VITO VALATKOS RAŠYTINIS PALIKIMAS 

ĮKAPIŲ DROBULĖ

  • Archeologo darbas nėra lengvas. Ne tiek jis sunkus fiziškai, kiek reikalauja nepaprasto atidumo, pastabumo. Tuo jis turbūt beveik prilygsta Šerloko Holmso profesijai. Kartais menka smulkmenėlė ar rasto dirbinio padėtis gali labai daug ką pasakyti apie įvykį, buvusį prieš kelis šimtus ar tūkstančius metų. Tur būt archeologui reikalinga ir laki vaizduotė, kad iš tų smulkmenų būtų galima atkurti įvykius, įsivaizduoti juos tokius, kokie jie buvo.

  • 1966 metų vasarą kartu su aštuntokų grupe kasinėjau Mandžiorų senkapį. Mirusieji čia buvo laidojami su karstais negiliose duobėse. Mandžiorų senkapyje pakakdavo nukasti ariamąjį sluoksnį, nulyginti paviršių ir išryškėdavo tamsesnės žemės duobė. Tokios duobės dugne būdavo išlikę tik griaučiai ir nepūvančios įkapės. Karsto kontūrai išryškėdavo tik retais atvejais kitokios, labiau puvėsingos žemės ploteliu.

  • Vienoje tokioje duobėje pasirodžius kaukolės viršugalviui pradėjome griaučius atkasinėti kaip ir visada tik su specialiais archeologų stokais ir šepetukais. Tuojau pat šalia šios kaukolės už 7 cm. atidengėme kitą kaukolę. Iškilo klausimas - ką mes čia turime: du vienas šalia kito iškastus kapus, ar vieną dvigubą kapą? Karstų liekanų nei tarp kaukolių, nei už jų išorinėje pusėje nesimatė. Geriau atkasus kaukoles, jau buvo galima pasakyti, kad jos yra vaikų. Tai rodė ne vien kaukolių dydis, bet ir tai, kad jų viršugalvio kaulai buvo nesuaugę, palaidi, nes vaikų viršugalvio kaulus jungiančios kremzlės buvo supuvusios. Suaugusių žmonių kremzlės sukaulėja ir kaukolės kaulų siūlės visada būna tvirtos.

  • Paskutus dar pora centimetrų giliau, atsidengė ir kaukolių žandikauliai. Kairiosios kaukolės priekinių dantų nebuvo. Trūkstami maži pieniniai dantukai gulėjo kiek žemiau žemėse. Antrosios kaukolės dantys buvo žandikauliuose. Iš to jau buvo galima pasakyti, kad pirmasis individas dar neturėjo šešerių, o antrasis buvo kokių aštuonerių ar devynerių metų.

  • Atskutę sprando slankstelius, prie jaunesniojo individo radome 44-is mėlyno stiklo ir gintaro karoliukus, o prie vyresniojo - 23-is kiek šviesesnio stiklo ir gintaro bei iš žalvarinės vielos padarytą vaikiško dydžio antkaklę, kurios viename gale buvo rakto skylutės pavidalo kilpelė, o kitame - paprastai atlenktas kabliukas. Iš archeologinės literatūros žinodami, kad mėlyno stiklo maži karoliukai buvo nešiojami tik iki V-ojo amžiaus vidurio, o antkaklės su rakto pavidalo kilpele pasirodė tik V-me amžiuje, jau galime spręsti, kad vyresnysis numirėlis buvo palaidotas V-o amžiaus pirmojoje pusėje, nes jei būtų palaidotas anksčiau - nebūtų antkaklės, o jei vėliau - nebūtume radę karoliukų.

  • Atkasinėdami krūtinės sritį, ant jaunesniojo individo šonkaulių radome geležinį smeigtuką. Tuo metu smeigtukus segėjo tiktai moterys. Jais paprastai būdavo susegamas viršutinis moters drabužis, nes sagų dar nežinota. Vyrai viršutinį drabužį susegdavo įvairiomis segėmis, kurios irgi randamos krūtinės srityje. Radę smeigtuką, galėjome jau nustatyti, kad jaunesnysis individas buvo mergaitė.

  • Ant vyresniojo indiviso šonkaulių gulėjo didelė segė. Bet ji gulėjo ne paprastai, o apversta. Segės smeigė buvo visai švaria, vienoda patina. Tai reiškia, kad ši segė į jokį drabužį nebuvo įsegta. Jeigu ji būtų buvusi įsegta, tai smeigės vietos, kurios lietėsi su drabužiu, būtų pažaliavusios skirtingos spalvos patina. Kaip bebūtų taip, bet segės buvimas rodė šių griaučių skirtingą lytį.

  • Bet neilgai mes savo atradimu džiaugėmės. Virš mūsų manymu berniuko dubens kaulų gulėjo lygiai toks pat geležinis smeigtukas kaip ir ant mergaitės krūtinės,. Nei šis, nei tas. Segė ir smeigtukas. Tad kas čia - berniukas ar mergaitė? Tapo nebeaišku. Abejones kėlė segės aukštielninka padėtis. Kilo mintis: ar ji nėra kartais atsitiktiniai įkritusi į kapą nuo laidotuvių dalyvio aprangos ant antrosios mergaitės karsto. Nesuprantama buvo ir smeigtuko padėtis: kodėl jis pilvo galo srityje, o ne ant krūtinės.

  • Ėmėme atkasinėti rankų kaulus. jaunesniosios mergaitės dešinė ranka buvo per alkūnę nežymiai sulenkta ir jos plaštakos kauliukai gulėjo ant dubens kaulų. Ant šios rankos riešo kaulų tebebuvo dvi žalvarinės vaikiškos apyrankėlės. Kairė ranka buvusi sulenkta per alkūnę smailiu kampu ir jos pirštų kauliukai gulėjo ant krūtinės netoli kaklo. Ant šios rankutės kaulų taip pat buvo užmautos dvi vienodos apyrankės.

  • - Turtinga, - nusprendėme. - Keturias apyrankes reta suaugusi moteris tenešiojo.

  • Antrojo individo dešinioji ranka gulėjo ištiesta pagal lavoną. Ant jos riešo buvo uždėta tik viena vaikiška apyrankėlė ir, kas keisčiausia, Į tą ranką buvo įsikabinusi mažoji mergaitė. Tad štai koks dalykas. Abu vaikai gulėjo viename karste susikabinę rankutėmis. Dabar jau pirmoji mįslė įminta. Čia susidūrėme ne su dviem pavieniais, o su vienu dvigubu kapu.

  • Vyresniojo individo antroji ranka buvo sulenkta buku kampu ir jos kaulai siekė dubens kaulus. Bet kur riešo, plaštakos ir pirštų kauliukai? Toje vietoje, kur jie turėtų būti, gulėjo geležinis smeigtukas, kuris mums sukėlė abejones dėl šių griaučių lyties. Atsargiai pagal vieną smeigtuko šoną kiek paskutome žemes ir kauliukus aptikome. Jie gulėjo po smeigtuku. Pakankamai atidengę kaulus, įsitikinome, kad ant šios rankos jokios apyrankės nėra. Anksčiau atidengtuose vyrų kapuose visur rasdavome tik po vieną apyrankę, o moterų kapuose jos visada būdavo ant abiejų rankų po lygiai: dvi, keturios ar net šešios. Remdamiesi šia analogija padarėme išvadą, kad vyresnysis individas yra berniukas, tikriausiai mažosios mergytės brolis, nes visos penkios apyrankės buvo visiškai vienodos. Bet kodėl dubens kaulų srityje ant kairiosios rankos plaštakos viršaus gulėjo tas smeigtukas? Negi jis įkrito į kapą atsitiktinai? Nuvalėme šepetuku nuo jo žemių likučius ir, visai arti prisilenkę, apžiūrėjome patį smeigtuką. Ir ką mes pamatėme? Ant smeigtuko rūdžių dviejose vietose aiškiai matėsi trinyto audinio pėdsakai. Taip galėjo būti tik ant persmeigto per audinį dirbinio. Palaikų ranka gulėjo ant krūtinės, o smeigtukas buvo ant plaštakos, vadinasi, jis negalėjo būti įsmeigtas į nešiojamą drabužį. Galimas tik vienas atvejis. Smeigtukas buvo įsmeigtas į kokią nors įkapių drobulę, į kurią buvo suvynioti abu lavonėliai ir po to paguldyti į karstą. Bet įkapių drobulės buvimo iki šiol nė vienas archeologas savo ataskaitose neminėjo. Kaip čia gali būti? Negi mes “atradome Ameriką”?!

  • Sujaudinti atradimo nuojautos, perėjome prie atvirkščiai gulinčios segės. Ją taip pat rūpestingai nuvalėme šepetuku ir, sukišę galvas, ėmėme apžiūrinėti.

  • - Matau audinio antspaudus ant jos, - drebančiu balsu pratarė vienas aštuntokas. Ant apverstos segės geležinės spyruoklėlės matėsi tokio pat trinyto audinio pėdsakaikaip ir ant smeigtuko. Matyt, dar nenešiojančiam segės sūnui ant krūtinės tėvas padėjo savąją, aukštielninkai apverstą, o paskui kūnus susiautė į įkapių drobulę ir, kad ji neprasiskleistų, susegė smeigtuku. Drobulės audinys lietėsi su segės spyruokle, kuriai rūdyjant, audinio raštas liko atsispaudęs.

  • Prieš mūsų akis atsiskleidė senų laikų tragedija ir žmogaus jausmų apraiška. Du vaikai - broliukas ir sesutė - susikabinę rankomis viename karste. Tikriausiai ir gyvi būdami jie ne kartą vaikščiojo susikabinę rankytėmis, kartu žaidė, čiauškėjo su tėvais ir kaimynų vaikais. Kartu juos ištiko ir mirtis. Nesudraskė jų žvėrys, paklydusių miške, ir nesudegė jie ugnyje, nes kaulai nebuvo nei apdegę, nei nenatūralioje padėtyje. Galime tik įsivaizduoti, kad gal jie karštą vasaros dieną nubėgę į Ušnos upelį pasimaudyti galėjo nuskęsti. O gal juos kartu gulinčius, nepadėjus žiniuonio vaistams, difteritas užsmaugė. Nebepasakysi, kas čia įvyko. Tik mirė jie kartu. Su sopančia širdimi, raudodama motina aprengė jų lavonėlius geriausiais drabužėliais, papuošė visais jų turėtais papuošalėliais. O tėvas, negalėdamas nuryti gomury įstrigusio skausmo, išskobė jiems bendrą karstelį. Į jį įklojo drobulę, ant kurios suguldė mylimų vaikučių kūnelius. Ir kada pamatė, kad jo sūnus neturi ant krūtinės segės, tos segės, kurią ne kartą gal žadėjo nupirkti ir iki šiol nenupirko, išsisegė savąją ir paguldė jam ant krūtinės. Tegu keliauja į dausų šalį su taip trokštu papuošalu. Susiautė drobulės kraštus, persmeigė juos smeigtuku ir, uždėjęs karsto antvožą, kartu su artimaisiais palaidojo kaimo kapinaičių kalvos pietiniame šlaite, kad būtų šilčiau, visada saulutė šviestų.

  • Praėjo pusantro tūkstančio metų. Ir štai mes, stovėdami prie to paties kapo, vėl išvydome tą skaudžią tragediją, didelę žmogaus meilę ir pirmą kartą sužinojome apie įkapių drobulę.

  • Skaudžių išgyvenimų pėdsakai, nors ir po tūkstančio metų atsiskleidę, jaudina ne tik archeologus, bet ir kiekvieną žmogų. Todėl ir visa mūsų grupė, nors ją sudarė judrūs ir gyvi aštuntokai, susikaupė, rimčiau pradėjo žiūrėti į praeities laikų žmonių gyvenimo liudininkus. Tai tęsėsi apie porą dienų. Atidengėme dar keletą pavienių kapų. Bet kada moters kape ant plaštakos kauliukų viršaus radome geležinį smeigtuką, o po plaštakos kauliukais ant krūtinės buvo dar kitas smeigtukas, rimtis išnyko. Visus apėmė atradimo džiaugsmas. Prieš mūsų akis vėl buvo akivaizdus įkapių drobulės buvimo įrodymas.

  • Kuo ilgiau kasinėjome, tuo daugiau kaupėsi įrodymų. Beveik kas dešimtame kape buvo smeigtukas neįprastoje vietoje, kurią galima paaiškinti tik tuo, kad smeigtuku buvo persmeigta įkapių drobulė. Bet kodėl šis reiškinys aptiktas tik dalyje kapų? Negi įkapių drobulė tebuvo naudojama tik retais atvejais? Turbūt ne. Įkapių drobulė buvo klojama į kiekvieną karstą. Tik tais atvejais, kada jos kraštai nesilaikydavo ir skleisdavosi, juos susmeigdavo smeigtuku, o laikydavosi, tai joks smeigtukas nebūdavo reikalingas.

  • Baigėsi kasinėjimų laikas. Išsivažinėjome visi po namus. Rudenį, būdamas Vilniuje, sutikau archeologą, kuris tą pačią vasarą kasinėjo VII-ojo amžiaus kapinyną Šilalės rajone. Užėjus kalbai apie radinius, jis užsiminė, kad radęs smeigtukų virš riešų kaulų.

  • - Aš manau, kad jie naudoti ne praktiniams tikslams, o kokioms nors apeigoms, - pasakė jis. O kada aš išdėsčiau savo spėjimą apie įkapių drobulę, jis irgi su tuo sutiko.

  • Taip mes tą vasarą išaiškinome iki tol nežinotą senovės baltų genčių, gyvenusių Žemaičių aukštumoje, laidojimo paprotį.

Palanga, 1969 m. gruodžio 23d.-1970 m. sausio 10d.

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt