VITO VALATKOS RAŠYTINIS PALIKIMAS

1613 M. LIETUVOS ŽEMĖLAPIS 

Inv. Nr. 2096
Neg. Nr.

  • PAVADINIMAS. 1613 m. Lietuvos žemėlapis.

  • GAVIMO ŠALTINIS IR LAIKAS. Gautas iš Džiuginėnų dvaro savininko dailininko ir senovės mėgėjo Jozefo Perkovskio 1940 m. be jokių dokumentų.

  • SAUGOJIMO VIETA. Eksponuojamas feodalizmo laikų ekspozicijoje.

  • IŠORĖS APRAŠAS. Didelis, 75 cm. aukščio ir 72 cm. pločio, lapas, blogąja puse priklijuotas prie plono medvilninio audinio-klijuotės. Gerojoje, išorinėje, pusėje atspaustas varyje išgraviruotas žemėlapis. Anksčiau žemėlapis buvęs lankstomas, kai kur sulenkimų vietose pasidariusios skylės. Kai bubo paklijuotas audiniu, žemėlapis buvo įrėmintas, pakištas po stiklu ir nebelankstomas. Paklijavo ir įrėmino paskutinysis savininkas J. Perkovskis XX a. pirmoje pusėje.

  • TURINYS. Žemėlapyje vaizduojama Didžioji Lietuvos kunigaikštystė XVI-XVII a. Kartografuotas cilindrine projekcija, plotas apima nuo 35 meridiano iki 50 meridiano rytų ilgumos ir nuo 50 lygiagretės iki 58 lygiagretės šiaurės platumos. Žemėlapio mastelis 1:1.290 000)1. Tikslumu, turinio platumu ir apipavidalinimu jis toli pralenkė ankstyvesnius žemėlapius. Vidutinė kvadratinė geografinio pločio atskaitymo paklaida jame yra 13',5 į vieną ar kitą pusę, o geografinė ilgio paklaida - 13',8 į vieną ar kitą pusę)2. Žemėlapyje pateiktas detalus hidrografinis vaizdas. Be sverbesnių vandens kelių - Nemuno, Neries, Dauguvos - šiame žemėlapyje matome ne tik pirmos, bet antros ir net trečios eilės intakus)3 . Upių tinklo tankumas pirmą kartą Lietuvos kartografijos istorijoje atitiko mastelį ir žemėlapio paskirtį.
    Čia matomas tolygus 250 gyvenviečių išdėstymas. Gyvenvietės žymimos dar perspektyviniais ženklais ir miesto valdytojo sutartiniais ženklais. Perspektyviniais ženklais (medžiais) pažymėti miškai, (kovojančių raitelių grupėmis) ginčijamos žemės. Viršutinės dalies viduryje įgraviruotas skydas su žemėlapio leidėjo duomenimis. Apatiniame kairiajame kampe duota atstumų skalė, o virš jos, po D. Lietuvos kunigaikštystės herbu, - aiškinamieji ženklai ir žemėlapio išleidimo duomenys. Žemėlapyje yra trys įrėminti aiškinamieji tekstai ir keletas neįrėmintų paaiškinimų, apie miestų atkovojimą ir pan. Įrašai lotynų kalba. Žymesni miestai ranka paspalvinti raudonai, miškus žymintys medžiai - žaliai. Seniūnijų ir vaivadijų ribos taip pat apvedžiotos įvairiom spalvom.

  • EKSPONATO ISTORIJA. XVI a. antroje pusėje Lietuvos feodalams kilo mintis iš naujo sukartografuoti Lietuvos lauką ir sudaryti naują žemėlapį. Kartografavimo darbams ėmė vadovauti Mikalojus Kristupas Radvila. Kartografavo ir žemėlapį sudarė kartografų kolektyvas. Žemėlapį graviravo olandų kartografas Gererdas Hesselis.
    )1 V. Chomskis, Praeities kartografiniai darbai Lietuvoje, Astronominis kalendorius 1957 m., Vilnius, 1956 m. 106 psl.
    )2 Ten pat.
    )3 Jok. Petrulis, Kai kurie Lietuvos istorinės geografijos klausimai praeities kartografinės medžiagos šviesoje, Geodezijos darbai, II, Vilnius, 1964 m., 112 psl.

  • Žemėlapio sudarymo darbų vadovas Mikalojus Kristupas Radvila (1549-1616 m.), vadinamas Našlaitėliu, tuo metu buvo Trakų, vėliau Vilniaus vaivada)1. Jis buvo gerai pasiruošęs tokiam darbui: buvo mokęsis astronomijos ir matematikos Leipcige, Strasburge ir Paryžiuje, keliavęs po Palestiną, Egiptą ir Viduržemio jūros regioną. Savo kelionių įspūdžius aprašė ir išleido atskira knyga)2 . Perėjęs iš kalvinizmo į katalikybę, atidavė garsiąją Nesvyžiaus spaustuvę Vilniaus Akademijai. Savo bibliotekai jis rinko su Lietuvos istoriografija susijusius veikalus.
    M. K. Radvilos suburtas kartografų kolektyvas, išskyrus braižytoją ir graverį T. Makovskį, nėra mums žinomas. Iš užsilikusio Radvilos laiško apie žemėlapį žinome, kad Ukrainos lauko kartografavimu rūpinosi kažkuris kitas feodalas.
    Lauko kartografavimo darbai iš pradžių buvo vykdomi Ašmenos, Slonimo apskrityse, Naugarduko ir Minsko vaivadijose. Toje Lietuvos kunigaikštystės dalyje svarbesnių gyvenviečių geografiniai pločiai buvo nustatyti astronomiškai. Tai patvirtina vidutinė vieno geografinio pločio atskaitymo paklaida, kuri tose vietose yra 5' į vieną ar kitą pusę. Matuojant atstumus tam tikro ilgio virve, buvo daromos pataisos dėl kelio vingiuotumo. Todėl gyvenviečių geografinių ilgių paklaidos palyginti nedidelės. Vidutinė kvadratinė geografinio ilgio vieno atskaitymo paklaida yra 8' į vieną ar kitą pusę. Kartu su lauko kartografavimu buvo atliekami ir svarbesnių upių hidrografiniai tyrinėjimai.
    )1 L. A. Jucevičius, Raštai, Vilnius, 1959 m., 641psl.
    )2 V. Chomskis, Praeities kartografiniai darbai Lietuvoje, Astronominis kalendorius 1957 m., Vilnius, 1956 m., 105 psl.
    Lauko kartografavimo darbai buvo pradėti dar prieš 1590 metus ir gerokai užsitęsė. Jie nebuvo baigti net 1597 metais. Todėl Radvila darbui pagreitinti lauko kartografavimo metodą „supaprastino”. Padarė taip, kaip elgdavosi Vakarų Europos kartografai - įsakė gizeliams ir techniniams padėjėjams surašyti upes, ežerus, kalnus, miestus, kaimus, kelius bei atstumus tarp jų, remiantis vietinių gyventojų duomenimis. Tai patvirtinta vakarinės Lietuvos dalies geografinio pločio bei ilgio vieno atskaitymo vidutinės 15'-16' paklaidos. Geografinio pločio nustatymas astronominiu būdu buvo taikomas tik svarbesnėms gyvenvietėms: Vilniui, Zarasams, Luokei ir kt.)1.
    Lauko kartografavimas buvo baigtas XVII a. pradžioje. Žemėlapis išleistas Amsterdame 1613 m.
    Žemėlapis pirmiausiai buvo skirtas pirkliams ir administracinėms reikmėms.
    Kas buvo šio žemėlapio savininkai iki J. Perkovskio - nežinoma. J.Perkovskis buvo dailininkas ir įvairių senienų mėgėjas, kolekcionavo įvairius su kultūros istorija susijusius daiktus. Matyt, iš kokio nors dvaro į jo rankas pateko ir šis žemėlapis.

  • MOKSLINĖ-MUZIEJINĖ REIKŠMĖ. Žemėlapis yra vertingas XVII a. pradžios dokumentas, iš kurio galima spręsti apie fizinio ir geografinio landšafto vaizdą, gyventojų geografiją ir jų pasiskirstymą, politines bei administracines sienas ir ekonominių ryšių geografiją, pirmiausiai prekybinių vandens kelių tinklą ir tendenciją jam dar labiau plėstis.

Aprašo autorius V. Valatka 1968 m.

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt