IŠKILŪS TELŠIŲ KRAŠTO ŽMONĖS

TEKLIJA KRYŽEVIČIŪTĖ TELŠIŲ LITERATŪRINIAME GYVENIME

Irena Ramanauskienė

  • Teklė KryževičiūtėTeklijos Kryževičiūtės šeima gyveno Pašvitinio miestelyje [Pakruojo rj.], vėliau Sedoje, o penkerių metukų būsimoji kūrėja jau bėginėjo Masčio ežero pakrantėmis. Telšiuose augo, stebėjo supantį pasaulį, brendo, mokėsi, čia iš krūtinės ėmė veržtis poetinės mintys. Suvokimą apie savo veržimąsi į poeziją pasakoja: "Vaikystėje nedeklamavau eilėraščių, nesidžiaugiau jų skambumu, didingumu/.../ Jau perkopus vaikystės slenkstį, vieną pavakarį, prisimenu, stovėjau ant Masčio ežero kranto ir staiga širdyje suskambėjo ketureilis: Pilkos ežero bangos 
    Plakasi, nerimsta, 
    O krūtinėj mano
    Ilgesėlis gimsta.
  • Nustebau pati Kas tai? Kažkas panašaus į eilėraščio pradžią? Bet kas tas eilėraštis ? Iš kur sužinoti ?". Nuo šio momento pasipylė virtinė klausimų, o žybtelėjusi poezijos liepsnelė vis stiprėjo.Dabar ji rašė, skaitė, vėl rašė.Karo ir pokario metais sunku buvo gauti knygų, ypač literatūros teorijos.Išgirdo, kad daug knygų turi tada dar kunigas Petras Maželis. įsidrąsino, aplankė ir gavo. Skaitė, nusirašė tai, kas jai atrodė reikalinga ir kūrė, kūrė ... .Rašė daug, kartais net mėnesienoje, nes Tėvas neleido deginti lempos. Trūko žibalo. Rašyti ragino kažkoks vidinis balsas, o artimieji tik pasišaipydavo, bet ir tai neužgesino troškimo išlieti jausmus popieriuje. Ji visa širdimi jautė, kad literatūra daro žmogų geresniu, šviesesniu, nuoširdesniu, todėl "mažyčiais, nedrąsiais žingsneliais artėjau į poezijos šalį". O kelias į ją nebuvo lengvas. Teklija skaitė poezijos rinkinius, įvairių tautų literatūros istorijas, periodiką, viską, kas pakliuvo jos nuomone reikalinga ir įdomaus. Nepajuto, kad savo eilėse ėmė liesti platesnes temas, o tai pačiai iškėlė mintį apie eilėraščių spausdinimą.
  • Tebevyko antrasis pasaulinis karas, daug buvo kalbama ir rašoma apie karius,todėl ir ji parašė eilėraštį "Aš sugrįšiu", skirtą kariui. šį eilėraštį 1945 m. vasario gale su baime ir viltimi pasiuntė "Tarybų Žemaitijos" redakcijai, o kovo 5-tos dienos laikraštyje jau buvo atspausdintas, kas jaunajai kūrėjai suteikė daug džiaugsmo, pasitikėjimo ir noro rašyti. Dabar ir namiškiai mažiau priekaištavo.šį momentą poetė taip apibūdina: "Trečią dieną po išsiuntimo pas mane ateina mergaitės pranešdamos, kad į redakciją kviečia ateiti redaktorius Antanas Bajoriūnas.Galima suprasti mano susijaudinimą ir nerimą: ką pasakys? Gal posmeliai visai netikę? Kitą dieną ne be baimės širdyje įžengiu į redakciją. Už stalo sėdi pagyvenęs žmogus: gero, lėto būdo.Ir mano baimė tuoj išnyko. - Na ką, mėgini rašinėti? - klausia, žiūrėdamas į mane. 
    Aš linkteliu galvą. 
    - Gerai, - kalba jis toliau, -o kaip jūs manote, ar Lietuva dabar laisva ar ne?
    Nesuprasdama, kodėl jis to klausia, atsakau:
    - Laisva.
    Tik dabar man aišku, kad rankraštyje, tikriausiai, buvau parašiusi apie laisvę būsimuoju laiku, kas neatitiko politinei padėčiai, o vėliau dar paklausė, ar viena rašau. Atsakiau, kad rašau viena, o parašytus parodau poetui Pranui Geniui. Redaktorius man pasiūlė bendradarbiauti su rašytoju Butkų Juze, kuris apie mane žino ir yra pasiruošęs man padėti (...). Išskyrus Praną Genį, nė su vienu rašytoju nebuvau asmeniškai pažįstama, todėl, paskatinta redaktoriaus, pagaliau stoviu prie rašytojo Butkų Juzės kambario durų. (Jo butas tada buvo Respublikos gatvėje, virš dabartinio žemaitės liaudies teatro, viršutiniame aukšte). Stoviu ir atrodo, kad širdis krūtinėje visai nutilo. Pasibeldžiu. Pasigirsta pro nosį einantis "prašau". Aš viduje. Rašytojas spaudžia mano dešinę, sveikina, prašo sėstis. Ar tai jis, rodos toks tolimas ir nepasiekiamas poezijos šalies dainius, o toks paprastas, nuoširdus, draugiškas. Tiesa, jį ne kartą buvau mačiusi iš tolo, tik dabar pirmą kartą <...> tenka susitikti su tuo, kas man tars galutinį žodį. Jis man daug kalbėjo apie kūrybos paskirtį, esmę, aiškino literatūros teorijos klausimus, sakė, kad būtinai rašyčiau.<...> Tik ką nors, pritaikintą šioms dienoms, užakcentavo Jis.<...> Išaušo I945 m. kovo 5-oji diena, atnešusi man netikėtą džiaugsmą. Tą dieną "Tarybų Žemaitijoje" buvo išspausdintas mano pirmasis eilėraštukas "Aš sugrįšiu". Ką aš jaučiau tą momentą<...> nežinau, tik prisimenu, kad širdį užliejo didelė džiaugsmo banga. Skaičiau ir netikėjau, kad tai mano. žiūrėjau lyg visai į svetimą dalyką. Praėjus džiaugsmo antplūdžiui, nutariau: dabar su plunksna niekada nesiskirsiu. Ji mane visur ir visada lydės". Čia pat savo atsiminimuose Teklija rašo: "Norisi grįžti į praeitį ir atskleidus daug savo gyvenimo puslapių, dar kartą perskaityti pirmąjį savo eilėraštuką".
    Aš sugrįšiu, sengalvėle, Tu ilgiesi ir dūmoji,
    Su linksma karių daina. Kad vėl grįžčiau prie tavęs...
    Tėviškė iš vargo kėlės- Būk rami, močiut senoji,
    Darbo liaudis vėl laisva. Aš sugrįšiu laisvę švęst.
    Daug baltgalvių laukia mūsų- Aš sugrįšiu, sengalvėle,
    Ne viena, mamyte, Tu... Su linksma karių daina.
    Mušdamas tą piktą prūsą, Tėviškė iš vargo kėlės-
    Laisvę šaliai aš nešu Darbo liaudis vėl laisva".
    Dabar iš laiko tolumos matau, kad šiame eilėraštyje yra netikslių rimų, pasikartojančių žodžių, bet tada jis man buvo brangus ir geras, kaip motinai pirmasis kūdikis". Pirmasis bandymas pasisekė ir įkvėpė. Teklija rašė, skaitė, ieškojo, siuntinėjo į respublikinius leidinius, dalyvavo srities ir respublikos jaunųjų rašytojų pasitarimuose, pakliuvo į jaunųjų poetų grupę, kuriai vadovavo poetai V. Valsiūnienė, o jai mirus- E.Mieželaitis. Iš jų globos poetė pajuto nepaprastą gerumą, dėmesį ir norą padėti.Minėtų poetų dėka jos eilėraščius spausdino daugelio respublikinių laikraščių ir žurnalų puslapiai, o pačiai Teklijai nemažai teko pabuvoti rašytojų minėjimuose ir literatūriniuose vakaruose Vilniuje.
  • Kovo mėnesį Teklija buvo pakviesta dalyvauti lietuvių literatūros ir meno dekadoje Maskvoje. Kartu važiavo tada jaunieji poetai - Just.Marcinkevičius, Alg.Baltakis, P.Širvys, artimai susipažino su su rašytoja I.Simonaityte. Teklija populiarėjo dėl paprasto ir nuoširdaus poetinio žodžio, kurio nenustelbė pastangos žengti su laiko nuotaika bei reikalavimais. Jos jėgų ir įkvėpimo šaltinis - žemė, gimtieji laukai, jų gamta. žemė nėra visada nebyli, ji ir rūpestinga visų globėja, laukams neša žiedus, padangei - dainą vyturių, o kartais ji kaip vaikas trokšta švelnių rankų, jautrios širdies ir didelės, nuostabiai šviesios meilės. Iš eilėraščių veržiasi nuolatinis laukimas, viltis, tikėjimas ir troškimas gėrio bei grožio. Jautri poetės širdis negali pamatyti, aplinkinio gyvenimo, tačiau ji jo stengiasi neliesti, o gal nesuranda tinkamų žodžių. Dar gyvai poetei esant ,teko vartyti jos asmeninį archyvą, dalis jo atėjo į muziejų. Iš neskelbtų eilių matyti, kad gamtos apdainavimą, veržimąsi į grožį bei gėrį neretai pakeičia susirūpinimas gimtine, kurios vargai sugretinami su Kryžiaus kelio kančiomis. Labiausiai poetę jaudina ir verčia priešintis tai, kad gimtinės žmonės turi tarnauti svetimiems. Jau I955 metais parašytame eilėraštyje "Atsakymas šunkelių keleiviams" ji sušunka:
    Nekelsiu rankų aš į stabą-
    Kitaip širdies plakt nepriversiu.
    Nors vesite per ugnį, ledą,
    Tėvų tikėjime ištversiu.
    Šie žodžiai atsako į nuolat kylantį klausimą,kodėl poetė palyginti mažai buvo vertinama. Tiesa, ją globojo žinomi rašytojai, I977 m. priimta į Klaipėdos zonos jaunųjų rašytojų sekciją, o nuo I990 m. iki mirties - Žemaitijos rašytojų bendrijos narė. Atkreipkim dėmesį- tik I990 metais. Sovietinei valdžiai Ji nepataikavo. Ją gerbė ir mylėjo visi panašaus likimo menininkai,pažįstami,bendradarbiai, tik ne tuometinė valdžia. Prie didesnio pripažinimo neprisidėjo eilėraščiai, kuriuos neretai spausdino "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika", tačiau ir juose nėra liūdesio, nevilties ar nusiskundimo. čia tik tylūs gyvenimo prasmės apmąstymai, laimės, laisvės troškimas ir tvirtas tikėjimas ateitimi:
    Suskeldėjęs esi laukų Rūpintojėli senas,
    Nuo metų, vėtrų, sielvartų, vargų sunkių,
    Bet saugai mus visus, globoji gimtą žemę
    Su neišblėstančiu visų širdy TIKIU
    "Lietuvos rūpintojėlis"
  • Populiarūs buvo žemaičių kalba /tarme/ parašyti eilėraščiai, dalis jų virtę dainomis. Juose daugiau nerūpestingumo, liaudiško jumoro, retesnių žemaitiškų žodžių. 
  • Visoje savo kūryboje Teklija neieško įmantrybių, eilėraščių įvaizdžiai liaudiški ir paprasti, poetinė kalba lengvai suprantama, nuoširdi, artima liaudies kūrybai. Eilėraščiai labai dainingi. Tai įrodo ir kompozitorių dėmesys, nes apie 2O-čiai T.Kryževičiūtės eilėraščių žodžių yra sukurtos melodijos ir išleistos dvi plokštelės. Populiari , ypač Žemaitijoje, daina "žemaitėšks pasirokavėms" [muz.J.Gaižausko ] Ji skamba ir koncertuose, ir vestuvėse, ir susitikimuose, skambėdavo "Masčio" fabriko cechuose poilsio valandėlėmis bei kituose susibūrimuose.
  • Teklija nebuvo stiprios sveikatos, bet turėjo labai jautrią, kupiną gėrio, troškimo tiesos ir meilės visur ir visiems, sielą, o tai padėjo išlikti savimi, išlikti tvirtai prieš KGB ir tuometinius reikalavimus.
  • Įsijungusi į literatūrinį gyvenimą, Teklija sugebėjo išlikti Telšių literatų siela, daug duoti kitiems ir mažai imti sau. Ji bendravo su šviesios atminties poetais P.Geniu, Telšių literatų būrelio įkūrėju pokario metais rašytoju Butkų Juze ir buvo viena pirmųjų būrelio narė, vėliau artimai bendravo ir paliko daug šiltų prisiminimų apie rajono laikraščio redaktorių, Telšių literatų būrelio vadovą, literatūrinio puslapio "žemaičių lyra" rajoniniame laikraštyje redaktorių, rašytoją, tik per anksti mus palikusį šviesios atminties Algirdą Kazragį. Po Jo mirties pati imasi redaguoti rajoninio laikraščio literatūrinį puslapį "žemaičių lyra",vadovauja Telšių literatams.
  • Pilna Jos buvo ir "Masčio" fabrike, vėliau susivienijime, kuriame pradėjo dirbti I949 metais. čia Teklija greit įsijungė į meno saviveiklą. Turėjo nuosavas kankles ir mėgo jomis skambinti, o čia kaip tik kūrėsi kanklių ansamblis, įsijungė ir ansamblyje grojo, kol leido jėgos. Dabar kolektyve Ji buvo ir ansamblio dalyvė, ir literatūros žinovė,be to, rašo pati ir nuoširdžiai padeda kitiems, redaguoja fabriko laikraštėlį "Mastiečių žodis" kuria scenarijus minėjimams, įvairiems poilsio vakarams, sukuria linksmų jumoristinių posmų,tuo pačiu Ji didžiausia rajoninio laikraščio pagalbininkė,jaunųjų literatų globėja. Viską apžvelgus, nejučia peršasi mintis, kad Telšių literatų veikla ir jų puslapis silpnėjo kartu su Teklijos sveikata, nes straipsnyje "Daug už ką esame dėkingi", skirtame poetės 6O-mečiui ir patalpintame I987 metų sausio 29 dienos "Mastiečių žodyje" Alvydas Ivoncius sako: "...Kurį laiką Teklija vadovavo rajono literatų būreliui "žemaičių lyra".Gaila, kad šis būrelis išnyko, tačiau jo tradicijas perėmė I986 metų pavasarį įkurtas rajono literatų klubas "Šatrija".
  • Fabrike Teklė Kryževičiūtė dirbo iki I978 metų, o tai rodo ir Jos sveikatos silpnėjimą, nors retkarčiais aplankydama vis pas Ją dar matydavau jaunuosius kūrėjus,kurių ne vieną turime ir dabar.Jau minėtame straipsnyje sakoma: "Sunku net įsivaizduoti, koks milžiniškas darbas, atliktas Teklijos, ugdant rajono literatus[...].Jau keletas dešimtmečių į Ją kreipiasi mokytojai, moksleiviai prašo įvertinti jų kūrybą. Ir visada išgirsta jautrų, nuoširdų žodį". Gaila, bet gyva Teklija savo knygutės nesulaukė, tačiau,kaip matome, ir pamiršta nebuvo. Esame dėkingi kitai mūsų dainorėlei (beje,Teklijos mokinei) Elenai Borusevičiūtei-šidlauskienei, kuri spėjo dar su pačia poete paruošti eilėraščių rinkinėlį "Prieš namų ugnį" spaudai. Rinkinėlį turime, tikėkime, kad tai žino ir Ji, ir džiaugiasi kartu su mumis, nes apie tai gyva būdama svajojo. 
  • Užbaigti norėčiau Jos poezijos rinkinio leidėjo, Žemaitijos rašytojų bendrijos pirmininko Juozo Marcinkaus žodžiais: "Gerbiamas skaitytojau, norėtųsi tikėti, jog perskaitęs šį poezijos rinkinį, pajusi jo autorės dvasinę,kultūrinę, etninę mąstyseną, jos meninio žodžio meistriškumą, tam tikra prasme - net etnografinę lyrikos išraišką, sugebėjimą jausti mūsų tautos, lietuviškosios gamtos ir kalbos grožį, taipogi - meilę žmogui, Dievui, Visatai..."
© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt