KRAIČIO SKRYNIOS IR KRAITIS 

Vitas Valatka

Kraičio skrynia. 1869 m. Autorius nežininomas. Atvežta į muziejų 1934 m. iš nevardauskaitės, gyvenususios Drobūkščių kaime. ŽZM GEK 485, nr. 11565 Skrynia, priklausiusi Žilienei iš Skroblės kaimo, Rietavo apylinkės. Meistras nežinomas. ŽAM 11711, NgNr11564

Senovėje skrynios buvo perkamos. Skrynias dirbo tik tie, kurie jas mokėjo dirbti. Buvo tokių amatininkų, kurie iš skrynių dirbimo pragyvendavo. Jie dirbdavo pagal užsakymą arba veždavo į jomarkus. Skrynias ūkininkai pirkdavo per muges sausio mėnesį. Daug skrynių atveždavo į Plungės muges. Iš kur jas suveždavo, pasakyti negaliu, nežinau. Jomarkuose būdavo įvairaus dydžio skrynių - didesnių ir mažesnių, dažytų ir išgražintų su kvietkomis (gėlėmis - red. p.). Būdavo ir baltų, nedažytų skrynių. Tos - pigesnės. Kas turėdavo didesnį kraitį, tas ir skrynią didesnę pirkdavo. Skrynios daugiausia buvo dažytos rudai ir mėlynai. Spalva kokios nors reikšmės neturėjo. Pirko tokią, kam kokia patikdavo. Ant skrynių šonų ir viršaus daugiausia būdavo nupaišytos kvietkos. Tarp kvietkų būdavo nupaišoma pora balandžių. Balandžiai reiškė jaunųjų meilę arba linksmą gyvenimą.

Buvo ūkininkų, kurie savo dukterims patys padirbdavo skrynias. Mano mamai skrynią buvo padirbęs jos tėvas Sodys, gyvenęs kažkur apie Salantus. Ji ištekėjo už Ivinskio apie 1890-uosius metus.
Kiti turtingieji ūkininkai skryniadirbius kviesdavo pas save į namus. Tie patys skryniadirbiai padirbdavo ir kitus kraičio daiktus: lovas, stalus, krėslus.

Nuračių kaime ženijosi (tuokėsim - red. p.) Blaudžius su Derkintaite iš Kapsudžių kaimo. Tėvai, kaip yra pasakojęs mano tėvas, Derbintaitei davė į kraitį septynias skrynias ir septynias karves. Jos vestuvės buvo maždaug apie 1880-uosius metus (ji už mano tėvą buvo kiek senesnė).Kraičio skrynia. XIX a. Naudota gelžyčių kaime, varnių apylinkėje. Meistras nežinomas. ŽAM 493, NgNr11563

Jeigu namuose būdavo dvi suaugančios dukterys, tai kraitį dirbdavo abiems. Na, o jeigu antra duktė būdavo tik priauganti, turėdavo tik apie 12 metų, tai jai kraičio skrynios dar nedirbdavo - dirbindavo tik toms, kurios turėjo apie 20 metų.
Skryniadirbius į namus kviesdavosi tik tada, kada jaunoji dar nebūdavo nė su kuo suderėta. O jeigu būdavo suderėta, tai tada kraitį dirbinti būdavo vėlu - tekdavo skrynias bei kitus daiktus pirkti jomarke.

Kiek skrynių turėdavo būti kraityje? Skaičius būdavo nevienodas. Viena skrynia būtinai turėjo būti. Nors ir paprasta samdinė mergelė, bet skrynelę privalėdavo turėti. Turtingosios turėdavo po kelias skrynias. Į vieną visada pridėdavo audeklų ritinių. Daugiausia ritiniai būdavo lininės drobės, šiek tiek ritinių būdavo ir iš pakulinės drobės. Kiekviena jaunoji savo kraityje būtinai privalėdavo turėti vieną vilnonį garnitorių savo vyrui. (Be to, kraityje kiekviena moteris į naujai sukurtą šeimą atsinešdavo kalvaratą - ratelį vilnoms verpti -, stakles.)
Kitose skryniose būdavo sudedami jaunosios rūbai: sijonai, švarkai, futros, skarelės, marškiniai ir kt. Turtingosios turėdavo atskirus kuparėlius, skirtus skarelėms sudėti.
Jaunajai būdavo privalu kraityje turėti vieną padirbintą lovą su pilnu paklojimu: kelias pamainas paklodžių, antvalkčių pagalvėms ir patalams, divoną (lovatiesę), patalus ir kelias pagalves. Lovos apdarą sudėdavo į atskirą srkynią.
Neturtinga mergelė dažniausiai turėdavo tik vieną skrynią. Ji lovos aprengimą (baltinius)surišdavo į ryšį.

Suderėjimo metu būdavo surašoma jaunosios dalies sutartis, kurioje nurodydavo visą daliai duodamą turtą. Jeigu nuotaka metų laikotarpyje nuo šliūbo (vestuvių) dienos mirdavo, tai vyras visą jaunosios dalį turėdavo grąžinti tėvams. Jeigu mirdama nuotaka palikdavo jau gimusį vaiką, tai jaunosios tėvams dalies nebegrąžindavo - ji likdavo jos vaikui.

Jeigu jaunasis pareidavo į jaunosios ūkį ir metų laikotarpyje jaunoji mirdavo, tai jaunasis iš ūkio turėdavo išeiti, išsinešdamas ir savo atsineštinę dalį. Mirusiosios dukters vyro į pamiliją (giminę - red. p.) nepriimdavo. Jeigu likdavo vaikas, tai jo tėvas jau turėdavo teisę pasilikti ūkyje ir vaiką dažniausiai saugodavo kaip akį (kad tik jis nenumirtų), nes jei mirtų, jis vėl būtų pašalintas iš buvusios žmonos giminės.

Jeigu jaunoji išeidavo į vyro ūkį, tai ji kraitį išsiveždavo, o jei likdavo ūkyje ir jaunasis parvažiuodavo pas ją gyventi, tai kraitis likdavo nevežtas.
Seniau, suderint, labiausiai žiūrėdavo, koks yra kraitis. Vėliau labiau pradėjo skaičiuoti pinigus. Nesvarbu, ar jaunoji turi didelį kraitį, svarbu, kad daug pinigų duotų.

Mergina, be kraičio, kurį išsiveždavo į vyro ūkį, privalėdavo turėti ir daug rankšluosčių, numegztų pirštinių, kurias ji padovanodavo suotams ir kraitvežiams. Kraitvežiai visada būdavo iš jaunosios pusės.
Kraitvežių skaičių jaunajam nurodydavo nuotakos tėvas, nustatydamas, kiek padvadų (vežimų) turi atvažiuoti paimti kraičio. Prie kiekvienos padvados būdavo po vieną kraitvežį. Jaunasis į kraitvežius kviesdavosi savo geruosius kaimynus. Nors kraitvežiai kartu su jaunuoju ir atvažiuodavo į veselę (vestuves - red. p.), bet jie joje nedalyvaudavo, prie stalo ne sedėdavo. Kaip veselninkai jie elgdavosi tik persikėlę pas jaunąjį - kraitvežiai ten prie stalo užimdavo svečių vietą.
Jaunoji kraitvežius, kada jie sudėdavo kraitį į vežimus, per petį aprišdavo rankšluosčiais. Be to, jaunoji dovanodavo po vienerias pirštines uošviui ir švogeriams (vyro broliams).

Prisimenu: kai mes su seserimi paaugome (1924 m.) tėvas pakvietė į namus meistrą Karoną, kuris mums abiems sudirbo (padirbo) kraitį: po spintą drabužiams, lovą. Skrynių nebedirbo. Jas gavome senas iš motinos, kiekviena po vieną.

Papasakojo Barbora Valatkienė-Ivinskaitė, gim. 1895 m., jaunystėje gyvenusi Šašaičių, Varnaičių ir kt. kaimuose, o nuo 1915 m. iki vedybų (1926 m.) Užlieknio km. Plungės parapijoje. Gyveno Keturakių km. Žlibinų apyl. Plungės raj.

Užrašė Valatka Vitas, Prano 1963 m. vasario 13 d.

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt