maistui. O žmogus ne vien duona gyvas: jam reikia ir pastogės, ir šilumos, ir šviesos, ir drabužio. O tam įsigyti pinigų, uždirbtų sąžiningai, neužtenka. Savo patyrimą demonstruoja mūsų mokytojai, įvairūs „...ovai", atėję padėti mums suręsti komunizmo statinio. Ir sugundo jie mūsų tautietį. Savo pavyzdžiais pastumia jį prie nusikaltimo.
Tad štai viena blogybė atsiradusi mūsų šalyje komunizmo statybos metais dėl dviejų priežasčių:
1. Ekonominio lygio kritimo;
2. „Mokytojų" pavyzdžio.
Kad ši mūsų liaudies bėda išnyktų, reikia tik vieno: pakelti ekonominį lygį, kad iš atlyginimo būtų galima ne vien tik išmaitinti pilvą, bet ir jį pridengti.

1955 m.

Balandžio 31 d., pirmadienis

Daug, oi daug tenka kiekvienam žmogui išgyventi šiame pasaulyje. Kartais atrodo, kad žmogus gyvena ramiai, be jokių sukrėtimų,dramų. Bet ar taip tikrai jis jaučiasi, sunku pasakyti. Tikriausiai ir iš pirmo žvilgsnio atrodantis ramus gyvenimas yra sudėtingas, gal net sudėtingesnis negu to žmogaus, kuris gyvenimo kaprizų mėtomas, kuris yra priverstas visą savo dėmesį ir jėgas mesti į kovą su likimo smūgiais. O to ramiojo gyvenime tikriausiai vyksta kur kas sudėtingesni įvykiai.
Žmogus. Žmogus panašus į riešutą. Riešuto kevalo paviršius visiems matomas ir iš jo sprendžiama apie branduolį, kurio, neperkandus kevalo, niekas nemato. Tačiau riešutai vertinami ne dėl matomo kevalo, o dėl nematomo branduolio.
Žmogaus esmė taip pat yra ne išorė, kurios pasireiškimus visuomenėje mes stebime, o dvasia, tas branduolys, kurį ne kiekvienas gali pasiekti. Žmogaus esmė - tai jo vidus. Nors žmogus gyventų ramiausiai, jo dvasia niekada nebus rami. Ji visada ko nors ieškos, ko nors sieks. Tačiau tai, kas vyksta anapus kevalo, retai kada pajėgia išsiveržti į paviršių. Todėl ir lieka mums žmogaus esmė nepažįstama ir nesuprasta. Aišku, ne mes esame kalti dėl to, kad nesuprantame kito žmogaus pasaulio, kuris yra paslėptas nuo mūsų akių.
O ten, anapus kevalo, yra nuogas žmogus. Jeigu mes jį pamatytume visame jo nuogume, mes jo tikrai išsigąstume. Juk ten pilna žemų aistrų, nerealių, juokingų fantazijų ir dar daug ko. Ten žmogus ne veidmainis. O prasiskverbęs pro kevalą mūsų vidaus pasaulis visada įgyja veidmainiškumo. Pavyzdžiui, aš neapkenčiu finansų skyriaus vedėjo, tačiau su juo susitikęs, visada veidmainiauju, šypsausi ir nė iš tolo nepasakau to, ką galvoju tuo metu, ką jam jaučiu ir panašiai. Įdomu, kas būtų tada, jeigu žmonės susikalbėtų ne žodžiais, o galėtų skaityti kiekvieno mintis. Tikriausiai tai būtų pasaulio galas. Juk tos mūsų nuogos mintys ne vienam nepatiktų.
Tad štai kas yra žmogaus vidus be kevalo. Ir gerai, kad niekas negali savo noru įsibrauti į tą kito žmogaus „užkevalę".
Štai vartau šiandien Salomėjos Nėries kūrybą ir stebiu jos biografijos nuotrupas, išsiveržusias į jos eilėraščius iš užkevalės. Tai tik nuotrupos, tai tik pavieniai išsiveržimai. O kas dėjosi jos viduje? Kas liko žodžiais nepasakyta, niekieno nesužinota? Mes ja gėrimės kaip poete, o, pamatę visą jos „užkevalės" pasaulį, tikriausiai piktintumės ja kaip žmogumi. Šiandien, kada jos jau nėra tarp gyvųjų, mes jos užkulisių gyvenimo nuotrupas su godumu studijuojame. Smalsumas. Noras sužinoti, koks gi tas žymių žmonių „užkevalės" pasaulis. O tenai tikriausiai nieko genialesnio nei mūsų „užkevalėje" nėra - panašūs meilės, neapykantos jausmai, neįgyvendinamos fantazijos, jokiu būdu viešumoje netoleruotinos mintys. Ir kas svarbiausia, tokie jausmai ir mintys, kurie visiškai nesiderina su mūsų šiandieninėmis gyvenimo nustatytomis normomis.
Galėčiau dar daug, oi daug rašyti apie žmogaus „užkevalę", tačiau gal neverta. Vis tiek ji mums liks individualus pasaulis, ir jokia draugystė, jokia meilė neįstengs jos visos atidengti kitam asmeniui.

1957 m.

Rugpjūčio 8 d., ketvirtadienis

Ir vėl teisme.
Vėl 30 dienų kankinančios katorgos. Atseit atlieku visuomenei naudingą darbą saugodamas socialistinį teisingumą, kovodamas su nusikalstamumu.
Teismas kovoja su nusikalstamumu.
Juokinga.
Valstybinė prievartos institucija taikydama prievartos formas mažai ką gali padaryti. Ji tik izoliuoja nusikaltėlius ir gąsdina bei perspėja likusius būti gudresnius.
Teismas nepajėgs sumažinti nusikalstamumo. Jis yra per daug sustingusi institucija, veikianti tik prievartos idėja. Teismas tik gromuluoja jam pakištą kąsnį, panaudoja prievartą prieš nusižengėlį ir tuo viskas užsibaigia.
Yra viena teismo veiklos kryptis - profilaktika. Bet kadangi jis yra be galo užimtas prievartos naudojimu, nepriverstiniam darbui nebelieka nei laiko, nei vietos šios institucijos dienotvarkėje.
Teismo veiksmai netaiso visuomenės, jie jai sukelia pasipiktinimą, pasišlykštėjimą. Teismas, kaip valdančiųjų prievartos aparatas, negali savo veiksmais patikti valdomiesiems. Negali ir nepatiks.
Gali kilti mintis, kad, girdi, nėra valdančiųjų teismo, nes teismą sudaro iš tos pačios visuomenės rinkti asmenys.
Tas tai taip. Pačios visuomenės rinkti asmenys. Bet ar jie laisvai pačios visuomenės išrinkti. To tvirtinti negalima. Jie jau iš anksto numatyti diktatūros. O ji numato tik ją palaikančius. Tokiu būdu teismas negali būti pačios visuomenės institucija. Pagaliau juk teismas vadovaujasi ne savo nuomone, o diktatūros išleistais įstatymais. Nuo jų nenukrypsi. Todėl teismas, kad ir tariamai pačios liaudies organizacija, yra ne kas kita, kaip valdančiosios klasės prievartos institucija valdomiesiems.
Valdantiesiems teismo nėra. Prieš tai jis turėtų patekti į valdomųjų kategoriją.
Ar ne juokinga, kaip kartais niekšas valdantysis sukamas nuo teismo ir visokiais būdais vengiama jį nubausti.
Vadinasi, teismas neturi auklėjamosios reikšmės, jis neapsaugo visuomenės nuo naujų nusikaltimų. Tą vaidmenį turėtų atlikti kita institucija, kovojanti su nusikaltimais pačiuose nusikaltimų židiniuose. O tai yra milicija. Bet ją sudaro patys didžiausi nusikaltėliai, neturintys jokios moralės.
Užteks.

II dalis

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt