RENAVO PILIAKALNIS 

Laimutė Valatkienė

 
Renavo piliakalnis Renavo dvaro rūmai (dabar – Mažeikių muziejaus padalinys)

  • Mažeikių rajone, Renavo parapijoje, yra nemažai archeologinių paminklų - kapinynų ir piliakalnių. Tai Skėrių, Šilių, Pakvistės senkapiai, Renavo bei Vadagių piliakalniai. Paskutinius abu piliakalnius dar šio šimtmečio pradžioje, 1903 m. , žvalgė L. Krzywickis, pakartotinai jie buvo žvalgyti ir 1966 m.

  • 1972 m. liepos mėnesį Telšių kraštotyros muziejaus archeologas Vitas Valatka tyrinėjo Skėrių senkapį, kuriame aptiko palaidojimus, datuojamus 15-17 a. pab. laikotarpiu. Tuo pat metu V. Valatka atliko dar ir archeologinius žvalgomuosius tyrinėjimus Renavo piliakalnyje. Žemiau pateikiama šių tyrinėjimų aapžvalga ir išvados.

  • Renavo piliakalnis yra Renavo kaime, už 1,5 km nuo Renavo dvaro, Varduvos upės kairiajame krante. Iš Š, R ir P pusių jį juosia upės slėnis, laikantis piliakalnį tarsi kilpoje. Pastaraisiais metais, pastačius Renavo hidroelektrinę, pakilęs Varduvos upės vandens lygis siekia piliakalnio šlaitus, dalinai juos ardydamas. Nuo esamo vandens lygio piliakalnio aikštelė pakilusi 5,5 m trikampė, V gale (prie pylimo) 16 m pločio ir 13 m ilgio R-V kryptimi. Bendras jos plotas yra apie 200 kv. m. Pagal jos V kraštą eina 17 m ilgio, 20 m pločio pylimas, kurio aukštis nuo aikštelės pusės yra 1,5 m, o nuo išorinės pusės, kurioje pagal pylimą yra dar iškastas griovys, - 3,4 m. Šlaitai statūs, daugiau kaip 10 m aukščio.

  • Archeologinių žvalgymų metu piliakalnio pylime buvo ištirtas 24 kv. m plotas, aikštelės dalyje - trijose vietose, patyrinėtas 12 kv. m plotas.

  • Žvalgomųjų tyrinėjimų metu išaiškėjo, kad piliakalniui įrengti buvo pasirinktas Varduvos upės kilpoje esantis stačiakrantis, aukštokas, lygus kyšulys. Tiriant pylimą, jo apatinėje dalyje, ant senojo, nejudinto miškožemio atidengtas anglių ir degėsių sluoksnis, kurio storis siekė 15-40 cm. Paaiškėjo, kad čia esama ištisai kirviais iškirsto ir sudeginto miško. Išlikusiuose apanglėjusiuose fragmentuose aiškiai pastebimos kirvio kirstinės žymės. Medžių storis nuo plonesnių siekė iki 12-15 cm skersmens. Nustatyta, kad buvo iškirstos eglės, beržai, ievos, gluosniai ir ypač daug alksnių. Medžiai buvo kertami vasarą. Tai rodo išlikę ne visai sudegę lapai. Po išdegintų medžių anglimis kai kur buvo aptikta išlikusi suanglėjusi miško paklotė, kurioje pastebėta smulkių šakelių, pernykščių lapų kotelių, kirvarpų apgraužtų išvartų ir nubirusių žievių.

  • Ant sudegusio miško anglingojo sluoksnio buvo piltas piliakalnio pylimas, pradedant jį pilti nuo aikštelės krašto. Iš pradžių piltas molis su miškožemio ploteliais, o po to - grynas rusvas molis. Šito sluoksnio storis 30-40 cm, užpylimo plotis - iki 2,3 m. Pylimo šlaitas iš vidaus pusės buvo apgrįstas akmenų grindiniu, kuriame sudėti 9x6x4 - 11x17x17 cm ir panašaus dydžio akmenys. Jais buvo išgrįstas maždaug 20-30 cm aukščio, gana status, pylimo papėdės šlaitas. Pylimo aukštutiniojo žemių sluoksnio struktūrą sudaro gana vientiso molio sluoksniai, kuriuose, vietomis pastebėti degėsių ir miškožemio ploteliai. Manoma, kad jie pateko į molį iš V pusės kasant griovį , skirtą piliakalniui atskirti nuo aukštumos. Griovio gylis - 1 m.

  • Pylimas buvo supiltas iki 1,6 m aukščio ir paliktas, neįrengiant nei jo vidaus, nei išorės pusės šlaituose jokių kitų sutvirtinimų.

  • Tiriant piliakalnio aikštelę po storoku miškožemio sluoksniu nebuvo pastebėta jokio kultūrinio sluoksnio, jokių žmogaus gyvenimo pėdsakų. Žvalgymų duomenys rodo, kad piliakalnis nebuvo baigtas įrengti ir niekas jame negyveno ir ilgesnį laiką nesislėpė.

  • Iš pylimo papėdės šlaite surastų radinių, tarp akmenų buvo rasta vienintelė šukė - puodo viršaus pakraštėlio fragmentas, tarytum grublėtu paviršiumi. Sluoksnyje virš degėsių buvo rasta gyvulių ir paukščių kaulų.

  • Vilniaus Botanikos instituto radiokarboninėje laboratorijoje mokslininkas K. Šulija atlikos Renavo piliakalnio anglių tyrima. Nustatyta, kad ją galima datuoti 240 90 metais prieš m. erą.

Sigito Varno nuotraukos. Iliustracijos iš Žemaičių kultūros draugijos redakcijos fotoarchyvo

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2011.01.13