JUZEFAS PERKOVSKIS 

Biografijos fragmentai

Juzefo Perkovskio likimas glaudžiai susijęs su tragišku to laikotarpio Lietuvos Respublikos likimu. Beveik visi esminiai valstybės gyvenimo pokyčiaiaidu atsimušė dailininko bei jo artimųjų gyvenime. J. Perkovskio tėvas Severinas Perkovskis buvo kilęs iš Lenkijos, o motina Vanda Gorskytė - XVI a. Žemaitijoje apsistojusio Mozūrijos bajoro Stanislovo Gorskio palikuonė, save siejo jau suŽemaitijos bajorais. J. Perkovskis, nors ilgai gyveno Žemaitijoje, buvo Lenkijos pilietis, tačiau 1939 m. laiške prof. Galaunei pareiškė pageidavimą priimti Lietuvos pilietybę. Tačiau kol kas neturime žinių, ar pasisekė tai padaryti. Žemaitijoje, kur nebuvo didesnių miestų ir žymesnių intelektualinių centrų, nebent kiek intensyvesnis kultūrinis poveikis daugiausia plito ir iš bažnyčios. Tadf ir nepaisant nelabai palankio jo situacijos, dvaras to meto Žemaitijos kultūriniame gyvenime suvaidino gana žymų vaidmenį. Vienu iš tokių dvarų buvo ir netoli Telšių, prie pat Džiugo piliakalnio įsikūręs, net trijų ežerų apsuptas Džiuginėnų dvarelis, kuriame ir gyveno J. Perkovskis. Dabar ši pavardė jau nebeapeinama ne tik dailėtyrininkų, nagrinėjančių Lietuvos XX a. I pusės grafiką, bet ir tų, kurie domisi liaudies menu: J. Perkovskis nemažai laiko skyrė Žemaitijos liaudies meno pavyzdžiams rinkti ir juos nagrinėjantiems darbams rašyti.

J. Perkovskio tėvai

  • Nedaug žinome apie J. Perkovskio tėvus. Kiek mažiau praeities ūke pasislėpęs Severinas Perkovskis. Jį palyginti išsamiai pristatė Lenkų boigrafinio žodyno sudarytojai. S. Perkovskis buvo garsus to meto chirurgas urologas, įvairių medicinos drayugijų tikrasis ir garbės narys. Likimas šio žmogaus nelepino. Jis dalyvavo 1863 m. sukilime, todėl, jį nuslopinus, buvo priverstas emigruoti į Prancūziją. MDžiuginėnų dvaro gyvenamasis pastatas J. Perkovskio laikaisedicinos mokslus tęsė Sorbonoje ir 1869 m. gavo medicinos daktaro laipsnį. Prasidėjus Prancūzijos - Prūsijos karui, S. Perkovskis kaip medikas dalyvavo Prancūzijos pusėje. Už pasižymėjimą 1871 m. jam buvo suteiktas šios valstybės pilietybė, tačiau Prancūzijoje S. Perkovskis nepasiliko ir 1874 m. grįžo į Varšuvą. Tolesnis S. Perkovskio gyvenimas daugiausia siejosi su medicinos praktika ir mokslu.

  • Labai mažai medžiagos turime J. Perkovskio motinos Vandos Gorskytės biografijai. Žinome, kad ji padėjo garsiam archeologui Tadui Daugirdui, kai šis važinėjo po Žemaitiją ir rinko medžiagą numatytai straipsnių serijai apie piliakalnius. Tuo metu V. Gorskytė archeologui pasakojo ir daugybe vietinių padavimų bei legendų. Dalis jų buvo išspausdinta leidinyje “Wisla”. Tai, ko gero, ir viskas, ką žinome apie J. Perkovskio motinos biografiją. Nieko nežinome ir apie S. Perkovskio bei V. Gorskytės susitikimo aplinkybes. Tik tiek, kad 1890 m. jiedu susituokė.

Perkovskių vaikai

  • Juzefas ir Tadeušas Perkovskiai gimė 1896 m. lapkričio 23 d. Be jų šeimoje jau augo brolis Zigmundas ir sesuo Jadvyga. Netrukus, 1897 m. Zigmantas mirė. Perkovskių šeimos nariai buvo labai atidūs vienas kitam - vėliau tai labai aiškiaimatyti iš Juzefo, Tadeušo bei Jadvygos korespondencijos, tad Zigmanto mirtis S. ir V. Perkovskiams turėjo būti ypač skaudi. Džiuginėnų dvare nuolatos buvo saugomas Zigmanto Perkovskio portretas.

  • Dvynukų Juzefo ir Tateušo bei jų sesers Jadvygos vaikystė nebuvo lengva. 1907 m. vasario 10 d. mirė tėvas, o po 7 metų - motina.

Juzefas Perkovskis

  • Dar besimokydamas Varšuvos E. Konopčinskio gimnazijoje. J. Perkovskis dažnai, ypač vasaromis atvykdavo į motinos gimtinę - Džiuginėnus. Nuo 1915 m., t. y. praėjus metams po motinos mirties, J. Perkovskis čia, pas senelę apsistojo ilgesniam laikui. Kiek vėliau jis savo laiške rašė, kad jau besimokidamas Varšuvoje, ilgėdavosi Žemaitijos, kuriai jausdavo “gilų sentimentą”, kad jį traukdavo šio krašto savitumas, subtilumas ir tai, kad jo paslėptas grožis kitiems dar mažai žinomas. Kaip tik tuo laiotarpiu jis pradėjo labiau domėtis ir Žemaitijos liaudies daile.Vėliau Perkovskis viename laiške rašė, jog jam buvo dvylika metų, kai į rankas pakliuvo”Tygodnik ilustrowany” 1901 m. numeris, kuriame buvo straipsnis, skirtas lietuvių liaudies menui. Jis taip paveikęs, kad iki tol nugyventą laiką Juzefas pavadino prarastu. Pradėjęs rinkti žemaičių liaudies dailės pavyzdžius, 1910 m. J. Pertkovskis jau turėjo gausų rinkinį, kuris mūsų, deja, nepasiekė. Didžiausia J. Perkovskio rinkinių dalis buvo sukaupta1915 - 1922 m. bei 1928 - 1940 m., t. y. tada, kai dailininkas nuolatos gyveno Džiuginėnuose. Tada tarp aplinkinių gyventojų susiklostė ir jo įvaizdis.J. Perkovskį dar ir dabar prisimena kaip “keistą žmogų”. Neįprastas buvo vietiniams gyventojams dailininko gyvenimo būdas: dienų dienas vaikštinėdavo po apylinkes, stebėdamas gamtą, žmonių gyvenimą, visą tai fiksuodavo pieštuku ant popieriaus lapelių ar fotografuodavo. Jo apsilankymo laukdavo dvaro samdiniai, o ypač - vaikai. Žmonėms patiko J. Perkovskio nuoširdumas, paprastumas, o vaikai gaudavo nors šiokų tokių dovanų ar tiesiog būdavo nufotografuojami. Dėmesys žmogui buvo tiek J. Perkovskio, tiek jo sesers bei brolio svarbiausias būdo bruožas. Čia užtenka paminėti vien tai, kad Jadvyga Perkovskaitė apie 1920 m. dvare buvo atidariusi nedidelę mokyklą vargšams. Išlaikė tos mokyklos mokytoją A. Ložinskaitę.

J. Perkovskis - pedagogas

  • Pedagogine veikla tuo metu buvo užsiėmęs ir Juzefas. Jis mokytojavo gretimų Telšių gimnazijoje bei lenkų progimnazijoje. Labai šiltai apie mokytoją atsiliepė jo buvę mokiniai, pabrėždami mokytojo pakantuną bei dėmesingumą. Mokydamas J. Perkovskis susidurdavo tik su kalbos problema, nes kalbėti liietuviškai net ir vėliau jam sekėsi daug praščiau negu dvyniui broliui, nors šis į Lietuvą iš Lenkijos atvažiuodavo labai retai.

Varšuvos laikotarpis

  • 1922-1928 m. J. Perkovskis gyveno Varšuvoje. 1923 m. Pradėjo studijuoti Taikomojo meno mokyklos Grafikos skyriuje. Studijoms vadovavo žymus to meno grafikas Vladislavas Skočylas. Energingos šio žmogaus veiklos dėka čia bnuvo išauginta visa lenkų grafikų karta. J. Perkovskiui studijos sekėsi. 1924-1925 m. jo ir kitų gabesniųjų mokyklos mokinių darbai eksponuoti Milano bei Paryžiaus parodose. Dar studijuodamas Varšuvoje J. Perkovskis dalyvavo parodose Budapešte, Prahoje, Varšuvoje. Tuo metu jaunas dailininkasįsijungė ir į lenkų grafikų susivienijimo “Ryt”, kurio vienas iš organizatorių taip pat buvo V. Skočylas, veiklą. V. Skočylo įtaka J. Perkovskio kūrybai buvo ryški - akivaizdi pastorojo darbų sąsaja su liaudies daile, o jos svarbą ir apibrėždavo mokytojas. Kita vertus, būtent tokia kūrybos kryptis buvo artima pačiam J. Perkovskiui (užtenka prisiminti jo žavėjimąsi žemaičių liaudies daile). Beje, ryšys su liaudies daile buvo akcentuojamas ir Lietuvos grafikoje.

Lietuvoje

Galbūt dėl to į Žemaitiją grįžęs J. Perkovskis palygint labai lengvai “prigijo”. Palankiai buvo sutikta kartu su S. Remeriene suorganizuota paroda Kaune. Ir grįžęs į Lietuvą J. Perkovskis nenutraukė ryšius su lenkų grafikais. 1933 m. jo darbai buvo eksponuoti pirmojoje tarptautinėje grafikos parodoje Varšuvoje. Teigiamos griežto tuomentinio lenkų dailės kritiko Treterio atsiliepimus, išspauzdintus laikraštyje “Gazieta Polska”, J. Perkovskiui laiške citavo brolis Tadeušas.1934 m. keli J. Perkovskio darbai buvo eksponuojami lenkų dailės parodoje Versalyje. Tiesa, pats dailininkas iš pradžių apie tai net nežinojo. Čia, eksponuotais J. Perkovskio darbais susidomėjo prancūzų spauda, o žurnalas La Revue moderne illustree des arts et de la vie” plačiau pristatė dailininką Prancūzijos visuomenei.

Žemaitijoje

  • Nuo 1928 m. J. Perkovskis vėl apsistojo Žemaitijoje. Džiuginėnų dvarelis tuo metu jau buvo gerokai apiręs. Sesuo Jadvyga, tvarkiusi visus ūkinius dvarelio reikalus, norėjo jį net parduoti Bilevičiui. Tokiam sprendimui pradžioje nemažos įtakos turėjo ir silpna jos sveikata. Bemaž per atsitiktinumą dvarelį parduoti buvo susilaikyta.

  • J. Perkovskio pažystamų nekiek, lyginant su ankstesniais metais, tepadaugėjo. Dažniausiai jaunasis grafikas susitikdavo su Prancūzijoje dailės studijas baigusiu ir netoliese Siraičių dvare gyvenusiu Leopoldu Andrijausku bei dar vienu kitu Telšių inteligentijos atstovu. Iš jų Džiuginėnuose lankydavosi ir poetas Pranas Genys, kurio poezijos knygą “Džiugo varpai” J. Perkovskis iliustravo.

  • Kiek vėliau dvarelis atgydavo, kai iš Lenkijos atvažiuodavo brolis Tadeušas su žmona. Tai paprastai įvykdavo kartą metuose. Atvykus Tadeušui ar jo žmonai, dažnai būdavo organizuojamos išvykos pas gimines bei pažystamus. Dažniausiai Perkovskiai lankydavosi Gorskių valdomuose Biržuvėnuose. Į Džiuginėnus atvykdavo ir daugiau svečių, bet triukšminga čia nebūdavo. Vakarais dvarelyje skambėdavo fortepijonas.

  • Šiuo laikotarpiu J. Perkovskis daugiausia atsidėjo grafikai bei žemaičių liaudies dailės studijoms. Jau 1929 m. pasirodė du J. Perkovskio straipsniai apie mažosios lietuvių architektūros puošybą ir žemaičių liaudies skulptūrą (Dzien Kowienski, Nr. 130-131, 134-136, 140-141, 145-147; antras - Nr. 195-196, 199-201, 204-205). 1930 m. laiške prof. P. Galaunei J. Perkovskis užsiminė, kad jau turi didesnio darbo “Ornamentas Žemaitijos liaudies tapybije, drožyboje ir kalvių dirbiniuose” rankraštį, bet dar neužbaigtas darbas, skirtas figūrinei liaudies skulptūrai.

“Ornamentas Žemaitijos liaudies tapyboje (…)”

  • Sudėtingas buvo šio J. Perkovskio darbo likimas. Jis buvo parašytas 1931 m. Iš pradžių darbą ketinta spausdinti “Tautoje ir žodyje”. Tačiau spaustuvė pareikalavo pertvarkyti iliustracinę medžiagą, o tekstą išversti į lietuvių kalbą. Pirmoji sąliga J. Perkovskiui nebuvo sunkiai įvykdoma. Sunkesnė buvo antroji, nes apmokėti vertimą neleido financinė dailininko būklė.1931 m. rugpjūčio 31 d. jis rašė prof. J. Galaunei :”…niekuomet nenorėjau apsistoti prie mano darbo išleidimo tik lenkų kalba… Jeigu yra kokios kliūtys, tai tik tos, kad pats asmeniškai negaliu užsiimti vertimu, nes per mažai moku lietuvių kalbą ir taip pat per mažos mano pajamos, kad galėčiau apmokėti vertimą…”. Su prof. J. Galaune iš pradžių buvo svarstoma, ar negalėtų tekstą išversti P. Genys. Tačiau vėliau J. Perkovskis nusprendė, kad P. Geniui susidoroti su didelės apimties darbu bus per sunku. Rankraštis grįžo autoriui. Vėliau J. Perkovskis ne kartą grįždavo prie šio darbo, pataisė jo iliustracinę dalį, tačiau iki pat mirties publikuoto darbo taip ir neišvydo.

  • Ši nesėkmė nesumažino J. Perkovskio noro tirti liaudies meną. Dar 1931 m. jis pradėjo rinkti medžiagą apie žemaičių liaudies skulptūrą. Tai buvo ne vienintelė tema, kuria timetu domėjosi dailininkas. 1933 m. jis paskelbė straipsnį apie žemaičių mažosios architektūros dekoro sąsajas su lenkų liaudies menu (Ziemia, Nr. 3), 1935 m. - straipsnį apie senųjų tikėjimų ir kultų liekanas Žemaitijoje (Mūsų tautosaka, t. 10), o 1936 m. - straipsnį apie kai kuriuos žemaičių meno simbolius ir tarptautinius motyvus. Tai tik keletas to laikotarpio J. Perkovskio paskelbtų darbų.

Paskutiniai gyvenimo metai

  • Kupini kūrybinių sumanimų buvo ir paskutinia J. Perkovskio gyvenimo metai. Tačiau įprastą gyvenimo eigą 1940 m. nutraukė Sovietų Sąjungos okupacija. Dailininkas ją sutiko labai skausmingai, niekaip nerasdamas sau vietos: tai stengėsi atitrūkti nuo jų, tai vėl grįždavo pas juos. J. Perkovskis intuityviai jautė pasibeldus didelę grėsmę. Tai jis mėgo aiškinti ir aplinkiniams, tačiau šie buvo paskendę vasaros darbuose. Naujosios valdžios perspektyvą J. Perkovskis puikiai įsivaizdavo - ne kartą jam teko klausytis Dirkstelių dvaro vežėjo D. Rociaus, kuris į Džiuginėnus atveždavo grafaitę Potuliskaitę, pasakojimų. Be to, apie įvykius Rusijoje dailininkas buvo girdėjęs iš savo brolio, Lenkijoje dirbusio diplomatinį darbą. Liepos 24 d. į dvarą J. Perkovskis nebegrįžo. Iš ryto, nešdami pieną į Telšius, jį nusižudžiusį rado dvaro tarnai. Telšių apylinkėse tai buvo bene pirmoji Sovietų okupacijos auka.

  • Juzefas Perkovskis buvo palaidotas tyliai, dalyvaujant nedaugeliui šeiminykščių bei pažįstamų. Atgulė senose Džiuginėnų dvaro kapinaitėse. Į paskutinę kelionę jį palydėjo ir parapinės Lieplaulės bažnyčios kunigas. Ant kapo buvo pastatytas mažas medinis kryželis, kuris ilgainiui visiškai sunyko. Tačiau net jam sunykus, J. Perkovskio kapas buvo prižiūrimas. Dažniausiai, nutverdama laisvesnio laiko, prie jo atskubėdavo Stanislava Gumuliauskaitė - buvusi dvaro tarnaitė. Tvarkydavo kapą ir seserys Lemžytės, kurios irgi buvo tarnavusios dvare, ir gretimų kaimų moterėlės.Visos jos dailininką prisimena ar prisiminė geru žodžiu. Tiksli dailininko palaidojimo vieta ir buvo išsaugota vien tų moterėlių dėka. Dabar kapą ženklina Telšių aukštesniosios taikomosios dailės mokyklos sudento padaryrtas antkapis.

J. Perkovskio palikimas Žemaičių muziejuje “Alka”

  • Žemaičių “Alkos” muziejuje saugomi šeši J. Perkovskio fotografijų albumai (per 400 fotografijų) su Žemaitijos gamtos vaizdais ir liaudies meno pavyzdžiais. Be to, čia yra ir penki J. Perkovskio piešinių albumai su liaudies meno pavyzdžiais - unikalia medžiaga žemaičių liaudies dailės paminklams inventorizuoti. Juose iš viso surinkta apie 700 piešinių. Kiek menkesnis tik dailininko grafikos palikimas, kurį sudaro 33 grafikos darbai. Be to, muziejuje saugoma ir 18 klišių. Neseniai Stanislava Gumuliauskienė perdavė saugoti į muziejų Džiuginėnų dvaro archyvo dalį. Šalia kitos Džiuginėnų dvaro gyvenimą atspindinčios medžiagos čia yra ir dailininko laiškai, rašyti Juzefui bei Jadvygai Perkovskiams. Šis fondas dar nesutvarkytas.

  • Publikuojamasis J. Perkovskio darbas - pati didžiausia dailininko studija. Ją tarp kitos iš Džiuginėnų dvaro 1940 m. atvežtos medžiagos rado “Alkos” muziejaus mokslinė bendradarbė Laimutė Valatkienė. Rengiant rankraštį spaudai šiek tiek keista jo sandara - antroji dalis suskaldyta į tris dalis.

Parengta pagal dr. Vacio Vaivados staripsnį, išspausdintą knygoje “Juzefas Perkovskis. Žemaičių liaudies meno ornamentas: 
Forma ir simbolika”, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999.

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt