VITO VALATKOS RAŠYTINIS PALIKIMAS

KRAŠTOTYROS UŽRAŠAI. Sąsiuvinis Nr. 1. Užrašyta 1954-1956 metais
(M. A.- 40. Telšių kraštotyros muziejus). II dalis

PADAVIMAI

ŽEMAITIJOS DVARAI

PADAVIMAI

Kaip žmogus velnią vežė ir pasidarė turtingas
Papasakojo Degutis J. Keturakiuose Telšių raj.

  • Vieną žmogelį pasamdė žydas. Paprašė, kad nuvažiuotų į Mažeikius parvežti jo krautuvei užpirktų prekių. Važiuoja sau žmogelis niekur nesidairydamas. Žiūri - priešais eina juodai apsirengęs ponaitis-vokietukas. Privažiuoja prie jo. Ponaitis žmogelį užkalbina ir prašo, kad jį pavežtų miško keliuku kiek į šoną. Žmogelis aiškina, kad negalįs vežti, nes važiuojąs į Mažeikius parvežti žydui prekių.
  • - Nei tu važiuok, nei ką. Pavežėk mane, aš tau kur kas geriau užmokėsiu, - sako ponaitis, - o jeigu tu man paskolinsi vadžias ir ką nors matysi, nič- niekam nė žodžio nesakysi, aš tave visam amžiui padarysiu turtingą.

  • Žmogelis pagalvojo, pagalvojo ir sutiko. Juk jeigu jį tas ponaitis ir apgautų vis tiek jis jį pavežęs galėtų grįžti ir važiuoti toliau į Mažeikius.

  • Ponaitis, kiek pavažiavus, liepė žmogeliui pasukti į miško keliuką. Žmogelis pasuko ir važiuoja. Kiek pavažiavus ponaitis liepė sustoti, paprašė vadžių ir, pasivedęs į pašalį, sako:
  • - Stovėk čia ir, kad ir kažką bematytum, nesakyk nė žodžio, nes tada tau bus blogai, o jei iškentėsi nieko nepasakęs, būsi visą amžių bagotas turtingas - red. p.). -Žmogelis stovi po egle su ponaičiu ir žiūri. Netrukus ateina senas senas žmogus, nešinas kastuvu ir po šalia esančia egle pradėjo kasti duobę. Duobę iškasęs, palikęs kastuvą, nuėjo ir neilgai trukus atsinešė trijų gorčių puodą, pilną imperiolų (auksinių pinigų). Puodą su pinigais nuleido į duobę ir norėjo jau užkasti, bet paskui atsiminė, kad pinigai neuždengti jokiu dangčiu. Paliko žmogelis puodą su pinigais ir nuėjo atsinešti dangčio. Tuo tarpu ponaitis iškėlė puodą ir sukratė pinigus vežusiam valstiečiui į terbą. Puodą, nors ir tuščią, padėjo atgal į duobę, o vadžias permetė per eglės šaką taip, kad vienas jų galas siektų žmogaus galvą.
  • Netrukus ateina žmogus su dangčiu. Žiūri, jo puodas tuščias. Jis ėmė baisiai pergyventi ir, apimtas šykštumo, sako: "Jeigu būtų virvė, tai pasikarčiau". Tuo pat momentu jis pamatė vadžias. Pagriebė jas, pasidarė kilpą ir pasikorė. Žmogelis, atvežęs ponaitį, žiūri ir nieko nesako. Dairosi, kur ponaitis, o jo nė kvapo nebėra. Matyt, tai būta velnio, kuris pasikorusiojo dūšią nujojo į pragarą. Apsigręžė žmogelis ir nuėjo prie savo arklių. Tačiau išvažiuoti niekaip negali. Jo įvažiuota į tokį kemsyną, kad nei pirmyn, nei atgal negali pavažiuoti nė žingsnio. Išgriovė žmogus ratus ir išsinešiojo juos po truputį iš tankumyno. Susistatė atgal ir važiuoja keliuku į vieškelį. Bevažiuodamas apsižiūrėjo, kad turi pilną terbą imperiolų. Išvažiavęs į vieškelį žmogelis nebesuko į Mažeikius, o parvažiavo atgal į namus. Žydeliui pasakė, kad sugriuvę ratai, todėl nebegalėjęs į Mažeikius nuvažiuoti.
  • Netrukus žmogelis už imperiolus pas kigirdžius nusipirko Nakatarskio dvarą ir jame bagotai praleido visą amžių.

Apie Masčio ežero kilmę

  • Senovėje buvo tokie laikai, kai ežerai keliaudavo: pakildavo iš vienos vietos ir skrisdavo visas vanduo virš medžių į kitą vietą. Jeigu žmonės, pamatę keliaujantį ežerą, įspėdavo jo vardą, tai jis toje vietoje ir nusileisdavo, ties kur jam esant būdavo įspėtas jo vardas.
  • Taip buvo ir su Masčio ežeru, esančiu prie Telšių miesto.
  • Atkeliavo iš kažkur didžiausias ežeras ir sustojo prie Telšių miesto. Juodžiausias vandens kalnas stovi virš medžių visai prie miesto. Žmonės išsigando, bijo, kad neužpiltų ežeras paties miesto. Kas gyvas, galįs išbėgo į lauką ir stengiasi įspėti jo vardą. Visokių vardų pripasakojo, bet ežeras kaip stovėjo virš medžių, taip ir pasiliko. Niekas ežero vardo negalėjo įspėti. Visai netikėtai iš trobos išėjo vaikščiojąs per žmones kriaučius žydelis, rankoje nešinas liniuotę-mastą. Žmonės pradėjo prašyti, kad ir jis spėtų ežero vardą - gal kartais įspės. Žydelis ir pasakęs, pakeldamas liniuotę-mastą: "Ui, tu būsi Mastis" Norėjęs jis pasakyti "Mastas", bet, kadangi žydai niekuomet neištaria teisingai lietuviško žodžio, tai ir šį kartą vietoj "mastas" pasakęs "mastis". Po žydelio žodžių ežeras su didžiausiu trenksmu ir ūžesiu nukritęs šalia miesto į lankas ir čia pasilikęs. Taip žydas įspėjęs jo vardą. Nuo to laiko ežeras ir vadinamas ne Masto, o Masčio ežeru, nes taip buvo žydo pirmą kartą pavadintas.

Padavimą girdėjau iš savo motinos Barboros Valatkienės, Juozo duktės, 
gyvenančios keturakių kaime, Telšių rajone, apie 1942 ar 1943 m.
Užrašė Vitas Valatka, 1956 04 02

 

ŽEMAITIJOS DVARAI

Apie Šiukštos dvarą
Valatkos Bonifaco, Kazio sūnaus, gimusio 1899 m. Telšių rajono Keturakių kaime, prisiminimai

  • 1. Šiukštos dvaro žemėje yra vadinamasis "Leipeles lauks" (Liepelės laukas). Tame lauke vienoje kelio pusėje stovi sena liepa (šiandien jau nupjauta - V. V.), o kitoje pusėje, kiek toliau nuo kelio, yra du seni klevai - vienas nuo kito kelių metrų atstumu. Už tų klevų dirvoje yra didelės duobės. Tai kadaise buvusio pono Verijos dvaro liekanos. Klevai buvo iš abiejų dvaro rūmų gonkų pusių, po rūmais buvo sklepai, kurie yra užgriuvę ir matosi sklepų buvimo vietose tik tos duobės, esančios už klevų. Kas buvo tas ponas Verija, niekas šiandien nebežino, ir kodėl tie rūmai sugriuvo, taip pat iš žmonių girdėti neteko. Jie tik pasakoja, kad Liepelės lauke esą užkastas Verijos auksas. Kai kas mėgino jo ieškoti, kasinėdami įvairiose vietose duobes, tačiau, niekas to aukso nerado.
  • 2. Gyvendamas Šiukštos dvare, pasakotojas buvo pusbernis. Jis pradėjo į šį dvarą eiti lažą. Dvaro sodyboje yra senas svirnas, į kurį būdavo supilami dvaro javai. Tačiau užlipti ant svirno lažininkams ponas neleisdavęs. Ten buvo sudėti įvairūs seni ponų baldai.
  • Kažkas iš lažininkų buvęs užlipęs. Tarp kitų baldų jis matęs kubilą, padarytą iš storų šulų. Kubilas buvęs su pusapvale išpjova, padaryta viename šone. Tai buvęs kubilas, vartotas baudžiavos laikais baudžiauninkams plakti.
  • 3. Šiukštas dvaro sodo pakraštyje buvo pakabintas skambalas, kuris paskelbdavęs darbo pradžią, pietų pertrauką ir darbo pabaigą. To varpo skambėjimą lažininkai pamėgdžiodavo sakydami: "Šimts velnium, šimts velnium, šimts velnium". Po varpu buvę išmūryti didžiausi skliautiniai sklepai, į kuriuos supildavę žiemai viso dvaro bulves. Tačiau niekada sklepai nebūdavę pripilami pilni. Pripildavę tik dalį pakraštinių kamerų, o tolimesnės likdavo abipus koridoriaus tuščios.
  • Pasakotojas, vaikščiodamas po tuos sklepus, matęs, kad kai kurios kameros yra plytomis užmūrytos. Kas tose užmūrytose yra, niekas nežino, o mūrą išversti ir ten pažiūrėti nebuvę tada jokios galymybės.

Pasakotojas prieš I-ąjį pasaulinį karą ir po jo kelis metus buvęs šio dvaro lažininku. Užrašant pasakojimą gyveno Kretingoje, Kęstučio g. 62.

Užrašė Vitas Valatka 1956 m. kovo 20 d.

Kraštotyros užrašų I dalis
Kraštotyros užrašų III dalis

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt