SILVESTRAS VALIŪNAS IR TELŠIAI

Elena Šidlauskienė

  • Silvestras Valiūnas - XIX a. pradžios poetas, sukūręs populiarią dainą apie Birutę - “Ant krašto marės, Palangos miestelėj…” Tais žodžiais prasidedančius posmus dešimtmečiais dainavo visa Lietuva. Retas kas žinojo dainos autorių, o jei ir žinojo, tai manė, kad jis ­ bemaž tos vienos “Birutės” - vieno kūrinio autorius. Kiti Valiūno kūriniai - satyros “Pareiškimas”, “Plungės - Telšių kontubernija”, filosofinės elegijos, eiliuoti laiškai Dionizui Poškai ir jo svainiui Vincentui Sasnauskiui, lietuviškasis satyrų apie palestrą - savotišką teisės mokyklą ciklas - mus pasiekė žymiai vėliau skirtingų kalbų (poetas rašė lietuvių ir lenkų kalbomis) ir tarmių nuorašais.
  • Silvestras Valiūnas gimė 1789 m. liepos 11 d. netoli Raseinių. Jo tėvas - laisvasis žmogus, dirbęs svetimą žemę. Valiūnas baigė Raseinių pavieto mokyklos keturias klases. Tvirtinama, kad buvo įstojęs į Varnių dvasinę seminariją, į Vilniaus universiteto fizikos fakultetą. Valiūnas baigė Vyriausiąją Vilniaus kunigų seminariją, įsteigtą prie Vilniaus universiteto. Jam buvo suteiktas teologijos magistro laipsnis, bet kunigu jis nebuvo įšventintas. Kartu su akademinio jaunimo gretomis Valiūnas stojo į Napoleono armiją. Kai Napoleono armija buvo sutriuškinta prie Berezinos, amnestuotieji grįžo į gimtąsias vietas. Valiūnas sugrįžo į Žemaitiją, kur pasinėrė į linksmą, nerūpestingą ir net triukšmingą gyvenimą. Išdrįsęs atsižadėti dvasininko duonos, jis greitai pasijuto svetimas ir dvaruose. Ji įskaudino privilegijuotųjų panieka žemesniesiems sluoksniams. Buvę pasakojama, kad Valiūnas beviltiškai įsimylėjo stambaus dvarininko dukterį, todėl poeto širdis palinko į vienatvę ir melancholiją. Valiūnas apsigyveno Aušbikavyje - nuošaliame kaime pas savo mokslo draugo brolį, kur, skursdamas, skaitė knygas ir kūrė. 1831 m. Lietuvoje prasidėjus sukilimui, Valiūnas paskirtas karininku į pėstininkų dalinį. Manoma, kad poetas žuvo nuo užkliudyto ginklo kulkos ir kukliai buvęs palaidotas Aušbikavo kaimo kapinaitėse, kurios dabar suartų laukų viduryje yra apaugusios šimtamečiais medžiais.
  • Grįžęs iš nesėkmingų Napoleono armijos žygių Valiūnas Žemaitijoje, kur tik pasirodydavęs, buvęs laukiamas svečias. Dėl savo mokytumo, linksmumo ir įgimto sąmojingumo buvęs draugijų pažiba, siela ir paguoda. Po Žemaitiją klajojo tūkstančiai jo anekdotų. Štai tada, 1817 m., pasak paties poeto, po smagaus Bakcho ženklu gimė jo stambi satyrinė poema “Plungės - Telšių kontubernija”. Šis kūrinys liudija, kad poetas bendravo su to meto šviesesniais Žemaitijos žmonėmis, dalyvavo jų pramogose, o gal net ir puotose. Poeto talentas, išsilavinimas ir biografija darė jį neeiline figūra Žemaitijos dvaruose ir gaubė romantinės paslapties šydu.
  • Satyrinę poemą “Plungės - Telšių kontubernija” Valiūnas pasirašė gana įmantrios konstrukcijos slapyvardžiu: “Rašiau Šaipokuose kontubernijos eros: antraisiais (1817) metais bravorodykio (rugpjūčio) mėnesio 12 dieną. Žemiausias brolis ir tarnas Visaregis Pastabulis, tikrasis draugijos narys”. 
  • Poemos tekstą sudaro:
    1.Plungės kontubernijai;
    2. Garbingiausiajam Telšių - Plungės kontubernijos restauratoriui…
    raportas;
    3. Laiškas bičiuliui apie jūros maudynes Palangoje;
    4. Palinodija;
    5-7. Dedikacijos.
  • Pirmojoje satyros dalyje “Plungės kontubernijai” Valiūnas piešia Bakcho pristatinėjamus girtuoklių klubo narių portretus. Tai Telšių, Plungės, Skuodo teisėjai ir advokatai, kunigai ir vienuoliai. Pradeda “daugiausia šioje srityje nuopelnų turėjusiu Ambroziejumi Grauroku, tituluojamu Restauratoriumi”, t. y. restorano savininku. Didesnį uolumą parodžiusiems nariams satyroje suteikiami reikšmingi titulai. Finansų ministro titulo susilaukė gėrėjas, supylęs į butelius visą savo turtą. Religijos ministro - Jeremijo raudų atlikėjas. Taurininko - žiūrėjęs, kad visi lig dugno ištuštintų savo taures. Amžininkų liudijimu, tie šaržai patikę visuomenei ir “kuriam laikui sutrukdę draugijos veiklą”.
  • Iš tikrųjų Telšiuose 1816 m. įsikūrė savotiška šubravcų (t.y. “Nenaudėlių” - garsios draugijos) atskala “Palemono kontubernija”, parodijavo Raseinių masonų ložę “Palemonas” Masonų judėjimas rėmėsi tautų brolybės, lygybės ir laisvės idėjomis, kova prieš despotizmą ir religinį fanatizmą; Palemonas - legendinis Romos kunigaikštis, kurio palikuonys esą lietuviai. Šubravcai apskritai parodijavo masonus. “Palemono kontubernijai priklausė įžymiausi pavieto žmonės - dvasininkai, dvarininkai ir Telšių pavieto palestra (teisininkai). Amžininkų atsiminimuose “Palemono kontubernija” vaizduojama kaip girtuoklių draugija. Paskirtomis dienomis draugijos nariai rinkdavęsi bernardinų vienuolyne pas gvardijoną (vyresnįjį) Ambraziejų Grauroką arba kurioje nors karčemoje ir posėdžių metu išmaukdavę po 12 stiklinių punšo. Šubravcų laikraštis “Gatvės žinios” (lenkų kalba) jiems priskyrė nuopelnus apmulkinti stambiuosius bei smulkiuosius bajorus. Tiesa, tokie karčemų suėjimai anuomet buvo tam tikra visuomeninio bendravimo forma.
  • Pasak amžininkų, “Palemono kontubernijos” vadovas A. Graurokas ir dar keletas šviesesniųjų pavieto žmonių, susirūpinę dėl girtavimo žalos kraštui, pasikvietė garsėjantį poetą Valiūną, kad jis žemaitiškai parašytų satyrą, išjuokiančią girtuoklius. Valiūnas kvietimą priėmė - dedikacijoje jis save pavadino “eilių rašėju, viešinčiu šventojoje žemėje”. Poetas satyrą dedikavo “Plungės kontubernijai”, matyt, stambiam “Palemono kontubernijos” filialui. Taigi satyroje Valiūnas įamžino Ambroziejų Grauroką, to meto Telšių gyvenime vaidinusį orų vaidmenį. Poetas tapo jo karikatūrinį portretą santūriai, pabrėždamas orią išvaizdą: “Su tamsiai pilku rūbu, virve susijuosęs”.
  • Ar “Palemono kontubernijai” priklausė Telšių poetas A. Klementas (1756-1823), taurelės ir medžioklės gerbėjas, nežinia. Užtat Valiūnas satyroje įamžino jo sūnų Pilypą. (1794-1828): …tėvo viltis, o kaipgi apvilta. Nuo vystyklų įsirašė į girtuoklių bendriją. Toks šioj draugijoj ypač vertinamas, dar gana jaunas jau gavo aukštą rangą. kad nakvoja po stalu ir maukia prie stalo, tai paskirtas vyriausiuoju stalų viršininku.
  • Iš “Palemono kontubernijos” dignitorių (aukštą titulą turintis katalikų bažnyčios asmuo) satyroje didelio respekto (pagarbos) susilaukė Telšių pavieto maršalka Leopoldas Gorskis (1787-1825), priklausęs Žemaičių bajoriškosios aristokratijos viršūnei. Jis mėgęs atsidėti knygai, rėmęs krašto raštiją ir mokslą, sukaupęs gana didelę biblioteką, kurioje ­ rečiausi ir geriausi veikalai. Jo sūnus Albertas pirmas Telšių paviete 1848 m. panaikino baudžiavą. L. Gorskis domėjosi Valiūno satyromis. A. Graurokas atsiuntė jam laišką kartu su “Plungės - Telšių kontubernijos” tęsiniu primindamas” “Įsakysi Tamsta nukopijuoti ir teiksiesi man grąžinti”. Atsižvelgdamas į socialinę L. Gorskio padėtį, poetas “Jo Šviesybei” suteikia pirmojo tobulo kontubernijos lėbautojo vardą. Marijos Pečkauskaitės prosenelį (jo portretas kabojęs Kalnėnų bočelio salone greta prosenelės - jį pamilusios anglės, kuri “viską palikus iškeliavo su juo į tolimą, nežinomą šalį”) Valiūnas nutapė ir kaip “Palemono kontubernijos” veikėją: Tas, kuris jau iš pažiūros neramus, yra visų karingiausias riteris,tai karo ministras, kuris girtas vidurnakty šaudo iš pistoleto į priešą, miegantį tame pat kambary.
  • Tarsi iš F. Rable romano nužengęs Juozapas Svirtūnas, Telšių žemės ir eksdivizijos teismo prezidentas, apie kurį buvę pasakojama, kad jis vienassugebėdavęs sušveisti kalakutą: Jis teisingai laikomas pirmuoju po Heralio, didžiausią butelių ir ąsočių bateriją sunaikina. Šturmano ir admirolo titulai “Palemono kontubernijos” nariams atitekę už ištrauktus butelius iš Masčio sietuvos, už vėžiavimą po ledu: Šutvė girtuoklių gražiuoju metų laiku plaukiojo sau po Masčio ežerą. Tik šit netikėtai kilo audra, ir, baisiai išsigandę, sumetė butelius į vandenį. Tada didysis jūreivis rizikuodamas gyvybe, nėrė gelmėn ir išgelbėjo visus butelius. Piešdamas kontubernijos narių portretus, tiksliau, jų karikatūras, poetas, išlaiko iškilmingą, tariamai orią intonaciją, nepažemina savo herojų net ir natūralistiškiausiose situacijose.
  • Pradėjęs nuo kontubernijos vadovų, palyginti, orių portretų, nubrėžtų grakščia ironijos linija, Bakchas veda poetą gilyn į karčemos šurmulį. Girtuoklių kandūs, satyriški. Ironiją pakeičia tirštesnis parodijos dažas. Ir nežinia kur reikėjo daugiau drąsos poetui: familiarokai pasišaipyti iš šviesiausių Telšių pavieto protų - maršalkų, teisėjų, vienuolynų viršininkų, ar peržengti klasicistinius ”gero” poezijos tono kanonus. Satyrinėje poezijos kalboje Valiūnas ima vartoti girtuoklių aplinkos leksiką, karčemos anekdotus, kalambūrus, nešvankybes. Tai burleskinė poezija, išjuokianti ir pažeminanti visa, kas pakelta, paniekinanti visus autoritetus, heroiką paverčianti kasdienybe. Tam galėjo daryti įtaką ir Valiūno mokslo metai. Raseinių pavieto mokykla buvo išlaikoma garsių anuomet vienuolių pijorų, kurie buvo papiktinę imperatorienę Jakateriną II: jie užkrečią jaunimą nedora įtaka, priešinga dievui ir žalinga visai žmonių giminei”. Vilniaus Vyriausiosios seminarijos auklėtiniai buvo paveikti besiskverbiančios žozefinizmo dvasios, nukreiptos prieš viduramžiškos religijos formas, prieš fanatizmą. Jie skyrėsi nuo Vilniaus universiteto studentų tik sutana. Čia vyravo pasaulietiniai pokalbiai, dėmesys pasaulietiniams mokslams, o religingieji vengdavo tapti pajuokos objektu. Šios seminarijos auklėtinių negalima buvo nė lyginti su Žemaičių dvasinės seminarijos auklėtiniais. Universiteto ir net Vyriausiosios seminarijos dėstytojai žavėjosi Volteru, kaip tolerancijos ir liberalizmo skelbėju. 1812 m. iš seminarijos buvo išmestas būrelis narsuolių, naktimis išsprūsdavusių į miestą nuotykių ieškoti. Už ryšius su išmestaisiais nubaustas ir Valiūnas. “Plungės - Telšių kontubernijos” lenkų kalba rašytas tekstas sukurtas Valiūno. Kad būta ir lietuviško - galbūt trumpesnio - satyros varianto, liudija “Šlovė Bachuso” ir “Telšių miestas yr ant kalno”. Lėbaujančios Telšių palestros motyvas, siejąs “Plungės - Telšių kontuberniją”ir satyrą “Telšių miestas yr ant kalno”, paskatino V. Jurgutį Valiūnui priskirti iš J. Pabrėžos palikimo stambią satyrą “Eilos apie sprovą”. 
  • Tais pačiais 1817 m. pasirodė pirmoji Valiūno publikacija Vilniaus spaudoje - nedidelė satyra “Pareiškimas”. Kaip paaiškino prieraše pats poetas, “Pareškimą” rašyti jį įpareigojo “Palemono kontubernijos” nariai. Galimas daiktas, kad Valiūnas buvo gavęs įpareigojimą tik vienai satyrai. Gal pirma rašė “Pareiškimą”.Tik pasižiūrėję į “Palemono kontubernijos” narių veiklą, sukūrė didžiąją satyra, o gal buvę ir antraip - dabar sunku beišnarplioti… Silvestro Valiūno kūrybos ryšys su Telšiais analizuotas, daugiausiai remiantis literatūros mokslininkės Reginos Mikšytės darbais.
© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt