VITO VALATKOS RAŠYTINIS PALIKIMAS

KRAŠTOTYROS UŽRAŠAI. Sąsiuvinis Nr. 1. Užrašyta 1954-1956 metais
(M. A.- 40. Telšių kraštotyros muziejus). III dalis

TRADICIJOS IR PAPROČIAI 

SĄMONINGAS GANDŲ SKLEIDIMAS
NAUJOKŲ DAINA
TIKRI ĮVYKIAI

TRADICIJOS IR PAPROČIAI

Rugiapjūtės pabaigtuvės

  • Baigiant pjauti rugius, rišėjos, rišdamos pėdus, pradeda skabyti varpas ir dėti jas į pasikaišytą kvartūgą (žiurstą, priejuostę). Kol pjovėjai ir statytojai baigia sustatyti pėdus, pora rišėjų nupina vainiką. Viską užbaigus darbininkai susirenka draugėn ir išrenka vainiko nešėją, kuriam įduoda vainiką ir, jei nešėjas nuosavos skrybėlės neturi, tai ir skrybėlę, ant kurios nešamas uždėtas vainikas. Vainiko nešėju dažniausiai išrenkamas iškalbingiausias vyras, nesvarbu vedęs ar nevedęs.
  • Įeidami į gaspadoriaus (šeiminiko) kiemą, pjovėjai dainuoja dainą:

Bėg upelė vingurdama,
Neš vainiką linguodama.
Ir nunešė, nulingavo
Į margąjį dvarelį.

Ir išėjo ponytele,
Ir prijėme vainikelį.
Oi vainike, vainikėli,
Ko taip gražiai sužaliavai.

Tas yr mano vainikėlis
Žalių rūtų garbanėlių...

  • Dainuoja sustoję prie šeimininko durų tol, kol išeina šeimininkas su šeimininke arba ir vienas šeimininkas. Jeigu dainos neužtenka, pradeda vėl tą pačią dainuoti iš pradžių. Išėjus į prigonkį (ant laiptų esančią aikštelę prieš pat gonkų duris) šeimininkams, daina nutraukiama. Tada vainiknešis porą žingsnių nuo pjovėjų paeina į priekį ir pradeda savo kalbą. Ji būdavo tokio turinio:
  • "Tegul bus pagarbintas. Tedeum laudeum. Pareina tas keleivis, kur pernai buvo išsiųstas ant žiemos žiemavojimo, šalčio kentėjimo. Prašau priimti” (paduoda vainiką, o šeimininkai abu kartu jį paima ir laiko iki kalbos galo, o vainiknešis toliau kalba):
  • "Sukinkė 100 vežimų, išvežė mane į aukštus kalnus, išbarstė po vieną grūdą. Paėmė žagrę, akėčias -apakėjo, su juoda žeme sumaišė. Atėjo žiema, apsnigo, apšalo, kaip uolą apkalo. Praslinkus kiek laiko, ateina pavasaris, saulelė įspindo, žemė įšilo, ir aš atsigavau. Ateina jo mylysta iš tos didžios padvarijos mane aplankyti pirmą kartą. Atranda mane suvargusį, nugeltonavusį, kaip žemė pajuodavusį. Pareina namie su liūdnumu ir taria savo prietelkai: "Prietelka mano, ką darysmu, mūsų keleivis žuvęs." Prietelka taria: "Nesirūpink, duos Dievas, grįš". Su nekantrumu ateina jo mylista iš tos didžiausios padvarijos mane aplankyti antrą kartą. Randa mane išaugusį, išdrykusį, kaip vašką pageltonavusį. Jo mylysta, grįžęs į tą didžią padvariją, tsako savo prietelkai: "Ką darysmu su ta tikra Dievo dovana?". Prietelka taria: "Susamdysmu
  •  baltas galvas dėl surišima, jaunus bernelius dėl nukirtima". Ateina anksti rytą su miceis, nukirto mane, surinko, surišo, akis užrišo ir kepurę užmovė. Po kiek laiko parvežė mane į pirtį. Per tą didį dūmų rūkimą ir liepsnos plakimą, nusvilo man ūsai. Tada ateina rytą juodi kaip čigonai, gikarais, makarais mušė mane mušė, visus kaulus sumušė ir , paėmę šakę, kratė, kratė, mano amžių bepabaigė. Dabar ant to pauliavojimo užsiprašau alaus darymą, pyrago kepimą, alaus putojamo, pyrago kuprojamo, sviesto paską, sūrių kapą, paršą penėtą, arba tuom turėtą, o ant to pauliavojimo, kiek jo mylista loska."
  • Baigęs kalbą, vainiknešis nusilenkia ir sugrįžta prie pjovėjų. Šeimininkas padėkoja pjovėjams už darbą ir pakviečia į vidų. Ten susodina pjovėjus už stalo, pastato degtinės bonką ar kelias ir užkandos. Kartu su darbininkais vaišinasi ir šeimininkai. Jeigu šeimininkai yra išdidūs dvarininkai, tai paragauja tik pirmąjį stiklelį ir išeina, o pjovėjai toliau linksminasi vieni. Dažniausiai linksminasi tol, kol ant stalo yra degtinės, o ją išgėrę i išsiskirsto.

Pabaigtuvių paprotį papasakojo Stasys Plinskys, Tibrcėjaus sūnus, gimęs 1899 m. Jaunystėje jis tarnavo  Nevarėnų, Gadunavo ir Tryškių apylinkių įvairiuose dvaruose, stambiuose ūkiuose bernu. Vainiknešio kalbą išmoko porą kartų ją išgirdęs iš Virmėnų dvaro berno Prano Pronckaus, turėdamas šešiolika metų, t. y. apie 1915 metus. Nuo to laiko iki pat 1940 metų jam tekdavo sakyti šias kalbas, nes savo žemės neturėjo ir visą laiką bernavo, o vėliau kumečiavo įvairiuose dvaruose ir ūkiuose.

Užrašė Vitas Valatka,
Nevarėnuose, 1949 m. rudenį.
Perrašyta iš juodraščio 1956 04 20.

Linų mynės papročiai:

1. Šeimininko išplukymas

  • Minant linus naktimis, būdavo tokių šeimininkų, kurie labai spausdavo darbininkus, neleisdami jiems nė minutei pasilsėti, o tuo labiau užeiti į pirtį pasišildyti. Tokį šeimininką mynėjai stengdavosi "pamokyti". Susitardavo jie su kaimyninės pirties pora mynėjų, kad šie šeimininką išmaudytų. Jie įlįsdavo į "pamokamojo" šeimininko pirtį per langalį, nučiupdavo pirtyje pasirodžiusį šeimininką (pasirodyti ten jis turėdavo, nes nešdavo nuo ardų linus), išsitraukdavo per langelį, nusivesdavo prie prūdo, ten išmaudydavo ir šlapią per langalį atgal įstumdavo į pirtį. Šlapias šeimininkas turėdavo bėgti namo persirengti ir per tą laiką darbininkai pailsėdavo. Be to išmaudytas šeimininkas būdavo jau sukalbamesnis

2. "Šeško kepimas"

  • Jeigu šeimininko išmaudymas nieko negelbėdavo ir jis likdavo toks pat kietas darbininkams, tai vienas kuris jų, drąsesnis, “kepdavo šešką”. Prieš tai dieną jis jau turėdavo prisirinkęs papjautų gyvulių nagų ir ragų. Kai darbo metu šeimininkas savo reikalu minutei prašapdavo (išeidavo), tai bernas, įbėgęs į pirtį, pečiun, ant žėruojančių anglių,užmesdavo atsineštus nagus ir ragus, kurie svildami paskleisdavo nemalonų kvapą.
  • Šeimininkas, nešdamas iš pirties linus, turėdavo tą prismirdusį orą kvėpuoti, o kai kada nesusilaikydavo ir susivemdavo. Jeigu šeimininkas priversdavo kurį berną nešti iš pirties linus, tai šis nebesiskubindavo ir darbininkai galėdavo lengviau dirbti.
  • Būdavo ir tokių atsitikimų, kai “šešką iškepdavo” niekam nežinant koks kaimyninės pirties bernas. Nuo tokių pašalinių “šeško kepėjų” mynėjai saugodavosi ir pašalinio asmens į pirtį prie pečiaus prieiti neleisdavo.
  • Rudenį, pjaunant gyvulius ir maustant nuo jų nagus, pjovėjai visada sako: "Neišmėtikyte nagų, o surinkit ir pasikavokit, reikės šeškui kepti".

Papasakojo Stasys Plinskys, Tiberciejaus sūnus, gimęs 1899 m., 
iki pat 1940m. bernavęs ir kumečiavęs įvairiuose Žemaitijos dvaruose ir ūkiuose.

Užrašė Vitas Valatka

TIKRI ĮVYKIAI
Geležinkelio Šiauliai-Kretinga sunaikinimas ir jo atstatymaas 1944 m.
Papasakojo Juknevičius iš Duseikių km.

  • 1944 m. spalio pirmosiomis dienomis hitlerinė vokiečių armija pradėjo iš visų pusių trauktis į vakarus. Traukėsi jie ir Šiaulių-Kretingos geležinkeliu, siųsdami vieną po kito traukinius. Aš tuo metu dirbau Duseikių geležinkelio stotelėje geležinkelio ruožo lydėtoju. Apie spalio mėnesį, ketvirtą ar penktą dieną atvažiavo iš rytų paskutinis traukinys. Ten buvę kariškiai ko ne prievarta norėjo mane išsivežti, tačiau aš išsiprašiau, aiškindamas, kad lieka žmoma su mažais vaikais. Traukinys išvažiavo. Netrukus nuo Telšių atvažiavo garvežys su vienu vagonu. Nė nesustojęs Duseikiuose jis nuvažiavo iki Virvytės tilto. Jį užminavę kareiviai susprogdino. Po to kareiviai, pasiimdami iš vagono dinamitą, pradėjo sprogdinti bėgius. Kiekvieną bėgį susprogdino trijose vietose taip, kad už traukinio, kuriame buvo dinamito vagonas, liko visai išardytas geležinkelis.
  • Taip jie sprogdindami visą geležinkelio liniją pravažiavo pro Telšius ir atvyko į Lieplauką. Tuo tarpu tarybiniai kariai pradėjo supti pasilikusius vokiečius. Atvažiavęs tarybinis tankas apšaudė Lieplaukėje stovintį traukinį sprogdintoją ir pataikė į dinamito vagoną. Šis buvo susprogdintas. Nuo sprogimo visiškai sugriuvo ir Lieplaukės stotis. Geležinkelis Šiaulių-Kretingos linijoje buvo susprogdintas nuo Virvytės tilto iki Lieplaukės.
  • Atsitraukus fronto linijai už Plungės, mus visus likusius geležinkelio darbuotojus pasikvietė tarybinis karininkas į stotį ir paprašė mūsų pagalbos atstatant geležinkelį. Jis pažadėjo duoti kiek kareivių, o šiaip dirbti patiems reikėsią, pasitelkiant apylinkės kaimo gyventojus. Taip ir darėme. Iš ryto su kareiviais pereidavome kaimą, sukviesdavome žmones ir jie taisė pylimą, nešiojo pabėgius bei kalė bėgvines, o mes, daugiau ką apie geležinkelį žinantys, atlikdavome sudėtingesnius montavimo darbus. Dirbome grupėmis - viena nuo kitos 100 metrų atstumu visoje išardytoje linijoje. Tiltą statė kariuomenės sapiorų dalinys. Bėgius montavome iš tų pačių susprogdintų gabaliukų, nes naujų negavome. Skyles gręžėme elektriniais grąžtais motorinkais, gautais iš kariuomenės.
  • Per savaitę geležinkelis buvo sutvarkytas ir juo pardėjo važinėti traukiniai. Sumontuotu iš gabaliukų geležinkeliu buvo naudotasi iki pat tų metų pabaigos. 1945 m. gavome bėgių ir senuosius gabaliukus pakeitėme naujais.

Naujokų daina

Aten vesė šventā
Reik mon išvažiuotė;
Pradėkėt, brolelē
Daineles dainuotė.

Vežė tėvas sūnu,
Šalė pasvadėnės,
Vo sūnėlis graudžiai verkė
Tieva apkabinės.

Neverk, sūneli,
Neverk, šėrdės, mona
Švėita švėisi saulelė
Er ant kareivėliu.

  • Dainą padainavo Valatkienė Barbora Juozo, gimusi 1895 m., gyvenusi Telšių rajono Keturakių kaime, kolūkietė. Daina buvo caro laikais dainuojama Plungės ir Medingėnų apylinkėse. Dainavo ją jaunimas, daugiausia vaikinai, dar netarnavę kariuomenėje, per įvairius susiėjimus. Caro laikais naujokai būdavo šaukiami rudenį, apie spalio, lapkričio mėnesį, t. y. Visų šventųjų šventės (lapkričio pirmosios) metu.

Užrašė Valatka Vitas,
1956 m. sausio 13 d.

Sąmoningas gandų skleidimas

  • Seniau, caro ir buržuazinės Lietuvos laikais, liedindavo varpus bažnyčioms - tuo rūpindavo pačios parapijos. Tos parapijos, kuriai būdavo liejamas varpas, gyventojai stengdavosi paskleisti kokią nors išsigalvotą melagystę. Pavyzdžiui, kad ir tai, jog kris iš dangaus žvaigždė, artinasi tvanas ar ką nors panašaus. Gando paskleidėjai tikėjo burtu, kad kuo toliau šis gandas nueis per žmones po kitas parapijas, tuo garsingesnis bus liejamasis varpas.
  • Žmonės, nežinantys apie varpo liejimą, išgirdę iš kokio žmogaus tokį neįtikimą gandą, dažniausiai skeptiškai sakydavę:
  • - Ar ne varpą kame nors lieja ?
  • Šį faktą papasakojo Rudienė Barbora, Kazio duktė, gimusi. 1883 m., gyvenusi Kretingoje, Žaliojoje gatvėje Nr. 6. Jaunystėje ji ilgus metus gyveno Mėdingėnų apylinkėje esančiame Šiukštos dvare, o vėliau Smilgių kaime, kur ji girdėjo ir apie aprašytąjį samoningą gandų skleidimą.

Užrašė Valatka Vitas,
1956 m. sausio 13 d.

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt