MUZIEJAUS KŪRĖJAI IR JŲ DARBAI

PRANO GENIO EILĖRAŠČIAI 
(iš rinkinių Vėtra kryžkelėj", „Atnašavimai", „Nauja diena", „Tėviškė", "Rūpintojėliai") 

Iš rinkinio „VĖTRA KRYŽKELĖJ”

„Vėtra kryžkelėj”

Man prieš akis nusitiesė kalių dvi juostos -
viena - kur eisiu aš, kita - kur tu…
Sakai, gyventi neverta ir nusibosta,
ir neverta keliaut kartu.

Išauginai mane, išmaitinai, nupuošei -
tos dienos - tartum sapnas įstabus -
ir naktys, pilnos šnabždesio, alsavimo ir grožio, seniai jau gulė į grabus.

Tik vėtra kryžkelėj taip plėšosi ir kaukia:
tokia nežmoniška aistros galia…
Tiek daug nukeliavau gyvenimo palaukėm,
o tikrą brolį ar jaučiau šalia?

Iš rinkinio „NAUJA DIENA”

Nauja diena

O Baltija, žydėk laisva, nurimusi,
su saule žaisk liepsnom ir šiluma,
nors audros grumiasi krantų arimuose,
nors vėtros plėšo žemę mylimą.

Mums iš širdies šaltiniais trykšta nerimas:
nauja diena naujais darbais pražydusi.
O tėviškė - tas mūsų laukas ariamas -
augina naują grūdą varpų šyduose.

 

Iš rinkinio „RŪPINTOJĖLIAI”

Aprūpintojėlis

Pervers žemę juodą
ryto spindulys.
Iš gausių aruodų
auksą išdalins.

Drieksis saulės kelias
kraujo žaromis,
puošis girios žalios
rūko skaromis.

Žemė jaus ir guosis,
juoksis ir kentės.
Rymosi po uosiais
pilnas išminties…

Vėjo rankos švelnios
veidą glamonės.
Laiminsi pakalnes
kupinas ugnies.

Miško akvarelėj -
aukse ir švine -
tavo gilią sielą
jausim nežinia.

Iš rinkinio „ATNAŠAVIMAI”

Žingsniai

Girdžiu žingsnius. Tai eina baltasparnės mano dienos 
likimas nelemtas - nei lauktas, nei prašytas,
Taip vakar - šiandien - ryt tarp skausmo siluetų
iriuos tolyn… Iriuos tas pats ir kitas.

Gimiau iš chaoso. Ir planeta chaoso pagimdyta.
Ir mūsų reqiuem šaltoji nežinia ir amžių dulkės.
Nors ir susikryžiuos saulėtekių sparnai ryt rytą,
žydės saulėlydžiai - vistiek mes žemėn gulsim…

Iš Baltijos ateis klajūnai vėjai ar iš okeanų
ir dulkes išnešios bevardžių žemės gyvių.
Kokia lemtis - keliai - ir dienos - tų kitų ir mano?
- Išnykt?.. Išnykt be ženklo ir vilionių kasdieninių?

Girdžiu žingsnius.Tie žingsniai beldžiasi krūtinėj -
iš nežinios ateina, į nežinią pakriepia savo kelią…
Baimingai glaudžiamės į šaltą puriąją žemelę -
ir dulkei trokštame dangaus, tos dulkės nepažinę.

 

 

Žemaičiou

Tvirčiau suspausk, žemaiti, ronko žombį
ir gilią vagą išvaryk par savą šalį,
o tava žemes pūdymų veliena rombi,
būk tvirts, tenepalaužei tava galę.

Ka išlek gerves, naktys praded šalčiu dvelkti
ir gulbe auksa konkalus padongie skombint,
tep ilgu rondas ir tep sunke dvasio alkti,
ir vis nuledus galvą ete poskou žombe.

Tvirčiau suspausk, žemaiti, ronko žombį
ir vagą išvaryk par visą žemę platę,
giliau įsmeik noragą, dalgį linksmiau skombink,
te visus sviets tavį ir tava žemę mata.

O kas iš skurdo mus išves…

Gal tu pažadinsi iš miego tuos laukus,
ir vietoje dirvonų, žlūgsinčių balų -
žaliuos kviečių laukai, prinokęs vaisius tarps?
Ak, purvo, purvo taip gilu!

Gal tu prikelsi užburtų pilių karius,
išvesi juos su žagrėm į dirvas,
nauja šviesa nušviesi miegančius kraštus?
O kas iš vargo mus išves!

Gal išnešiosi liepsneles į žemės kampelius,
gaivinsi juos šviesa ir atmintim,
o gal atgims tauta ir savo žodį tars?
O gal žmogus šiame skurde atgims!

 

Naujoji Lietuva

Beriam grūdą, vagą verčiam,
oras kvepia arimu.
Kentėm vargo dalią karčią -
šiandien lengva ir ramu.

Dirvos leidžia daigą žalią,
dirvoj pluša Lietuva.
Amžiais kentusi nedalią,
kelsis, kelsis vėl gyva!

Savo prakaitu palaistėm
tuos žaliuosius daigelius
ir į laisvės rytą skaistų
radom slepiamus kelius.

Kuriam laimę savo rankom:
tėviškėlė nebvergaus.
Pro lūšnelės šviesų langą
saulė leisis iš dangaus.

Iš daigų išaugs šiaudeliai,
sunkios varpos dirvoj žais,
ir išvysim lauką žalią
žvilgant vasaros dažais.

Duosim grūdą juodai žemei,
žemė gryną vaisių duos,
ir išvysim šalį ramią
skęstant pergalės žieduos.

Tau grūdų pilni aruodai,
tau, laisvoji Lietuva!
Artojėliui šordį rodai,
tu jo širdyje gyva.

Kraujas gyslose jam dega:
galvą už tave padės!
Ir plėšimo naują vagą
plėš su meile, iš širdies.

Iš rinkinio „TĖVIŠKĖ”

Žemaičių žemė

Kur Šatrija, Rambynas,
kur Minija srauni,
laisvoj Žemaičių žemėj
užaugom mes jauni.

Mums jūra dalią buria,
jaunystė puošia mus.
Mes mylim laisvą jūrą,
jos burtus ir žaismus.

Ar audros siaus padangėj,
ar Baltija banguos,
mylėsim šalį brangią
ir laimėj, ir varguos.

Prano Genio eilėraščiai iš rinkinio "Žemaičių žemė"

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informaciniscentras, 2000

Atnaujinta 2011.01.13