VITO VALATKOS RAŠYTINIS PALIKIMAS

KALADĖ REKRŪTAMS 

Inv. Nr. 925
Neg. Nr. 188

  • GAVIMO ŠALTINIS IR LAIKAS. Kaladę į muziejų pristatė Telšiuose gyvenęs kultūrtechnikas P. Gaidamavičius. Jis ją buvo gavęs iš vieno Kulupėnų kaimo gyventojo. Gavimo data nenurodyta. Kadangi kaladė inventorinėn knygon įrašyta 1938 m. tarp eksponatų, įgytų 1936-1938 m., manytina, kad į muziejų ji pateko 1936-1938 m.

  • SAUGOJIMO VIETA. Kaladė eksponuota XIX a. pirmosios pusės ekspozicijoje, vaizduojant feodalinį žemėvaldos pobūdį.

  • IŠORĖS APRAŠAS. Tai keturkampė, pailga eglinė kaladė. Šonai nutašyti kirviu, vienas galas kiek įžambiai nupjautas pjūklu, o kitas nukirstas kirviu. Abiejuose kaladės galuose išgręžtos 1,7 cm. skersmens skylės, per kurias kiaurai perkaltos ąžuolinės vinys su pastorinimais viename gale - galvutėmis. Išilgai per vidurį kaladė perskelta pusiau.
    Pačiame kaladės viduryje, ją perskėlus, skersai kirviu ištašyta skylė rekrūto kojai.
    Kaladės ilgis 41 cm., plotis 17,2 cm., storis 6,7 cm.
    Vinys 25 cm. ilgio, kojos skylė 8,5-9 cm. skersmens.
    Kaladės būklė vidutinė. Dalis medienos viename šone atskilusi ir pamesta, o kita dalis nors ir kliba bet dar tebesilaiko.

  • ISTORINĖ CHARAKTERISTIKA. Rekrūtų prievolė Rusijoje buvo įvesta Petro I laikais - 1705 m. Lietuvoje rekrūtai pirmą kartą mėginta imti tik 1794 m. sukilimo metu. Prijungus Lietuvą prie Rusijos, įsigaliojo rekrūtinės prievolės įstatymas. Ši prievolė buvo panaikinta tik 1874 m.
    Į rekrūtus imdavo tik iš mokesčių mokėtojų luomo. Didžiausią rekrūtų dalį sudarydavo valstiečiai - baudžiauninkai. Kai kuriais metais paimdavo net apie 0,25 % ir daugiau visų gyventojų. Vien iš Kauno gubernijos nuo 1843 m. iki 1855 m. buvo paimtas 24. 471 vyras (T. Ruceskas, Baudžiava, p. 28, 1936 m., Kaunas).
    Į rekrūtus buvo imami 17-35 metų amžiaus vyrai. Tačiau buvo atvejų, kad dvarininko nuožiūra, būdavo imami ir vyresnio amžiaus, šeimas turintys vyrai (P. Ruceskas, Baudžiava, p. 244, 1936 m., Kaunas).
    Nuo Lietuvos prijungimo prie Rusijos iki 1834 m. rekrūtai kariuomenėje tarnaudavo po 25 metus, vėliau po 20 metų, o nuo XIX a. vidurio tik po 15-10 metų.
    Išvarytas rekrūtu į kariuomenę retas kuris sugrįždavo. Dauguma jų žūdavo begaliniuose tų laikų karuose ir karinėse ekspedicijose. Kita dalis mirdavo nuo žiauraus elgesio ir ligų. Jeigu kuris sugrįždavo, tai būdavo didžiausia staigmena. Sugrįžėlis būdavo nusenęs, užmiršęs savąją kalbą. Jo giminės, tėvai būdavo jau mirę, broliai ir seserys išsivažinėję, susikūrę savo šeimas, seniai nugedėję ir apverkę išvežtąjį brolį. Dažniausiai sugrįžėlis prie savųjų nebepritapdavo, likdavo vienišas, beturtis, bedalis. Įsikurdavo kur nors grytelėje ir skerdžiaudavo, o jei nebepajėgdavo gyvulių ganyti, tai vaikščiodavo elgetaudamas.
    Kiek iš kurios vietovės pristatyti rekrūtų, nustatydavo valstybinės įstaigos, o kas eis į rekrūtus, nuspręsdavo dvarininkas. Paprastai atsikratydavo nepaklusniais, tinginiais, vagimis, padaužomis, jeigu tokių pritrūkdavo, atiduodavo ir „gerus” baudžiauninkus. Nekenčiamus baudžiauninkus dvarininkai į rekrūtus išsiūsdavo net prieš laiką, už kitus metus. (P. Ruseckas, Baudžiava, p. 256, Kaunas, 1936 m.)
    Kadangi rekrūtų gaudymo metu numatytieji slapstydavosi, o reikėdavo surinkti tam tikrą skaičių vyrų, tai nerasdami paskirtojo, paimdavo jo vieton kitą jaunuolį.
    Rekrūtus gaudydavo vadinamieji launinkai. Tai būdavo vyresnieji dvaro vaitai, urėdai ir turtingieji ūkininkai. Jie paprastai į gaudytojus eidavo savanoriškai.
    Rekrūtus gaudyti nebuvo lengva, nes jie slapstydavosi, užklupti priešindavosi, gindavosi peiliu, kirviu ar kokiu kitu ginklu.
    Gaudytojams buvo svarbu paimti sveiką, nesuluošintą baudžiauninką. Todėl būdavo pasitelkiamos visokios gudrybės ir specialios priemonės: metami tinklai, beriami pelenai į akis ir pan.
    Sugautą rekrūtą paprastai uždarydavo dvaro daržinėje. Surakindavo grandinėmis, įstatydavo į kaladę, ir laikydavo saugomą sargybos tol, kos sugaudydavo reikiamą rekrūtų skaičių. Maitindavo rekrūtą tėvai, arba kaimo žmonės.
    Sugaudytus rekrūtus varydavo į priėmimo punktą. Jiems surišdavo rankas, o ant vienos kojos uždėdavo specialią kaladę. Ji buvo dedama tam, kad rekrūtas negalėtų pasprukti - kaladė trukdytų bėgti.
    Su tokiomis kaladėmis rekrūtai būdavo pristatomi ir į priėmimo punktą. Ar kaladę pristatytojai atsiimdavo, ar ją priėmimo punkte palikdavo - nežinoma. Kadangi kaladžių išlikę palyginti mažai, tai manyčiau, kad jų iš priėmimo punkto namo nebesiveždavo.
    Analogiška kaladė, gauta iš Žagarės valsčiaus, saugoma Šiaulių „Aušros” muziejuje (P. Ruseckas, Baudžiava, p. 152, Kaunas, 1936 m.).

  • MOKSLINĖ-MUZIEJINĖ REIKŠMĖ. Rekrūtų kaladė yra svarbus XIX a. eksponatas, iliustruojantis sunkią valstiečių rekrūtų prievolę, tuometinę valstiečių padėtį.
    Eksponuotina ji baudžiavinių santykių irimo ekspozicijoje, skirtoje baudžiauninkų prievolėms arba XIX a. karybai.

  • ŠALTINIAI
    1. P. Ruseckas, Baudžiava, Kaunas, 1936 m.
    2. M. Katkus, Balanos gadynė, Vilnius, 1949 m.
    3. LTSR istorija, T. I,p. 382,Vilnius, 1957 m.
    4. Bolšaja Sovetskaja enciklopedija, T. 36, Maskva, 1955 m.
    5. Lietuvių tautosakos apybraiža,p. 216-217, Vilnius, 1963 m.
    6. V. Valatka, Siaubingos praeities liudininkas, „Komunizmo aušra”, 1957 04 04, Telšiai

APRAŠO AUTORIUS. Vitas Valatka
APRAŠYMO DATA. 1963 m. birželio 24 d.

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt