MUZIEJAUS KŪRĖJAI IR JŲ DARBAI

BUTKŲ JUZĘ PRISIMINUS 

Laima Martinavičienė

  • Sunku kalbėti apie žmogų, kai širdyje jauti tarytum nuoskaudą ar priekaištą dėl to, kas padaryta. Mirusieji nekalba - už juos kalba dokumentai. Šiandien aš norėčiau apie Butkų Juzę kalbėti įvertindama tai, kas parašyta su juo dirbusių, bendravusių žmonių prisiminimuose. Tamsiosios Butkų Juzės gyvenimo pusės šį kartą neaptarsime... „Tik neskambink liūdnų dainų...” Šiuos žodžius Butkų Juzė vis kartodavo Vincei Butkų Juzė (nuotrauka iš 1938 m. išspausdintos knygos "Žemaičiai"Daukšienei - telšiškei kanklininkei, nes, pasak jo, „linksmos dainos, muzika pakelia nuotaiką, net ir tų, kurie yra nuliūdę.” Nors gyvenimas ir nelepino, Butkų Juzė sugebėjo iki pat gyvenimo pabaigos išlikti linksmas ir nepriklausomas. Kiekvienu atveju, norėdamas pralinksminti savo pašnekovus, surasdavo tam momentui tinkamą šmaikštų žodį. Galbūt būtent toji jo minima „liūdna muzika” jam kėlė konkrečius liūdnus prisiminimus apie buvusias negandas, kurių ne vieną jam teko patirti klaidžiame ir vingiuotame savo gyvenimo kelyje. Butkų Juzė (tikroji pavardė - Juozas Butkus) gimė Pažvelsio kaime, Kulių valsčiuje, Kretingos apskrityje (tuomet - Telšių apskritis) 1893 m. liepos mėnesio 15 d. neturtingo valstiečio, turėjusio vos vieną hektarą žemės, šeimoje. Kad ir varge, nepritekliuje gyvendami, Juozuko tėvai buvo šviesūs žmonės. Jų namuose dažnai lankydavosi knygnešiai, o ir patys tėvai už lietuviškų knygų platinimą buvo sėdėję kalėjime. Juozukas, eidamas septintuosius metus, jau pats buvo išmokęs skaityti, ir tuo pelnęs Juozo Tumo Vaižganto, kuris tuo metu apsilankydavo Kuliuose, prielankumą. Pastarasis Butkui vis siųsdavo „Vilniaus žinias”. Juozas Butkus nuo pat vaikystės buvo gana aktyvus. Pats kiek pramokęs laisvomis nuo ganiavos valandėlėmis ėmėsi lietuviškai mokyti kaimo vaikus - ir taip iki penkiolikos metų, kol išvyko į Liepoją. Štai kaip pats poetas, jau būdamas suaugęs, aprašo šią savo kelionę: „Tik penkiolika metų sukakęs, persiskyriau su kaimo daraktoriaus pareigomis ir arkliais su prekių vežėjais išvykau per Palangą pajūriu Liepojon.. Toji beveik trijų dienų kelionė taip pagavo mane, kad nutariau tapti rašytoju, poetu. Bet visas mano mokslo ir gyvenimo kelias buvo toks painus ir vargingas, kad aš vis negaliu pilna žodžio prasme savo pažadų ištesėti”.

  • Liepojoje Butkų Juzė imasi batsiuvio amato, tačiau neilgai trukus jam viskas pabosta. Jau vėliau apie tai jis pats taip rašė: „... ėmiau verkti. Nes visą amžių būti batsiuviu ir nieko šviesesnio nematyti - labai vargino mane.” Grįžęs į tėviškę per metus jis baigė Gargždų pradžios mokyklą. Po to, tėvų liepiamas, vėl išvyko į Liepoją, kur iš vyresniojo brolio įsitraukė to paties kurpiaus amato, kurio anksčiau buvo atsisakęs. Tuo pačiu jis savarankiškai mokėsi, įsijungė į artistų būrelio veiklą, čia parašė savo pirmuosius eilėraščius. Vasaros atostogų metu Pažvelsiuose jis rengdavo vaidinimus, organizuodavo kaimo jaunimo laikraščių „Kibirkštėlė” , „Žadintojas”, „Upelis” leidimą, kuriuos pats ir redaguodavo. 1911 metais grįžęs į Lietuvą, Butkų Juzė įstojo į Telšių gimnazijos 5-ąją klasę. Mokydamasis tuoj pat įsitraukė į visuomeninę veiklą: buvo aušrininkų būrelio narys, ruošė mokykloje lietuviškus vaidinimus, leido hektografuotus moksleivių laikraštėlius. Už tai pateko į caro valdžios nemalonę. Žandarams buvo įsakyta „Zaderžatj Butkusa, osnovatielia jezuitičeskych kružkov” (sulaikyti Butkų, jezuitų kuopelių steigėją). Tačiau netikėtai sunki liga jį ilgam paguldė į lovą ir suėmimo buvo išvengta. J. Butkui buvo paralyžuotos kojos ir kalbos organai. Po poros metų gydymo kojos sustiprėjo, bet kalba visam laikui liko neaiški. Ir tik per Pirmąjį pasaulinį karą, išvykęs į Voronežą, jis pabaigė aštuonias gimnazijos klases. Voroneže jis vėl įsijungė į moksleivių aušrininkų veiklą, simpatizavo socialistams revoliucionieriams.

  • 1917 metais įstojo į Maskvos universiteto Istorijos - filologijos fakultetą. Pats yra rašęs, kad buvo įstojęs62, tačiau Maskvoje ilgai neužsibuvo. Pusmetį praleido Sankt Peterburge (tuomet Petrograde), o 1918 metais grįžo į Lietuvą. Čia vėl įsitraukė į visuomeninį darbą. Už tai 1918 m. rudenį vokiečių valdžia jį areštavo ir uždarė į Kauno kalėjimą. Neradęs ramybės ir paguodos tėvynėje, Butkų Juzė atsidūrė užsienyje. 1919 m. jis įstojo į Berlyno universitetą, 1922 m. persikėlė į Jenos universitetą, kurį baigė 1924 metais, parašęs diplominį darbą apie senovės tikybos liekanas lietuvių dainose. Tuo pat metu jis daug keliavo po Austriją, Tirolį, Alpių kalnus, Italiją, Skandinaviją. Tada išvyko į Ameriką. Gyveno Niujorke ir Čikagoje, dirbo alaus darykloje. Štai kaip vaizdžiai jis pasakoja apie šį savo gyvenimo laikotarpį: „...girdi, dirbu alaus darykloje, ritinu statinaites, amerikonai bendradarbiai klausia, kas aš buvau Lietuvoje, atsakau, kad baigiau filosofijos daktaro mokslus. - Še tau už daktarystę, še tau už daktarystę! - šaukdami ėmė mušti mane bendradarbiai, suspardė, sukruvino, patalpų valytojas dar dėjo purvina šluota į žmogaus paveikslą...” Apie šį laikotarpį jis yra sakęs ir taip: „Mokslą ir gabumą, jei tokį turėjau, į archyvą pasidėjau”. 1926 m. sugrįžęs į Lietuvą Butkų Juzė mokytojavo Tauragės komercinėje mokykloje, organizavo Dionizo Poškos liaudies universitetą, bet po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo dėl prokomunistinių pažiūrų buvo suimtas ir išvežtas į Varnių koncentracijos stovyklą. Ten praleido beveik dvejus metus. Nebegalėdamas gauti darbo mokykloje, apsigyveno Aukštakalviuose, prie Kartenos, ir ten pradėjo ūkininkauti. Tačiau šis darbas J. Butkui nelabai sekėsi. Skolos ir areštai jį privertė darbo ieškotis kitur. Įsidarbino Klaipėdoje, „Ryto” spaustuvėje korektoriumi, redagavo „Darbininkų balsą”. Visą gyvenimą jis mėgo teatrą, domėjosi juo ir pats organizavo teatrinę veiklą. Net ir Aukštakalviuose, savo ūkyje, jis buvo subūręs liaudies teatrą, pats kartu su kitais artistais važinėjo po Žemaitiją, pats režisavo, vaidino ir monologus skaitė, ypač raiškiai jis savo paties parašytą „Žemaičio stiprybę”.

  • Nuo pat savo kūrybos pradžios (1910 m.) Butkų Juzė bendradarbiavo įvairiuose lietuviškuose leidiniuose. Dažnai jo kūrybą - straipsnius, eilėraščius, kritines bei politines apžvalgas, dramos veikalus spausdino „Žemaitis”, „Lietuvos žinios”, „Dienovidis”, „Aušrinė” ir kiti laikraščiai bei žurnalai. Po darbais jis dažniausiai pasirašinėjo Butkų Juzės,o kartais ir kitais slapyvardžiais: J. Velėnaitis, B. Jurginas, Buteika, Juzelis, Bū-bū, J. N-kus ir kt. 1930 metais Butkų Juzė buvo priimtas į Žurnalistų sąjungą. Savo prašyme jis rašė: „Nuolankiai prašau priimti mane į Lietuvos Žurnalistų sąjungos narius. Periodinėje lietuvių spaudoje pradėjau bendradarbiauti 1910 metais, o nuo 1928 m., neužimdamas jokios kitos tarnybos, užsiimu grynai žurnalistikos darbu”. m1937-1939 metais jis dirbo Palangos ir Vilniaus bibliotekose. Pirmą kartą Lietuvą okupavus sovietams, 1940-1941 m. Butkų Juzė buvo paskirtas Prienų gimnazijos mokytoju. 1943 metais poetas apsigyveno Telšiuose ir įsidarbino Telšių dramos teatre. Aktorė Marija Liaubonaitė, prisimindama Butkų Juzę, yra rašiusi: „Rašytoją Butkų Juzę ne tik gerai prisimenu, bet ir buvome su juo geri draugai. Tai buvo žmogus, nepaprastai mylėjęs teatrą, žemaitis iš kūno ir kraujo, dėstęs mums tikra Žemaičių tarme. Taip jis buvo ir pirmas mūsų teatro direktorius. Ir šiandien prisimenu, kaip mūsų mylimas rašytojas mėgdavo sakyti: „Jog kap aš jumis mylo, nieks negal išsakytė!” Ir iki pat mirties rašytojas išliko be galo tėviškas, be jokios didybės mažiausios kruopelytės, gilios erudicijos žmogus.” Antrosios bolševikų okupacijos metais vietoje iš pareigų atleisto ankstesniojo Žemaičių „Alkos” muziejaus vedėjo Prano Genio 1945 m. gegužės 1 d. muziejaus direktoriumi buvo paskirtas Butkų Juzė. Jis nemažai nuveikė muziejuje įrengdamas sovietinės pakraipos skyrių, kuris buvo vadinamas revoliuciniu.

  • Nors jau kamuojamas ligos - buvo nesveikos kepenys - direktoriaudamas Butkų Juzė dar važinėjo į Klaipėdą, kur Pedagoginiame institute dėstė lietuvių kalbą.Tuo laiku jis Telšiuose vaikus dar mokė ir vokiečių kalbos. 

  • 1947 metų balandžio 22 d. Butkų Juzė iš Klaipėdos nebesugrįžo. Mirtis buvo staigi. Į Telšius poetas sugrįžo karste. Jo palaikai palaidoti miesto kapinių kalnelyje. 

  • Ant mano kapo Sodinkit Vyšnią, / Ji leis šaknis / In mano širdį, / Ir mano kraujas / Per jos šakas / Raudonai uogas / Nudažys. /67

  • Šitaip viename iš savo eilėraščių rašė Butkų Juzė. Šis jo noras, minint poeto mirties dvidešimtmetį, Teklės Kryževičiūtės rūpesčiu buvo išpildytas. Ir toji vyšnaitė, besišliejanti prie šalto akmeninio kapo, šiandien tarsi kviečia žmones paprastam gėriui ir grožiui. Kas bent kiek nors pažinojo poetą, visi pastebėjo jo paprastumą, nuoširdumą ir žemaitišką būdą. Teklė Kryževičiūte, po savo pirmojo apsilankymo jo kambarėlyje, rašė: „Paskatinta redaktoriaus Bajoriūno, pagaliau stoviu prie rašytojo Butkų Juzės kambario durų. Jo butas tada buvo Respublikos gatvėje, virš dabartinio Žemaitės teatro, viršutiniame aukšte... Stoviu prie durų ir atrodo, kad krūtinėje širdis nutilo. Pasibeldžiu. Pasigirsta pro nosį einąs „prašau”. Aš viduje. Rašytojas spaudžia mano dešinę, sveikina, prašo sėstis. Ar tai jis, rodos, toks tolimas ir nepasiekiamas poezijos šalies dainius, o toks paprastas, nuoširdus, draugiškas?! Tiesa, jį ne kartą buvau mačiusi iš tolo, tik dabar pirmą kartą akis į akį tenka susitikti su tuo, kas man tars galutinį žodį.”

  • Butkų Juzė pats dažnai savo taisyklinga Žemaičių tarme pasididžiuodamas kartodavo: „Aš - žemaitis. Aš nešiuoju klumpės” Vargingas piemens, amatininko, gimnazisto, ūkininko gyvenimas paliko ryškų pėdsaką jo kūryboje. Butkų Juzė apie save sakydavo: „Aš esu paprastas kaimo dainius. Darbo ir prakaito gyvenime vargdamas, imu dainai žodį ten, kur gražiausioji Lietuvos dalis, kaimo žmonės purvą braido, sunkiausius darbus dirba, ir sunkiausiai, paneigti ir skriaudžiami, duonelę užsipelno, o neturi balso.” Aš dainą širdingą ir meilę, ir savo jaunystę Išleidau į mūsų trobelių pavargusią žemę. Aukos tos gal maža: vis tenka nelaisvėje vysti, Į mūrus drėgnuosius, į požemius, užtvaras tremia.71 Šie žodžiai iš Butkų Juzės eilėraščio „Medinė trobelė” Nerangus, kresnas, lėtakalbis. Toks jis išliko žmonių prisiminimuose. Per savo gyvenimą jis nuveikė nemažai. Turtingas ir jo kūrybinis palikimas. 1917 metais Petrapilyje buvo išspausdintas Butkų Juzės vaizdelis „Kalėdų vakaras”. Greitai po to pasirodė jo eilėraščių rinkiniai „Žemės liepsna” (1920, Berlynas), „Verkiančios rožės” (1921, Leipcigas), „Paparčio žiedas” (1923, Tilžė), „Darbas ir prakaitas” (1928, Ryga). Butkų Juzė taip pat rašė prozos kūrinėlius, iš kurių reikėtų išskirti scenos vaizdelį „Palaidūnas”, scenai skirtą pasaką „Audronė”. Jis  bendradarbiavo ir padėjo versti darbus iš vokiečių bei rusų kalbų.

  • Užbaigti šį pasakojimą apie Butkų Juzę norėčiau paties rašytojo paaiškinimu, kuo skiriasi paprastas žmogus nuo poeto: „ Eina paprastas žmogus, pavyzdžiui, per mišką ir praeina neišgirdęs medžių šlamesio, ošimo. O poetui miško ošimas primena tylią dainą, sukelia kūrybines mintis, jis mato įvairius vaizdus. Paprastam žmogui beržas atrodo kaip ir kiekvienas medis, o poetas, eidamas pro šalį, sustoja, klausosi, žiūri. Vos vėjui pajudinus šakas, poetui atrodo, kad medžio lapeliai ne šlama, o verkia, skundžiasi, beržą vaizduotė piešia gyvu, artimu, bet nusiminusiu draugu. Poetui kalba visa gamta, nes jis viskam yra jautresnis, pastabesnis. Ką gamta jam kalba, tą jis perduoda žmonėms.”

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt