VITO VALATKOS RAŠYTINIS PALIKIMAS

KŪLIMAS RULIU

  • Juozas Ivinskis, gimęs apie 1865 metus, žemės neturėjo, todėl jis visą amžių su savo šeima kilnojosi iš vietos į vietą nuomodamas įvairaus dydžio žemelę. Jis pats buvo kilęs iš Plungės parapijos, jo žmona - iš Salantų apylinkių, baudžiauninko duktė, visiška našlaitė. Ūkius nuomojosi Šašaičių kaime iš dvarininko Gorskio, Varnaičių ir Užlieknių kaimuose, netoli Plungės.
  • 1915-1925 m. Ivinskis buvo išsinuomavęs senos našlės Pranciškos Pakalniškienės ūkį, 3,5 km nuo Plungės, Užlieknių kaime. Žemės čia buvo 29 dešimtinės. Žemės apdirbimui naudojo ir savinikės ūkyje buvusį jos vyro žemdirbystės inventorių, tarp jų ir kuliamąjį volą.
  • J. Ivinskis minėtą žemę apdirbo be samdytų žmonių, savo šeimos jėgomis, nes katu su tėvais buvo dar ir darbingos dukterys, vienas suaugęs sūnus. Kuliamąjį volą vartojo šiame ūkyje kasmet.
  • Apie tai papasakojo Juozo Ivinskio duktė Valatkienė Barbora, gim. 1895 m. Anot jos, ji ir pati eidavusi į jaują kulti ruliu.
  • Rulis vartojamas javų kūlimui, vadinamas kuliamuoju volu “žemaitiškai - kolams vols”. Kada jis Užlieknių kaime pradėtas vartoti, pasakotoja nežinojo.
  • Kuliamuoju volu kūlė miežius, kviečius, avižas. Žirnių kuliamuoju volu nekuldavo, nes jų virkštys veldavosi ant volo, o grūdai įsispaudavo į kluono žemę. Todėl žirnius kuldavo tik spragilais.
  • Kada pasakotojos tėvas nuomavo ūkį Vilkaičių kaime, Telšių rajono teritorijoje, tai sėmenis kuldavo arkliais, nes kuliamojo volo šiame ūkyje nebuvo, o savo volo Ivinskis neturėjo.
  • Sėmenis arkliais kuldavo taip: pirtyje išdžiovintus sėmenis paskleisdavo ant kluono. Po to pasivarsluodavo du arklius ir juos risčia varydavo ant išskleistų sėmenų aplink, prieš laikrodžio rodyklę. Varytojas stovėdavo kluono viduryje ir varydamas arklius tai atleisdavo vadžias, tai jas pritraukdavo. Tokiu būdu arkliai kojomis iškuldavo sėmenis visame klojime. Antrasis darbininkas su bertuve dabodavo (žiūrėdavo), kad arkliai neapterštų klojimo. Arkliamėšlius, kol arkliai apibėgdavo apskritimą, šis su bertuve numesdavo į kluono pakraštį.
  • Tais metais, kai ruduo būdavo lytotas (lynotas), kluonas būdavo išminkštėjęs ir, kulant arkliais, sėmenys įsimindavo į žemę. Todėl tokiais metais sėmenis kuldavo spragilais.
  • Kuliamojo volo pradėta nebenaudoti apie 1925-1926 metus. Juos išstūmė jovalinės, arklais varomos kuliamosios mašinos. Be to, tam, kad jos nunyko prieš 1925 m., turėjo reikšmės ir tai, kad po Didžiojo karo (I-ojo pasaulinio-red. p.) gyventojai pradėjo mažinti linų pasėlių plotus, nes nei pluošto, nei sėmenų kupčiai (prekeiviai - red. p.) nebepirko- sėmenys “nustojo gylioutė”.
  • Mažieji ūkininkai, kurie savo ūkyje turėjo iš seno kuliamąjį volą, dar maždaug iki 1930 m. kartais panaudodavo rulį kūlimui - atsikėlęs rytą išgirsi bildant volą ir stebėsies, kas čia kulia.
  • Rulius gamindavo tik patys ūkininkai, taip kaip ir gardis, dumplekes - savo reikalams. Amatininkai - meistrai kuliamųjų rulių nedirbdavo.
  • Kada buvo pagamintas Pakalniškienės volas, pasakotoja nežinojo. Pagal savo ir vyro amžių, pasakotoja manė, kad jis turėjo tuo metu apie 30 metų. Tokiu būdu jis galėjo būti pagamintas apie 1880 metus.
  • Rulis buvo padarytas iš beržinio ruoplio rąsto, labai sunkus. Vienas galas buvo plonesnis. Rąstas apvalus, o ne kampuotas. Jo ilgis buvo tik apie vieną metrą. Prie rąsto (korpuso) buvo pritvirtintos “lėndys” - išilginiai krupliai iš ąžuolo per visą volo ilgį kiekviena. Jų buvo 7 (be poros), kad kulant neįtiktų į tas pačias vietas, kur anksčiau buvo jis pravažiavęs. Lendys prie korpuso drūtojo galo buvo platesnės, gaspadoriaus nutaisytos taip, kad riedėdamas volas darytų lanką, atitinkamą kluono dydžiui. Dėl to, kad kuliamasis volas buvo padarytas tik savajam kluonui, iš kito kluono jo nesiskolindavo, nes su skolintu volu būtų sunku kulti, jis būtų daręs per mažą arba per didelį lanką.
  • Lendys prie rąsto (korpuso) buvo prikaltos ąžuolinėmis vinimis.
  • Į volo galus buvo įkalti geležiniai šerdesai, kurie eidavo per krūgius, panašius kaip ir dirvų voluojamo volo. Krūgiai buvo padaryti iš lenkto medžio, todėl abiejuose volo pusėse jie buvo pasikėlę į viršų. Krūgiai abiejuose volo pusėse buvo sujungti skersiais. Vieno skersio viduryje buvo kabis (kablys), ant kurio užkabindavo vogą (brauktą), o prie jos užverdavo plėskės skrangus. Antras skersis (užpakalinis) buvo naudojamas žmogaus, kūlimo metu, nestabdant arklio, kada reikėdavo volą pasukti ar prilaikyti.
  • Krūgio skylės, per kurias buvo perkišti volo šerdesai, buvo be geležinio apkaustymo. Todėl nuo ilgesnio vartojimo išsiplakdavo, padidėdavo. Šerdesų niekas netepdavo, todėl kūlimo metu volas ne tik bildėdavo, bet ir cypdavo.
  • Kūlimas ruliu buvo vadinamas “kūlėms su volu” (kūlimas volu) taip pat kaip kūlimas su spragilais, kūlimas su mašina, o priklausomai nuo to, ką kulia, buvo skiriama “vasarojo kūlė” ir “sėmenų kūlė”.
  • Vasarojų pradėdavo kulti apie rugsėjo mėnesį. Kai išsikuldavo vasarojų, tada jau kuldavo sėmenis. Tokiu būdu kūlimas ruliu pasibaigdavo lapkričio arba gruodžio mėnesiais - kaip kokiais metais. Po kūlių prasidėdavo mynės.
  • Kuliant ruliu javai prieš kūlę būdavo džiovinami jaujos pirtyje. Iš pirties javai būdavo išnešami į kluoną ir čia paskleidžiamas klojimas. Kadangi kluonas buvo pailgos formos, tai ir klojimą paskleisdavo ne apvalų, o elipsio formos. Kūlimo metu rulis bėgdavo taisyklingu apskritimu. Kiek pakūlus viename klojimo gale rulį už užpakalinio skersio žmogus kiek pasukdavo ir jis pradėdavo bėgti nauju taku per patį klojimo vidurį. Po kurio laiko dar pasukdavo ir iškuldavo kitą klojimo galą.
  • Į kuliamąjį rulį kinkydavo vieną arklį. Kinkydavo paprastai į pintą iš virvučių, plėskę, nes ji mažiau draskydavo arklio pečius negu arklį pakinkius kamontais. Plėskės skrangus prinerdavo prie vogos (braukto).
  • Kuliant ruliu būtinai turėdavo būti bent du žmonės. Vienas, už pavadžio pasiėmęs, su botagu varydavo arklį prieš laikrodžio rodyklę, o kitas saugodavo javus nuo arklio mėšlo. Mėšlą nuo klojimo jis nukabindavo bertuve tik iš po rulio, kada jis pirmą kartą pravažiuodavo pro jį. Bertuvės po uodega nepakišdavo - nesuspėdavo, nes arklys buvo varomas spėriu žingsniu.
  • Jeigu būdavo trečias žmogus, tai jis su medine šake vaikščiodavo ant klojimo ir pataisydavo susišiaušusius javus. Jeigu volas geras, tankios lendys, tai jis riedėdavo gerai, o jei volo lendys sukaltos retai, tai volas kai kada pradėdavo nebesisukti, o šliauždavo ir į kūgį braukdavo klojimą.
  • Tuo atveju, kai kuldavo dviese, klojimą taisydavo tik apstabdę arklį ir pastatę jį su volu kur į pakraštį, arba net atkabinę arklį išvesdavo į lauką.
  • Klojimą skleisdavo nelabai storai, apskritimu arba elipsio formos, kad būtų užapvalinti kampai, nes prie stačių kampų volas neprivažiuoja. Iš pilnos javų pirties padarydavo du klojimus, o kartais ir tris. Į pirtį iš karto sudžiaudavo visą porinį vežimą javų. Klojimo viduryje tuštumos nepalikdavo, nes kuliant ovalinės formos klojimą, užvažiuodavo ir į vidurį.
  • Klojimą versdavo tada, kada viršuje nebebūdavo pilnų varpų, kada rulis būdavo jas nukūlęs. Jeigu kuldavo spragilais, tai versdavo tada, kada būdavo per vidurį kuldami nuėję, vienu pakraščiu parėję, antru pakraščiu nuėję ir per vidurį sugrįžę.
  • Iš po rulio javus versdavo dvinagėm šakėm. Geležinių šakių kuliant javus ar sėmenis nevartojo, nes jomis dirbant išsibado kluonas.
  • Šakės dirbamos iš lazdyno arba karklo medžio. Alksnio ir beržo šakės buvo laikomos nepatvariomis, greit lūžtančiomis. Jeigu šakės medis nestoras, tai būdavo su visa žieve, o jei storesnis, tai kotą apdroždavo, kad šakė būtų patogi ir nesunki.
  • Šakių ieškodavo vasarą. Parsineštą dvišakę šaką išdžiovindavo ir paskui, kai vyrai turėdavo laisvo laiko, ją apdroždavo, nudailindavo.
  • Apverstus javus vėl kuldavo ruliu, kol nebesimatydavo pilnų varpų. Nukūlę antrą kartą, klojimą, šiaudus su šakėmis nukratydavo ir juos išnešdavo į žardieną, o paskui, jau išaušus ir baigus kulti, sunešdavo į pašarinę daržinę.
  • Iškračius grūdus iš šiaudų, dar likdavo šiaudgalių, kuriuos nugrėbstydavo grėbliais. Jeigu būdavo kuliami miežiai, tai šiaudus, nunešus grūdus, dar kuldavo ruliu. Šis kūlimas buvo vadinamas kulstymu.Kulstymu būdavo nukuliami prie grūdų likę akuotai. Kulstymas tęsdavosi panašiai kaip kūlimas. Kulstomus miežius apversdavo vieną kartą su penkianagėm medinėm šakėm.
  • Kad ir kiek bekulstytum, visi akuotai nenusikulstydavo - likdavo grūdai su uodegėlėm. Todėl, kai miežius veždavo malti, tai juos pirma dar supildavo į medinę keturkampę dėžę - puspūrį - ir čia su kastuvu kapodavo per grūdus iki dugno, pereinant taip kelis kartus per visus grūdus. Po to miežius nusijodavo arba nusiausdavo nuo atsiradusių akuotų trupinių ir grūdus pildavo į maišą vežimui malti. Iš sumaltų miežinių miltų virdavo putrą, košę, šių miltų dėdavo į mirkalą.
  • Jeigu kuldavo sėmenis, tai lingalvius nugrėbstydavo su grėbliais, juos (lingalvius) dar persijodavo per kretilą. Išsijotus lingalvius pakartotinai dar kuldavo volu arba spragilais. Jeigu kuldavo volu, tai ir lingalvius perkuldavo volu, o jei sėmenis kurį laiką kuldavo spragilais, tai ir lingalvius perkuldavo spragilais.
  • Iškulti javai būdavo sukasami grėbliais į kluono kampą ir ten paliekami kol iškuldavo visus tos rūšies javus. O to juos imdavo vėtyti arba berti. Pakalniškienės ūkyje jos dabar jau miręs vyras buvo padaręs stumdas (stumda) iš plačios lentos ir ilgo koto, kuriomis nuo kluono stumdavo į krūvas iškultus grūdus. Tačiau Ivinskis jų dėl per didelio sunkumo nevartojo; grūdus sustumdavo grėbliais, o krūvas sukasdavo penkianagėm medinėm šakėm.
  • Baigus kulti du ar tris klojimus, t. y. iškūlus visą pirtį javų, kūlėjai vėl pridžiaudavo javų, ir šeimininkas pakurdavo pirtį.
  • Po to šiaudus sunešdavo į daržinę ir eidavo pusryčiauti. Po pusryčių visi kūlėjai eidavo prie kitų darbų, o šeiminikas, jeigu būdavo baigta kulti kokia rūšis, imdavo valyti grūdus.

Papasakojo Valatkienė Barbora, Juozo, gyv. Plungės rajono
Žlibinų apylinkės Keturakių kaime.
Užrašė Vitas Valatka 1963 m. vasario 12 d.

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt