VITO VALATKOS RAŠYTINIS PALIKIMAS

SENOVĖS ŽEMAIČIŲ PĖDSAKŲ BEIEŠKANT

1973 08 3

  • Kaip gyveno mūsų protėviai įdomu kiekvienam žinoti. Siekdami patenkinti savo norą, imame istoriją ir skaitome, arba einame į muziejų ir protėvių gyvenimo liekanas pamatome ekspozicijoje.

  • Bet kad parodytų muziejuje mūsų protėvių gyvenimą, muziejaus darbuotojai pirma turi to gyvenimo pėdsakus surinkti, moksliškai ištirti. Tik pažinus pačius dirbinius bei atkūrus tų dienų gyvenimo faktus, galima visa tai parodyti ekspozicijoje.

  • Telšių kraštotyros muziejus nuo 1956 metų kasmet organizuoja ekspedicijas protėvių gyvenimo pėdsakams aiškinti. Tai archeologinių paminklų - piliakalių, kapinynų, senųjų gyvenviečių - kasinėjimai.

  • Kai kas gali manyti, kad kasinėjimai yra paprastas darbas - kasi duobes, renki daiktus ir viskas. Jeigu taip būtų, tai pakaktų ekskavatoriaus ir nesudėtingos grunto sijojimo mašinos. Pili ant tinklo žemes ir nusirenki dirbinius. Bet taip nėra. Archeologijos lauko darbai turbūt yra vienintelė mokslo sritis, kurioje beveik jokia mechanizacija dar nėra pritaikyta. Archeologiniuose tyrimuose svarbiausia yra pamatyti ne tik dirbinį bet ir jo prieš amžius buvusią padėtį, sąsają su kitais kartu esančių dirbiniais, aplinkinio grunto ypatybes ir daug tokių dalykų, kurių prieš kasinėjimus niekada nežinosi.

  • Keletą tokių faktų iš šių metų ekspedicijos ir noriu papasakoti.

  • Tyrinėjome Šilalės rajone prie Kvėdarnos Paragaudžio kaimo kapinyną. Ilgus amžius jis nebuvo žinomas. Žmonės arė dirvas, sėjo javus, sodino ir kasė bulves. Tik prieš aštuonerius metus kapinyno teritorijoje kasant duobę elektros linijos stulpui buvo surasti pirmieji dirbiniai, kuriuos radėjas perdavė Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Šilalės skyriui. Nuo tada kapinynas buvo įtrauktas į archeologinių paminklų sąrašus. Pradėjus iš kapinyno pašonės vežti žvyrą kelių tiesimui, teko jame atlikti archeologinius kasinėjimus. Mirusieji čia laidoti nedeginti, iš ąžuolo medžio išskobtuose karstuose. Apie tai mes galime spręsti iš mažų kaulų fragmentėlių, kurie išliko nesupuvę tik žalvarinių žiedų ir apyrankių viduje, arba kur nors po žalvariniu dirbiniu, kuris turi savybę užkonservuoti kai kurias arti esančias organines medžiagas. Panašiai žalvario dirbiniai užkonservuoja ir nedidelius karsto dugno fragmentėlius. Nuėmus tokį dirbinį, nušlavus užbirusias žemes ir lavono puvėsius, galima nustatyti medienos rūšį ir neretai pastebėti gaubtus vedegos, kuria buvo išskaptuotas karstas, kirčius.

  • Jeigu grunte molis arba priemolis, tai gana gerai galima atskusti ir visą duobės dugną, nes jį dengia plonytis birių lavono ir karsto puvėsių sluoksnelis. Paragaudyje daugiausiai laidota 60-80 cm. gylio duobėse, kurių ilgis suaugusiųjų kapuose apie 180-200 cm., o plotis apie 60-70 cm. Vaikų duobės trumpesnės. Dugnai gana lygūs. Duobės kastos nuo kalvos viršūnės leidžiantis į pietų, pietryčių ir pietvakarių šlaitus. Beveik ištisai duobės išdėstytos taip, kad šonai būtų statmeni kalvos viršūnei. Tokio duobių išdėstymo mums neteko matyti nei žiemgališkame Juodsodės kapinyne, kur duobės buvo kasamos tiesiomis eilėmis, nei kuršiškuose Siraičių, Gintališkės ir Akmenskinės (prie Medingėnų) kapinynuose, kur duobės buvo kastos netvarkingai, be jokios sistemos. Panašus duobių statmenumas kalvos viršūnei buvo užtiktas Maudžiorų kapinyne už 3 km. nuo Šatrijos, kur laidota IV-VI a.

  • Skirtingi laidojimo papročiai sietini su skirtingomis etninėmis grupėmis. Panašiai laidojo ne vieno kaimelio gyventojai, o visa giminė. Pvz., kuršių laidosena yra vienoda ne tik minėtuose Telšių kraštotyros muziejaus tirtuose kapinynuose, bet ir Latvijos kuršiškoje teritorijoje.

  • Nors Paragaudžio kapuose griaučiai buvo supuvę, išskyrus nedidelius fragmentėlius, tačiau remiantis jais ir išlikusiais metaliniais dirbiniais visada buvo galima nustatyti lavono guldymo kryptį. Žalvariniai papuošalai išliko ten, kur buvo padėti laidojant numirėlį. Ypač lengva tą kryptį nustatyti iš buvusių ant griaučių kaklo antkaklių, žalvarinių apvarų, galvos kepurėlių, buvusių ant kojų pentinų ir t. t.

  • Iš buvusių kape įkapių galima nustatyti ir numirėlio lytį. Moterys Paragaudyje puošėsi ne tik antkaklėmis, bet ir žalvarinėmis įvijėlių ir grandelių apvaromis, stiklo karoliais, ant galvos nešiojo puošnias, žalvario grandinėlėmis apsiūtas kepurėles, krūtinę dabino įvairių formų smeigtukų poromis, ant abiejų rankų nešiojo daugiausiai įvijines apyrankes. Moterų kapuose randama ir moters darbams reikalingų įrankių: verpstukui, ylų, peilių.

  • Vyrų kapuose nėra puošnių kepurėlių, ant kaklo randamos tik antkaklės, drabužis ties krūtine susegtas dviem pasaginėmis segėmis, dažniausiai tik ant vienos rankos nešiota rombinio skerspjūvio apyrankė plonėjančiais galais, kiek didesnio diametro žiedai. Tik vyrams būdingos įkapės yra ietigaliai, pentinai, žąslai, balnakilpės, odiniai diržai, galąstuvai.

  • Kada randami nesuardyti kapai, tai pagal dirbinių komplektus, vadovaujantis kitų su panašiu inventoriumi kapinynų tyrinėjimų duomenimis, galima nustatyti mirusiųjų palaidojimo laiką. Čia lemiamą vaidmenį vaidina madų kaita. Papuošalų formos kito. Atsiradavo nauji dirbiniai, senieji palengva išnykdavo. Žinant, kokiame amžiuje pasirodė koks nors dirbinys ir kada jis išnyko iš buities, iš viso dirbinių komplekto nesunku nustatyi paties kapo atsiradimo laiką. Pvz., VIII a. išnyko apgalviai iš žalvarinių įvijų ir tuo pačiu metu pradėtos nešioti žalvarinėmis grandelėmis apsiūtos kepurėlės, kurios nuo X a. irgi pasidarė nebemadingos. Moterys ypač mėgo kryžminius smeigtukus. Nuo VII iki XIII a. jie patyrė nemažai pasikeitimų. Iš pradžių jie buvo nedideli, kryžmelės užsibaigdavo pusrutulio formos pastorinimais. Vėliau tie pastorinimai suplokštėjo ir atsiradusią plokštumą pradėta ornamentuoti keliomis viena į kitą įmušamomis apskritimėlių linijomis. Dar kuriam laikui praėjus, vietoje to ornamento daromas sudėtingesnis, iš plonos sidabro plokštelės, kol pagaliau ir šis išnyksta, užleisdamas kryžmos galų paplatinimus kūgio formos iškilimams. Kuo daugiau ir įvairesnių dirbinių, tuo lengviau datuoti ne tik kapinyną, bet ir atskirus kapus. Visi ištirtieji Paragaudžio kapai yra iš IX-X a. Tie amžiai baltų gentims buvo sudėtingo ekonominio ir visuomeninio vystimosi laikai. Jau senokai atsiradusi turtinė nelygybė pagimdė ir klasinį išnaudojimą. IX-X a., kaip tik formavosi feodalų klasė. Vieni feodalai, nukariavę kitus tokius pat pilelių šeimininkus, pajungdami sau nukariautųjų kaimelius, darėsi ir turtingesni, ir galingesni. Pradėta žmones vertinti pagal kilmę, o ne pagal nuopelnus. Tai ryšku ir Paragaudžio kapinyne. Čia daugiausiai radome eilinių bendruomenininkų kapų. Bet tarp jų buvo išsiskiriančių savo turtingumu ir išskirtinėmis įkapėmis (kalavijas, smogiamasis durklas) feodalinės diduomenės kapų. Jų nedaug. Iš 71 kapo tik 5 galime laikyti feodalų kapais. Tarp jų buvo vienas kūdikio, berniuko, kapas, kuriame, šalia puošnių žalvarinių ir sidabrinių (ko nebūna bendruomenininkų kapuose) papuošalų, karstelyje buvo paguldytas smogiamąjį durklą imituojantis mažas durklelis. Tačiau kūdikis juo dar negalėjo naudotis. Aišku, kad tai didiko simbolinė įkapė, kalbanti apie mirusiojo priklausymą feodalų klasei.

  • Feodaliniai santykiai pagimdė ir lytinę nelygybę. Šį reiškinį charakterizuoja skirtinga lavonų palaidojimo kryptis ir kai kurios įkapės. Jeigu vyrai buvo guldomi galvomis į rytų pusę, tai moterys guldytos atvirkščiai - į vakarus. Esant vienodoms pažiūroms į skirtingų lyčių žmones, nebūtų jokio reikalo vienų nuo kitų skirti. Maudžiorų kapinyne, kur laidota dar prieš feodalizmo atsiradimą, IV-VI a., numirėliai guldyti ta pačia kryptimi, neatsižvelgiant į lytį. Maudžioruose tiek vyrų, tiek moterų kapuose greta papuošalų buvo randama ir darbo įrankių. O Paragaudyje, praėjus trims šimtams metų, vyras jau gėdisi „į dausas išsinešti" darbo įrankį. Tai paliekama pažemintąjai moteriai, nesvarbu, ar ji yra paprasta valstietė ar didiko šeimos narys.

  • Šiandien sunku mums įsivaizduoti, kaip senieji paragaudiečiai įsivaizdavo pomirtinio gyvenimo dausas. Aišku tik viena, kad feodalizmo formavimasis palietė ir tikėjimų pasaulį. Absoliuti dauguma kapų buvo nedegintiniai. Bet tarp jų pasitaikė labai įdomus dvigubas kapas. Moters lavonas buvęs paguldytas į skobtinį karstą, o šalia alkūnės buvo padėtos į skudurėlį suvyniotos ir rinktine juosta perrištos iš laužo išrinktos sudeginto vaiko liekanos (kauliukai, pelenai, papuošalai). Noriu pabrėžti, kad prie žalvario išlikę juostos fragmentai rodo, jog tų metų rinktinės juostos buvo lygiai tokios pat, kaip ir šių dienų - baltame fone išrinktas nuolat pasikartojantis „S" raidės ornamentas.

  • Grįžtant prie kalbos apie sudegintą mirusį vaiką, galima pasakyti, kad mes kasinėdami šio kapinyno X a. kapus, tikėjomės rasti ir degintinių kapų. XI a. kapinynuose degintiniai kapai labai dažni, o XIII a. beveik visoje Lietuvos teritorijoje buvo pereita prie lavonų deginimo. Tokio mirusiųjų deginimo papročio atsiradimą nulėmė pakitę tų metų baltų religijos vaizdiniai.

  • Apie tą patį laiką istoriniai šaltiniai užfiksavo senovės baltų giminių vardus, tačiau nenurodė, kokiose teritorijose jų gyventa. Pirmieji tai padaryti mėgino kalbininkai. Jų teiginius gali patikslinti ir patvirtinti archeologija. Deja, Lietuvoje yra ištirta dar ne taip daug archeologinių paminklų, todėl kiekvieno naujo paminklo ištyrimas visada duoda daug naujo baltų etninių klausimų sprendimui.

  • Kaip jau minėta, Paragaudžio kapinynas išsiskyrė tuo, kad duobės buvo šonais statmenai kalvos viršūnei. Tai turbūt ir yra būdinga senovės žemaičiams laidosenos ypatybė. Čia reikia pabrėžti dar ir kitą laidosenos ypatybę, kuria to laikotarpio Šilalės rajono kapinynai išsiskiria iš kitų etninių grupių kapinynų. Būtent - į kapus kartu su numirėliu laidotas ne žirgas, o tik nukirsta žirgo galva. Apie Švėkšną, iki kurios tėra tik 20 km., mirusieji laidoti skirtingai. Ten randami su numirėliu palaidoti žirgai. Nerasta ten ir kapų koncentrinio išdėstymo. Kalbininkai ir archeologai daro išvadas, kad tai skalvių gyventa žemė.

  • Tokiu būdu Paragaudžio kapinyno tyrinėjimai davė medžiagos, padedančios tiksliau nustatyti skalvių ir žemaičių genčių šiaurės vakarų ribas. Tai tur būt svarbiausias šios ekspedicijos pasiekimas.

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt