VITO VALATKOS RAŠYTINIS PALIKIMAS

    KAILIADIRBYSTĖ

    Pasakoja Jurgis Birškys, gim. 1899 m.
    Lieplaukėje, gyv. Sarakų II kaime,
    Gadmano apyl.

  • Gimiau žemės neturėjusio valstiečio šeimoje. Buvome daug vaikų ir visi nuo pat mažens išėjome tarnauti. I-jo pasaulinio karo metais tarnavau piemeniu ir, ganydamas bandą, pirmą kartą pamačiau jojančius vokiečių kareivius.
    Būdamas pusberniu pristojau už gižą pas garborių (kailiadirbį) Juozakerį Alsėdžiuse. Tuo metu Alsėdžių miestelyje buvo du žydai garboriai. Abu iš garborystės gyveno. Juozakeris turėjo keturis kubilus kailių rauginimui. Kailius raugti ir išdirbti jam padėdavo 2 - 3 gižai. Būdamas už gižą smulkinau mauknas, nešiojau kailius, džiovinau juos, vokavau ir kitokius pagalbinius darbus dirbau. Aš viską stebėjau ir dėjaus į galvą. Išbuvau už gižą tris metus. Žydas man davė maistą ir mokėjo už darbą. Buvo lengviau dirbti negu pas ūkininką.
    Pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės metais vedžiau Abromavičiūtę Oną ir apsigyvenau jos tėvų sodyboje. Čia radau 6 ha. žemės. Vėliau nusipirkau iš švogerio Gelumlickio dar 6 ha. Mirus pirmajai žmonai, vedžiau antrą. Daugiausiai verčiausi žemės ūkiu, o pajamų nuo pat savarankiško gyvenimo pradžios prisidurdavau versdamasis garboryste (kailiadirbyste).

  • Pas žinomą Sarakų kaimo indadirbį ir klumpdirbį Stembrą užsisakiau didelį kubilą. Jo dugnas buvo tokio dydžio, kad galėtų nesulankstytas avikailis įtilpti. Į viršų kubilas platėjo. Į trobą jo įnešti negalėjau - netilpo pro duris. Pastačiau tvarto kertėje. Kubile vienu metu galėdavau užraugti po 50 kailių.
    Apvalų peilį (skritaulę), kuriuo skutami kailiai ne gatavą pirkau, o pasidirbau iš diskinio zeimario pjūklo - išpioviau jo vidų ir dantis, paskui gerai išgalandau ir naudojau. Voką, kubilėlius, ir visus kitus kailiadirbio įrankius pasidariau pats arba pritaikiau buities daiktus.
    Kai pradėjau verstis kailiadirbyste, darbo niekada netrūkdavo. Rudenį ir žiemą raugindavau ir išdirbdavau kailius drabužiams, o pavasarį ir vasarą raugindavau odas - arklenas, karvenas. Buvo laikų kai žiemai prie darbo samdžiausi net po du gižus, kurie padėdavo kailius užraugti, paskui išimti, džiovinti ir vokuoti. Kailių skusti gižams neleidau. Galėjo įpjauti, o kas paskui atsakys.
    Kai tik atneždavo kailį, kad išdirbčiau, aš jį perpjaudavau, kad būtų ištisas. Perpjaudavau ir kojas, kad raugiant nebūtų dvilinko kailio. Kiekvieną svetimą kailį žymėdavau. Ženklas buvo viena, dvi ar daugiau, net iki 15, prie sprando krašto išdurtų skylučių. Į sąsiuvinį užsirašydavau žmogaus pavardę, kailių skaičių ir tuose kailiuose esančių skylučių skaičių, kad paskui išdirbęs galėčiau vėl surinkti vieno žmogaus atneštus kailius ir jam grąžinti. Skylutes darydavau su paprastu peiliu. Jos būdavo vienoje eilutėje. Per metus prirašydavau po pilną sąsiuvinį.

  • Priėmęs reikiamą skaičių kailių, juos užraugdavau. Rauginimo kubilas buvo tvarte. Raugo vandens išėmęs kailius niekada neišpildavau, o tik papildydavau nauju. Pavasariais prašydavau, kad žmonės priluptų ir išdžiovintų eglių mauknų (žievių). Išdžiovintas manknas pirkdavau ir laikydavau kur nors palėpėje, kur neužlyja. Prieš raugimą su kirviu prikapodavau, prismulkindavau ne mažiau kaip 2 didelius krepšius žievių. Tas susmulkintas žieves išpildavau į kubiliuką ir apipildavau verdančiu vandeniu.
    Kubilo dugne klodavau ištiestą kailį, ant jo užpildavau gerą saują užplikytų žievių. Vėl klodavau kailį ir vėl pildavau žieves, taip iki pat kubilo viršaus. Paskui pripildavau to žievių užpliko iki pat kubilo kraštų. Rūgdami kailiai, ypač stirnų, kyla į viršų. Kad kailių neiškiltų, tai juos sumerktus apdėdavau kubilo vidaus dydžio lentikėmis ir ant jų uždėdavau tris tokio dydžio akmenis, kokius žmogus vos gali pakelti,. Jeigu kailiai ne laiku iškiltų iš raugo, tai jie neišrūgtų.
    Kubile kailiai rūgdavo lygiai mėnesį. Per tą laiką raugas nuo žievių parausdavo, pasmirsdavo. Parausdavo ir kailis. Jeigu jis tolygiai būdavo ištiestas, tai ir spalvos būdavo lygios, o jei suraukšlėtas, tai raukšlės išeidavo baltesnės.
    Tie kurie raugino avižų miltuose, raugindavo trumpiau. Aš raugindavau tik eglių žievėse. Po mėnesio aš ar gižas kailius išimdavome iš raugo ir išskalaudavome kūdroje. Po to kailius sudžiaudavome kelioms valandoms ten pat tvarte ant kartikės. Po to skubiai kailius džiovindavome. Nuo ištraukimo iš raugo kailis turėjo būti išdžiovintas per 2 - 3 dienas. Jeigu kailis džiūdavo ilgiau negu 3 dienas, tai jo spalva būdavo nevienoda, vienur tamsesnė, kitur šviesesnė. Jeigu būdavo vasara ir nelydavo, tai kailius išdžiovindavo ant kuolų, ant žemės. O jeigu reikėdavo džiovinti žiemą, tai kurdavau pirtį ir joje džiovindavau. Išdžiūvusius kailius surišdavau į ryšulius ir jie taip stovėdavo, kol imdavaus jų skutimo. Kailius skusdavau tik laisvu nuo žemės darbų laiku. Parsinešęs ryšulėlį jį išdžiovindavau ir išdžiūvusį kailį atlaidindavau. Atlaidinimui buvo naudojamas sūrus vanduo. Vienam kailiui sunaudodavom maždaug po saują druskos. Sūryme kailis išbūdavo 3 - 4 valandas. Įsūdytas šlapias kailis pasidarydavo valkus, nebesukietėdavo ir nebesudžiūdavo.

  • Po to kailiai būdavo vokuojami. Vokuodavau visą partiją kailių iš karto. Palubėje netoli lovos prie sijos buvo parišta stipri šikšninė juostelė. Ja pririšdavau vieną kailio galą, o kitą pasiimdavau į kairę ranką. Uždėdavau ant kailio viršaus voką. Jį laikydavau dešine ranka už nosies, koja įkišęs į jo kilpą spausdavau žemyn, taip, kad kailis turėtų didžiausią pasipriešinimą. Kadangi mindamas voką žmogus stovi ant vienos kojos, tai sunku išstovėti. Tai atsiremdavau užpakaliu į lovos galą. Kiek pavokavęs, kailį rišdavau už kitos vietos ir vėl vokuodavau. Vokavimas - tai kailio minkštinimas. Darbas nelengvas.
    Kitą dieną išvokuotus kailius skusdavau su skrituole, kuri būdavo taip išgaląsta, kad skusdavo barzdą. Turėjau kampe prie sienos prisitaisęs lentą su trimis kabliais. Ant jų užkabindavau vieną kailio šoną. Kitam šonui prilaikyti ir kailiui ištempti naudodavau specialiai pritaikytas reples (apzūgikes), kurios, per grandikes tempiant pervertą diržiuką, spausdavosi. Kai savo kūnu stumdavaus tolyn, tai replės gnybdavo kailį ir tuo pačiu įtempdavo kailį. Per įtemtą vietą nuo viršaus su skrituole abiem rankom skusdavau kailį. Kiekvienas davėjas norėdavo, kad kailis būtų tvirtesnis ir storesnis, todėl kailio neišskusdavau plonai, o tik pašalindavau jo paviršių. Kailis pasidarydavo švelnus, minkštas kaip romčius. Išskutęs įtemptą ruožą, replėmis pasiimdavau kitą vietą ir vėl skusdavau. Taip išskusdavau visą kailį. Likdavo tik patys pakraštėliai, prie kurių nebuvo galima su skrituole prieiti. Tas neišskustas vietas peiliu apipjaustydamas pašalindavau. Per dieną, pridurdamas vakaro, išskusdavau po 4 kailius. 3 kailiai išeidavo be vakarojimo.

  • Per sezoną rudenį ir žiemą išraugindavau po 4 kubilus kailių. Kiekviename kubile tilpdavo po 40 - 50 kailių. Išeidavo daugiau nei pusantro šimto kailių.
    Už kailio išdirbimą imdavau pinigais. Vokiečių okupacijos metais ėmiau grūdais - po 16 kg. rugių už vieno kailio išdirbimą. Dirbau kailius kol galėjau, iki 1955 ar 1960 metų. Kai pasenau, susirgau dusuliu, kailių dirbti nebepajėgiau.
    Mano kailiadirbystės įrankių mažai bėra išlikę. Kai nustojau dirbti, daiktai išsimėtė.

  • 1975 spalio 21 d.

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt