VITO VALATKOS RAŠYTINIS PALIKIMAS

KOŠTINĖ BULVIŲ KOŠĖ

Papasakojo Barbora Valatkienė, Juozo, Gim. 1895m.,
Gyv. Plungės raj. Keturakių km.

  • Ona Ivinskienė, gimusi apie 1865 metus, 1903-1905 metais gyvendama Šašaičių kaime (buvusio Gorskio kaimo kumetynuose) virdavo savo šeimai koštinę bulvių košę. 1916 ar 1917 metais gyvendama Užlieknių kaime netoli Plungės irgi virė tą pačią košę. Tie metai buvę lietingi ir bulvės neužderėjusios, todėl nuomininkas mažųjų bulvikių nesušėrė kiaulėms, o suvartojo savo maistui. Pasakotoja tada ir išmoko šią košę virti.

  • Košei virti imdavo mažąsias, vadinamąsias kiaulines, bulvikes. Pririnkdavo jų krepšį, nunešdavo prie kūdros ir nuplaudavo nuo jų žemes. Parneštas bulvikes namuose supildavo į medinį kibirą, apipildavo šulinio vandeniu ir su menturiu dar nugrūsdavo, kad visai nebeliktų žemių. Tada jas išgreibdavo, sukratydavo į katilą, apipildavo šaltu švariu vandeniu ir užkaisdavo. Kai bulvės išvirdavo, jas nusunkdavo ir tame pačiame katile menturiu sugrūsdavo. Sugrūstas bulves apipildavo šaltu vandeniu ir tuo pačiu menturiu išmaišydavo. Pasidarydavo skystoka, per rėtį galinti išbėgti tyrė. Šią tyrę pildavo-košdavo per rėtį. Kai tyrė išsisunkdavo, tai rėtyje likdavo lupenos ir nesugrūsti bulvių trupiniai. Juos sukratydavo atgal į katilą ir dar kartą pergrūdę, apipylę šaltu vandeniu vėl košdavo per rėtį. Dabar likusias lupenas rankomis nuspausdavo ir išmesdavo kiaulėms, o iškoštą tyrę, įbėrę druskos, užkaisdavo virti. Tyrė būdavo gana skystoka. Kai ji užvirdavo ir pradėdavo burbuliuoti ir „purslotis” į ją pridėdavo sumalinių miežinių arba ruginių miltų. Miltų dėdavo tiek, kad košė pasidarytų tiršta. Po to košę dar kiek pavirindavo. Gerai išvirta košė sudėta į indus tiesiog blizgėdavo.

  • Košę valgydavo pusryčiams. Pradėdavo ją virti tuojau pat, kai tik atsikeldavo. Košę valgydavo su rūgusiu pienu ir su mirkalu iš lašinių, pieno ir miltų.

  • Jeigu per pusryčius visos košės nesuvalgydavo, tai ją padėdavo šiltai dar ir pietums. Iki pietų košės viršus sukietėdavo, todėl prieš valgydami jos viršų nulupdavo.

  • Nuo 1926 m. niekur jau niekas koštinės bulvių košės nebevirė. Šeimininkei tokią košę išvirti vargas didžiausias, gali ir akis ištvilkti.

  • Kai kurios šeimininkės turėjo specialiai padarytus košei kretiliukus iš lazdyno ar karklo plėšų.

Užrašė V.Valatka 1963 m. vasario 12 d.

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2011.01.13