VITO VALATKOS RAŠYTINIS PALIKIMAS 

BUOŽĖNŲ PILIAKALNIS. II dalis

  • Du galąstuvai yra šiferiniai, apdaužyti, todėl jų ilgio negalima nustatyti. Tai būta 2-2,5 cm. pločio ir 1,4-0,7 cm. storio plokštelių, kurių šonuose matomos gilios galandimo žymės.

Galąstuvas smiltaininis Galąstuvo šiferinio fragmentas Galąstuvas smiltainio
Galąstuvas šiferio
  • Kiti du galąstuvai yra smiltaininiai. Vienas jų buvęs gana stambus, paplokščias akmuo, galandimo žymės matosi tik viršutinėje ir apatinėje dalyje, o šonuose jų nėra. Greičiausiai tai didelio sudaužyto galąstuvo fragmentas.

  • Kitas smiltaininis galąstuvas, kurio ilgis 10,3 cm., buvęs pagamintas iš ilgoko keturkampio 3,6 cm. pločio ir 2,8 cm. storio smiltainio gabalo. Vienas galas nudaužtas, o kitas cilindriškai suapvalintas. Ryškios galandimo žymės matosi visose keturiose plokštumose.

  • Tuo pačiu metu iš Z. Jaruckio buvo gautas žalvarinis apkalas-kabliukas, kuris irgi rastas šiame piliakalnyje. Vienas apkalo-kabliuko galas išilgai kiek įpjautas, į įpjovą buvo įkištas diržo galas ir iš abiejų pusių kniedvine pritvirtintas. Kitame gale yra užlenktas kabliukas. Ši dalis yra padaryta iš dviejų apskritimų ir dviejų tarp jų esančių tuščiavidurių juostelių, kurios ir sudaro sąlanką. Kabliuko viršutinė dalis buvusi sidabruota prikaitinus sidabro amalgamą. Dabar sidabro sluoksnis nusitrynęs, išlikę tik jo pėdsakai. Toks sidabravimo būdas prikaitinant laikomas ankstyvu, lietuvių giminėms žinomu dar pirmoje I-ojo tūkstantmečio pusėje (LTSR MA Darbai, serija A 1 (16), p. 79, V., 1964 m.) Tačiau jis tebebuvo žinomas dar ir XIII a., todėl šį dirbinį datuoti gana sunku. Apie tokius kabliukus lietuvių archeologinėje literatūroje nėra rašyta. Kol kas šį kabliuką mes galime įterpti į grublėtosios keramikos periodą.

  • Žmonės pasakoja, kad piliakalnyje rasta ir daugiau daiktų, kurie į muziejų nepateko. K. Sideravičius mini lenktą peilį (greičiausiai pjautuvą), verpstuką ir stambesnį ginklą, tikriausiai kalaviją, iš kurio M. Jurkus nusikaldinęs striūną (TKM A. 34, p. 11-12).

  • Iš turimos medžiagos galima daryti tokias išvadas:
    1. Buožėnų piliakalnis yra slėptuvinio tipo. Tai patvirtintų stiprūs pylimai piliakalnio pakraščiuose ir kultūrinio sluoksnio nebuvimas piliakalnio aikštelėje. Taigi tuometinės gyvenvietės reikia ieškoti piliakalnio papėdėje.
    2. Piliakalnis pagal turimus radinius datuotinas I-jo tūkstantmečio antrąja puse (V-VIII a.)
    3. Piliakalnyje aptinkama visai Lietuvai būdingos grublėtosios keramikos.
    4. Piliakalnio gyventojams buvo žinoma dirbinių sidabravimo technika.
    5. Piliakalnyje rasti galąstuvai sietini ne tiek su metalų apdirbimu, kiek su ginklų ar darbo įrankių galandimu.
    6. Piliakalnio gyventojai palaikė tiesioginius draugiškus arba priešiškus ryšius su vidurio Lietuvos gyventojais.

V. Valatka.
1964 m. gegužės 15 d.

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt