KARŠTOTYRINĖ EKSPEDICIJA DROBŪKŠČIŲ KAIME 1934-1935 METAIS 

  • Laimutė ValatkienėMūsų muziejaus fonduose yra saugoma dalis išlikusios medžiagos, iš 1934 - 1935m. “Alkos” muziejaus ir “Alkos” draugijos surengtos Drobūkščių kaimo tyrinėjimų ekspedicijos. Tai buvo pirmoji tokio pobūdžio ir tokio masto ekspedicija Žemaitijoje. Taigi, pažvelkime į ją šiandien iš 62 metų nuotolio. Pati pradžia buvo tokia.

  • 1934 m. spaudoje “Lietuvos aidas”, “Žemaičių prietelius” pasirodė žinutės apie Žemaičių “Alkos” muziejaus ir “Alkos” draugijos surengtą ir vykdomą etnografinę ekspediciją po Drobūkščių kaimą, esantį Varnių valsčiuje, Telšių apskrityje. Tai buvo aktualus to meto įvykis, atkreipęs į save visuomenės ir spaudos dėmesį. Jau 1935m. pradžioje apie ekspediciją išsamų straipsnį - apžvalgą, iliustruotą 10 - čia fotografijų, prašo atsiųsti stambus specializuotas žurnalas “Žemėtvarka ir melioracija”. *

  • Ekspedicijai po Drobūkščių kaimą pradžią davė tuo metu Žemės tvarkymo Departamento atliekami Drobūkščių kaimo skirstymo į vienkiemius, reformos darbai, kuriuos atliko matininkas Karpavičius. Jis tada ir atkreipė dėmesį į tai,kad Drobūkščių kaimo valstiečių ūkio žemės nuosavybės sklypai ne vientisi, o sudaryti iš kelių, kartais net keliolikos atskirų sklypų, išmėtytų įvairiose kaimo vietose.

  • Kadangi išskirsčius kaimą į vienkiemius tie sklypai - sklypeliai turėjo išnykti be pėdsakų nepalikdami žymės, jog čia

  • buvo ūkininkauta tokiomis keistomis sąlygomis, tai buvo nutarta, Drobūkščių kaimą, kaip tokį unikalų, “padėti” į muziejų. Todėl Žemės tvarkymo Departamentas įpareigojo matininkus ir kultūrtechnikus, tokiame unikaliame kaime pasidarbuoti ir kraštotyros labui - rinkti etnografinę ir istorinę medžiagą, fiksuoti objektus turinčius išliekamąją vertę. Tą pat turėjo padaryti ir Apygardos žemės tvarkytojai bei jų padėjėjai. Tokiu būdu, greitai buvo sudarytas Drobūkščių kaimo faktinis žemės valdų planas. Matininkas Karpavičius surinko ir surašė visus tų sklypų - sklypelių pavadinimus, plano eksplikacijoje sužymėjo visus jų savininkus. Toks planas buvo padovanotas ir žemaičių muziejui “Alka”.

  • Tuoj po to, Žemaičių muziejaus “Alka” direktorius Pranas Genys, Telšių apskrities kultūrtechnikas Povilas Gaidamavičius ir Žemės tvarkytojo padėjėjas Ramanauskas, nedelsdami ėmėsi organizuoti ekspediciją, norėdami atlikti rimtus Drobūkščių kaimo tyrinėjimus. Organizatoriai rimtai įvertino ir ekspedicijos atsakingumą moksline prasme,ir savo patirties stoką, todėl nutarė ekspedicijos vadovu pasikviesti žymų tos srities žinovą Kauno Vytauto Universiteto profesorių Igną Končių. Taip pat surinko grupę žmonių, galinčių dalyvauti šioje ekspedicijoje.

  • Pagal nepilnai išlikusius tos ekspedicijos duomenis matosi, kad į ekspediciją buvo įsijungę ne mažiau kaip penkiolika asmenų. Ekspedicijos nariai buvo: 

1. Genys Pr. - Muziejaus “Alka” direktorius;
2. Gaidamavičius P. - Telšių apskrities kultūrtechnikas;
3. Ramanauskas J. - Žemės tvarkytojo padėjėjas [škicuotojas];
4. Cyvinskis T. - Varnių valsčiaus agronomas;
5. Juozapavičius A. - Varnių klebonas;
6. Berulis K. - Laikraščio redaktorius;
7. Kazlauskaitė - Bielskienė S. - Drobūkščių kaimo mokytoja;
8. Petrauskis S. - fotografas;
9. Mockūnaitė St.;
10. Mikalauskas - kultūrtechnikas;
11. Varnelis K. - dailininkas. Kauno meno mokyklos studentas
[škicuotojas];
12. Lukoševičius;
13. Gailevičius;
14. Išlinskis A. - [škicuotojas];
15. Karpavičius - Žemės tvarkymo Departamento matininkas.

  • Ekspedicijos pradžia, kaip numatyta komisijos protokole, turėjo būti 1934m. liepos 11d. ir pirmas jos etapas turėjo tęstis iki liepos 14d. Tuo metu vadovauti ir apmokyti dalyvius buvo atvykęs profesorius Ignas Končius. Vėliau ekspedicija buvo tęsiama atskiromis, neapriboto laiko ir dalyvių skaičiaus grupėmis, kuriose dalyvaudavo nuo 2 iki 10 žmonių.

  • Ekspedicijos metu buvo numatyta kaime tyrinėti:

  • 1. Geografinė - topografinė ir hidrografinė padėtis

  • 2. Kaimo istorija

  • 3. Archeologija,senovės kultūros ir gamtos paminklai

  • 4. Žemės ūkio kultūros būklė seniau ir dabar

  • 5. Žemės valdymo teisės

  • 6. Liaudies meno bruožai, architektūra ir kt.

  • 7. Švietimas ir apsišvietimas seniau ir dabar

  • 8. Tautosaka ir kt.

________________________________

  • Išlikusioje ir saugomoje “Alkos” muziejuje Drobūkščių ekspedicijos medžiagoje yra pilnas ir išsamus, moksliniu pagrindu labai kruopščiai parengtas Varnių vlsč. agronomo T. Cyvinskio , Drobūkščių kaimo ūkinės dalies aprašas. Išliko ir trys 1935m. užpildytos klausimų - atsakymų anketos:”Senovės gėrimai”, “Senovės valgiai” ir “Kaimo piemenys ir ganymas senovėje”. Tų anketų blankai buvo gauti iš Šiaulių “Aušros muziejaus . Anketų klausimus surinko ir užpildė Drobūkščių kaimo mokytoja S. Bielskienė. Taip pat išliko 4 sąsiuviniai, kuriuose užrašytos senovinės, kaimo dainininkių padainuotos, dainos. Išliko ir žemės tvarkytojo padėjėjo J. Ramanausko rašyti apžvalginiai tos ekspedicijos straipsniai [ataskaitos], bei Pr. Genio paskiri lauko užrašai, daryti ekspedicijos metu. Likusią medžiagą sudaro ekspedicijos organizavimo komisijos keli protokolai, keletas laiškų, rašytų matininko Karpavičiaus Pr. Geniui ir kitam neįvardintam asmeniui [ greičiausia Ramanauskui], bei aplankas grafinių darbų [ 45vnt. ], kuriuos piešė:Karpavičius [trobesių planas], škicuotojai J. Ramanauskas,K. Varnelis.

  • Dabar T. Cyvinskio agronomiška akimi žvilgterkime kiek ir į patį kaimą. Kaimas, kaip jau buvo minėta, yra Varnių vlsš. , tuo metu už 8 km nuo Varnių miestelio. Nuo kaimo - 48 km iki Telšių, 60 km iki Kuršėnų. [Cyvinskis rašo,kad žydelių pasakojimu, iš Varnių į Šiaulius ir atgal su prekėmis tekdavę važiuoti ištisą savaitę].

  • Geologinę kaimo padėtį Cyvinskis charakterizuoja kaip tipingą morenų vaizdą[t. y. bangomis einantys kalneliai]. 50 procentų to kaimo žemių sudarė priemoliai. Savo išvadose apie žemėtvarką,Cyvinskis pabrėžia, kad tokia padėtis ir ūkininkavimo sąlygos, kokios buvo pastebėtos Drobūkščiuose, negalėjo prisidėti prie žemės ūkio kultūros pažangos, priešingai - ją stabdė. Toks kaimas turįs ryškią dviejų pasaulių - senoviško ir šių dienų, sandūros formą. Kaime visai nebuvo vartojamos mineralinės trąšos, o salietra vartojama tik kaip universali priemonė gyvulių gydymui. Dirvas tręšė tik organinėmis trąšomis. Kaime, ekspedicijos metu, buvo aptikta ir dūminių grįčių su atviromis angomis.

  • Greta viso to kas sena, yra ir šiuolaikiška. Tai - javų valomasis punktas su trjeriu, grietinės nugriebimo punktas, moderniška ūkiškosios kaimo jaunuomenės auklėjimo organizacija JŪR [Jaunųjų ūkininkų ratelis] ir kt.

  • Kaimas apima 49kv. km plotą,yra 7 km ilgio ir 7 km pločio. Ūkio savininkų jame yra 51. Pagal ūkių didumą valdymas esąs toks: nuo 1 iki 10 ha žemės turi 22 savininkai; “ 10 “ 20” “ “ 15 “; “ 20 “ 30” “ “ 7 “; “ 30 “ 40” “ “ 3 “; “ 40 “ 50” “ “ 2 “.

  • Betgi tų savininkų žemės suskaldytos į 312 sklypų. Vietomis iki tiek, kad ant 5 arų rasti 7 savininkų rėžiai, turintys 200m ilgio ir 1,5m pločio. Vietomis yra sklypų sumaišytų taip, kad vidury vieno savininko sklypo, dažnai pasitaikydavo kito sklypas. Savininkai valdė nuo kelių iki keliolikos tokių sklypų,kurie dažnai buvo toli nuo sodybų. Pasak Cyvinskio, planas mirgėte mirga, čia dideliais, čia mažais sklypais. O jų formos. . . Rodos norėdamas tokių nepadarytum, fantazijos neužtektų. . .

  • Štai tokiame nepaprastame, ir matininkų žodžiais tariant, “keistame” kaime vyko ši kraštotyrinio pobūdžio ekspedicija. Sąmoningų, susipratusių ir veiklių inteligentų dėka, Drobūkščiai paliko ryškius savo pėdsakus, Žemaitijos kultūroje.

________________________

  • O dabar , susipažinsime ir su ekspedicijos darbo eiga, kaip sekančiai ją nušvietė Telšių apskr. Žemės tvarkytojo padėjėjas J. Ramanauskas.

  • “Buvo susirašyta su prof. Končium, kuris buvo tiek malonus, kad sutiko kartu vykti į Drobūkščius. Ir štai, vieną gražią vasaros dieną mes, iniciatoriai, prof. Končius, fotografas ir škicuotojas, apsirūpinę bloknotais, fotoaparatais ir svarbiausia - gerais norais, išvažiavome į Drobūkščių kaimą. Buvo nustatyta parinkti kaime vieną charakteringą sodybą ir ją nuodugniai “išversti”: išfotografuoti, išškicuoti, o iš kitų sodybų imti tik charakteringąsias detales.

  • Buvo einama iš sodybos į sodybą. Turint tokį vadovą kaip profesorius Končių, ekspedicijos dalyviai jautėsi labai gerai, žinodami, kad jis nepraeis pro dėmesio vertus daiktus jų nepatėmyjęs, jis parinks sodybą, kuri tikrai yra charakteringa Drobūkščiams ir apskritai, tai apylinkei.

  • Prof. Končius, įžengęs į triobą sveikindavosi su ūkininkais - “Tegul bus pagarbintas. . . ”, prašydavo leisti pasižiūrėti, kaip jie gyvena ir, mandagiai kalbėdamas su kaimiečiais ir tuo įsigydamas jų visas simpatijas, čia pat rodė tai, ką reikia matyti, nufotografuoti, nuškicuoti, arba tiesiog nupirkti ir parsivežti į muziejų. Atkreipė jis ekspedicijos dalyvių dėmesį į kaimo senovišką statybos būdą su nuleistais į visas keturias puses stogais, į pečių savotišką konstrukciją, liepė tėmyti grėblių, dalgių ir kitokių ūkio padargų padarymo techniką, spragilų su kotu surišimą ir t. t. ir t. t. Užsilipę ant lubų ekspedicijos dalyviai vartė dulkėtus senus daiktus, nebevartojamus ūky, krovė į vežimą: netinkami ūkiui - jie tiks muziejui.

  • Ir pririnkome apie šimtą eksponatų, kurie tilpo į du vežimus.

  • Svarbiausias, anot prof. Končiaus ,radinys,tai medinė Šv. Jurgio statulėlė. Stovėjo ji anksčiau koplytėlėje ant aukšto stulpo krūmokšniais apžėlusiose bendrose ganyklose. Supuvo koplytėlė, “šventieji” išbyrėjo ant žemės, ūkininkas surinko juos , ir, parnešęs namo, pasidėjo svirne. Čia jį ir užtiko prof. Končius. . Šiaip ponas profesorius nuolat turi giedrią nuotaiką, bet radęs Jurgį, pasirodė esąs tikras entuziastas.

  • - Še, stipriai laikyk rankose ir saugok kaip akį kaktoje: pėsčias Šv. Jurgis - tai Drobūkščiai, - tarė jis p. Ramanauskui, negalėdamas paslėpti savo džiaugsmo ir lyg bijodamas, kad statulėlės savininkas gali dasiprotėti turėjęs didelę brangenybę ir visai veltui ją padovanojęs: ko gero gali dar pareikalauti atiduoti.

  • - Berods , tik antra tokia statulėlė rasta Lietuvoje, aiškino prof. Končius. - Mat ką žemaitis su Jurgiu padarė: esame pratę šventąjį ant žirgo matyti, o žemaitis jį pėsčią užpuldino ant slibino. Kaimas bajoriškas, kariuomenėj su žirgu tarnauk, o šventas riteris pėsčias. Žmonių kaimas - kariuomenėj pėsčias, o riteris raitas ant išsvajoto keršo žirgo, puikiausioj pozoj.

  • Ir visą laiką kol buvo Drobūkščiuose, jis vis minėjo pėsčiąjį Šv. Jurgį. Nurodęs charakteringiausią sodybą, po 2 dienų profesorius išvažiavo. Ekspedicijos dalyviai pasilikę vieni tęsė darbą toliau. P. Gaidamavičius su fotografu vaikščiojo iš sodybos į sodybą, fotografavo trobesius, tipus, vidaus įrengimus, tamsiose jaujose degino magnijų pečių vaizdams gauti. “Alkos” muziejaus vedėjas pasitelkęs vietos mokytoją ir dar porą vietos inteligentų, važinėjo rinkdamas eksponatus. Kai kuriuos daiktus veltui gaudavo, o prie kitų prasidėdavo aršios derybos. Muziejaus lėšos buvo labai apribotos, tad brangiai mokėti negalėjo. O čia kokią pasoginę skrynią su liaudies menu ant šonų ir viršaus būtinai reikėjo nupirkti. **

  • P. Ramanauskis ir dar vienas škicuotojas piešė, škicavo. Padaryta apie 60 škicų parinktoje charakteringoje sodyboje.

  • Kadangi sunku detališkai atpasakoti visą nuveiktą darbą, tai čia tik keliais žodžiais pavaizduosiu kai kurias retenybes, kurioms čia pat dedami vaizdai.

  • Neviardauskaičių sodyboje rastas virtuvės pečius su garininku ir “onšu” [žiūr. škicą]. Pečius žiemą kūrenamas, kaip visi pečiai, o vasarą ugnį kuria viršum ant “ rinkių “. Mat šiluma nereikalinga. Katilą kabina ant onšo, kuris sukinėjasi ir leidžia katilą užsukti ant ugnies, arba nuo jos atitraukti. Dūmai eina stačiai į garininką, kuriame nėra “šyberio” ir kuris užkišamas su tam tikru kamščiu, padarytu iš skudurų, suvyniotų ant pagalio galo.

  • Neviardauskaičių daržinė yra senoviškos statybos pavyzdys. Piešinys rodo rąstų tarpusavio jungimą ir sienų sustatymo būdą. Nors “ušoke” yra išpjauta 1700m. senumo data, tačiau manoma, kad daržinė yra statyta vėliau, o datą bus išpjovę kas nors šiaip sau.

  • Nepaprasta statybos detalė yra ir Neviardauskaičių duonkepis pečius, kuris būdamas trioboje, savo angą ir “kaktą” su “speltim” turi priemenėje. Kūrenant pečių liepsna veržiasi pro angą lauk, tad sienai nuo ugnies apsaugoti čia yra numūrytas, lyg didžiulis kregždės lizdas, kurio tikslas lokalizuoti jame ir nuraminti liepsną ir kibirkštis. Prieš pečių - duobė, kur stojasi duonos kepėjas “pašaudamas “ kepalus.

  • Kruopams ar miltams supilti Drobūkščiuose vartojami ne tik kubilai, bet ir šiaudiniai iš eglės šaknų “bunziai”. Pridėtame piešiny nurodyta tokių bunzių išvaizda, o taipogi ir jų pynimo būdas. Šie bunziai net prof. Končiui gerai pažįstančiam Žemaitijos kaimą, buvo naujenybė. Vienas toks bunzis gabenamas į Paryžių, į Baltijos tautų liaudies meno ir etnografijos parodą.

  • Medinis piltuvas [ leika] yra tuo nepaprastas, kad jis yra padarytas iš vieno medžio, kurio šaka yra pragręžta ir sudarė lataką skysčiui iš piltuvo nutekėti. Piltuvas rodo žemaičio praktiškumą. . .

  • Nors Droūkščių kaimo tyrinėjimas toli gražu nėra baigtas, tačiau jau dabar “Alkos” muziejuje yra sudėta apie 100 fotografijų, apie 50 škicų - piešinių. Jų tarpe paminėtini: virvių vejamieji prietaisai, klebetai, žvirbliukai, mašinos,, jaujos ir jų pečių pjūviai, rankinės girnos, skląsčiai,užraktai, žvejybos prietaisai, blizgės, kabliukai, tinklai, rateliai, šakės, grėbliai ir t. t. ir t. t.

  • Drobūkščiai, kaip pasirodė,yra ypatingas kaimas. Jei Žemaitijoje dažnai užtinkama trobesių su gausiais papuošalais - ornamentais, tai Drobūkščiuose ornamentų veik nėra, tad ir piešinių šioj srity mažai teteko daryti.

  • Statyboje čia matome fundamentalumą, trumpus kaminus, liuktus, kamščius. Dūmai čia eina pro stogo galuose paliktas skyles.

  • Šiaip betyrinėjant Drobūkščių kaimą prieita nusistatymo ruošti ištisą to kaimo, kaipo Varnių apylinkės atstovo, monografiją. Kviesta tuo reikalu talka: rajono agronomas p. Cyvinskis jau paruošė labai plačiam žemės ūkio kultūros straipsniui medžiagą, vietos surinko kaime apie 100 audinių pavyzdžių, iš kurių dabar daromi albumai. Be to, dabar renkama tautosakos dalykai ir kt.

  • “Alkos” muziejaus vedėjas Pr. Genys baigia ruošti straipsnį apie drobūkštėnų ir Lukšio [Lukšto, L. V. ] ežero žuvininkystę, kuriai pavaizduoti turi veik visus piešinius ir fotografijas.

  • Taip pat renkama medžiaga žemės ūkio pramonės srities straipsnis: plytų, linų ir kt. , gamyba ir apdirbimas, amatų ir amatininkų gyvenimo bei įrankių tyrinėjimas ir kit.

  • Baigiant reikia pažymėti,kad šito kaimo nuodugnus tyrimas yra rimtas mokslinis darbas, vaizduojąs senovės gyvenimo būklę. “Alkos” muziejuje manoma įrengti net atskirą Drobūkščių skyrių, kuriame bus išstatyti gauti eksponatai, padaryti škicai, foto nuotraukos ir kt. Be to, greitu laiku bus atspausta monografija, kurios medžiaga jau beveik surinkta ir kuri bus patiekta švietimo ministerijai”.

  • Kadangi neišliko pilnų duomenų apie šios ekspedicijos ir jos medžiagos baigtį, tai pabaigai, žemiau, pateikiama trumputė, spaudoje 1935m. birželio 24d. pasirodžiusi, žinutė ,kuri paaiškina Drobūkščių ekspedicijos baigiamuosius planus .

  • “Rengiama Drobūkščių kaimo monografija. Pernai “Alkos” draugija pradėjo tirti Varnių valsčiuje Drobūkščių kaimą. Nuimta per 100 nuotraukų ir tiek pat škicų. Padaryta faktino žemės valdymo ir projekto planų nuorašai. Šio kaimo faktino valdymo planas yra nepaprastai įvairus: atskiri savininkai turi po keliolika, net po keliasdešimts po visą kaimą išmėtytų beformių sklypų [ne rėžių]. Dabar rengiama šio kaimo monografija, kuri apims geografinę, topografinę ir hidrografinę padėtį, kaimo istoriją, archeologiją, senovės kultūrą ir gamtos paminklus, žemės ūkio kultūros būklę seniau ir dabar, žemės valdymo teisę, liaudies meno bruožus, architektūrą, švietimą, tautosaką ir kt. Ekspedicijos darbams vadovavo prof. Ignas Končius. Visi ekspedicijos darbai šiemet būsią baigti ir surinktoji medžiaga bus atiduota švietimo ministerijai”.

__________________________________________________
* Iš Karpavičiaus laiško, rašyto 1935. 03. 1. ŽMA archyvas.
** Pagal ekspedicijos organizavimo komisijos protokolą, tai ekspedicijai paremti, buvo prašyta Švietimo ministerijos 500, - Lt. Ar ši suma buvo gauta, duomenų nėra.

Laimutė Valatkienė
1996 m. spalis

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt