VITO VALATKOS RAŠYTINIS PALIKIMAS 

GINTALIŠKĖS KAPINYNO APEIGINĖS DUOBĖS

  • 1971 metais Telšių kraštotyros muziejus toliau tęsė 1968 ir 1969 m. tyrinėto Gintališkės plokštinio kapinyno kasinėjimus. Per 12 dienų buvo perkastas 197 kv. m. plotas. Jame buvo surasta tik 5 kapai. Lyginant su anksčiau ištirtais, šie kapai ko nors naujesnio nedavė, bet visgi yra įdomūs.

  • Du kapai, Nr.52 ir 53, priklauso gausiausiai šio kapinyno degintinių kapų grupei. Čia 76 ir 120 cm. gylio duobėse paguldyti iš ąžuolo išskaptuoti nedideli karsteliai. Vieno jų vidaus ertmė 80 cm. ilgio 22 cm. pločio, o kito nenustatyta. Abu padėti vienu galu į šiaurės rytus taip, kaip ir visi šio tipo kapų karsteliai. Į kapo Nr.52 karstelį buvęs įklotas kailis vilnomis į apačią, ant jo padėta drobė ir ant šios supilti perdegę kauliukai su žalvarinių dirbinių perdegusiomis liekanomis. Tarp kauliukų buvo įvijinės apyrankės fragmentų, deformuotas diržo skirstiklis ir smeigtuko ar antkaklės fragmentėlis.

  • Audinys su degėsiais užėmė pietvakarinę karsto pusę, o jo viduryje buvo padėta žalvarinių karolių apvara ant geležinės vielos, pasaginė segė aguoniniais galais ir įvijinis žiedas išplatinta vidurine vija.

  • Šiaurės rytų galas buvo beveik tuščias. Jame buvo padėtos dvi žalvarinės įvijėlės, geležinis peiliukas ir miniatiūrinės 4 juostų audimo plokštelės.

  • Duobėje už karstelio šiaurinio galo buvo padėti du geriamieji ragai su cilindriniais briaunos apkalais.

  • Apie tai, koks buvo antrasis, Nr.53, kapas, kiek sunkiau kalbėti, nes jis buvo suardytas, vėliau perkasus kitą duobę per jo galą. Buvo išlikęs tik šiaurės rytų galas. Kitame gale buvę perdegę kauliukai ir įkapių liekanos (vytinės antkaklės fragmentas, kryžinio smeigtuko galvutės dalis, trys profiliuoti kabučiai, geležinis peiliukas, įvijinės apyrankės dalis) buvo rasti vėliau perkastos duobės užpildo žemėse.

  • Analogiški 32 kapai rasti ankstesniais metais. Šio tipo kapai datuojami XI a. pabaiga - XIII a. Išanalizavus radioaktyviosios anglies pavyzdžius, nustatyta, kad šio kapinyno analogiškos formos kapas Nr.33 turėjo būti supiltas 1180 m. (± 80 m.).

  • Kapas Nr.51 buvo kiek kitoks. Jis 44x30 cm. dydžio, apvaliu kaip dubens dugnu, duobė 30 cm. gylio. Į ją buvo supilti perdegę kauliukai ir įkapių liekanos (8 įvijinės apyrankės gabaliukai, pasaginė segė gyvuliniais galais, dvilypis žalvarinis karolis, įvijinis žiedas, geležinis peilukas). Kauliukai labai smulkūs. Tikriausiai palaidota mergaitė.

  • Antrasis šio tipo kapas, Nr.55, buvo 25 cm. gylio, 23x24 cm. dydžio. Jame tarp perdegusių kauliukų tebuvo tik viena perdegusi pasaginė segė cilindriniais galais. Svarbu tai, kad šis kapelis buvo įkastas į anksčiau perkastos duobės žemes. O tos ankstyvesnės duobės žemėse buvo rasta pavienių perdegusių kaulų fragmentėlių, dirbinių liekanų.

  • 5 analogiški kapai rasti ankstyvesniais tyrinėjimų metais. Jie turėtų būti datuojami XIII-XIV a. Iš kapo Nr.45 paimtos anglies radioaktyvumo analizė parodė, kad kapas yra 1420 m. (± 100 m.).

  • Kapas Nr.54 buvo 80 cm. gylio duobėje, kurios dydis liko nenustatytas. Duobė iškasta raudoname molyje, jos dugnas lygus. Pažymėtina čia viena įdomi detalė. Ant to lygaus dugno pastebėta, kad molis labai suskilinėjęs, taip galėjo atsitikti moliui ilgesnį laiką džiūstant saulėje. Vadinasi, nuo duobės iškasimo, iki jos užkasimo praėjo ilgokas sausos vasaros laikotarpis. Taip pat suskeldėjęs ir 1969 m. atkasto kapo Nr.48 dugnas. Ant to dugno buvęs paguldytas skobtinis karstelis, maždaug 80 cm. ilgio (plotis nenustatytas), kuris buvo visiškai tuščias. Tik nuimant jo liekanas po karsto apačia rastos trys segės - dvi aguoniniais ir viena cilindriniais galais.

  • Tokie pat tušti karsteliai rasti šiame kapinyne ir ankstesniais metais kapuose Nr.46 ir 50. Pirmajame po karstu rasta didelė pasaginė segė aguoniniais galais, o antrajame visiškai nieko nerasta.

  • Atsižvelgiant į karstelių dydžio tradiciją, vienodą jų laidojimo kryptį ir rastąsias seges, kapus su tuščiais karstais reikėtų datuoti taip pat kaip ir kapus su mažais karsteliais, t. y. XI-XIII a.

  • Tyrinėjimų metu beveik visame kapinyno plote nukasus ariamąjį sluoksnį, dar giliau rasta ištisai maišyta žemė. Tik maždaug 40-60 cm. gylyje prasidėdavo nejudintos žemės ploteliai, pradėdavo ryškėti atskirų kapų ir duobių kontūrai. Tokių 40-60 cm. gylyje pastebėtų duobių, kuriose nebuvo palaikų, rasta kur kas daugiau negu kapų. Iš viso Gintališkės kapinyne jų ištirta 166. Jos yra įvairios formos - ovalios, apskritos, ne visai taisyklingos. Siekia 80-150 cm. gylio; 150-400 cm. ilgio ar skersmens. Paprastai visų duobių dugnai yra sferiškai gaubti. Kai kurių duobių dugne buvo daug degėsių. Tos duobės nuo viršaus iki pat dugno užpildytos vienoda maišyta žeme, kurioje pasitaiko rasti pavienių dirbinių arba jų fragmentų, atskirų perdegusių kauliukų, arba kartais nedidelių jų žiupsnelių, įvairiame gylyje įsimašiusių į užpildo žemes.

  • Kai kada pavieniai kauliukai būna pažaliavę, nors prie jų nerandama nė kruopelės žalvario, arba parudavę nuo įsiėdusių į juos geležies rūdžių, nors geležies šalia kaulo ir nerandama. Tai rodo, kad tie kauliukai šias duobes yra patekę iš suardytų kapų, kur jie gulėjo šalia žalvarinių ar geležinių dirbinių.

  • Tose duobėse randama labai daug dirbinių arba jų fragmentų. Dirbiniai nesiskiria nuo kapuose randamų vyrų, moterų ir vaikų įkapių. Šios duobės išsiskiria tik tuo, kad daiktai randami ne komplektais, kaip būna kapuose, o iškrikę po visą duobės užpildo žemę įvairiame gylyje. Pavyzdžiui, miniatiūriniai juostų audimo įrankiai kape visada būna vienoje vietoje, o duobėse jie randami įvairiose vietose. Kapuose tokie daiktai kaip žalvarinių karolių apvaros ant geležinės vielos, odiniai žalvariu apkaustyti diržai, geriamieji ragai, pentinai nebūna sulaužyti. O duobėse šie dirbiniai dažniausiai esti sulaužyti, sutraukyti ir išmėtyti po visą duobės užpildo žemę. Kaip pavyzdį galima paminėti duobėje, kuri buvo 113 kvadrate, rastas dvi to paties skiltuvo dalis, kurių viena buvo 42, o kita 60 cm. gylyje, arba 104 kvadrato duobėje buvusį sulaužytą geriamojo rago briaunos apkalą, kurio detalės gulėjo 58 ir 50 cm. gylyje skirtinguose duobės kraštuose. Toje pačioje duobėje skirtingose vietose buvo rasta 11 žalvarinių karolių apvarų ant geležinės vielos fragmentų, kuriuos sudėsčius pasirodė, kad čia būta 3 įvijų apvaros.

  • Kalbant apie dirbinius, reikia paminėti ir jų padėtį duobėse. Dažniausiai dirbiniai guli nenatūraliose padėtyse, o pusiau pakrypę aukštielninki ar dar kaip nors, kaip į kapą jie niekad nededami. Šitokioje duobėje rastas ietigalis buvo pasviręs įmova į duobės dugną, pasaginės segės irgi pasvirusios, liežuvėliai tokioje padėtyje, kokioje paprastai padėti negalėtų laikytis ir t. t. Tai liudija, kad šie dirbiniai į duobes pateko iš suardytų kapų kartu su žemėmis.

  • Kalbant apie dirbinius, reikia paminėti dar vieną detalę. Tarp daugybės dirbinių duobėse beveik nerasta stambesnių daiktų. Nėra ietigalių, labai mažai kirvių (o vyrų kapuose jų buvo) ir nė vieno kalavijo ar dalgio. Tiesa, duobėse rasta nemaža kalavijo makščių galo apkalų, kalavijų rankenų skersiukų.

  • Tokių duobių yra ne tik Gintališkėje. Jos žinomos Laiviuose, Siraičiuose, Akmenskinėje, Genčuose. Archeologinėje literatūroje jos pagal nusistovėjusią tradiciją buvo laikomos kapais. Joms net nustatyta vieta vakarų Lietuvos kapų kaitos istorijoje. Pagal tą chronologiją, tai kapai, atsiradę po degintinių kapų su mažais karsteliais ir išnykę pasirodžius kapams mažose duobėse. Nors tos duobės ir buvo laikomos kapais, tačiau jų paskirtis buvo neaiški. Tai pabrėžė ir LAB drg. Kulikauskienė.

  • Iš tikrųjų tai ne kapai, o duobės, iškastos kapinyno teritorijoje, praėjus keliems dešimtmečiams ar net šimtmečiams po laidojimo.

  • Kasant šias duobes būdavo suardomi mažųjų karstelių kapai. Karstai tuomet tikriausiai jau būdavo supuvę, dirbiniai surūdiję, sunykę, kauliukai pažaliavę, atsiradusios rūdžių žymės. Tie kauliukai ir dirbiniai ar jų fragmentai būdavo su žemėmis išmetami į paviršių, stambesni geležies dirbiniai galbūt net pasiimami naudoti ar perdirbti (todėl jų ir nėra duobėse). Paskui duobė vėl būdavo užverčiama išmestomis žemėmis. Kartu su jomis į duobę patekdavo ir išmestieji dirbiniai. Tik dabar jie duobėje atsidurdavo be tvarkos, įvairiame gylyje, radėjų „apžiūrėti” ir sulaužyti (sulaužyti geriamųjų ragų apkalai, ištiesinti įvijiniai žiedai, perlaužti kai kurie daiktai).

  • Paaiškėjus, kad tai ne kapai, o duobės, kyla klausimas, kam jos naudotos. Atsakymą duoti ypač trukdo perkastų kapų įkapės, patekusios į duobių užpildo žemes. Tenka ieškoti tokių daiktų, kurie randami duobėse, bet nėra būdingi kapams.

  • Centrinėje kapinyno dalyje buvo rasta nemažai duobių su gausiais degėsiais ant dugno. Toliau nuo „centro” esančiose duobėse tų degėsių pasitaiko rečiau, tik vienoje kitoje. Daugiausia duobių buvo be jokių degėsių.

  • Degėsiai duobėse rodytų, kad iškasus duobę netoliese buvo kūrenama ugnis. Teigti, kad pačioje duobėje buvo kūrenama ugnis nesiryžtu, nes nerandu jose ugniavietėms būdingų reiškinių. Kai kuriose duobėse pastebėti ir šiokie tokie puvėsių pėdsakai, kurie galėjo atsirasti iš duobėse užkastų organinių medžiagų. Bet kartu reikia pastebėti, kad čia nerasta jokių kaulų -nei paukščių, nei gyvulių.

  • Dažnai duobės dugne, o neretai ir duobės užpildo žemėse, kol dar nėra išryškėję duobių kontūrai, randamos horizontaliai paguldytos žalvarinės įvijos su medžio pėdsakais viduje. Medis visada būna nupuvęs iš abiejų galų. Tai rodo, kad įvijos buvo užmaunamos ne ant kokio dirbinio galo, o kiek toliau nuo jo. Kartais įvijos vietoje būna žalvarinis įvijinis žiedas, padarytas iš juostelės, arba įvijinis žiedas išplatinta vidurine vija. Medis, kuris būna įvijos viduje, visada yra maždaug piršto storio.

  • Tokių įvijų ar žiedų su medžio liekanomis viduje degintiniuose kapuose neaptinkama. Ankstesnių tyrinėjimų metu rastos šio tipo įvijos priklauso tik tiems kapams, kuriuos tenka laikyti ne kapais, o duobėmis.

  • Mano nuomone, įvija su medžio liekanomis yra kažkokio dirbinio fragmentas. Tasai dirbinys buvo naudojamas prie iškastos duobės, jon paguldomas ir užkasamas. Toks dirbinys turėjo būti paliekamas kiekvienoje duobėje. Tai, kad įvijos randamos ne kiekvienoje duobėje, rodytų, jog dirbinys ne visada būdavo apvyniotas įvija ar įvijiniu žiedu - jam supuvus, duobėje nieko nebeliko, kas rodytų šį dirbinį buvus.

  • Drįstu daryti išvadas, kad šios duobės buvo skirtos protėvių, ar šiaip mirusiųjų pagerbimo apeigomis. Jos buvo iškasamos kapavietėse, ten kur ilsisi jau užmiršti protėvių palaikai. Prie jų, matyt, buvo atliekamos kažkokios apeigos su ugnimi, kurioms ypač svarbi buvo duobė su atitinkamu apeigų įrankiu . Apeigų baigiamoji dalis turėjo būti duobės užkasimas.

  • Apeiginių duobių chronologiją nustatyti labai sunku. Ir ne vien todėl, kad jose nėra datuojamų daiktų, bet ir todėl, kad duobės toje pačioje vietoje daugybę kartų kastos ir perkastos.

  • Pažymėtina, kad apeiginių duobių užpildo žemėse nerasta nedegintų žmonių kaulų. Toje kapinyno dalyje, kur buvo laidoti nedeginti arba deginti, bet laidoti dideliuose karstuose mirusieji, apeiginės duobės nekastos. Jomis imama perkasti tik XI a. pabaigos - XIII a. degintiniai kapai su mažais karsteliais. Duobės čia kastos gana intensyviai. Išliko nesuardyti tik tie kapai, kurie buvo giliau. Reikia manyti, kad dalis duobių buvo negilios, tik apie 40-60 cm. gylio. Jos beveik ištisai padengė viso šio laikotarpio kapinyno paviršių, todėl atskirų duobių kontūrai išryškėja tik didesniame gylyje, negu yra sekliųjų duobių dugnai. O dalies duobių dugnai galėjo būti šiame gylyje. Tai patvirtintų ir šiame gylyje maišytoje žemėje randamos įvijos su medžio liekanomis.

  • Šių apeiginių duobių atsiradimą turbūt reiktų sieti su mirusiųjų deginimo papročio paplitimu vakarų Lietuvoje.

  • Kintant laidojimo papročiams, mažose duobutėse imama laidoti toje teritorijoje, kur jau buvo kastos apeiginės duobės. Kyla klausimas - ar apeiginės duobės dar buvo tuo metu ir ar vėliau dar kastos. Man atrodo, kad taip. Mažųjų duobučių kapai Gintališkės kapinyne terasti tik penki, vienas nuo kito nevienodai nutolę. Apie juos visur buvo pilna apeiginių duobių. Tikriausiai jomis perkasdavo ir tuos XIV-XV a. pradžios mažųjų duobučių kapus. Tik per atsitiktinumą jie išliko nepaliesti.

  • Dar noriu pridurti, kad apeiginės duobės iš kapinyno centro plito tolyn į šiaurę, rytus ir vakarus, išeidamos už kapinyno ribų. Tyrinėjimų metu pagrindinės perkasos pakraščiuose ir bandomosiose perkasose rasta nemažai apeiginių duobių, bet jau be perdegusių kaulų ir dirbinių užpildo žemėse. Tai rodo, kad jos kastos ir ten, kur nebuvo kapų.

  • Galima tvirtinti, kad apeiginių duobių buvo iškasta kelis kartus daugiau negu toje teritorijoje galėjo būti kapų. Turbūt jos buvo kasamos periodiškai kiekvienais metais ar net dar dažniau.

  • O tas faktas, kad apeiginės duobės kastos suardant XV a. pradžios kapus, įrodo, jog jų kasimo paprotys egzistavo iki krikščionybės įvedimo.

  • Nors apie apeigines duobes šiandien kalbame kaip apie naujai atrastą Lietuvos archeologijojos reiškinį, tačiau jų, kaip jau minėta, anksčiau yra rasta keliuose vakarų Lietuvos kapinynuose. Tik ten jos buvo palaikytos kapais.

  • Analogiškos apeiginės duobės rastos tyrinėjant Laivių, Genčų (Kretingos raj.), Akmenės (Plungės raj.) ir Siraičių (Telšių raj.) plokštinius kapinynus su degintiniais kapais.

  • Telšių kraštotyros muziejaus tyrinėtame Akmenskinės kapinyne iš tikrųjų nebuvo rasta nė vieno sveiko kapo, o vien tik apeiginės duobės su suardytų degintinių kapų liekanomis.

  • Siraičiuose tebuvo rasti tik trys nesuardyti kapai, likusieji buvo ne kapai, o tokios pat apeiginės duobės.

  • Greičiausiai apeiginėmis duobėmis laikytini 1956 m. Laiviuose Šiaulių „Aušros” muziejaus ištirti kapai Nr.1, 2, 3, 4, 5, 15, 16, 21 ir 22.

  • Pranešimas skaitytas respublikinėje archeologinių ir etnografinių ekspedicijų ataskaitinėje konferencijoje 1972 m. gegužės 11 d.

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt