VITO VALATKOS RAŠYTINIS PALIKIMAS 

BUVO KAUTYNĖS

Tą savaitę Mandžioruose mums pasisekė atidengti keletą keistų kapų.
Buvo tai grupiniai kapai. Vienoje duobėje buvę palaidoti trys stambūs vyrai. Nesuirę išlikę tik kojų kaulai.Už pusmetrio nuo duobės galvugalio atidengėme kitą panašų dvigubą kapą, o už šios duobės - trečią, kurioje gulėjo keturių žmonių griaučiai. Dar viena duobė tarp šių kapų tikriausiai buvo perkasta darantant bulviarūsį. Kiek joje buvo palaidota numirėlių - neaišku.
Įkapių jokių. Sprendžiant iš kaulų gelsvos spalvos ir jų padėties, visi numirėliai buvę palaidoti be karstų.
Šalia trigubo kapo už žingsnio nuolydžio pusėn atidengėme dar vienus griaučius vyro, kuris taip pat buvo palaidotas be karsto. Jo viršugalvyje buvo kirviu iškirsta kaukolės skeveldra. Ir prie šių griaučių jokių įkapių nebuvo.
Pirmą kartą mes atidengėme tokių keistų palaidojimų grupę. Ką galėjo tai reikšti ? Sustokime kelioms minutėms ir vaizduotės akimis mėginkime pamatyti anas dienas.

* * *

Čia buvo kapai. Kalvelės pietinis šlaitas buvo nuo pat viršūnės nusėtas nedideliais kauburėliais. Mažai kas beatminė kada čia mandžioriškiai pradėjo laidoti savo mirusiuosius. Tik senasis Daujotas pasakoja, kad jo senelis, dar tebuvęs jaunas ir stiprus medžiotojas, su draugais įkūrę nausėdiją, pradėję čia laidoti savo mirusiuosius. Kalvelės pačioje viršūnėje palaidoję savo genties vadą.
Už poros upės vingių buvo kaimas. Nuo kapų jo nesimatė. Jį dengė retokas miškelis, bet esant ramiam orui girdėjosi šunų lojimas ir vaikų šūkavimai. Vakarais ataidėdavo jaunimo dainos.
Ir tą popietę kaime vyko įprastas kasdieninis gyvenimas. Greta vaikų spygavimų girdėjosi ritmingi metalo žvangčiojimai. Tai kalvis kalė geležį, dirbo kaimelio gyventojams naujus kirvius, peilius, pjautuvus. Įprasto kaimeliui vyrų ir moterų alaso nesigirdėjo. Mat buvo pati javapjūtė ir visi, galį valdyti pjautuvą, vyrai, moterys ir paaugliai laukuose kirto šiųmetį derlių. Iš ten tik kartais atplaukdavo garsus žmonių būrio nusikvatojimas ar koks vienišas šūktelėjimas.
Bet šitoji vasaros popietės alsinanti ramybė buvo apgaulinga. Miško takeliais, Ušnos upelio pakrantėmis ant arklių tyliai prie kaimelio artėjo nepažįstami kariauninkai.
Kai jie pamatė kapų kalvą, kariaunos vadas sustabdė būrį.
- Netoli kapų turi būti kaimas. Jūs tryse nueikite apžiūrėti visą kaimo apylinkę.
Palieptieji nušoko nuo arklių ir tylia nuėjo takeliu, kuris buvo sumintas iš kaimelio į kapus vaikščiojančių žmonių.
Po kurio laiko jie grįžo.
- Kunige, kaimas nedidelis, apie tuziną dūmų. Jame žmonių nėra. Vyrai ir moterys laukuose pjauna javus.
- Puolame. Kol atbėgs pjovėjai, mes daug trobų apgrobsime. Pirmyn.
Paspaudė vadas ant kairės kojos esančiu pentinu arklį ir takeliu nušuoliavo į kaimą. Iš paskos vienas po kito nušuoliavo or likusieji kariauninkai.
Praėjo gal 5 ar daugiau minučių ir kaime pasigirdo kartu su pasiutusiu šunų lojimu moterų klyksmai.
- Plėšikai, gelbėkite, - ir kartu su jais kariauninkų ištęstas kovos šauksmas.
- Vyrai, į sodą, gelbėkime namus bėkime, - kažkas komandavo už kaimo lankose.
O sodybose triukšmas netilo. Klykė, šaukė moterys, lojo šunys, rėkavo plėšikai.
Tuo metu pradėjo žvengti kariauninkų žirgai. Matyt plėšikus pradėjo pulti atbėgę kaimo gynėjai. Pavieniai klyksmai susiliejo į vieną nesibaigiantį kauksmą. Prie kapų kalvos per krūmus bėgo verkdamos moterys. Vienos jų vedėsi paauglius, o kitos ant rankų nešėsi vaikus. Siaubo ir baimės iškreiptais veidais jos aimanavo:
- Nevidonai, plėšikai. Ką jie padarė, viską grobia. Dievai aukščiausieji, kur mes dingsime ! Kur dirngsime !
Ir nubėgo tolyn slapstydamosios už medžių į miško tankumyną.
Paskui jas prabėgo ir kitas moterų su vaikais būrelis. Išbėgo į laukymę ir keletas vyrų. Kruvini, sudraskytais drabužiais.
- Rupužės, nevidonai. Mūsų buvo permaža, kad juos išmušti. Ir ginklų neturėjome. Viskas buvo namuose, o į namus įeiti negalėjome. Plikomis rankomis ką tu padarysi. Be reikalo Laukys vedė mus beginklius į mūšį. Geriausieji vaikinai žuvo nuo plėšikų iečių ir kirvių. Reikėjo kitaip kovoti. Reikėjo iš pasalų užpulti ant kelio.
- Kodėl mes neturėjome išsinešę ginklų ? Būtume tada jiems subadę pilvus, sukapoję galvas.
- O kas galvojo, kad mus čia gali kas užpulti. Tiek metų niekas čia neužklysdavo.
Ir vyrai apsidairydami nutolo.
Tuo metu kaime triukšmas aptilo. Tik šunes tebelojo ir cypė gavę smūgį ar dūrį. Matyt kautynės buvo pralaimėtos. Atėjūnai landžiojo po trobas ir klėtis, grobė viską, kas jiems patiko.
Per medžius pasirodė dūmų tumulai. Tai plėšikai padegė trobą. Po minutės ikilo ir antras dūmų stulpas, ir trečias. Liepsnų liežuviai pasirodė net per madžių viršūnes. Girdėjosi liepsnų plakimasis ir degančių sienojų traškėjimas.
- Grobikai su prisiplėštų gėrybių ryšuliais ristele prajojo pro kapus paupiu. Ant vieno žirgo gulėjo persvertas nukautas atėjūnas. Arklių tipenimas nutilo.
Gaisro liepsnos sumažėjo, tik šunes kaukė ir moterys gailiai rėkavo grįždamos į buvusį kaimelį. O paskui per visą naktį girdėjosi raudos. Tai motinos ir žmonos gedėjo savo žuvusiųjų sūnų ir vyrų. Sekančią dieną įdienojus atėjo šeši vyrai ir mediniais kastuvais pagal kapų kraštą iškasė keturias dideles duobes. Minėjo jie žuvusiuosius, pasakojo apie jų žygdarbius, prisiminė jų veiksmus ir kalbas kasdieninėje buityje. Keikė ir dievų keršto šaukė žudikams. Apgailestavo, kad savo žuvusiesiems negali surengti šermenų, nes nei turto, nei pastatų nebetekę.
Pavakare, kai saulė buvo jau prie laidos pasigirdo kaimelyje raudos. Raudojo moterys ir vyrai. Visi gyvi kaimelio gyventojai atėjo čia į kapus.Vyrai atnešė 10 lavonų - dešimtį žuvusiųjų kaime gyventojų.
Vėl raudos, aimanavimai ir dievų keršto šaukimas nuaidėjo kapuose prie duobių.
Į pirmąją duobę paguldė tris vyrus: kalvį, Vainorą ir du jo sūnus, tvirtus kaip ąžuolus vyrus. Nebuvo jie aprengti, nei gerais rūbais, nei papuošalais. Net nė ginklų jims į kaoą neįdėjo. Nes visas jų turtas buvo žuvęs. Ko plėšikai nepagrobė, tą ugnis sunaikino.
Antrom duobėm paguldė bendruomenės seniūną - aukį ir jo žmoną Ringailę. Pats pirmasis jisai puolė tik su peiliu rankoje į mūšį. Nudobė pirmąjį plėšiką, bet kitas suvarė į jo krūtinę ietį ir Laukys krito. Jo žmona apipulta plėšikų priešinosi, kandžiojosi, gynė savo turtą ne tik troboje bet ir ant savęs. Plėšikai nutraukė jai karolius, antkaklę, norėjo nuplėšti apyrankę, bet ši priešinosi kol barzdotas plėšikas nesuvarė peilio į bekovojančios moters kūną. Už jų duobės galvos galo duobėn paguldė Einikį ir Daubarį. Pirmąjį raudomis apverkė jauna žmona, o antrąjį motina ir tėvas, kurie spėjo ištrūkti iš plėšikų nagų.
Mažiausia raudų buvo prie ketvirtosios duobės, nors čia laidojo keturis lavonus: senį Varpiotą, Jo sūnus Rimkų ir Uosį. O tarp jų Jaunąją rimkaus žmoną Narūnę, kuriai ant dešinės rankos piršto nežinia kaip tebebuvo išlikęs nenumautas žalvarinis įvijinis žiedas. Tik senoji varpioto žmona, likusi viena kaip pirštas, stovėjo lyg stabuo ištikta prie duobės, kol vyrai užkasė visus jos šeimos narius. Nei šeimos, nei trobesių - nieko nebeliko. Dar viena paguoda, kad trys dukterys buvo ištekėjusios į kitus kaimus.
Saulė jau nusileido, iš miško tankumynų pradėjo slinkti sutemos. Laidotuvininkai tylūs, lyg visai nebetekę jėgų beraudodami, vienas po kito patraukė kaimavietės link. Kur ir kaip jie tenai beįsikūrė iš kapų nesimatė.
Praėjo naktis. Kapų smilgose čirškėjo žiogai. Prasidėjo nauja diena.
Vlė į kapus atėjo du vyrai ir šalia vakar palaidotų kapų iškasė dar vieną duobę. Jon be karsto paguldė dar vieną kaimelio vyrą, kuris kautynių metu plėšiko kirviu buvo sužeistas į galvoviršį. Negelbėjo nei motinos slaugymas, nei burtininko žolelės. Mirė jis antrąją naktį po sužeidimo. Ir paguldė jį šalia kitų tose kautynėse žuvusiųjų kaimo gyventojų.

Palanga, 1976 m. rugpjūčio 24d.

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt