VITO VALATKOS RAŠYTINIS PALIKIMAS 

SRAIGIŲ KIAUTELIAI

  • Kasinėjome Mandžiorų kapinyną. Tiriamąjame perkasos plote, nuskutus kastuvais ariamąjį tamsokos žemės sluoksnį pasirodė nejudintas ledynų tirpimo metu suneštas žvyras. Tame žvyre išryškėjo kapų duobių kontūrai. Duobės buvo užpildytos šiek tiek tamsesne negu žvyras žeme. Joje pasitaikydavo lengvos juosvos žemės lopinėlių, o tuose lopinėliuose radome sraigių kiautelių. Vienas mano darbininkas nusistebėjo, kaip tos sraigės su kiauteliais galėjo taip giliai įlįsti į žemę.

  • - Nelindo jos. Žmonės, kurie laidojo numirėlį į kapą jas įdėjo, - paaiškinau jam, o pats sukau galvą, kodėl žmonės, užkasdami kapo duobę, dėjo sraigių kiautelius, kokią jie reikšmę galėjo turėti. Prisiminiau, kad ne pirmą kartą randami tokie kiauteliai. Dr. R. Kulikauskienė ataskaitinėje konferencijoje pasakodama apie Laivių kapinyno tyrinėjimus, minėjo, kad radusi duobių užpildo žemėje sraigių kiautelių. Tuomet ji tik paminėjo tą faktą, bet jokių išvadų nepateikė.

  • Mintyse įsivaizdavau duobės užkasimo momentą.

  • Vieni kastuvais verčia žemes, o kiti ar kitos į duobę, kurioje karsto jau nebesimato, meta kiautelius, o gal ir sraiges. Ką tai gali reikšti? Kokia viso to prasmė?

  • Vėl prisimenu kiautelių radimo aplinkybes. Juk jie visi rasti ne žvyre, kuriuo užpilama duobė, o jame esančiuose tamsios lengvos žemės lopinėliuose. Kodėl tuose lopinėliuose? Ir kas tie lopinėliai? Kas čia buvo įmesta, kad supuvęs paliko tamsių puvėsių lopinėlį ?

  • Nagi, velėna. Šaknys ir žolė. Iš jų susidarė ta tamsioji žemė. Taip, iš jų. O juk sraigių kiauteliai buvo velėnoje arba žolėje, kuri buvo įmesta duobėn. Tikriausiai taip ir yra. Kapinyno žolėje veisėsi nemažai sraigių, žuvusiųjų kiauteliai nukrisdavo ant žemės tarp žolių. Nukasę velėną tų sraigių duobkasiai neišrinko. Jos liko velėnos gabaluose. Duobkasiai nežinodami, o gal visai nekreipdami į tai dėmesio, kartu su velėna į duobę sumetė ir tuos kiautelius ar gyvas sraiges.

  • Štai ir visa paslaptis. Išeina taip, kad senovėje nebuvo specialaus papročio mesti į kapo duobę sraigių kiautelių.

  • Bet tie Mandžiorų kapinyno sraigių kiauteliai, man dar daug metų nedavė ramybės. Man parūpo sužinoti, ar visur sraigės gyvena, o jei ne visur, tai kokiomis ekologinėmis sąlygomis. Kada tik išvykdavau į gamtą: mišką, pamiškę, dirvą, pievą, ganyklą - visur ieškodavau sraigių.

  • Šiandieninėse kapinėse, kur kapai nuravimi, o tarp kapų žolė nušienaujama, sraigių beveik nėra. Nėra jų tamsiuose miškuose, šlapiose pievose. Labiausiai jos veisiasi ten, kur sausa, auga reta, nešienaujama žolė, neužpučia vėjai, daug saulės šilumos, o rytais būna didelė rasa. Tai nešienaujamos miško aikštelės, iš visų pusių užstotos nuo vėjo.

  • Matyt ir Mandžiorų bei kiti tų laikų kapinynai buvo įrengti panašiose miško aikštelėse. Aplinkos grožis, tyla ir saulėkaita turėjo užtikrinti mirusiesiems ramų poilsį. Ir niekas nei ganomais gyvuliais, nei šienpjovių dalgiais ramaus poilsio netrikdė.

Palanga, 1976 m. rugpjūčio 16d.

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt