VITO VALATKOS RAŠYTINIS PALIKIMAS

"PRAEITIES LIŪDYTOJAS"

1950 12 9

Žingsnis po žingsnio ir mes išeiname iš miško. Pamišky saulė deginte degina. Nenorom nuklysta žvilgsnis į pakelėse besitęsiančius laukus, banguojančius lyg jūra vilnimis. Priešais tolumoje matosi didžiulė karvių banda ir greta jos, kitoje kelio pusėje, vidury dirvos vienišas nulaužto medžio stuobrys.
Žingsniuodami keliu pamatome kelio griovin nuleidusį kojas besėdintį senelį- bandos skerdžių.
Kraštotyrininką viskas domina, o ypač pakeliui sutikti senesni žmonės. Todėl nieko nelaukęs, užkalbinu:
- Laba diena. Ar nekaršta?
- Laba diena, laba diena. Karšta? Ne, dar karvutės ramiai ganosi.
- Tai kieno tos karvutės?
- Kaip, kieno? Mūsų. Kolektyvo „Liepsnos".
- Tai reiškia, kad mes atėjome į Telšių rajoną?
- Taip. Į Telšių rajoną, Keturakių apylinkę.
Apsidairau aplink - visur iki horizonto matosi vilniją kviečių ir kito vasarojaus laukai. Čia pat iš dirvos kyšo stuobrys.
- O sakyk, seneli, kodėl tą stuobrį čia vidury dirvos palikote?
- Jo sunaikinti negalima. Jis yra mūsų praeities liudytojas.
- Papasakokite apie to medžio praeitį, - prašau senelio ir nuleidžiu žemyn nuo griovio pakraščio kojas.
- Papasakoti... Graži istorijėlė. Ištisą knygą galima būtų prirašyti.
- Įdomu.
- Buvo čia kadaise baudžiavos laikais vienas greta kito du tokie klevai, o tarp jų - Šukštos dvaro rūmai, kaip stiklinė blizgantys. Žiaurus buvo ponas tasai Šukšta. Nebuvo nė vieno baudžiauninko, kuris nebūtų gavęs nuo jo mušti. O mušdavo, ar žinot, kur? Ogi prie šių dviejų klevų. Dar aš pats mačiau šiuose klevuose geležines į kamieną įsuktas grandis baudžiauninkams pririšti. Pririša, būdavo, baudžiauninką ir plaka, o ponas su svečiais žiūri pro langą ir juokiasi.
- Pilk, - sako,- dar pilk.
Ir prievaizdas dar pila, kol žmogus netenka sąmonės.
Baisi dalelė buvo baudžiauninko. Kur dingti, niekas nežinojo. Eik į dvarą ir vietoje duonos parsinešk žaizdas nuo plakimo.
Ir vieną kartą ponas Šukšta pasakė:
- Kas, girdi, padės mums, ponams, kovoti prieš carą, tam duosime žemės. Sujudo baudžiauninkai. Ko daugiau reikia - gaus žemės, nebereiks baudžiavon eiti. Ir visi apsiginklavę šakėmis, dalgėmis atėjo už poną kariauti.
Vedžiojosi ponas sukilėlius po miškus, mušosi su caro kazokais, bet pamatė, kad caro nei jis, nei kiti dvarponiai neįveiks. Tada apkaltino ponas baudžiauninkus sukilimą ruošiančius, einančius prieš carą ir poną.
Baudžiauninkai sukilėliai nieko nežinojo apie pono išdavystę ir sau ramiai ilsėjosi ant kalvelės, kada juos užklupo caro kazokai. Prasidėjo skerdynės, daug baudžiauninkų žuvo, kiti išbėgiojo.
Po skerdynių kazokai susirinko į pono dvarą ir pradėjo puotauti juokdamiesi, kad sukilėlius išmušo.
O baudžiauninkai sukilėliai, kurie išliko gyvi, susibūrę nutarė eiti pas poną, nes nieko dar apie jo išdavystę nežinojo.
Bet kada priėjo prie dvaro ir pamatė apšviestus puotos langus ir dar pastebėjo poną su kazokais geriantį, viską suprato. Dabar jie žinojo, kad ponas kaip niekada teisybės nesakė, taip ir šį kartą melavo, kaip anksčiau išnaudojo vargdienį, taip ir dabar norėjo jį išnaudoti. Užvirė baudžiauninkams kraujas ir puotos naktį ant ponų rūmų paleido raudoną gaidį. Supleškėjo pono rūmai iš vargdienių prakaito statyti. Liko toje vietoje tik tie du klevai, kur baudžiauninkus plakė, apsvilę.
Ponas sau rūmus pasistatė kitoje vietoje, vėl išnaudojo ir plakė baudžiauninkus, o tie du apsvilę klevai stovėjo ant nuogo lauko.
Ilgai jie stovėjo. Nebeliko baudžiavos - jie stovėjo, Šukštus pakeitė jaunikliai - jie stovėjo.
Prieš dvi dešimtis metų liepė jaunasis Šukšta ištraukti tas grandis iš klevų, kad nebadytų valstiečiai naujakuriai akių, o gal kur į Varšuvos muziejų norėjo nusiųsti.
Ilgai vargo, kol surado žmogų, kuris apsiėmė išlupti iš klevų grandis. Mat vietiniai valstiečiai nesutiko. Sakė, tegu būna mūsų tėvų atminimas.
Kai ištraukė tas grandis, tai ir klevai nebeilgai stovėjo. Vienas iš pat šaknų išvirto, o kitą per pusę kamieno audra nulaužė.
Kai įstojome į kolektyvinį ūkį, tai visi nutarėme palikti tą stuobrį kaip kokį paminklą, kuris primintų mūsų bočių kančias. Tegu stovi viduryje dirvos ir tegu smalsauja žmonės, kaip jūs, kodėl jis čia stovi. O mes jums papasakosime, kaip mūsų bočiai vargo ir parodysime, kokį derlių duoda jų prakaitu ir krauju aplaistyta žemė.
Senelis baigė savo pasakojimą. Mums kažkaip pasidaro skaudu prisiminus praeitį, o kartu ir linksma, kad šiandien toje kančių vietoje veši toks gražus kviečių laukas.
Padarau nuotrauką ir, atsisveikinę su seneliu, nueiname tolyn, vėl stebėdamiesi nauju gyvenimu.

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt