VITO VALATKOS RAŠYTINIS PALIKIMAS

KRAŠTOTYROS UŽRAŠAI. Sąsiuvinis Nr. 1. Užrašyta 1954-1956 metais
(M. A.- 40. Telšių kraštotyros muziejus). I dalis

TURGŪS

Parengta pagal pokalbį su Valatkiene Barbora, Juozo, gimusia 1895 m., gyvenusia Telšių rajono Keturakių kaime. Užrašyta Keturakiuose 1954 08 16

  • Caro laikais (1896-1910) Juozas Ivinskis gyveno nuomuodamas iš dvarininko Gorskio 16 dešimtinių Šašaičių kaime.
  • Pardavimui augino linus ir žąsis. Į turgų važiuodavo daugiausia Plingėn ir mažiau į Telšius. Priauginamus gyvulius iš namų nupirkdavo keliaujantys "parkupčiai", kartais net pusvelčiui išviliodami iš žmogaus prekes.
  • Važiuodami į turgų nedideliais kiekiais veždavo iš namų kiaušinių, sviesto, sūrių, tačiau. Už šias prekes gautos pajamos sudarydavo mažą bendrų pajamų dalį ir būdavo išleidžiamos įsigyjant degtukus ir druską. Priaugintus ar reikalingus parduoti arklius veždavo į jomarkus, kurie vykdavo Plungėje, Žarėnuose ir Varniuose.
  • I Varniuose vykstančius jomarkus dažniausiai veždavo prieš Najus metus ir Šv. Juozapą, t. y. žiemą. Į jomarkus kartais parduoti veždavo ir melžiamas karves. Daugiausia į turgus ir jomarkus važinėdavo tik rudenį ir žiemą, nes tuo metu būdavo galima gauti didžiausių pajamų iš tais metais išauginto derliaus. Pavasarį ir vasarą važinėdavo retai, tiktai tais atvejais, kai krisdavo gyvulys ir jo vieton būtinai reikėdavo nupirkti kitą.
  • Vokiečių okupacijos metais (1915-1917) Ivinskis gyveno Užlieknių km., 3 km nuo Plungės, ir todėl pagrindinė rinka jam buvo Plungės turgūs. Tačiau tais metais prekyba buvo beveik visiškai sustojusi, nes vokiečiai viską nuo valstiečių atėmė, o jeigu ką valstiečiai dar ir turėjo, tai niekas šito nepirko. Okupacijos metais prekyba vyko tik maisto produktais, kuriuos pirko Plungės miesto gyventojai. Paklausą turėjo paukščiai, kiaušiniai, sviestas, sūriai ir kt.
  • Į turgų pirmaisiais okupacijos metais nevažiuodavo, nes mieste vokiečiai nuolat grobstė arklius ir vežimus. Vokiečiai nieko sau nepirko, o tik prievarta grobdavo iš gyventojų. Todėl parduodamus produktus į turgų nešdavo pėščiomis. Pasiimdavo moteris porą žąsų ir aplinkiniais takais, kad nesutiktų vokiečio, nešdavo į Plungę ir ten, saugodamasi vokiečio, parduodavo žąsį - už vieną mokėdavo po 12 markių. Pinigus panaudodavo įsigydama būtiniausių maisto produktų (druskos, arbatos, degtukų) ir vaistų.
  • Paskutiniais okupacijos metais į turgų vykdavo ir važiuoti, nes vokiečiai arklių nebegrobstė. Tačiau į kitus miestus važiuoti negalėdavo, nes buvo įvesti "Kreizai", iš kurių išvažiuoti buvo draudžiama. Tai kontroliuodavo pagal įvestas adresų lenteles, kurias rišdavo prie vežimo.
  • Caro ir vėlyvesniais laikais kelionėms į turgų pasirengdavo iš vakaro: suremontuodavo ratus, į juos pridėdavo pašaro arkliams, sudėdavo prekes. Išvažiuodavo anksti, dar tamsoje, nes keliai buvo blogi ir reikėdavo dažnai sustoti, kad arkliai pailsėtų. Rudenį būdavo ir tokių atsitikimų, kai vežimas iklimpdavo į purvyną viduryje vieškelio. Tada jau reikėdavo prašyti aplinkinių gyventojų pagalbą -kad padėtų iškelti ratus ir arklius.
  • Į tolimesnius punktus, pvz. į Vilnių, išvažiuodavo iš vakaro.
  • Į turgų ar jomarką važiuodavo mažiausiai 2-3 žmonės. Taip buvo saugomasi nuo vagių. Jeigu veždavo parduoti karvę, tai vienas iš keleivių būdavo "pavarėnčius" t. y. karvės varytojas. Keleiviai apsirengdavo visada gerais rūbais, tačiau ne pačiais geriausiais. Vyras kelionėn būtinai veždavosi burnosu vadinamą burką, o moteris kuską arba raištį, kad galėtų apsisaugoti nuo kokios nors oro darganos (lietaus, pūgos, ir kt.).
  • Atskiro kito apsirengimo neturėjo. Rengdavosi priklausomai nuo oro. Vasarą - lengvai, rudenį - vatiniu ar švarku, o žiemą - kailiniais arba vadinamąja "futra". Kojas apsiaudavo batais, o ypatingų speigų metu ant batų užsidėdavo veilokus. Tie, kurie jų neturėjo, išvažiuodami po kojomis pasidėdavo karštą plytą, kad nešaltų kojos.
  • Caro laikais išvažiuodami užkandžių nedėdavo, nes krautuvėse visko buvo galima įsigyti pigiai - taip galėjo užkąsti. Kaizerinės vokiečių okupacijos metais visada įsidėdavo "praventą" - užkandžius kelionėje.
  • Pirkėjai daugiausia būdavo žydai. Jie pirko arklius, linus, paukščius. Daugiausia pajamų Ivinskis turėdavo iš linų. Juos dažniausiai ir į turgų veždavo. Atvažiavus į turgų ir sustojus rinkoje, valstietį tuojau apstodavo kupčiai, imdavo klausinėti, ką jis turi parduoti. Pasišėręs arklius, valstietis atidengdavo savo prekes. Pradėdavo lygtis. Dažniausiai valstietis už savo prekę prašydavo daugiau - kad būtų ką nusilygti. Pirkėjas savo ruožtu pasiūlydavo palyginti mažą sumą. Nusilygdavo maždaug ant pusės valstiečio pirminės paprašytos sumos, o kartais ir dar mažiau. Būdavo ir tokių žmonių, kurie kainos nenuleisdavo. Bet tai buvo išimtiniai turtuoliai, kuriems nebuvo būtino reikalo tame turguje parduoti savo prekę. Toks buvo Šašaičiuose turtuolis Pakalniškis, kuris vieną kartą nuvežęs į turgų parduoti jautį paprašė už jį 50 rublių ir 50 kapeikų. Per dieną išsėdėjo ant vežimo, tačiau nenusileido nė 50 kapeikų. Vakare parvažiavo atgal su jaučiu ir jį sau papjovė.
  • Smulkieji valstiečiai, prispirti įvairių mokesčių ar trūkumų, būdavo verčiami būtinai parduoti savo prekes - nežiūrint kokia kaina bebūtų.
  • Jomarkuose ir turguose, parduodant kitam valstiečiui gyvulį, susiderėdavo magaryčias - pusiau arba vienai kuria nors šaliai, atsižvelgiant, kiek kokia šalis nusilygo.
  • Magaryčios sudarydavo puslitrinė degtinės su užkanda - atsivežtu iš namų dešros galu ir duonos abroku arba ten pat, mieste, nupirkta menke ir kundeliu arba pora beigelių. Magaryčios dažniausiai išgerdavo ten pat, rinkoje, ant prekę pardavusio žmogaus vežimo, o kai kada ir karčiamoje. Vėliau būdavo geriamos ir restorane. Prie magaryčių išgėrimo visada susidarydavo kompanija. Kompaniją sudarydavo pardavėjas su savo keleiviais, pirkėjas su savaisiais ir kaimynai ar pažystami, padėję susiderėti.
  • Pirkėjai žydai magaryčių niekada nesusiderėdavo. Tik Smetonos laikais, kai kada žydas, jeigu jam pasisekdavo pigiai nupirkti, pastatydavo magaryčias. Tačiau žydas negerdavo. Jo šalį atstodavo darbininkai, kurie iškraudavo jo nupirktas prekes.
  • Burtas: Jeigu pardavėjas kytras (gudrus - red. p.) ir nesutinka prekės parduoti pigiau, tai buvo manoma, kad nupirkta prekė nesiseks.
  • Plungėje caro laikais buvo labai daug karčiamų. Turgininkai į karčiamas eidavo jau išpardavinėję prekes. Visi atvykusieji neidavo - vienas visada pasilikdavo saugoti vežimo. Tačiau būdavo atsitikimų, kai nueidavo ir visi, bet prieš tai savo vežimą pastatydavo kurio nors pažįstamo miesto gyventojo kieme "jėpkyje". Į karčiamą eidavo kai kada išgerti magaryčių, o daugiausia susitikę ilgai nesimatę giminės, kaimynai, toliau gyvenantys pažįstami.
  • Išpardavinėję savo prekes valstiečiai eidavo per krautuves ir bagamarus, t. y. budelninkus. Bagamarninkų-budelninkų privažinėdavo daugiausia į jomarkus ir muges. Turgaus dienomis jų būdavo mažiau. Bagamarai dažniausiai prekiaudavo ražančiais, saldainiais, beigeliais, bandelėmis, medauninkais. Be bagamarų, į jomarkus atvažiuodavo daug įvairių amatininkų. Jie turgavietėje prekiaudavo nuo vežimų ir šiaip atskirai ant rinkos grindinio išsidėstę savo prekes. Amatininkai savo prekes išsidėstydavo ant grindinio dėžėse. Batsiuviai dažniausiai išsikeldavo dvi kartis, prie kurių pririšdavo horizontaliai trečią ir ją apsverdavo batais.
  • Nuo tokio amatininko nupirkta avalynė būdavo vadinama pirkta ne krome, o nuo karties. Daugiausia į jomarkus savo dirbinius atveždavo amatininkai batsiuviai, kepurninkai, skietadirbiai, klumpdirbiai ir kiti.
  • Kaizerinės okupacijos metais nebuvo nei bagamarų, nei amatininkų, nebuvo ir karčiamų.
  • Ivinskis dažniausiai, išpardavinėjęs prekes, važiuodavo į “kveterą” (laikinai apsistoti pas pažįstamą žmogų). Plungėje kveteruodavosi pas žydę Joselienę. Už kveterą t. y. už kiemą ir pastogę, savininkui atveždavo iš namų produktų: morkų, obuolių ir kt. Kveteroje pasidėdavo savo daiktus, sunkiuosius drabužius ir eidavo į krautuvę nusipirkti reikalingų prekę. Parėję prekiautojai užkandžiaudavo - valgydavo savo atsivežtus užkandžius arba nupirktą maistą. Kveteros savininkė Joselienė duodavo užkandžiautojams arbatos.
  • Namiškiams būtinai reikėdavo parvežti lauktuvių. Lauktuves dažniausiai pirkdavo krome (parduotuvėje), o jei užmiršdavo, tai vienas kuris nors žmogus, dažniausiai moteris, bėgdavo pas bagamarus ir ten nupirkdavo.
  • Lauktuvėms vaikams dažniausiai pirkdavo kokią nors bandelę, meduolį, vaizduojantį kokį paukštį ar gyvulį, arba molinį švilpuką. Namus saugoti palikusiam suaugusiam žmogui parveždavo ką nors vertingesnio - skarelę ar panašiai.
  • Jomarkuose būdavo visada pilna visokių apmančikų (apgavikų - red. p.), kurie kvailesnius valstiečius apgaudinėdavo visokiausiais būdais. Jomarkuose būdavo pilna ir kišenvagių bei vežimkrausčių, kurie žioplesnius valstiečius dažnai apvogdavo.
  • Grįžti į namus rimtieji valstiečiai (tie, kurie nebūdavo girtuokliai), išsirengdavo pavakariais, apie 5 val., ir į namus parvažiuodavo apybrėkšmiu, o žiemą jau tamsoje. Išgeriantieji į namus grįždavo žymiai vėliau.
  • Grįžtant daugiausiai bėdų pridarydavo plėšikai, kurie kokiose daubose pastodavo kelią iš turgaus grįžtantiems žmonėms ir pareikalaudavo atiduoti pinigus. Jeigu valstietis geruoju neatiduodavo, tai plėšikai, grasindami revolveriu, patys padarydavo valstiečio kišenėse kratą ir pinigus pasiimdavo. Todėl valstiečiai, prieš išvažiuodami iš turgaus, pinigus įkišdavo kur nors toliau, kad kartais, jeigu susitiktų su plėšiku, šis pinigų nerastų.
  • Grįžtant iš Žarėnų jomarkų, žmones dažnai apiplėšdavo Laumės lankoje, esančioje 4 km. nuo Žarėnų.
  • Ivinskį kelis kartus buvo užpuolę plėšikai. Kartą, nuvežus į Mažeikius dvaro grūdus, grįžtant taip pat buvo užpuolę. Ivinskis pinigų neveždavosi, tai plėšikai jam nieko nedarydavo. Plėšikus visada jis susitikdavo Plinkšių miškuose.
  • Kontančiuose gyvenanti Ivinskaitė caro laikais viena pati buvo nuvažiavusi į Kretingoje vykstantį jomarką parduoti arklio. Pardavusi jį, pinigus mergina paslėpė prie krūtinės, o sulankstytą burnosą pasidėjo šalia savęs, ant pasostės (sėdynės). Bevažiuojant per kažkokio dvaro laukus iš rugių išpuolė du plėšikai ir už apynasrių nutvėrė arklius, norėdami sulaikyti vežimą. Tuo tarpu Ivinskaitė, atsigręžė į tuščią burnosą, pūpsantį ant pasostės, ir šakia: "Kelkis, kelkis, plėšikai, šauk!" Plėšikai, matyt pagalvoję, kad burnosas ne vienas, o juo yra apsivilkęs vyras, kuris turi šaunamąjį ginklą, pabėgo atgal į rugius. Moteris stipriau arkliams sudrožė su botagu ir nuvažiavo.
  • Kitas pasakojimas, kaip žmogus pabėgo nuo plėšiko:
  • Važiuoja žmogus iš turgaus ir vežasi pinigus. Bevažiuojant prieš mišką iš kažkokio keliuko atsirado vyras. Sulaikė arklius ir prašo žmogaus, kad šis jį galiuką pavėžintų. Ką darysi… Žmogelis mato, kad pakeleivis yra plėšikas, tikriausia net ginklą turi - nebeišsisuksi jau. Priėmė jį ant pasostės šalia savęs ir važiuoja. lėšikas teiraujasi, ką pardavęs, po kiek pinigų gavęs ir panašiai. Tuo tarpu žmogelis virpa ir galvoja, kaip plėšiku nusikratyti. Čia pat jau ir miškas. Važiuoja žmogus palengva į kalną. Užvažiuodamas ant kalno viršaus pasuka į kelio pakraštį, arčiau griovio. Tik pasiekė kalvos viršūnę, žmogelis viena ranka ėmė ir nustūmė plėšiką iš vežimo į griovį, o antra sutempė stipriai arklius ir pasileido zovada į pakalnę. Plėšikas iškrito, o žmogus nesidairydamas dumia į pakalnę kiek tik arkliai įkabina. Bevažiuodamas žmogelis dar išgirdo, kaip plėšikas paleido du šūvius į jį, tačiau nepataikė. Taip valstietis ir nusikratė plėšiku.
  • Pasakotoja 1920 m. buvo susitikusi plėšiką Reškauskį. Sutiko jį eidama pėščia į Plungę. Reškauskis buvo valdžios ieškomas ir jo nuotraukos buvo išklijuotos ant stulpų. Plėšikas, ėmė šio to klausinėti Valatkienės. Ši iš karto jį pažinusi ir iš baimės ėmusi drebėti. Reškauskis ją paklausęs: "Ar pažįsti mane?". Ši atsakiusi, kad ne. "Tai ko tu taip drebi?" - paklausęs jis. "Šalta" - atsakiusi. "Žinau koks tau šaltis”, - pasakęs Reškauskis, - gerai, kad manęs nepažįsti. Ir toliau nepažink". - Pasakęs ir nuėjęs keliuku į šoną.
  • Maždaug tuo pačiu metu Reškauskis apiplėšė iš turgaus sugrįžusį valstietį. Tai įvyko šitaip:
  • Tėvas su motina išvažiavo į Plungės turgų. Namuose pasiliko maži vaikai. Po pietų atėjo pas juos Reškauskis. Pradėjo vaikus klausinėt,i kur tėvai, ką jie išvežę, kur ir kas laiko pinigus. Vaikai ir papasakoję, kad pinigus laikanti motina, susikišusi į ant kojos užmautą kojinę. Kai parvažiavo tėvai, prisistatė plėšikas, pasakė, kad sustojęs pas juos nakvynei. Tėvai nei šio, nei to. Tuo tarpu plėšikas juokauja, kalba. Kai vaikai išėjo parvaryti gyvulių, plėšikas puolė prie moters, nuavė kojinę ir pasiėmė pinigus ir išėjo.

Juozo Degučio, Simono, gimusio 1865 metais, gyvenusio Telšių rajono Keturakių kaime, pasakojimas. Užrašyta Keturakiuose 1954 08 16

  • Gyventi savarankiškai, išsinuomavęs ant lažo 16 dašimtinų žemės iš Gorskio, pradėjau 1896 metais
  • Sutartas dvarui lažas buvo toks:
    • 1. 10 dienų važiuotų pakinkytų į savo padargus dviem arkliais po 2 žmones.
    • 2. 10 vyro su dalgiu dienų.
    • 3. 10 dienų su grėbliu.
    • 4. 1 svaras džiovintų baravykų.
    • 5. 2 gaidžiai.
    • 6. 3 žąsys.
    • 7. 60 kiaušinių.
    • 8. 2 svarai suverptų linų nušukų.
    • 9. 30 tolkų (posmų) plonai suverptų lininių siūlų
    • 10. 1 margį rugių nupjauti, sustatyti, suvežti į daržinę.
    • 11. Suvežti, suskaldyti ir sukrauti dvaro kieme į stirtą4 (aktainius) medžių.
    • 12. 2 kelionės iki 100 km atstumo.
    • 13. 40 rb. pinigais.
  • Pradėjau gyventi neturėdamas beveik jokio turto. Pirmiausia gyvenimo pradžiai, pėsčias nuėjęs į kokią jomarkę, nusipirkau už 15 rb. žilmilžę karvę.
  • Tų pačių metų pavasarį, susitaręs su žmona ir pažįstamu Momkumi, per Šv. Stanislovą nuėjau į jomarką pirkti arklio. Pirmiausia apžiūrėjau visus jomarke buvusius arklius, pasiteiravau kainos, paskui pradėjau žiūrinėti, kurį arklį pagal savo kišenę pirkti. Jomarke buvo arklys kaštanas, kuris man patiko. Nelabai brangiai už jį užsiprašė - 80 rb. Pasitaręs su žmona ir Mamkum, nutariau mėginti kaštanį nupirkti. Išsyk pasiūliau 70 rb. Žmogus penkrublę nuleido. Aš daugiau pinigų neturėjau, todėl ryrinaus - kol žmogus nuleido iki 70 rb. Tada sudaužėm viens kitam rankas ir sutarėm, kad aš nuperku už 70 rb. arklį ir pastatau magaryčias. Magaryčias atnešiau prie pardavėjo vežimo. Magaryčias sudarė pusbonkė degtinės ir pora beigelių (barankų). Išgėrėme atsistoję prie vežimo keturiese: aš, arklio pardavėjas, mano žmona ir Mamkus. Taip pradėjau gyventi. Šašaičiuose Gorskio žemę išvaldžiau iki pat vokiečių keizerinės okupacijos. Per kelis metus prasigyvenau ir paskui pats jau savo prekes pardavinėdavau turguje. Vidutiniškai linų kasmet rudenį parduodavau po 4-5 centnerius. Nuveždavau juos parduoti į Plungę. Linus daugiausia nupirkdavo parkupčius Apkis. Jis sumokėdavo už centnerį po 8 rb. Sėmenų parduodavau 4-5 pūrus kasmet. Veždavau į Plungę arba į Telšius. Gaudavau po 3-4 rb. už pūrą. Kartais parduodavau ir karvę - Plungės arba Telšių turguje žydams. Gaudavau po 15 rb.
  • Rugių parduodavau po 10 pūrų - kaip kokiais metais. Kitų grūdų neparduodavau. Avižas sušerdavau savo gyvuliams. Miežius sunaudodavau putrai, o kviečių iš viso tais laikais nesėjau. Bulvių irgi sėdavau nedaug ir niekada jų neparduodavau.
  • Anksti pavasarį žmona išperindavo ančiukų ir žąsiukų, kuriuos rudenį veždavau parduoti į Plungę parkupčiams. 1914 m. turėjau užauginęs 40 ančiukų. Dar prieš karą už antį mokėjo 1 rb, o už žąsį - 3 rb. Prasidėjus karui paukščių ugulnias (visų išsyk) niekas nebepirko ir už antį žydai besiūlė tik 20 kapeikų. Už tiek ančių nepardaviau ir 1914 m. beveik visas antis patys suvalgėme.
  • Maisto produktų tais metais niekada nevežiau į turgų, nes juos suvartodavome eidami į lažą.
  • Po kaimus važinėjo parkupčiai žydeliai, kurie supirkinėdavo karves ir veršiukus, skirtus skerdimui.
  • Į Plumgę ir Telšius su prekėmis važiuodavau paprastomis turgaus dienomis; nebent kartais kokią jomarko dieną, norėdamas parduoti kokį gyvulį važiuodavau į Plungę.
  • Caro laikais rinkos mokestis Plungėje nuo vieno arklio vežimo buvo imamos 5 kapeikos, porinio - 10 kapeikos. Telšiuose nuo vienkinkės - 10, nuo porinės - 20 kapeikos. Telšiuose mokestis buvo imamas didesnis todėl, kad turgavietėje kasė šulinį, tam reikėjo lėšų, todėl ir pakėlė rinkliavą.
  • Kai caru vainikavosi Aleksandras, tai mokesčio už rinką niekas nebeėmė.
  • Į turgų su prekėmis važiuodavau tik rudenį ir žiemą, o į jomarkus pasicėkavinti (pasidomėti - red. p.) nuvažiuodavau ir šiaip vasarą ar pavasarį, tačiau nieko neveždavau parduoti. Daugiausia į jomarkus ant cėkavastės važiuodavau ar nueidavau į Žarėnus, nes šis miestelis buvo arčiausiai.
  • Važdamas prekes į turgų, kelionei pasiruošdavau iš vakaro. Patepdavau ratus, įdėdavau ilgas gardis, jei važiuodavau su linais, tai sukraudavau juos, o jei su paukščiais, tai uždėdavau ant viršaus mažas gardikes ir tuo padarydavau vežime paukščiams gurbą. Iš vakaro įdėdavau ir pašaro arkliams. Ryte atsikeldavau dar tamsoje, apie 5-6 val. Sugaudęs suleisdavau į gurbą paukščius ir pasikinkęs arklius išvažiuodavau. Daugiausia važiuodavau su žmona, o kai kada ir vienas. Dažniausiai užsivilkdavau geresnes kelnes, kailinukus, užsivilkdavau burnosą, o ant galvos ant kepurės užsidėdavau bašliką (kapišoną - red. p.) - taip apsisaugodavau nuo dargan. Kojas apsiaudavau dvejom vilnonėm kojinėm ir įsispirdavau į klumpius. Su klumpiais baisesnę dieną ir į bažnyčią eidavome. Žmona irgi apsirengdavo geresniais drabužiais. Žiemą užsidėdavo "futrą", ant galvos visada siausdavosi raištį arba kuską. Kojas apsiaudavo batais, nes jais nereikėdavo po purvyną braidyti, ji tik vežime prasėdėdavo ir į krautuvę užbėgdavo.
  • Jeigu veždavau linus, tai ant jų viršaus visada uždėdavau drobulę arba gūnią, kad nenusišienuotų ar lietui užėjus nesušlaptų.
  • Jau išvažiuojant į turgų už gero puskilometrio užpuldavo kupčiai, klausinėdami, ką turiu parduoti ir siūlydami savo kainas. Aš visada su kelyje sutiktais kupčiais nesilygdavau ir važiuodavau į turgų, nes minėti sutiktieji norėdavo tik apstatyti žmogų ir nupirkti pigiau, negu turguje už prekes moka.
  • Užsiprašydavau truputį daugiau, pvz. prašydavau 10 rb. Žydas siūlydavo 5. Paskui jis keldavo, aš nuleisdavau ir parduodavau už 7-8 rb.
  • Magaryčias perdavus kokį nors gyvulį, gerdavau tik su lietuviu. Žydai magaryčių nesiūlė ir degtinės negėrė.

Burtai, susiję su prekyba turguose

  • Jeigu nori tikrai parduoti arklį, tai išvesdamas arklį į turgų iš tvarto pervesk skersai kiaulės geldą. Tada arklį gerai parduosi - pirkėjas nepamatys arklio blogybių.
  • · Jeigu nori, kad nupirktas turguje paršelis gerai sektųsi, tai išsiimdamas iš teronkio nupirktą paršelį, pasiimk kartu iš teronkio dugne esanč· io kraiko, kurį reikia įdėti į savo teronkį ar maišelį ir, namuose paleidus į tvartą paršelį, iškratyti parsivežtą kraiką.
  • · Jei zuikis, važiuojant į turgų perbėgo per kelią, tai šioje kelionėje turėsi nelaimę - gali ką nors pamesti arba tave gali apvogti.
  • · Jeigu važiuodamas į turgų pirma sutiksi moterį, tai pigiai savo prekes parduosi.
  • · Jeigu važiuojant į turgų kelią perbėgs voverė, tai džiaukis - viskas seksis puikiausiai, bus laiminga kelionė.

Karčiamos

  • Caro laikais pakeliui buvo daug karčiamų, pvz. Važiuojant iš Tryškių iki Telšių buvo 5 karčiamos. Iš Šašaičių važiuojant į Plungę buvo dvi karčiamos: Tetervinėje (Orskio) ir Kapsudžiuose. Važiuojant į Telšius buvo irgi dvi - viena Rubežaičiuose, o antra - Šašaičiuose, vadinamoji Šašatinė karčiama. Šašatinė karčiama priklausė kaip ir Tetervinės dvarininkui Gorskiui iš Keturakių. Šašatinėje šinkorius buvo žydas Eršus (Iršas). Šašaičių karčiama liaudies daugiausia buvo vadinama "Erša jaujeliu". Iršas buvo sukčius ir vagių globėjas. Kada "jaujelių" t. y. karčiamą, nugriovė, tai rado išmūrytus didelius sklepus su arklamėšliais. Tuose sklepuose Eršus padėdavo vagims slėpti pavogtus arklius. Pas Iršą jaujelyje galėjaigerti ne vien už pinigus, bet ir už įvairius daiktus. Jis viską imdavo ir už viską duodavo degtinės.
  • Apie Iršo karčiamą žinomi tokie priežodžiai:
  • 1. Vesas vegadas, kaip Erša jaujelie (visi patogumai, kaip Iršo jaujely).
  • 2. Ar ne iš Šašatinės parbėgi? (Klausiama menkai apsirengusio žmogaus).
  • Išvažiavę iš turgaus, keleiviai stengdavosi važiuoti kartu su kaimynais taip, kad susidarytų dvi ar trys padvados. Bevažiuojant privažiuodavo karčiamą. Vienas kuris vyras ir pasakydavo kitiems važiuojantiems "Sosedėli, šalt, užeinam pasėšildytė". Kaimynas pritaria, pasuka prie karčiamos kieme esančio arkliams pririšti bumo ir sueina visi į karčiamą - vyrai ir moterys. Karčiamoje jie užsisako kiekvienas po trikapeikę mierką degtinės - kad sušiltų. Jeigu turtingesni keleiviai, tai užsisako po penkiakapeikinę mierką, o jei visai neturtingi, tai gaudavo mierkelę ir už dvi kapeikas. Mierkos būdavo padaromos iš rago ir pagal kapeikas nustatyto dydžio.
  • Išgėrę po mierką pamėgindavo antrą, o kartais ir trečią. Paskui sukildavo ir važiuodavo toliau. Pavažiavus keletą kilometrų - kita karčiama.
  • – Tėvā, mač- iau turi dar dvė kapeikes, einam pasišildyti. – Ir vėl visi sustoja, o kartais motina pasako:
  • – Tėvali, uženam, tēp noru šnapšės.
  • Suėję į kitą karčiamą vėl gerdavo trikapeikes mierkas, vis pakartodami, o kartais net visus turgaus pinigus pragerdami.
  • Išeina tokie į kiemą, ir žiūri - ant vežimo ko nors trūksta. Ar gūnia bus nunešta, ar dekis kojoms suvynioti, ar kas nors kitas. Nėra, tai nėra. Nusikeikei ir važiuoji toliau, keikdamas karčiamą.
  • Kai atsirado monopoliai, uždarė karčiamas.
  • Valstiečiai, nuvažiavę į turgų ir viską išpardavinėję, eidavo į krautuves. Kartais ten pasukdavo ir tada, kai baigdavosi turgus, o jie nebeturėdavo vilties parduoti savo prekes. Krautuvininkas už prekę užsiprašydavo visada mažiausiai dvigubai. Valstietis su krautuvininku lygdavosi, o nesusilygęs eidavo jau pro duris. Tada pardavėjas vėl nuleisdavo kelias kapeikas ir liepdavo palaukti pirkėjui, duodamas suprasti, kad ir dar jis nusileis.
  • Jomarkuose būdavo pilna visokių apgaudinėtojų, kurie stengdavosi iš silpnesnių valstiečių išvilioti pinigus
  • Caro laikais apgaudinėtojai daugiausia būdavo apsivilkę kailiniais. Jie siūlydavo išversti tam tikrą skaičių akių, už kurį jie mokėtų net po 20 rb.
  • Tačiau retai kas tą akių skaičių išversdavo, ir už neišverstą akių skaičių sumokėdavo pagal susitarimą nuo sumos 10 kapeikų ar pusrublį. Kita rūšis apgaudinėtojų buvo kartožninkai (lošėjai kortomis - red. p.), kurie duodavo valstiečiui iš trijų kartų atspėti raudoną kortą. Neįspėjęs valstietis sumokėdavo.
  • Apgaudinėtojai vaikščiodavo slapstydamiesi nuo žandarų, nes šie drausdavo jiems apgaudinėti žmones.
  • Dažniausiai apgaudinėtojas kur nors ant vežimo pasostės pradėdavo savo laimę rodyti ir vis žvalgydavosi, ar nesimato kur nors žandaras.
  • Jomarkų dienomis būdavo pilna visokių vagių. Labiausiai žmonės bijodavo kišenvagių. Kišenvagiai grupuodavosi daugiausia prie bagamarų, krautuvėse - ten, kur būdavo didesnis žmonių susispaudimas, pvz. žmonių praėjimo takuose. Žarėnuose per žolių šventės jomarką buvo nutverta moteris iš ontaučių bepjaunantį kišenę su pinigais. Pas ją buvo rastos nupjautos dvi kišenės su pinigais.
  • Važiuodamas į turgų užkandžių caro laikais nesiveždavau. Krautuvėse buvo visko ir pigiai. Už 5 kapeikas du žmonės galėjo prisivalgyti iki soties. Pasiimdavau iš krautuvės dvi silkes, pyrago svarą ir tai suvalgęs būdavau sotus.
  • Kveteros nei Plungėje, nei Telšiuose neturėjau. Užvalgydavau visada ant vežimo. Palikti vežimą vieną nebijojau. Nebuvo tokio atsitikimo, kad būtų ką nors nuo vežimo pavogę. Iš miesto į namus išvažiuodavau skystant turgui, apie 4-5 val. Parvažiuodavau į namus 8-9 val. Namiškiams lauktuvių parveždavau pyrago - bulką (bandelę) ir silkių. Vaikų neturėjau, todėl jiems lauktuvių nepirkdavau.
  • Parvažiavęs į namus iš turgaus kartu su visa šeimyna suvalgydavau lauktuves, t. y. pyragą ir silkes. 

Užrašė Vitas Valatka

Kraštotyros užrašų II dalis
Kraštotyros užrašų III dalis

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt