MUZIEJAUS KŪRĖJAI IR JŲ DARBAII

PRANO GENIO EILĖRAŠČIAI IŠ RINKINIO "ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ"

„Žemaičiai”

I

Nuo Ventos lig Kuršių Marių,
nuo Rambyno lig Gondingos -
mūsų broliai žemę aria -
mūsų tėviškė didinga.

Baltija mums dalią buria,
saulė puošia mūsų kelią,
širdys gilios tartum jūra,
siela - Šatrijos ugnelė.

Kaip nekartą kilsim žygiais:
audrų audros - mums numoti…
Darbu ir jėga pražydę,
lemsim tautai naują klotį.

II

Mes su rūtom, mes su saule,
mūsų kelias skrist padange.
Su jaunyste, su pasauliu
žygių žygiais žydim, žengiam…

Mūsų širdys tyros, skaisčios,
saulės ir kalnų augintos.
Šatrijos gaisų pašvaistėj
mūsų laimės aušros švinta.

Mūsų žygiai, mūsų jėgos -
gimtai žemei, laivai tautai,
kad vergovė liautų slėgus,
Vilniaus sostas nevergautų!

 

„Žemaičių žemė”

I

Sparnuotos audros, sparnuoti vėjai,
sparnuota šiaurės skraistė
ledų karoliais nukabinėjo,
baltais šilkais nusaistė.

Ir girių medžiai ir lauko šydai,
ir mėlynos padangės
baltų lelijų pusnim pražydo,
sniegenų rūbais dengiasi.

Mylėt! Ilgėtis! Jaunystei kylant -
sparnuotam žirgui kelią!
Liepsnoj ir audroj - baltos lelijos -
širdis sudegt bevelija.

Tavo krūtinė, o mylimoji,
kalnai ir snaigių šydas…
Šypsais ir moji, kvieti, vilioji -
svajinga ir pražydus…

II

Šį rytą po langais šypsojo mylima -
išbalusi, nuliūdusi, pražydusi.
Kaip nuometuota sniego nuotaka
naktis miegojo šilko šyduose.

Jos akys liūdnos, alkanos ir išverktos,
o veidas - vargo ir nelaimių nukryžiuotas.
Jos pasakos - apie vargus užgriuvusius,
kurių nebesuima protas.

Žydėjo saulėj girių žalvariu
rudens auksinis žaismas ir viliojimas.
Rytai taip gausiai perlų pažeria
su lapais geltonais po kojomis.

Kažkas klajojo verkdamas, čežėjo lapuose,
rudens stygų, užgniaužęs kvapą, klausėsi.
Kažkas galando dalgį ir šypsojosi -
ir klykė alkanas palaukėse…

Eilėraščiai iš kitų Prano Genio poezijos rinktinių 

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informaciniscentras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt