VITO VALATKOS RAŠYTINIS PALIKIMAS 

LINŲ AUGINIMO IR APDIRBIMO PAPROČIAI

O. Albrikienės prisiminimai iš Duseikių km. Ubiškės apyl.
S. Kalinauskienės prisiminimai iš Dadotkų km. Gadunavo apyl.
B. Valatkienės prisiminimai iš Gaižupių km. Žlibinų apyl.
P. Valatkos prisiminimai iš Lieknių km. Keturakių apyl.
P. Kiršienės prisiminimai iš Akmenskinės, Klaišių ir Zalepūgų km. Žarėnų valsč.

Linų auginimas ir apdirbimas XIX a. pabaigoje Duseikių kaime Ubiškės apylinkėje

(Onos Albrikienės prisiminimai)

  • Pasakotoja Ona Albrikienė gimė 1881 m. Duseikių kaime (Telšių raj.) bežemio valstiečio šeimoje. Anksti neteko tėvo. Motina vertėsi verpimu. Pasakotoja, vos 12 metų sulaukusi, išėjo tarnauti. Motina buvo ne tik gera verpėja, bet ir garsi dainininkė. Vakarais iš pradžių giedodavo, o paskui pradėdavo dainuoti, todėl ir duktė mokėjo daug dainų. Turėdama 16-20 metų tarnavo Duseikiuose pas stambius ūkininkus ir dirbo ten visus darbus prie linų apdirbimo. Pagal jos pasakojimus, aprašomi linų auginimo darbai stambiuose Duseikių kaimo ūkiuose 1896-1900 metais.

  • XIX a. pabaigoje linus augino visi ūkininkai. Ūkininkas, kuris valdė 20 dešimtinų žemės, paprastai sėdavo po 3 pūrus sėmenų. Mažiau žemės turintys valstiečiai jų sėdavo ne mažiau kaip 2-3 dolikius.

  • Sėmenų sėkla buvo nevienoda. Vieni linai augdavo ilgi, o kiti trumpi. Ūkininkai mainydavosi sėkla ir stengdavosi sėti tokią sėklą, iš kurios augtų ilgesni linai.

  • Linus sėdavo į gerai įdirbtą žemę. Ir reikia pasakyti, kad senovėje linai užaugdavo geresni negu dabar.

  • Sėmenis sėdavo visų paskiausiai, po visų kitų javų sėjos. Kokių nors fenologinių reiškinių nestebėjo. Taikydavo juos sėti per mėnesio pilniją (pilnatį), nes tada pasėti linai labiau auga. Jeigu linai pasėjami per jaunatį, tai jų kaulas yra silpnas ir linai sukrinta. Iš tokių sukritusių linų jau maža naudos. Jeigu nori, kad linų pilnoštas būtų ilgas, linai išaugtų ilgi, tai reikia juos sėti tada, kada danguje yra drūžėti debesys.

  • Vienas ūkininkas pasakojo, kaip jam kartą nutikę. Sėjęs jis rytmetį sėmenis. Pro šalį ėjęs žmogelis ir pasakęs:
    - Blogu laiku sėji. Matai, kad danguje debesys kamuoliniai. Palauk truputį. Atsiras drūžės ir tada pasėsi.

  • Ūkininkas taip ir padaręs. Pasėdėjęs kiek, ir kai debesys išdrūžėję, pasėjęs sėmenis.

  • Vėliau paaiškėjo, kad tikrai keleivio patarimas buvęs teisingas. Ten kur jis sėjęs, esant danguje kamuoliniams debesims, linai vos nuo žemės pakilę stypsojo, o ten, kur sėta esant drūžėtam dangui, linai buvę aukštų aukščiausi.

  • Pasėjus linus, negalima vieną antrą kartą pereiti su akėčiomis. Reikia juos ilgai akėti. Juo ilgiau akėji, tuo linai ilgesni paauga.

  • Kai linai kiek paaugdavo, moterys, vaikščiodamos po dirvą, juos išravėdavo, išraustydavo usnis.

  • Kai linai nužydėdavo ir pradėdavo geltonuoti, juos raudavo, nes linų žvangėjimo negalima laukti.

  • Kiekvienas ūkininkas raudavo savo linus. Jokių talkų tada nebūdavo. Išeidavo į dirvą visa šeimyna, tik gaspadinė pasilikdavo namuose pietų virti. Jeigu šeimyna būdavo nedidelė, tai ūkininkas pasamdydavo vieną kitą trobelninkę, kuriai už dienos darbą mokėdavo dvi grivinas. Linus dažniausiai raudavo tik moterys. Prie gyvenimo, kur moterų būdavo mažai, raudavo ir vyrai: vaikas ar kumetis. Gaspadorius linų neraudavo. Kam anas raus, kad gaspadorius.

  • Rovėjai į dirvą išeidavo po pusryčių ir pareidavo tik vakarienės, arba kada pabaigdavo rauti visus linus. Pietų neidavo- pati gaspadinė atnešdavo išvirusi batvinių ar kruopų. Linus raudavo barais, nes būdavo ir tinginių rovėjų, už kurias kitos nenorėjo dirbti. Atėjusios rovėjos prie dirvos tuojau pasimatuodavo barus. Tai darydavo taip. Viena rovėja nusirišdavo nuo galvos skarelę, paduodavo jos galą kitai, kuriai rimtesnei ir vikresnei merginai. Taip jos, ištempusios skarelę ir ištiesusios rankas, išbraidydavo visą dirvą išilgai. Iš pradžių viena eidavo dirvos pakraščiu, o antra per linus, padarydama brydę. Grįždavo viena tąja bryde, o kita išmindavo naują brydę. Taip išvaikščiojusios visą dirvą, stodavo kiekviena rovėja prie savo baro.

  • Tingesnės rovėjos barų matavimo nenorėdavo. Pykdavo ant matuotojų, sakydavo, kad joms pamatavusios platesnius barus, o sau pasilikusios siauresnius.

  • Kai pabaigdavo vienus barus, eidavo prie naujų. Toms, kurios nespėdavo kartu su visomis nurauti linų, baro pabaigti nepadėdavo. Jos pasilikdavo beraunančios savo barą ir bepykstančios, bebrukuojančios ant greitųjų rovėjų.

  • Linus raudavo į saujas, surišdavo su linų padraikomis. Saujas statydavo po penkias į gubeles. Gubeles statydavo dviejų gretimų barų rovėjos į vieną eilę ant barų ribos.

  • Į pėdus Duseikiuose raudavo tik vienas šio kaimo gyventojas - Grabaliauskis, kuris buvo čia atsikėlęs gyventi iš kažkur kitur. Jis tuojau linus šukuodavo, o paskui mirkydavo pelkėje.

  • Jeigu kartu su moterimis linus raudavo vaikis ar kokie vakigaliai, tai beraudami jie gaudydavosi ir kvėkštindavosi su mergikėmis. O jei raudavo vienos moterys, tai labai daug dainuodavo. Anksčiau žmonės dainuodavo, o dabar nebedainuoja.

  • Iš pradžių dainuodavo dainas apie linelį, o kai šių pritrūkdavo, ir kitas, ypač tas, kurios geriau išeidavo. Taip ir skambėdavo kaime rovėjų dainos, nes tuo pačiu metu raudavo ne vienas, o keli ūkininkai.

  • Štai kelios tokios per linarūtę dainuotos dainos.

 Linelis

Kad linelius roviau,
Į krūveles kroviau.
Kad linelius šukavau,
Kaip gegužė kukavau.

Kad linelius merkiau,
Nušlapusi verkiau,
Nušlapusi verkiau.
(Toliau nebeatsiminė).

Klevelis

Augo kieme klevelis,
Augo kieme žaliasis.
Po to klevo, po žaliojo
Gul bernelis jaunasis.

Nepapūski vėjeli,
Nepapūski šaltasis,
Nepajudink klevo šaką,
Nepabudink bernelį.

Iš miegelio pabudints
Mano jaunasis bernelis,
Išvažiavo į kelielį
Mano jaunasis bernelis.

Meigs mones nejiemė,
Valgyt negalejau,
Kad per tokį ilgą čėsą
Tavęs neregėjau.

Cit neverki mergele,
Trumik savo širdelę.
Prisiverksi to dieną,
Ka paliksi viena.

Kaip nebrasi matušeles,
Kaip nebrasi tetušele,
Kaip nebrasi vainikele
Ant geltonų kasielių.

Aš tau rasiu tetušelį,
Aš tau rasiu matušelę,
Tik nebrasiu vainikele,
Ant geltonų kasielių.

Krimt iš dongaus miglele,
Krimt iš dongaus rasele
Krimt ir mona sėratelės
Graudžios ašarelės.

 Apie karę

Visi bajorai į vaiskę jojė
Mano brolelį drauge viliojė.
Tetušis senas, brolelis mažas,
Nėra kam jotė, žėrga balnotė.

Vėina seselė rėda brolelį,
Ontra seselė balno žirgelį,
O ši trečioji, visų jaunoji
Vartus atkėlė ir palydėjė.

-Jok, jok broleli, jok balondėli,
Ar basuginsi raitum pulkelį.
-Ginti suginsiu, bet nebsugrįšiu,
Nu giminelės atsitolinsiu.

Parlek žirgelis, tas joudbėrėlis,
Auksa kilpomis jis paršvytrava.
-Oi tu žirgeli, tu joudbėrėli,
Kaip tu parlėkei tokį kelielį?

Devynės marės plauktė parplaukiau,
O dešimtojė nertė parnieriau.
Devynės mylės tekėns parbiegau,
O dešimtojė lėktė parlėkiau.

-Oi tu žirgėli, tu juodbėrėli,
Kamė palėka mūsų brolelis?
-Junsa brolelis vajeuninkėlis
Užvajevojė Vilniaus miestielį.

Kerta galvelė, kaip kopūstėlį,
O lėimenielį, kaip onžoulielį,
Kor kraujas tryška, žemčiūgai dyga,
Kor pats brolielis, žals onžoulielis.

 Apie brolelį

Parstok, broli, rašyti,
Eik grėblelį taisyti,
Kėlst iš jūrės debesielis,
Sulis žalias šėinielis.

Neparstosiu rašyti,
Neisiu grėblė taisyti.
Tegul kėlstėj debesielis,
Tesulynėj šėinielis.

Dar aš toru piningun,
Nusipėrksu avižun,
Aš iššersu juodbėrielį
Vėinoms aviželėms.

 

 Šemukšnis

Aug šemukšnis tarp balum,
Tarp baltųjų dobilum.

Ir pauga šemukšnis,
Ir sukrovė žėidelius.

Ir atliekė paukštelei,
Ir nulesė ougelės.

Oi paukštelei, paukštelei,
Ne dėl jūsa šermukšnis.

Dėl gražiųjų paukštelių,
Kur po sodą lakioja

Linksmais balsais dainuoja.
Aug sodose megelės

Dėdės ir mažutelės.
Ir atjojo vaikelei

Dėdė ir mažotelei.
Vai, vaikelei, juns mūsų,

Na dėl junsų mergelės.
Dėl gražiųjų vaikėlių,

Kur po sodną vaikščiojė
Gražeis balsais dainuoja.

 Apie seselę

Tetošė dvarelis naujas, naujas,
Priaugės berželių pėlnas kėimas.
Vo kas tus berželius paskins, paskins,
Motušės dorelės surinks, surinks.

Tekiejė saulelė į vakarus,
Išleidu dokrelė į ašaras.

Dar posė metelių neišejė
Išgėrdom dukrelė sosėrgusi.

-Joket sūnele pas dukrelė
Pažiūrėkėt ar išgėjė.

Dar posė kelelė nenujojėm,
Išgėrdom bitelės atūž, atūž.

Išgėrdom bitelės atūž, atūž,
Tat mūsa seselė atvež, atvež.

-Grinžkėt sūnele pri teveliu,
Paklauskėt tevelių, kor kavosmu.

-Kavokėt dokrelė į aukštus kalnus, negrūnončius,
Kur žalė lėipelė nedžiūn, nedžiūn.

Kur žalė lėipelė nedžiūn, nedžiūn,
Kur žalės rūtelės navyst, navyst.

Žaliosios rūtelė atžels, atžels
Vo mūsa seselė nabkels, nabkels.

 

 Apie bernelį

Už jūrų, marių, už vondinėlių
Augėnau mergelė tarp seserėlių.
Su dėdė naudele, su pasogėle
Su rūtų vainėku, su auksa žėidu.

Kirtinsiu klevelį ir onžoulėlį,
Dirbinsiu tėltelį per Nemunėlį.
Dirbinsiu tėltelį per Nemunėlį
Ir josiu tou tėltu pas mergelę.

Kad tu atjoje ne sava žėrgu,
Mon dovėnoje brolio žėidelį.
Įmeski žeidelį į rūdynėlį,
Įleiski žirgelį į pūdymėlį.

Kad tu atjoje savo žirgeliu,
Mon dovėnoje savo žėidelį.
Ončmauki žėidelį ant baltų ronkų,
Įleiski žirgelį į žalią lonką.

Težvingau žirgelis po žalė lonką,
Tešvytrau žėidelis ant baltų ronkų.

 Gydra vasarelė

Oi gydra, gydra ši vasarelė,
Už vėsas vasarelės
Išgydrava kėimė prūdėlį
Ištroškėna žuvelės.

Troška žuvelė ba vondėnelė
Kaip aš ba motušelės.
-Oi motušelė, augintojelė.
Nekėnsdama augina (i)

Ir išleidėna (i) už jauna bernelė
(toliau nebeatsimena)

 

  • Kada jau baigdavo rauti dirvą, tai laukdavo iš jos zuikio išbėgant. Pasitaikydavo, kad apsukresnė rovėja jauniklį zuikelį ir sugaudavo.

  • Kai greitosios rovėjos išvarydavo paskutinius barus, tai susėsdavo ant vejos padirvyje ir dainuodamos laukdavo kol tinginės atsilikėlės pabaigs. Jeigu atsilikdavo kokia sena, ar be sveikatos moteris, tai greitosios rovėjos padėdavo užbaigti barą. Jeigu tokiu metu, ateidavo gaspadorius, tai jis sėdinčiąsias varydavo užbaigti tinginių barus, sakydamas: „Ar ne vis tiek, ar jūs sėdite, ar dirbate, juk kol nebaigta, namo nepareisite.”

  • Linarūtės pabaigtuvių niekas nekeldavo. Grįžusieji pavalgydavo ir kiekvienas eidavo prie savo darbų.

  • Sustatyti gubelėmis linai stovėdavo linienoje tol, kol sudžiūdavo. Jeigu lietaus negaudavo, būdavo gražūs, geltoni, o jei įlydavo, tai pajuoduodavo.

  • Linieną, jeigu žolėta, pjaudavo pašarui. Dažniausiai ją atiduodavo kokiam neturtingam žmogui už darbą. Už žolėtą linieną iš vieno pūro linų ją nusipjovusis atidirbdavo gaspadoriui 5 ar 6 dienas. Šieno iš tokios linienos pripjaudavo nemažą vežimą. Linieną nupjaudavo tuojau po nurovimo, gubelėms dar tebestovint.

  • Kada linai išdžiūdavo, tai gaspadorius ar vaikis, pasiėmęs mergę, važiuodavo jų parvežti. Vyras gubeles padavinėdavo, o moteris iš jų kraudavo vežimą. Kraudavo taip, kad vienos gubelės ražai gulėtų ant kitos galvų. Jeigu dedamos galvos su galvomis, tai gubelės susibučiuoja ir paskui iškraunant išsidraiko, išsipešioja.

  • Parvežtus linus sudėdavo prie jaujos į pastogę ir, kai atsirasdavo laiko, netrukus juos kuldavo. Su linų kūlimu nesivėlindavo. Taikydavosi juos iškulti taip, kad linai iki apsnigimo spėtų atsiklojėti.

  • Prieš kuliant linus džiovindavo duboje. Gaspadorius su vaikiu iš ryto pridžiaudavo pirtį. Džiaudavo lovomis. Ant trijų apatinių ardų sustatydavo linus, o ketvirtu, viršutiniuoju, suspausdavo. Taip pasidarydavo lova. Šalia jos padžiaudavo antrą, trečią ir kitas lovas, kiek tik tilpdavo į dubą. Po to gaspadorius iki vakaro kūrendavo duboje krosnį ir per tą laiką linai išdžiūdavę.

  • Kuldavo naktimis. „Atsikeli gaidgyste, pirmą valandą ir tvatyk.” Langelyje į dubą pastatydavo žiburį. Gaspadorius duboje išversdavo lovą linų. Jaunesnieji samdiniai iš ten juos imdavo glėbiais kiek pakeldavo ir išnešdavo į klojimą. O čia vaikiai juos klodavo eilėmis, kurių būdavo 3 ar 4 poros, suglaustos tarp savęs galvomis. Sukloję klojimą, vaikiai pasiimdavo plozus ir jais duodavo linams per galvas. Plozas padarytas yra iš medinės blankos galo, į kurio vidurį įkaltas lenktas kotas. Už koto laikydamas muša su galva. Moterys kartą iškultus linus tuojau purtina ir suka ant kito šono. Kai pereina per linus su plozais kelis kartus, ir linų galvutės būna numuštos, tai moterys juos išpurtina ir, išnešusios iš jaujos, krauna lauke į krūvą. Ištuštėjus klojimui, su grėbliu sustumia pasilikusius sėmenis su pelais. Tada vėl neša iš dubos kitą linų lovą, kloja ją, kulia, ir taip kartoja, kol iškula visus sudžiautus duboje linus.

  • Kartais kuliant linus gaspadorius būdavo, o kartais ir ne. Jei gaspadoriaus ir nebūdavo, vis tiek iki pusryčių reikėdavo iškulti dubą linų. Jeigu kūlėjai susimesdavo ir iškuldavo dubą anksčiau, tai atsiguldavo čia pat duboje, ant spalių. Kuris anksčiau pabusdavo, tas pažadindavo kitus ir eidavo pusryčių. Pusryčius tą rytą virdavo gasapadinė, nes mergė kuldavo linus. Pavalgę pusryčius, visi eidavo prie savo darbo. Mergė žygiuotis, piemuo gindavo gyvulius ganytis, vaikis vėl džiauti linų į dubą. Ir taip tęsdavosi tol, kol baigdavo visus linus iškulti. Kūlimo pabaigtuvių jokių nekeldavo.

  • Per naktį iškultus sėmenis dieną gaspadorius, kūrendamas pirtį, berdavo. Pirmiausiai sėmenis susistumdavo kur nors klojimo kampe į krūvą. Šalia pasistatydavo apvožtą dolikį, ant jo atsisėsdavo ir, pasiėmęs bertuvę, berdavo pusračiu tolyn. Ne kiekvienas mokėjo gerai berti, nes reikia sugebėti vienoda jėga juos išberti. Geriausi sėmenys turi nulėkti toliausiai, blogesni - arčiau, o pelai - arčiausiai. Paberia, paberia kelias bertuves bėrėjas ir su šluota nuo sėmenų nubraukia neišsikūlusias pusgalves kur į pakraštį, nukasa pelus ir vėl beria.

  • Kada visą krūvą išberia, tai paėmęs plozą permuša pusgalves ir dar kartą beria. Pusgalves kuldavo tol, kol jų nebelikdavo.

  • Pelus sukasdavo į peludę. Sėmeniniai pelai buvo laikomi geriausiais ir juos sušerdavo kiaulėms.

  • Senesniais laikais pasakotojos motina skirtinius sėmenų pelus dėdavusi ir į duonelę.

  • Sėmenis gaspadorius dar nusiausdavo su rėčiu. Iškilusias šiukšles nusemdavo, o gerus sėmenis parnešdavo į svirną ir supildavo.

  • Geriausius sėmenis atsiskirdavo sėklai ir po kurio laiko supildavo į kubilą. Dalį atsiseikėdavo savo reikalams. Kitus palikdavo pardavimui. Daugelis ūkininkų savo reikalams sėmenų nepasilikdavo. Tik vienas ūkininkas Endriuška, pas kurį tarnavo pasakotoja, nemažai sėmenų pasilikdavo sau. Žiemą jis juos veždavo į alyvinę, kurią kažkas turėjo Gadunave, ir ten išspausdavo alyvą. Jis turėjo 50 dešimtinių žemės. Padarytos iš sėmenų alyvos parsiveždavo didžiausią bidoną ir gavėnios metu vartodavo maistui. Sėmenų alyva būdavo apipilama silkė, kurią valgydavo su bulvėmis. Alyva paskanindavo ir įvairias sriubas. Pirmiausiai jos įpildavo į keptuvę, įberdavo druskos, įpjaustydavo svogūnų ir pakepindavo. Paskui alyvą su pakepintais svogūnais pildavo į verdamus kopūstus, batvinius, kruopas.

  • Už sėmenis pirkliai brangiai mokėdavo, ypač jeigu nuveždavo į Mintaujos „Nitaują”. Važinėjantys po kiemus žydeliai supirkinėtojai mokėdavo mažiau, todėl dažniausiai ūkininkai patys veždavo parduoti. Veždavo tuojau, kai tik iškuldavo. Tuo pačiu laiku gabendavo parduoti ir žąsis, kurių būdavo prikrauna pilnus vežimus. Su sėmenimis dažniausiai važiuodavo vienas pats gaspadorius.

  • Stambiuose ūkiuose gavėnios metu valgydavo kanapinę, kurios pasidarydavo iš kanapių. Sėmenininės kanapinės ūkininkai nevalgydavo. Kanapinę iš sėmenų gamindavo tik neturtingi valstiečiai, kurie neturėjo žemės ir už darbą būdavo gavę iš gaspadoriaus gorčių sėmenų. Kanapinei daryti būdavo naudojamas grūstuvis. Jame supiltas kanapes dažniausiai grūsdavo su kirvakočiu. Buvo žinomas ir specialus grūdimo įrankis, vadintas grūdekliu.

  • Iškultus linus nieko nelaukdami veždavo skleisti. Skleidimui parinkdavo dirvą ar pievą, kurion gyvuliai neužeidavo. Jeigu dirva, tai ji turėjo būti kuo žolėtesne ražiena. Tokioje pievoje, kurią liūčių metu gali vanduo apsemti, linų neskleisdavo. Vežamus per skleidimui paskirtą dirvą linus vaikis ar gaspadorius kas keli metrai glėbiukais išmėtydavo.

  • Skleidžiama būdavo eilėmis per visą dirvą. Tarp eilių palikdavo nedidelius tarpelius. Vieni linus klodavo storesniu sluoksniu, o kiti plonesniu, bet tam kokios ypatingos reikšmės neteikė. Tik skleidžiant linus buvo žiūrima, kad linų galvos būtų į pietus, o šaknys į šiaurę. Sakydavo, kad taip paskleisti linai greičiau atsistovi, negu kiton pusėn kloti.

  • Skleidžiamos saujos ryšį ištiesdavo kaip linus iš saujos kartu paskleisdavo, nes juk ir jis iš linų.

  • Paprastai linus pradėdavo skleisti iš ryto. Skleidėjos būdavo tik moterys. Jeigu neužtekdavo linams paskleisti savo ūkio moterų, tai pasamdydavo kokią trobelninkę. Vyrai neskleisdavo. Kartais vyrai skleidėjoms pamėčiodavo linų saujas.

  • Pabaigusios skleisti visus linus, merginos iš paskutinės saujos paskleisdavo vainiką. Vidurį palikdavo tuščią tokio dydžio, kad pėda įtilptų, o aplink kaip kokią vėduoklę išskleisdavo saują. Galūnės būdavo centre, o šaknys - pakraščiuose.

  • Vainikas būdavo skleidžiamas tam, kad kiekvienas praeivis žinotų, jos tuos linus skleidė jaunos panos. Jeigu būdavo ištekėjusių moterų, tai tos merginoms padėdavo ir žiūrėdavo, kad vainikas būtų vienodai, gražiai paskleistas.

  • Vyrai, pamatę vainiką, juokdavosi, skleidėjoms sakydami, kad jų vainiko viduryje padaryta vieta šuniui nusišikti.

  • Skleisdamos linus pietų skleidėjos pareidavo į namus.

  • Išskleistų linų per visą klojėjimosi laiką nejudindavo ir antra puse neversdavo.

  • Gaspadorius retkartčiais nueidavo į paskleistų linų lauką ir tikrindavo, ar linai neišsistovėję. Kada linai išsistovi, tai jie pradeda mestis į kuprą ir lengvai atšoka nuo kaulo. Jeigu laikas pasitaiko drėgnas, su lietukais, tai linai išsistovi per dvi savaites, o kada sausas, tai išguli ir visas keturias.

  • Rinkti linų išeidavo taip pat tik moterys. Rinkdavo su grėbliais į didelius, kokius tik galėdavo pakelti, pėdus. Tuos pėdus statydavo nesurištus, galūnėmis į viršų ir skarom (pluoštų) apipainiodavo pačią viršūnę, kad jie nesiskleistų į šonus ir nevirstų. Jeigu koks pėdas nuvirsdavo, tai gaspadorius juos kiekvieną dieną pastatydavo ir patikrindavo, ar jau nėra linai išdžiūvę. Taip sustatyti linai būdavo tol, kol išdžiūdavo.

  • Išdžiūvusius linų pėdus palaidus kraudavo į vežimą ir parvežę tvarkingai sudėdavo į jaujos pastogę, kur jie išstovėdavo iki mynės, kuri prasidėdavo pabaigus kūlę.

  • Linus mindavo toliau nuo sodybos stovinčiame pastate, jaujoje. Jaujos stogas būdavo kaip ir visų pastatų - šiaudinis, žemas. Lauko pusėje būdavo didelės pastogės, į kurias sukraudavo visokias medžiagas, laikydavo linus.

  • Pagrindinė jaujos dalis - duba. Tai sandarus rąstinis statinys su lubomis, kuriame stovi krosnis. Krosnis sumūryta iš molio, didelė. Dubos viduje stovi trys eilės viena virš kitos ardų. Ten, kur yra krosnies anga, įrengiama zemba. Zemba yra prieškrosnio patalpa, atitverta nuo likusios dubos dalies kokio metro aukščio moline siena. Tačiau zembos būdavo ne visose jaujose. Jauja su zemba buvo laikoma saugesnė gaisro atžvilgiu negu be zembos. Toje jaujoje, kuri turi zembą, yra dvejos durys: vienos iš dubos ir kitos iš zembos. Abejos išeina į klojimą. Abiejose dubos pusėse yra įrengtos peludės. Jose daugiausiai laikomi pelai, kartais kiti daiktai. Klojimo asla yra išplūkta moliu, kieta, ant jos yra kuliama ir minama. Iš klojimo į lauką yra suvėrinės durys, o kitame negu duba šone yra galas, vieta, kurioje laikomi javai, šiaudai kūlės metu.

  • Apskritai, jauja laikoma nemaloniu pastatu. Baisiausia jos vieta - duba. Pasakodavo, kad joje baido, gyvenąs velnias, atsitinką ir šiaip, ir taip. Dubos gyventojas Duseikių kaime vadintas Babaužiu. Juo motinos gąsdindavusios. Babaužiu dažnai vadintas jaujos duboje gyvenantis velnias.

  • Apie atsitikimus su Babaužiu pasakodavę visokiausių atsitikimų. Štai jų pora:
    Viena gaspadinė turėjo madą spausti verpėjas merges prie verpimo. Ji visada už visas greičiau suverpdavo kuodelį ir paskui rūgodavo ant mergių. Kai pradėdavo verpti, tai po kurio laiko bėgdavo su verpalu į jaują pas Babaužį, kuris jai padėdavo greitai suverpti kuodelį. Kai ji vieną kartą išbėgo į jaują, mergės nutarė pažiūrėti, ką ji ten veikia. Babaužis pajuto, kad mergos žiūri, ką jis čia veikia su gaspadine, todėl to nepakęsdamas padarė savaip.
    Kai mergės pritykino prie jaujos, tai išgirdo joje storu balsu sakant „Bėngu bėngu koudagali”. Įėjusios į dubą su žiburiu, rado gaspadinę negyvą su pusiau aplupta oda. Mat Babaužis lupęs gaspadinei odą.

  • Būdavo ir šiaip atsitikimų, palaikytų Babaužio darbu:
    Kartą vaikis su merga nuėjo į jaują ir susėdo zemboje pasišnekėti. Tai matė kitas vaikis, pavyduolis. Jis pritykino tyliai prie jaujos ir, pradaręs duris, paleido į zembą plytą. Pagalvojo tada merga su vaikiu, kad tai Babaužio darbas, bet vėliau paaiškėjo, kad čia tik pavyduolio vaikio išdaiga.

  • Į dubą daug kas bijojo vienas eiti, o jeigu jau būtinai reikėdavo, tai skubėdavo iš ten kuo greičiau išbėgti. Paprastai gaspadorius iš pat ryto su vaikiais pridžiaudavo dubą linų. Vienas vaikis apsižergęs ardus dviem eilėm primurdo pilnų pilniausią. Kai tik dubą pridžiauna, tuojau pat užkuria krosnį. Jaują kūrena pats gaspadorius, kad kitas kartais neuždegtų jaujos. Kūrendavo paprastai durpėmis.

  • Linams kūrenti reikia žymiai ilgiau negu javams, nes linus reikia labai gerai išdžiovinti. Duba taip įkaista, kad, į ją įėjus, ausys raitosi. Bet negalima ir per daug prikūrenti, nes kada linai perkaista, tai paraudonuoja.

  • Kūrendamas jaują, gaspadorius įvelka į klojimą ožį, ilgą rąstą su karpais, į kuriuos įkala mintuvus ir paramsto juos pastapiais. Pastapis - tai lazdelė, kuria paremiamas mintuvų galas prie šoblės ranktūrio. Mintuvai buvo naudojami tik paprasti, dvinugarių, arba dvigubų, čia nežinota. Apatinė mintuvų dalis vadinta mintuvais, o viršutinė, kurią mynėjas kilnodavo, vadinta šobliu, ji užsibaigdavo ranktūriu.

  • Gaspadorius po pietų kartais paimdavo saują linų ir ją mintuvais išlauždavo, žiūrėdamas, ar linai jau išdžiūvę. Kada jau atrodydavo, kad linai išdžiūvę, tai saują išmindavo, išpurtindavo ir, apleidęs ugnį krosnyje, parsinešdavo namo. Čia rodydavo ją namiškiams, kad jie pasakytų, gera ar negera skara. Skara vadintas linų pluoštas.

  • Kadangi dubos išmynimui savų žmonių ūkyje neužtekdavo, tai ūkininkai vieni kitiems talkininkaudavo. Pas kaimyną į mynę eidavo samdyti bernai ir mergos, arba nevedę suaugę bernai. Pradėdavo jie rinktis prieš vakarienę, kurią išvirdavo gaspadinė. Dažniausiai tai būdavo bulbynė su šviežia kiauliena, nes mynei gaspadorius visada pjaudavo kiaulę. Kiekvienas mynėjas ant pečių atsinešdavo savo mintuvus. Apsirengdavo mynėjai prastesniu drabužiu, nes mynėje nudulka, nusispalinėja.

  • Mynėje prie linų dirbdavo maždaug 10-15 mynėjų. Mindavo poromis, vyras ir moteris, vyrai mindavo ir vieni. Gaspadorius mynėje irgi dalyvaudavo. Būna, kad vienas gaspadorius mina, o kitur, kitas gaspadorius tik neša linus iš dubos. Kiekvienos poros mynėjas pasiima iš kretilo, į kurį gaspadorius deda išneštus linus, pluoštą linų ir pasideda prie savo mintuvų. Vyras paprastai linų pėdelį išlauždavo, suminkštindavo ir supešiodavo saują, o jo porininkė moteris mintuvais juos išbraukdavo. Išbrauktą saują, užvynioję viršūnės galą, kad nesiskleistų, dėdavo šalia savęs ir saugodavo, kad kas nepavogtų. Mat kiekvienas mynėjas per naktį turėdavo suminti ne mažiau kaip stukiuką (20 didžiųjų svarų), o jeigu mindavo pora, tai dvigubai tiek.

  • Tingesni arba lepšiai, kartais ir gyvesni mynėjai, kurie daugiau išdykaudavo, tiek nesumindavo, todėl ir pavogdavo po keliolika saujų iš vieno ar kelias saujas iš kelių mynėjų. Pasakotojai dirbant mynėse nepasitaikė tokio atvejo, kad mynėją vagiantį būtų sugavę. Tada mynėjams būtų buvę juoko, o vagiui gėdos. Paprastai kai atiduodavo linus gaspadoriui, vagys pasisakydavo, iš ko kiek pavogę.

  • Kiek pamynus, apie devintą valandą, jeigu gera gaspadinė, atneša mynėjams vakarienę, dažniausiai paprastų kraujinių vėdarų. Jeigu gaspadinė šykšti, tai vakarienės neneša.

  • Pasakotoja prisimena vieną pasakojimą. Kažkur prie Luokės viena gaspadinė susidraugavusi su žydeliu. Mynės dieną žydelis atvažiavęs ir apsistojęs nakvynei. Vakare gaspadinė nešanti mynėjams vakarienei vėdarus, sudėtus į skardą. Kad nebūtų baugu, pasiėmusi kartu ir žydelį, kuriam ir įdavusi nešti skardą su vėdarais. Tą naktį buvę pašalę. Žydelis užkliuvęs už sušalusio arklamėšlio, pargriuvęs ir išbarstęs vėdarus. Greitai atsikėlęs, sugraibęs nuo žemės vėdarus, sudėjęs atgal į skardą ir nunešęs į jaują. Mynėjai šokę prie vėdarų, bet paskui pradėję keikti gaspadinę, nes vėdarai buvę sumaišyti su arklamėšliais. Mat pargriuvęs žydelis surinkęs ne tik vėdarus, bet ir arklamėšlius.

  • Po vakarienės mynėjai guldavo pogulio, o gaspadorius su gaspadine pareidavo namo. Gaspadorius ten kiek nusnausdavo, o gaspadinė su piemene skusdavo bulves ir virdavo pusnaktę.

  • Tačiau pogulio metu poilsis mažas, vaikiai su mergomis cypindavosi, ant kokios nors nevėkšlos mergės keldavo nevykėlį vaikį, mokydavo. Visi mynėjai juokdavosi.

  • Kai ateidavo numigęs gaspadorius, vėl visi stodavo prie darbo. Kad mynėjai linus gerai išmintų, gaspadorius kiekvieno išmintas saujas tikrindavo. Jeigu rasdavo suveltas, suplaktas į gumulus raukydavosi, kartais ir ką pasakydavo. Išgirsti iš gaspadoriaus mynėje papeikimą - didelė gėda mynėjui.

  • Mynėjai išsigalvodavo per naktį visokių išdaigų. Daugiausiai juokus krėsdavo kaimyno mynėjams. Būdavo, sako, ir tokių atsitikimų, kad kaimyno mynėjai slapta užnerdavę ant ožio virvę, o paskui su mintuvais ožį pro duris ištraukdavę. Tačiau tokio atsitikimo pačiai pasakotojai netekę patirti.

  • Dažnai vaikiai padarydavo iškamšą ir nešdavo ją kaimynų mynėjams. Paimdavo senas kelnes ir sermėgą, prikimšdavo juos šieno, galvą irgi padarydavo iš šieno, užmaudavo kepurę. Tokią vyro iškamšą vadindavo malpa. Kartais padarydavo ir moters pavidalo iškamšą su sijonu ir skarele. Ją vadindavo bergždine.

  • Tokią malpą ar bergždinę mynėjai tykiai nunešdavo prie kaimyno jaujos durų ir pastatydavo taip, kad darant duris, ji įgriūtų į vidų. Tas, kuris eidamas pro duris savo reikalu lauk, pamatydavo įgriūnančią iškamšą, išsigąsdavo, suklikdavo, ypač mergės, o esantys klojime mynėjai juokdavosi ne tik šioje mynėje, bet ir kitose, o kartais dar atsimindavo ir vasarą.

  • Kartais su malpa gąsdindavo ir gaspadorių, kuris nešdavo iš dubos linus. Vaikiai malpą pastatydavo duboje taip, kad ji įeinant šeimininkui pro duris į dubą ant jo užvirstų. Iš to būdavo daug juoko mynėjams. Tačiau už išdaigas mynėje negalima pykti, reikia kartu juoktis, nes iš pykstančio visi šaipydavosi, todėl nors ir ką padarydavo, nors ir kaip išjuokdavo, nuskriaustasis stengdavosi neparodyti, kad pyksta.

  • Dvyliktą valandą mynėjai eidavo valgyti pusnaktės. Pusnaktei gaspadinė išvirdavo bulvinės košės su mirkalu ir rūgštu pienu. Pieną mynei raugindavo visą rudenį ir pildavo į kubilą.

  • Pavalgę mynėjai vėl eidavo į jaują ir dirbdavo juokaudami toliau iki tol, kol išmindavo visus duboje išdžiovintus linus.

  • Kai linus jau išmindavo, tai kiekvienas mynėjas permindavo savo paminas. Mynėjui turėti daug paminų gėda. Tai rodydavo, kad mynėjas gerus linus paverčia niekais. Todėl mynėjas stengdavosi niekam nematant, jų dalį pakišti kitam mynėjui po mintuvais. Kitas savo paminų dalį suvyturiuodavo į gumulą ir, niekam nematant, mesdavo į viršų. Tupt, jos nukrisdavo kur nors klojime. Mynėjai juokdavosi, sakydavo, kad jau žąsis atlėkė. Gaspadorius pykdavo ant tokių mynėjų, velniuodavosi, bet ką padarysi, jeigu nežinai, kas „žąsį” paleido. O iš tos „žąsies” jokios naudos, nes to gumulo jau nebeišpešiosi.

  • Pabaigę sutvarkyti paminas, visi mynėjai pasiimdavo savo linus ir nešdavo į svirną atiduoti gaspadoriui. Gaspadorius, priimdamas linus, kiekvieno mynėjo ryšulį pasveria. Jei kurio mažai suminta, mynėjai juokiasi, erzina, o kurio daug, visi giria. Geru mynėju ir gaspadorius patenkintas, o tam kuris neparnešė stukelio linų, sakydavo, kad nė už duoną nepadirbęs.

  • Sudėję svirne linus į krūvą, visi eidavo į trobą valgyti pusryčių. Pusryčiams šeimininkė dažniausiai išvirdavo kopūstų sriubos su mėsa, kurią valgydavo su bulvėmis.

  • Po pusryčių talkininkai grįždavo namo. Ten iki priešpiečių pamiegodavo, o paskui eidavo savo ūkyje prie darbų. Jei kuris mynėjas gyvendavo toliau, tai pasilikdavo visą mynės laiką pas gaspadorių.

  • Gaspadorius vėl per dieną kūrendavo jaują, o vakare susirinkdavo talkininkai mynėjai. Ir taip tęsdavosi po 3-4 naktis.

  • Paskutinę naktį, kada jau baigdavo minti visus linus ir mynėjai tvarkydavo paskutines paminas, gudresni vaikiai sugalvodavo gaudyti paukštį. Pora bernų iš anksto susitardavo ir jau pusnaktės metu, ar dieną, niekam nematant, ant dubos užkeldavo pilną vandens kibirą.

  • Baigus minti vienas kuris sušukdavo, kad jaujoje lakstąs majednus(keistas) paukštis. Rodydavo kitiems, nors ir niekas namatydavo, tačiau tie, kurie šį žaidimą žinodavo, sakydavo matą ir dar kitiems rodydavo. Tie, kurie mynėje dalyvaudavo pirmą kartą, aiškindavo nematą. Tada bernas, kuris turėdavo pasidėjęs kibirą, sakydavo tą paukštį sugausiąs ir užlipdavo kerte ar kopėčiomis, jeigu jos būdavo, ant dubos viršaus. Ten užlipęs, jis vaizduodavo, kad gaudąs tą paukštį, sakydavo, kad buvęs nutvėręs jį už uodegos, ar pan., ir liepdavo apačioje stovintiems laikyti paruoštą kretilą, nes kada numes, kad galėtų greitai apvožti. Paprastai kretilą įbrukdavo laikyti tiems, kurie apie paukštį nieko nežinodavo. Šie stovėdavo ir laukdavo to paukščio. Vaikiai merges stumdavo, tempdavo arčiau kretilo, kad ir šios pamatytų tą majedną paukštį. Mergės, kurios žinodavo šį pokštą, stengdavosi būti toliau nuo kretilo, kurį laikydavo pirmamečiai mynėjai, ir nepasiduodavo bernams.

  • Tuo tarpu paukščio gaudytojas, vis ką nors apie jį pasakodamas, pradėdavo ant stovinčiųjų barstyti žemes, dulkinti, atseit paukštis nepasiduodąs, dubos lubas draskąs ir pan. Pagaliau sušukdavęs: „Jau sugavau”. Svarbiausias momentas. Nežinantieji laukdavo, galvas atvertę, su kretilu to paukščio, o vaikiai iš paskutiniųjų stengdavosi sustumti prie jų visas merges. Tada vaikis pagriebdavo kibirą ir nuo dubos viršaus išpildavo visą vandenį ant stovinčiųjų. Va tau ir majednas paukštis. Sušlapdavo ne tik pirmamečiai ir pristumtos merginos, bet ir vaikiai stūmėjai. Visi juokdavosi, pareidavo pusryčiauti šlapi. Tačiau apie paukštį išėję iš jaujos nebekalbėdavo, kad nesužinotų jo paslapties piemenys ir vaikai, kurie po metų kitų turės ateiti pirmą kartą linų minti.

  • Pabaigusi mynę, šeimyna eidavo talkininkams atidirbti, o gaspadorius toliau vienas tvarkydavosi. Spalius supildavo lauke į kupetą, nes iš jų maža nauda. Dalį jų sunaudodavo užpilti ant šiaudinio stogo, dalį kiaulėms svilinti, o kiti stovėdavo metų metus krūvoje, nes jie nei kraikui, nei kam kitam netiko.

  • Linų su spaliais niekas nepirkdavo. Išmynus reikėdavo juos dar braukti. Braukti linus pradėdavo tada, kada pasibaigdavo mynės ir žmonės turėdavo daugiau laiko. Braukdavo daugiausiai tik moterys, nors kartais ir vienas kitas vyras. Braukimui jokių talkų neorganizuodavo, o jeigu trūkdavo braukėjų iš saviškių, tai gaspadorius pasamdydavo kokią neturtingą moterėlę ar trobelninką.

  • Linus braukdavo tik dienomis, nes prie žiburio gerai neišbrauksi, nematysi.

  • Braukimui naudodavo tik brauktuvę. Jokio pribrauko nebūdavo. Kituose kaimuose, sako, braukdavę ant pribrauko, kurį duseikiškiai vadindavo linabraukiu.

  • Jeigu koks žmogus būdavo aukštais pečiais, tai sakydavę, kad jo pečiai kaip linabraukis.

  • Nubrauktus linus dėdavo saujomis taip, kad galūnės būtų į vieną, o šaknų galai į kitą pusę. Jokiu būdu linų negalima maišyti, nes nuo to linų kokybė pablogėja ir gaspadoriui pirkliai mažiau bemoka. Kai jau daug pribraukdavo, tai linus surišdavo į pundus po didįjį stuką (30 svarų).

  • Braukėjai jokių išdaigų nekrėsdavo, nes dirbdavo daugiausiai pagyvenusios, rimtos moterys, o ir jaunimui nepadoru tarp jų siusti.

  • Nubrauktus linus gaspadorius rūšiuodavo. Geresnius pasilikdavo sau verpti, o blogesnius - parduoti.

  • Paminas, kurios būdavo sudedamos atskirai, žiemą gaspadorius suvydavo į virves.

  • Pabraukos, kurios atsirasdavo braukiant linus, iškrisdavo kartu su spaliais. Jas būdavo surenka, iškrato spalius ir sunaudoja audimui. Iš audeklo, kuriam sunaudodavo pabraukas, siuvo vyrams kelnes, moterims sterbles. Sterble vadindavo moteriškų pridurtinių marškinių apatinę dalį, kuri visada būdavo iš blogesnės rūšies audeklo negu viršutinioji.

  • Drabužyje, kuris pasiūtas iš pabraukinio audeklo, visada būdavo daug spalių, ir kol jis būdavo naujas, reikėdavo daug kantrybės pranešioti, nes labai braižydavo kūną. Ypač aštrios būdavo siūlės.

  • Kada pasakotojos vaikas kiek paaugo, tai ir jis tarnavo už piemenį pas netolimą gaspadorių. Vieną kartą parbėgo jis verkdamas pas motiną, skųsdamasis, kad nebegalįs pavaikščioti. Mat gavęs iš gaspadoriaus naujas pabraukines kelnes. Ką darysi. Nuvilkusi motina vaikui kelnes, išnešusi į kiemą ant akmens ir su kirpente išmušusi visas siūles. Taip išlaužė spalius, juos išdulkino ir vaikas apsivilkęs vėl išbėgo bandos ganyti patenkintas.

  • Atskirtus linus stengdavosi netrukus parduoti. Juos supirkinėjo per kaimus važinėję žydeliai,kuriems daugiausiai parduodavo tik mažažemiai valstiečiai, kurie pardavimui linų turėdavo nedaug. Stambesni ūkininkai tiems žydeliams linų neparduodavo, nes mažai už juos teduodavo. Kada nuveždavo patys ūkininkai, tai gaudavo už linus žymiai daugiau. Duseikiškiai linus veždavo į Liepoją. Prieš veždamas parduoti linus, gaspadorius dar kartą juos sutvarkydavo. Būdavo ir tokių ūkininkų, kurie norėdami padidinti linų svorį, sukrapydavo juos vandeniu ir sumesdavo kuriam laikui į krūvas, kad sudrėktų ir būtų sunkesni.

  • Veždami parduoti, linus rišdavo į didesnius ryšulius, kurie turėdavo sverti 2 stukus. Surišdavo pundą dviem vieliniais ryšiais. Kad rišant viela būtų minkštesnė, ją ugnyje padegindavo.

  • Į vežimą ryšulius dėdavo taip, kad matytųsi geresnioji (nuo šaknų galo) skara. Mat pirkliai visų ryšulių nežiūrėdavo, o pasitenkindavo apžiūrėję vieną galą.

  • Linų prikraudavo pilną vežimą. Apdengdavo juos gūniomis, apdangalais ir aprišdavo virvėmis. Į vežimo priekį prisidėdavo arkliams pašaro, šieno, avižų terbas. Be to, įsipildavo dar avižų į maišą, nes arklius gerai šerdavo ir vienos terbos kelionei neužtekdavo. Keleiviams įdėdavo valgyti į terbikę mėsos ar lašinių su duona.

  • Su linais į Liepoją dažniausiai važiuodavo gaspadoriaus sūnus su samdytu bernu; pats gaspadorius rečiau.

  • Linus parduoti veždavo pabaigę visus laukų darbus, dar prieš Kalėdas, kad iš parduotų linų sumokėtų samdiniams algas. Daugiausiai veždavo su ratais, nes rogių kelias retai dar tebūdavo.

  • Duseikių ūkininkai grupėmis nevažiuodavo. Kiekvienas stengdavosi važiuoti atskirai ir vengdavo kelyje su kaimynais susitikti, kad nesužinotų kiek linų nuvežęs ir kiek už juos gavęs.

  • Į kelionę išvažiuodavo anksti rytą, dar tamsoje. Pavažiavę kiek sustodavo pasišerti arklių ir patys pavalgyti.

  • Jeigu išvažiavus kelią perbėgdavo zuikis, tai sakydavo, kad bus nelaimingas važiavimas: kas nors kelionėje atsitiks, ar pigiai linus parduos. Atgal pilnais vežimais negrįždavo. Visada linus parduodavo, nors ir mažai kuriais metais pirkliai temokėdavo.

  • Namiškiai po dviejų dienų pradėdavo laukti keleivių. Lauktuvių gaspadoriaus sūnus ar pats gaspadorius šeimynai neparveždavo. Jeigu savo motinai, žmonai, vaikams, seserims ar broliams ką ir parveždavo, tai niekas nematydavo. Samdytas vaikis, jeigu geresnis, iš savo pinigų nupirkdavo mergei kokį pyragą ar kitą kokį niekniekį, nes vertingesnio daikto jis negalėjo nupirkti, tiek pinigų neturėjo.

  • Paprastai už linus gaspadorius visada gaudavo daugiau, negu išmokėdavo algų šiemynai. Pasakotoja mano, kad jis atliekamus pinigus slėpdavo, kišdavo kur nors po pamatais.

Užrašyta 1959 m. lapkričio 28 d.
Užrašė Vitas Valatka

Linų auginimas ir apdirbimas XX a. pradžioje Dadotkų kaime Gadunavo apylinkėje

  • Pasakotoja Stasė Kalinauskienė, Antano, g. 1911 m. Gargžduose kumečio šeimoje. Prie linų apdirbimo darbų pasakotoja pradėjo eiti gyvendama su tėvais Gadunavo apylinkėje Dadotkų kaime apie 1925-1926 m.

  • Šiame straipsnyje aprašyti linų auginimo ir apdirbimo papročiai susiję su šiuo laikotarpiu ir vietove.

  •  

  • XX a. pirmojo ketvirčio pabaigoje stambesni ūkininkai sėdavo maždaug po 4-6 pūdus sėmenų, o smulkieji ūkininkai pasitenkindavo ir vieno pūdo pasėle. Turtingieji ūkininkai sėjo tam, kad jo šeimyna, kurią jis samdydavo, turėtų darbo, o jis pats pinigų. Geruosius linus parduodavo, o blogesnius sunaudodavo savo reikmėms.

  • Tuo metu ūkininkai žinojo dvi veisles linų: sėmeninius, kurie buvo trumpesni, bet duodavo daugiau sėmenų ir ilgapluoščius, duodančius mažai sėmenų. Kadangi linus augindavo daugiausiai tik dėl pluošto, tai stengdavosi sėti tik ilgapluoščius linus.

  • Linus sėdavo plėšime arba dobilienoje. Žemę suardavo iš rudens. Pavasarį ją tik suakėdavo ir, palaukę kokias šešias dienas, kol žemė sukris, sėdavo.

  • Linams žemę įdirbti, t. y. arti, akėti, rudenį ar pavasarį geriausia, kai pučia šiaurės vėjas. Sako, jeigu žemė įdirbta pučiant šiauriui, tai joje pasėtų linų nepuola jokie vabalai.

  • Linus sėja tada, kada dulka kadagiai, t. y. gegužės mėnesio pabaigoje. Jeigu linus pasėsi tokią dieną, kada dulka kadagiai, tai linai išaugs gražūs ir nesukris. Geriausiai sėti tada, kai yra priešpilnis mėnuo, maždaug devynių parų. Taip pat taikydavo pasėti, kai pūsdavo pietų vėjas. Jeigu įdirbti reikia šiaurės vėjo, kad vabalai nepultų, tai sėti pučiant šiauriui negalima. Pietiniam vėjui pučiant pasėti linai yra stipresni, mažiau išgula ir nepasiduoda žolėms.

  • Sėdami linus jokio dangaus debesuotumo nežiūrėdavo.

  • Kai baigdavo sėti visus linus, tai sėjėjas mesdavo paskutinę saują tiesiog į viršų, kad linai aukštesni užaugtų.

  • Pasėtus linus tuojau pat apakėdavo ir apvoluodavo.

  • Dadotkų kaimo ūkininkai stengdavosi linus pasėti šv. Petronėlės dieną (V. 26). Ūkininkai manė, kad ši diena yra geriausia linams sėti. Bet ne visada tą dieną galėdavo sėti, nes kartais darbai sutrukdydavo, arba blogas oras neleisdavo. Sudygusius linus labai retai kada užpuldavo spragės. Dažniausiai jie augdavo švarūs ir gražūs.

  • Apie linų derlių žinoma keletas išankstinių spėjimų.

  • Jeigu pirmą kartą parlėkusią kielę pamatydavo ant žemės, tai tą vasarą linai bus trumpi, o jei ant tvoros, ar ant medžio, tai linai išaugs ilgi.

  • Jeigu vėlinių rytą nuo stogo kaba ilgi varvekliai, tai reikia tikėtis ilgų linų tą vasarą.

  • Užgavėnių dieną stengdavosi nuvažiuoti kuo ilgesnį kelią. Kuo toliau nuvažiuoji, tuo ilgesni bus linai.

  • Ankstyvosios sėjos linus raudavo kai tik nupjaudavo rugius, kitus kiek vėliau.

  • Linų rovimo laiką nustatydavo ūkininkas. Parsinešdavo išrovęs linų pluoštelį su galvomis namo. Pakišdavo jį po sija virtuvėje ir, išlaikęs tris dienas, mėgindavo. Paėmęs už šaknų galo duodavo galvas į stalą. Jeigu galvutės sueižėdavo ir nubirdavo, tai linai jau rautini, o jeigu ne, tai dar palaukdavo.

  • Linus raudavo vien tik moterys. Stambesniuose ūkiuose, jeigu neužtekdavo samdytos šeimynos moterų, tai dar padienių darbininkių. Linų barais neraudavo. Kiekvienai moteriškei paskirdavo po pūdo sėjimo plotelį, kurie sėjant būdavo pažymimi paliekant neužsėtus sėbiržių pakraščius. Per dieną rovėja turėdavo pūdo sėjimo linų plotą nurauti ir už tai gaudavo atlyginimą. Taip moterys dirvoje pasklisdavo gana plačiai ir nei dainuodavo, nei kalbėdavo, o tik raudavo, nes pūdo sėjimas nurauti ne juokai.

  • Linus raudavo į saujas, apimamas rankomis. Rišdavo su tais pačiais linais. Ryšį užrišdavo taip, kad ražų galas būdavo į ražų pusę, o galvų galas į saujos galvų pusę.

  • Linus kiekviena rovėja pati sustatydavo eilėmis į gubeles. Paprastai statydavo prieš eidami pietų ar vakarienės.

  • Jeigu ūkininkas pastebėdavo, kad rovėja nenurauna visų linų ir lieka vadinamieji „piršliai”, tai pasakydavo, kad aplink jos gubeles stovi piršliai stati ir įspėdavo, kad atlyginimą mokėsiąs tada, kai neliks nė vieno lino. Linų rovėjas maitindavo paprastai. Jokio geresnio maisto joms neduodavo. Per pusryčius valgydavo pusmarškonę košę, per pietus bulvynę su mėsa, per pavakarius atnešdavo į dirvą porą raugintų agurkų ir duonos, o per vakarienę daugiausiai gaudavo kruopų sriubos.

  • Išskyrus pavakarius, kuriuos atnešdavo į dirvą, valgyti pareidavo namo. Per linarūtę jokio pokaičio neguldavo, po pietų tuojau eidavo vėl rauti.

  • Su paskutiniu pėdu jokių apeigų nedarydavo, nes kiekviena rovėja raudavo tik savo plotą ir kitoms rovėjoms nepadėdavo. Kai baigdavo savo plotą, palaukdavo, kol baigs likusios ir nupindavo gaspadoriui pabaigtuvių vainiką. Tai mažytis vainikėlis iš linų galvučių, į kurį dėl gražumo įpindavo vieną kitą rugiagėlės žiedą. Nupynusios vainiką surasdavo lėkštę, į kurią įdėdavo vainiką ir įduodavo gabesnei rovėjai nešti. Visos rovėjos su vainikneše eidavo kartu ir dainuodavo:

  • Bėg upelė vingurdama,
    Neš vainiką linguodama.
    Ir nunešė nulingava
    Pas matošės margą dvarą.

  • Ir išejė motinelė,
    Klausinėje dukruželes
    Oi, dukrele, dokružele,
    Kor padėje vainikeli.
    Vainikelis žalių rūtų,
    Pas motušę vesad būsu.

  • Rovėjos įeidavo į šeimininko kambarį ir ten jam be jokių oracijų įteikdavo vainiką. Po to pasodindavo jį ant kėdės ir su kėde pakeldavo. Šeimininkas vainiką pasikabindavo ant gembės prie savo lovos ir ten jį laikydavo iki kitų metų, kol parnešdavo naują vainiką.

  • Pakilnotas gaspadorius rovėjas pakviesdavo į virtuvę prie stalo ir pavaišindavo ragaišiu su kava. Padėdavo ir sūrio. Degtinės rovėjoms neduodavo.

  • Linieną, nuvežus linus, nupjaudavo paties šeimininko bernas, išdžiovintą šieną parveždavo prie pašaro ir sušerdavo gyvuliams.

  • Linienoje sustatyti linai išstovėdavo apie savaitę, kol sudžiūdavo galvutės. Veždavo dideliais, kartimi priveržtais, vežimais. Vyras duodavo, o samdyta merga kraudavo. Kraudavo taip, kad galvelės pasilenktų. Vienų saujų šaknys būdavo į vieną pusę, o kitų į kitą pusę, prie pirmųjų šaknų. Taip daroma tam, kad linai mažiau išsidraikytų. Linus parveždavo į jaują. Iškraudavo pasieniais ir tuojau pat džiaudavo duboje, jeigu jie nebūdavo gerai išdžiūvę ir netikdavo kūlimui.

  • Linus kuldavo dviese: samdytas vaikis ir vadinamoji laukinė merga, t. y. lauko darbams samdyta mergina. Išeidavo jie apie 2 valandą nakties į jaują. Pasiklodavo dvi eiles saujų, galvomis į vidaus pusę ir jas plozais mušdavo. Plozas padarytas iš blankos ar storoko pačvarčio gabalo, prie kurio pritvirtintas ranktūris. Apie 4 valandą šeimininkė atnešdavo kūlėjams naktinę: pieno ir duonos. Užvalgę kūlėjai vėl imdavosi darbo ir kuldavo iki pat pusryčių, kol pakviesdavo valgyti. Taip kūlėjai vargdavo apie savaitę, kol iškuldavo visus linus.

  • Nukultus linus kraudavo už jaujos į krūvas, o likusias neiškultas galvutes dar kartą paskleisdavo kluone ir plozais kuldavo tol, kol visos galvutės sutrupėdavo.

  • Sėmenis tvarkydavo tada, kai baigdavo kulti visus linus. Pirmiausiai juos per kretilą išsijodavo, o paskui perleisdavo per puktelį. Vaikis puktelį sukdavo, mergė pildavo sėmenis, o šeimininkas kasdavo sėmenis ir pildavo juos į maišus. Sėmenis parnešdavo į svirną ir pildavo į miegas. Miegose sėmenys išbūdavo iki pavasario. Turtingas gaspadorius parduodavo sėmenis tik pavasarį, nes tada už juos brangiau mokėdavo. Sėklą atsisemdavo irgi tik pavasarį, prieš sėją arba prieš parduodant.

  • Dalį sėmenų sunaudodavo alyvos gamybai. Žiemą prieš gavėnią susitardavo kelios šeimos ir į vieną vežimą susimetusios maišus važiuodavo spaustis alyvos. Pasakotoja teigia, kad alyvos spausti važiuodavo į Plungę. Sėmenų spirgei gaminti nenaudojo. Tam visada turėjo kanapių. Sėmenų veršiams girdyti irgi nepalikdavo. Girdydavo juos liepų lapais.

  • Pelus supildavo svirne į pelų miegas, iš ten semdavo ir šerdavo kiaulėms. Pelais šerdavo žiemines kiaules.

  • Linų kūlimo metu likdavo susivėlusių pakulų, kurias vadino paminomis. Jas taip pat skleisdavo kartu su linais ant dirvos, o vėliau mindavo.

  • Kai tik nukuldavo linus, imdavo tvarkyti jų šiaudelius. Dalį šiaudelių mirkydavo, o dalį skleisdavo. Mirkyti linai geresni, bet visiems linams išmirkyti neužtekdavo markų.

  • Linmarkos, kuriose merkdavo linus būdavo laukuose, šlapesnėse vietose. Linmarkos būdavo specialiai kasamos. Ar linmarkų kokybė vienoda, pasakotoja nežino, tuo ji nesidomėjo. Linus merkdavo kiekvienais metais į tą pačią linmarką. Šiaip linmrkos nuo kitų vandens telkinių nesiskiria. Prie jų, kaip ir prie bet kokio kito vandens kartais vasaros vakarais skalbdavosi laumė. Kad jos prie linamarkų gyventų, ar ten velnias lankytųsi, pasakotoja negirdėjusi.

  • Prieš merkdami linus po kelias saujas suriša šiaudiniais ryšiais į stambesnius pėdus ir sukrovę į vežimą veža. Daugiausiai dirbdavo samdinys vaikis ar laukinė mergė.

  • Pradeda merkti nuo markos vidurio. Ten primeta nuo dugno iki viršaus eilę, šalia jos primeta arčiau kitą ir taip primerkia iki pat kranto. Tarp linų eilių paliekami 5-10 cm. tarpai, kad vanduo geriau prieitų. Linus merkia taip, kad jų galvų galai būtų į vakarus, o šaknys į rytus. Negalima merkti galais į šiaurę - linai blogai išmirks ir nemes spalio.

  • Ant įmerktų linų uždeda storų žalių karčių. Kartis deda išilgai eilių. Jokių žalių virbų ar akmenų prie linų merkimo Dadotkuose nenaudojo.

  • Linus, nors šiaudeliai dirvoje būdavo ir išdžiovinti, temirkydavo tik šešias dienas. Be jokių mėginių po šešių dienų juos ištraukdavo ir tuojau pat aplink marką sustatydavo į gubeles po 4 pėdus.

  • Į linmarką tuojau pat primerkdavo naujų linų. Šie irgi mirkomi lygiai šešias dienas, ištraukiami ir sustatomi į gubeles.

  • Baigę mirkyti linus linmarkos niekam nebenaudodavo, nebent piemuo gyvulius rudenį atvarydavo pagirdyti. Linmarkos vanduo jokių gydomųų savybių neturi.

  • Gubelėse linai stovi 2-3 dienas, kol gerokai apdžiūsta. Tada pėdų vidaus pusę apsuka į išorę ir nuima šiaudinius ryšius, kuriuos parneša gyvuliams kreikti tvarte. Apsukti linai stovi tol, kol visai išdžiūsta. Tada juos suriša į didelius kūlius ir parveža į jaują. Iki mynės laikydavo peludėse, jeigu jos tuščios, arba sukraudavo lauko pusėje į pastoges.

  • Klojamuosius linus išveždavo į pievą ar dobilieną skleisti. Saugodavo, kad dirva būtų sausa, nes šlapioje dirvoje linai ne išsistovėtų, o supūtų. Linus skleisti į dirvą veža vaikis. Vežimą linų jis iškrauna į dvylika viena eile einančių malkų (krūvų).

  • Laukinė merga viena pati linus skleidžia, tik piemenė arba pusmergė jai padeda - padalina saujas ar atriša ryšius. Linams skleisti jokių talkininkų nesamdydavo.

  • Linų niekada neskleidžia pučiant šiaurės vėjui - tada jie gerai neatsiklojėtų ir blogai mestų spalį. Negalima linų skleisti galvų ar šaknų galais į šiaurę, nes bus tas pats, todėl juos dažniausiai skleisdavo galvų galais į vakarus.

  • Paskutinę saują skleisdavo vainiku. Galvų galus palikdavo vidaus pusėje, o šaknų galus išskleisdavo ratu.

  • Seni žmonės pasakodavę, kad jeigu paskleidęs linus iš paskutiniosios saujos padarai vainiką, tai tų linų niekas neliečia ir neužtinka. Dėl to tas vainikas ir skleidžiamas.

  • Paskleisti linai gulėdavo tol, kol atsiklojėdavo. Niekas jų kita puse neversdavo.

  • Linai klojėjasi maždaug 4 savaites. Linų atsiklojėjimą tikrindavo gaspadorius. Parsinešęs pluoštelį linų padėdavo ant mūro ir išdžiovindavo. Kai jau pluoštelis išdžiūdavo, tai laužydavo jį pirštais ir tampydamas už galvų tikrindavo ar jau byra spaliai. Jeigu byra, tai linai atsiklojėję. Tada jau eina linų kelti. Mergė ir vaikis su grėbliais juos surenka ir stato į nesurištas tuščiavidures gubeles. Kad gubelė gerai stovėtų, reikia mokėti ją pastatyti. Prieš skleisdamas darbininkas aplink save pusračiu išskleidžia šaknimis į išorę pėdą, už viršūnių pakelia ir taip pasilieka iš trijų pusių apsuptas linų. Išeina, galūnes suglaudžia, ir tuščiavidurė gubelė padaryta.

  • Kada taip sustatyti linai išdžiūsta, gubeles suriša šiaudiniais ryšiais ir parveža į jaują.

  • Linai minami jaujoje. Pagrindinė jaujos dalis - duba, kurioje yra pastatyta krosnis ir įrengtos trys eilės ardų, viena virš kitos.

  • Gadunavo apylinkėje atatvaros į pirtį nuo pečiaus nebūdavo. Zemba ten vadinama pati pečiaus kakta, t. y. ta vieta, kur yra pečiaus pakura. Į pirtį įeiti būdavo tik vienos durys pro zembą. Pirties gale - mažas langelis, kad pirties vidų apšviestų. Tačiau tas langelis toks mažas, kad žmogus pro jį neįlįstų. Mat žiemą, baigus visas kūles ir mynes, duboje rūkydavo mėsą. Rūkoma mėsa duboje išbūdavo ilgesnį laiką. O kad ten laikomos mėsos vagys neišvogtų, duris laikydavo spyna užrakintas.

  • Iš dubos šonų būdavo dvi peludės. Jose iki mynės laikydavo linus, arba ką kitką.

  • Kita svarbi jaujos dalis - kluonas (klounas). Jame kuliama ir minama. Už kluono dar būdavo daržingalis, kur laikomi kūlimo metu suvežti javai, parvežti kulti linai. Žiemą ten paprastai paliekama kiek iškultų šiaudų.

  • Jaujos stogas, kaip ir visi to meto stogai - šiaudinis, keturšlaitis, tik su didesnėmis pastogėmis.

  • Į ardus linus deda stačius, šaknimis į apačią. Linų pridėdavo visus tris aukštus. Į vieną dubą sutalpindavo paprastai tris nedidelius vežimus linų, į kiekvieną lovą po - vežimą. Duboje linus paprastai džiaudavo vaikis, o šeimininkas įnešdavo ir jam paduodavo. Kai jauja būdavo pridžiauta, pavakariais, saulei leidžiantis, gaspadorius kurdavo krosnį. Krosnį kurdavo ir kūrendavo tik gaspadorius. Kam nors kitam krosnies kūrenti nepatikėdavo, kad per neapsižiūrėjimą neuždegtų jaujos.Dėl visa ko peludėse stovėdavo per visą jaujos kūrenimo laiką dvi statinės su vandeniu.

  • Vos užkūręs krosnį, gaspadorius į ugnį įmesdavo šv. Agotos duonelės gabaliuką, kad nekiltų gaisras.

  • Krosnį kūrendavo daugausiai kerais, kurių prisiraudavo pasėję vasarojų. Linams kūrenti reikia daugiau negu vasarojui ar kitiems javams. Be to, jeigu pakurdavo šaltą dubą, tai kūrendavo ilgiau, o jei kurdavo į atkurą, tai kūrendavo trumpiau. Užkūręs krosnį, iš jaujos gaspadorius niekur neišeidavo, todėl jam ir vakarienę nunešdavo į jaują. Pakūrenęs krosnį apie 4 valandas, ugnį užgesindavo ir pareidavo namo. Kitą vakarą vėl kurdavo iš naujo ir kūrendavo tol, kol išdžiūdavo linai. Taigi linus mindavo tik kas antrą naktį, o ne kiekvieną, kaip būdavo kai kuriose kitose vietovėse.

  • Ar linai išdžiūvę, gaspadorius tikrindavo kūrendamas krosnį. Paimdavo saują, mintuvais ją išlauždavo ir žiūrėdavo, ar byra spaliai.

  • Kūrendamas krosnį pirmąjį vakarą, gaspadorius įvilkdavo į kluoną ožį, įkaldavo į jį savų mynėjų mintuvus, paruošdavo visa, kas reikalinga mynei.

  • Visi pasakodavo, kad jaujoje baido. Gaspadorius tų baidyklių nebijojo ir jokių apsaugos priemonių nuo velnio nesinešdavo. Bijojo tik vaikis, merga ir kiti žmonės. Gaspadorius sakydavo, kad jaujoje gyvenąs „mona velnėlis”.

  • Naktį žmogus eidamas pro jaują girdėdavo jaujoje kuliant, bildant ir žvyginantis, o įėjęs nieko nerasdavo. Mat ten velniai naktimis mynes keldavo. Jų mynių niekas nematydavo, o tik girdėdavo, kaip jie darbuojasi.

  • Pasakojama, kad vienas vaikis susilažinęs su gaspadoriumi iš karvės, jog jis galįs įeiti naktį į jaują ir išbūti ten, kol gaidžiai užgiedos. Nueidamas nusinešęs šventenybių. Pasiėmęs uždegtą žvakę, pasivožęs ją po puodu ir sėdys jaujoje. Kai velniai pasirodę, jis nuo žvakės puodą nuvožęs ir ją deginęs iki gaidžių giedojimo. Velniai visą laiką, kol gaidys užgiedojęs, šokinėję aplink, visokiais būdais baidę, bet nieko nepadarę. Taip tas bernas ir išlošęs lažybas.

  • Dar pasakojama, kad vienas gaspadorius kartą nuėjęs į jaują kūrenti krosnies. Nusinešė su savimi bulvių ir, kad nebūtų nuobodu, jas kepasi. Kai atėjo vidurnaktis, atbildėjo pas jį velnias. Pradėjo klausinėti, ką jis dirbąs. Gaspadorius atsakė, kad bulves kepa. Velnias paprašė, kad ir jam iškeptų bulvę. Gaspadorius sau įmetė į ugnį bulvę, o velnio daliai - akmenuką. Kai jo bulvė iškepė, jis pasiėmė ją ir valgo, o velniui iš ugnies iškrapštė tą akmenuką, liepė pasiimti ir valgyti. Pasiėmęs tą akmenuką velnias ir mėginęs suvalgyti. Baisiai supyko, kada suprato, jog jį apgavo, ir išbėgo iš jaujos per langelį duboje, nuvertęs visus ardus su linais.

  • Pasakoja, kad kartą kažkur mynės metu velnias vaikį pasmaugęs. Nuėjęs mat jis vienas pogulio į dubą. Po pogulio ir radę ten jį jau nebegyvą, pasmaugtą velnio.

  • Mynės talkai reikia ne mažiau kaip septynių porų mynėjų. Todėl visada būdavo organizuojamos kaimynų talkos, už kurias paskui samdiniai turėdavo atidirbti eidami pas kaimynus į mynes.

  • Talkininkai paprastai susirinkdavo vakare apie 10 - 11 valandą. Ateidavo apsirengę nors ir geriau, bet kasdieniškai, apsiavę medinius klumpukus, moterys pasirišusios baltas prijuostes, apsigobusios galvas baltomis skarelėmis. Kartu atsinešdavo ir savo mintuvus. Vyrai nešdavosi laužiamuosius mintuvus, vadinamus kriaukliniais, o moterys - brauktuvinius. Mintuvų viršus vadinams šoble, o apatinė dalis - ingulu. Ingulu vadinamas taip pat ir mintuvų apatinės dalies griovys. Mintuvų šoblės dalis, už kurios kilnojama, vadinama rankena. Mintuvus įstato į ožio vorį, pritvirtina ir paremia lazdele, kuri vadinama pastape (pastapė, -ės).

  • Apsišvietimui jaujoje naudojo gagančius. Paimdavo stiklinį butelį, jį per pusę perpjaudavo, ar nuskeldavo, į dugne padėdavo iš marškonių siūlų padarytą dagtį, apdėdavo jį žvaktaukiais - ir gagančius padarytas. Jaujoje gagančius statydavo ant storos, iki pečių aukščio kaladės. Prie kaladės viršaus būdavo prikaltas plačios lentos galas, kad gagančius apvirtęs nenukristų ant žemės. Be to, gagančiui įstatyti būdavo padaryta duobelė, kad jis neapvirstų. Vieną gagančių ant kaladės pastatydavo duboje, kad matytų linus iš ardų imti, o kitus du statydavo kluone prie mynėjų. Kad gagančiai gerai degtų, juos reikėdavo nuolatos prižiūrėti. Tai darydavo pats gaspadorius - pataisydavo dagtį, pridėdavo žavktaukių.

  • Minanat linus, gaspadorius be gagančių priežiūros dar su piemeniu nešdavo iš dubos linus, o mynėjai juos poromis mindavo: vyras lauždavo spalius, o jo porininkė moteris juos išbraukdavo ir dėdavo ant ožio, ar kur nors kitur, bet taip, kad visą laiką matytų, nes jeigu savo mintų linų nesaugosi, tai kas nors gali juos pavogti. Jeigu reikėdavo mynėjai išeiti savo reikalu, tai sumintus linus pasaugodavo porininkas vyras. Bet būdavo tokių atvejų, kad patykodavo koks mynėjas ir pavogdavo dalį linų. Tada nuskriaustasis eidavo ieškoti savo saujų. Jeigu rasdavo jas, pas kokį mynėją patekusias, tai įrodęs, kad tos saujos tikrai yra jo sumintos, tai turėdavo teisę iš vagies atsiimti dvigubai. Šiam dvigubo atsiėmimo papročiui visi pritardavo, ir pats gaspadorius liepdavo atsiimti. Kad galėtų savo saujas atpažinti, kiekviena braukėja stengdavosi jas kaip nors ypatingai susukti, ką nors padaryti, kad vagis negalėtų ženklo pastebėti ir panaikinti.

  • Mynėjų pora per naktį turėdavo išminti krūvą linų pluošto. Jeigu pasirodydavo koks mynėjas tinginys, tai su juo tvarkydavosi pats gaspadorius. Baigus minti, gaspadorius jam priversdavo neišmintų linų ir palikdavo vieną minti jaujoje tol, kol primins normą. Atlyginimo nuo jo nuskaityti negalėjo, nes mynė už talką, todėl ir reikalaudavo gaspadorius normos. Kiti mynėjai tokį pasilikusį mynėją vadindavo pakulniu.

  • Jaujoje darbo metu jokių žaidimų ar pramogų nedarydavo. Dirbdavo iki prakaito, nes „bijosi kur ir pakrutėti, stovės gaspadorius išsižiojęs”. Kuršio atnešimas ar kitokios išmonės Dadotkų kaime nebuvo žinomos. Į mynę sueidavo beveik viso kaimo ūkininkų samdiniai, todėl kaime kitos mynės tą pačią naktį nebūdavo. Nebuvo kam iš kaimynų mynėjams išdaigų krėsti.

  • Jeigu kiek žaisdavo, tai tik pogulio metu, kuris būdavo po naktinės, apie trečią valandą. Pogulis trukdavo dvi valandas. Per tą laiką mynėjai prisisiusdavo, prisidraskydavo, retas kuris teužmigdavo. Namiškiai, jeigu pavargę, pareidavo į savo lovas numigti, o jei nepavargę, tai pasilikdavo ten pat ir pradūkdavo su kitais. Tie, kurie būdavo atėję į talką, neturėdavo kur nueiti, todėl priguldavo čia pat pasieniais ant šiaudų, jeigu nešalta, arba eidavo į dubą.

  • Saviškės mergės vienais metais, nujausdamos, kad jų vaikis Lionginas yra miegalius ir eis namo miegoti, naktinės metu iš jo lovos iškėlė grėdus, į jų vietą įstatė geldą, pripiltą vandens, ir sutvarkė lovą, kaip buvo palikta. Vaikis tikrai parėjo namo gulti ir kai tik gulė į lovą, tai ir pasinėrė į vandenį. Dėl to išsigando ir sirgo visas tris dienas. Už šią išdaigą pasakotoja gavusi barti nuo gaspadoriaus.

Surinko V. Valatka
1959-1962 m.

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt