VITO VALATKOS RAŠYTINIS PALIKIMAS 

KAPAI ARIMUOSE

  • Kai aš pasakoju apie archeologinius kasinėjimus ir tyrinėtus paminklus, dažnai manęs klausia,iš kur aš žinau, ar yra kokių nors kapų pėdsakų žemės paviršiuje.Ir tenka maždaug taip atsakyti:

  • - Jeigu prieš akis turime piliakalnį, tai matosi ne tik kalva, bet ir buvusios įtvirtinimų sistemos - griovių ir pylimų - žymės. Dažnai ant piliakalnių ar jų pašlaitėse būna matomas kultūrinis žemės sluoksnis, kuris susidarė iš gyventojų buitinių atliekų: pelenų, puvėsių, kaulų, šukių, tinko, perdegusių ir sutrupėjusių akmenų. Toksai pat kultūrinis sluoksnis būna ir senovinių gyvenviečių paviršiuje.

  • Pilkapiai žymūs savo pusės metro aukščio kalvikėmis, viena kita vainiko akmens viršūne, kyšančia iš žemės paviršiaus. Kur kas sunkiau su senoviniai kapais, kurie yra iš vėlesnių už pilkapius laikų. Apylinkės žmonių žinomi arimuose stūksantys senkapiai, ant kurių tebestovi kažkada pastatytas pasviręs kryžius, auga vienas kitas medis, veši krūmai. Paprastai šie kapai yra neseni: iš praeito ar užpraeito amžiaus. Juos tyrinėjant prie griaučių randama nemažai kalvių kaltų geležinių vinių, kuriomis buvo sukaltos karstų lentos, paprastų žalvarinių žiedų, o septynioliktojo - šešioliktojo amžių kapuose - kriauninių peilių, mažaverčių monetų, piniginių liekanų. Šitokių senkapių yra daug, bet jie archeologus mažai domina, nes to meto gyvenimo reiškiniai yra pakankamai išsamiai aprašyti knygose, archyvų dokumentuose.

  • Kur kas sunkiau su tais kapais, kurie buvo supilti po pilkapių išnykimo IV - jame amžiuje iki minėtų vėlyviausių senkapių atsiradimo. Mat tais laikais mirusiuosius laidojo duobėse iškastose lygiose ar nežymiai pakilusiose vietose. Keičiantis kartų kartoms, praūžiant karams ir marams, atminimas apie tuos senkapius išblėso. Ir šiandien retai kas gali pasakyti, kur tokie senkapiai yra. Šimtas, du, o gal ir trys šimtai metų jie ariami, ant jų auginamas derlius ir niekas nežino, kad po suartos dirvos sluoksniu guli protėvių kaulai. Jokių matomų ženklų nėra. Tik atsitiktinai vykdomi gilesni žemės judinimo darbai padeda juos išaiškinti.

  • Štai Gintališkės kapinynas (Plungės raj.) buvo aptiktas, iš tos vietos pradėjus vežti statyboms žvyrą. Kasdami žvyrą žmonės pradėjo rasti apdegusias žmonių kaulų karūnėles bei gausybę geležinių ir žalvarinių dirbinių. Buvo pakviesti archeologai ir surengta ekspedicija. Paragaudžio senkapis (Šilutės raj.) buvo surastas dar kitaip. Kasant elektros linijos stulpui duobę, buvo pataikyta į kapą ir iškasti griaučiai bei žalvariniai dirbiniai. Darbinikams kas. Atkasė, apžiūrėjo ir vėl užkasė. Bet jų darbą stebėjo vaikas. Jisai matė ir kaulus ir dirbinius. Porą smeigtukų jis net pasiėmė. Tuos smeigtukus vėliau atidavė į mokyklos kraštotyros muziejėlį ir nupasakojo vietą, kur jie rasti.Archeologai, remdamiesi užrašyta eksponato metrika, atsekė tą elektros stulpą ir, aplink jį pradėję kasinėjimus, surado kapinyną.

  • Mandžiorų kapinyną (Kelmės raj.) išaiškino traktorininkas. Išvaręs ilgą vagą per lauką jis sukosi prie naujos vagos ir pastebėjo ant plūgo užsikabinusią masyvią žalvarinę apyrankę. Ją atidavė į muziejų. Besidomintis apylinkės istorija mokytojas J. Andriusevičius jau turėjo du ietigalius, kuriuos tame pačiame lauke buvo radę bulves kasdami kolūkiečiai. 1964 metų vasrą nuvykau tyrinėti šios vietos. Vaikščiojau po avižų ir vikių mišiniu apsėtą dirvą. Jokio pėdsako, kur kapai. Laukas didelis, kolūkiečiai ietigalių radimo vietos neatsiminė, traktorininkas irgi apyrankę pastebėjo tik gale lauko. Ne taip lengva buvo rasti kapinyną.

  • Susirinko darbininkai. Pasimatavome dviejų metrų pločio juostą ir slinkome beveik per visą lauką iš pietų į šiaurę. Kapų kaip nėra, taip nėra. Praėjo diena. Kitą dieną padarėme antrą tokią pat perkasą kitoje lauko vietoje. Irgi nieko. Trečią dieną kasėme dar kitoje vietoje. Atrodė, kad ir dabar nieko nerasime. Tik vakare, prieš pat darbo pabaigą, perkasos gale atidengėme suardytų griaučių pavienius kaulus, aplink juos žemėje suradome keletą kamanų pavadžio puošybinių vinučių. Nuotaika iš karto pagerėjo, atsirado noras dirbti. Ketvirtąją ekspedicijos darbo dieną atkasėme kapinyno kraštus.

Palanga, 1976 m. rugpjūčio 15-16d.

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt