VITO VALATKOS RAŠYTINIS PALIKIMAS 

AKMENSKINĖS KAIMO (PUNGĖS RAJ.) ARCHEOLOGINIAI PAMINKLAI

 

  • 1966 m. vasarą per Akmenskinės kaimą tiesiamam keliui iš vienos kalvos, esančios netoli buvusios sodybos, buvo pradėtas vežti smėlis. Kasant smėlį pradėjo birti žmonių kaulai ir įvairūs metaliniai dirbiniai. Darbininkai supratę, kad čia yra kapinynas, nustojo vežti smėlį ir į duobę buldozeriu sustūmė žemes iš duobės pakraščių.
    Apie radinius buvo pranešta Telšių kraštotyros muziejui, kuris 1967 m. liepos 1-30 d. vykdė archeologinius tyrinėjimus ir ištyrė 680 kv. metrų plotą.

  • Minimas kapinynas yra Plungės rajone Medingėnų apylinkėje Akmenskinės kaime už 3 km. nuo Medingėnų miestelio, beveik už 1 km. į pietus nuo Minijos upės nedidelėje kalvelėje, kuri kartu su kitomis net aukštesnėmis kalvelėmis nuo senų laikų ariama. Kalvelė pietuose pereina į šlapią pievą.

  • Pradėjus tyrinėjimus buvo tikimasi rasti ankstyvojo feodalizmo laikų kapinyną su degintiniais ir nedegintiniais kapais, bet tyrinėjimų metu pasirodė, kad čia būta dviejų paminklų: gyvenvietės ir kapinyno.

Gyvenvietė

  • Kalvelės rytinio šlaito ariamame sluoksnyje buvo užtikta nemažai pavienių brūkšniuotosios keramikos šukių ir vienas kitas apskaldytas titnago gabaliukas.

  • Nuėmus ariamąjį sluoksnį, atsidengė trijų ūkinių duobių likučiai. Duobė Nr.1 buvo 70 cm. skersmens, 94 cm. gylio. Duobės į dugną šiek tiek siaurėja, dugnas sferiškai apvalainas. Pačiame dugne buvo supiltas 2-3 cm. storio smulkių anglių sluoksnis. Duobę pripildžiusiose žemėse buvo kelios brūkšniuotosios keramikos indo šukės.Radinių planas

  • Duobė Nr.2, kuri buvo už 7 m. į vakarus nuo pirmosios, siekė 70 cm. skersmens ir 70 cm. gylio. Užpildo žemėse taip pat buvo brūkšniuotosios keramikos, o pačiame dugne gulėjo du nedideli 7,2×5,6×7,2 cm. ir 10,3×7,0×7 cm. dydžio galąstuvai, apšlifuotais šonais.

  • Duobė Nr.3 buvo už 170 cm. į pietus nuo pirmosios. Ji buvo 90 cm. skersmens ir 110 cm. gylio. Duobės kraštai gana statūs, o dugnas apvalainas. Pačiame duobės dugne gulėjo didokas suskaldytas akmuo, šlifuotais šonais ir trinamųjų girnų viršutinis akmuo. Akmenys buvo apipilti 6 cm. storio degėsių sluoksniu, kuriame buvo rasta dar viena brūkšniuotosios keramikos šukė.

  • Iš šlaitų statumo ir duobės užpildo žemių išsisluoksniavimo matosi, kad duobės, žmonėms apleidžiant gyvenvietę, nebuvo paliktos atviros, o tvarkingai užkastos, į jas sumesti nereikalingi akmenys, supilti degėsiai iš ugniaviečių.

  • Gyvenvietės teritorijos dydžio nebuvo galima nustatyti. Jeigu apie ūkines duobes ir buvo susidaręs kultūrinis sluoksnelis, tai vėliau jis per daugelį metų ariant buvo visiškai išmaišytas.

  • Apie gyvenvietės dydį apytikriai galima spręsti tik iš brūkšniuotosios keramikos ir titnago skeltelių išsibarstymo ariamajame sluoksnyje. Pažymėtina, kad brūkšniuotosios keramikos buvo rasta 10×8 m. plote į pietus nuo ūkinių duobių, o titnago skeltelių - 10×7 m. plote į vakarus nuo brūkšniuotosios keramikos pasklidimo ploto. Keramikos ir titnago skeltelių išsibarstymo plotus skyrė maždaug 4-5 m. ruožas be jokių radinių. Ūkinės duobės su keramika buvo rytinėje kalvelės papėdėje, o titnagai - kalvos viršūnės rytinėje pusėje.

  • Tyrinėtame plote buvo rasta šiek tiek tuometinių gyvenvietės gyventojų dirbinių liekanų.

  • Už 80 cm. į vakarus nuo duobės Nr.1 25 cm. gylyje ariamame sluoksnyje buvo rasta akmeninio kirvuko skylės išgrąža iš pilkšvo smulkiagrūdžio granito. Vadinasi, šioje gyvenvietėje turėjo būti pagamintas bent vienas akmeninis kirvukas. Galimas dalykas, kad kirvukui šlifuoti buvo naudojamas duobėje Nr.3 rastas sudaužytas akmuo. Suklijavus keturis jo fragmentus, išėjo 46 cm. ilgio, 24 cm. pločio ir 9 cm. storio rausvo smulkiagrūdžio granito gabalas su nušlifuotomis didžiosiomis plokštumomis abiejose pusėse. Su padidinamuoju stiklu apžiūrėjus paviršių, jo grioveliuose nepastebėta nei įtrintų puvėsių (kas turėtų būti, jeigu čia būtų trinamosios girnos), nei jokių metalų rūdžių. Grioveliai buvo užpildyti smulkučiais smėlio grūdeliais. Mano nuomone, jie yra nuo šlifuoto akmens paviršiaus nusitrynusios dulkės.

  • Kaip buvo minėta, kalvos rytinėje pašlaitėje surastos 22 nuoskaldos. Titnaginio dirbinio nerasta nė vieno. Nuoskaldos daugiausiai yra nuo titnago skaldytinio pakraščių su žievės liekanomis. Ant jų jokių retušavimo žymių nėra. Jų ilgis tesiekia tik 3-4 cm. Tik trys gabalėliai turi retušavimo žymes. Tačiau ir jie yra tokie maži, kad negalima nustatyti, nuo kokios paskirties daikto jie nuskilę. Duobėje Nr.3 buvo rastas trinamųjų girnų viršutinis akmuo. Jis savo forma primena padinės duonos kepaliuką. Šio akmens storis 10 cm. , ilgis 26 cm., o plotis 27 cm., jis galėtų būti nutrintas darbinis šonas. Dirvos pakraštyje, prie kelio gulėjo 115×80×50 cm. dydžio apskaldytas akmuo, kurio vieno šono paviršius aiškiai buvo gludintas. Galima manyti, kad jis anksčiau stovėjo stovyklos teritorijoje, o vėliau, pradėjus dirbti žemę, buvo išvilktas į dirvos pakraštį. Minėtojo akmens nutrintoji dalis iškilusi ne visa, ji yra 56×35 cm. dydžio.

  • Atskirai paminėtini nedideli trinamieji akmenys - maždaug kumščio dydžio apvalokos formos ledynmečio rieduliai. Nuo paprastų riedulių jie skiriasi tik tuo, kad vienas, du ar net trys šonai turi aiškias plokštumas, atsiradusias dėl trynimosi. Tokių pat akmenų buvo rasta ir Paplinijo gyvenvietės, kuri yra už 7 km. į pietryčius, III-IV a. sluoksnyje. Apie juos mūsų archeologinėje literatūroje beveik nerašyta. Neaptarta ir jų paskirtis. Mano nuomone, grūdų trinamaisiais akmenimis jų laikyti negalima, nes jų ir masė ir dydis per maži. Greičiausiai jie buvo naudojami kailiams vokuoti, t.y. jų išminkštinti, ištrinti. Žinoma, galima ir kitokia jų naudojimo paskirtis.

  • Gyvenvietėje surinkta 80 brūkšniuotosios keramikos puodų šukių. Molio masėje yra daugiau ar mažiau sutrupinto balto kvarcinio granito trupinių. Trupiniai stamboki. Puodai išdegti vidutiniškai. Vienos šukės yra gelsvai rausvos, o kitos juosvai pilkos spalvos. Kai kurių puodų šukių vidaus pusė yra juoda. Šukių storis svyruoja nuo 0,9 cm. iki 1,2 cm. Tik kelios priedugnio šukelės yra 1,4 cm. storio. Visos šukės vienodai, labai sekliai brūkšniuotos, išskyrus tik vieną briaunos šukelę, kurioje jokių brūkšniavimo žymių nesimato. Puodų vidaus pusė brūkšniuota horizontaliomis linijomis, o išorinėje pastovios brūkšnelių krypties nėra: vieni brūkšniai vertikalūs, kiti, tos pačios šukės, įstriži.

  • Iš rastų šukių galima spręsti, kad čia būta trijų ar keturių puodų. Indų formos atstatyti nėra galimybės, nes ariamajame sluoksnyje per daugybę metų šukių pakraščiai yra apzulinti, aptrupinti ir jų sudėstyti neįmanoma.

  • Sprendžiant iš fragmentų, galima pasakyti , kad puodai buvę dviejų rūšių: profiliuotais šonais ir kibiro formos.

  • Brūkšniuotas profiliuotais šonais puodas yra su nežymiais peteliais, į išorę šiek tiek lenktu tiesiu kakleliu. Jo skersmuo apie 20-21 cm., aukštis nenustatytas. Vidaus pusė, kaip ir visų puodų, brūkšniuota horizontaliai, o išorinė pusė - įvairiomis kryptimis.

  • Kibiro formos briaunos ir šonų šukės yra tokios mažos, kad pagal jas puodų dydžio nustatyti negalima.

  • Iš gyvenvietės radinių ir geografinės padėties matyti, kad čia buvo atvira, visai neįtvirtinta trumpalaikė gyvenvietė, kurią galėjo būti įsirengę paskui bandą keliaujantys gyvulių augintojai. Joje žmonės galėjo stovyklauti tik kelias dienas.

  • Pagal akmens ir titnago atliekas bei brūkšniuotąją keramiką gyvenvietę galima datuoti pirmuoju tūkstantmečiu prieš Kristų, greičiausiai žalvario amžiaus pabaiga.

Kapinynas

  • Ant kalvos viršūnės ir pietiniame šlaite buvo įrengtas kapinynas. Apžiūrėjus jo paviršių, rasta perdegusių kaulų trupinių, o buldozeriu į duobę sustumtose žemėse buvo ir vienas kitas nesudeges žmogaus kaulas: apatinis žandikaulis, pirštų kauliukai.

  • Tyrinėjimų metu buvo ištirta tik 16 degintinių kapų, kurie buvo nuo kalvos viršūnės šiek tiek pasvirusiame į šiaurę šlaite. Pietinio šlaito kapai faktiškai buvo sunaikinti.

  • Kapinyne laidota gana kompaktiškai; tarp kapų tėra 50-100 cm. tarpai. Kapai jokia konkretesne tvarka neišdėstyti. Nors ištirtuose kapuose buvo vien tik degintiniai palaidojimai, bet visiems jiems kastos duobės kaip ir nedegintam numirėliui. Net 8 kapai buvo 170-200 cm. ilgio, trys kapai buvo 220-250 cm. ilgio ir du 270 cm. ilgio. Plotis 100-120 cm. - 9 kapai. Kiek platesnes duobes turėjo likę 6 kapai - 130-150 cm. Absoliuti kapų dauguma buvo 50-70 cm. gylio, tik vienas buvo 35 cm., ir vienas 80 cm. gylio.

  • Kapinyne pastebėta gana pastovi duobių kryptis. Net dvylika kapų duobių buvo vienu galu nukreiptos kryptimi tarp šiaurės ir rytų (5°-45°); iš jų 6 tiksliai 30° į šiaurės rytus. Išimtis tik vienas kapas, nukreiptas į rytus (90°) ir du kapai - į šiaurės vakarus (315°-320°). Duobių kontūrai daugiausiai netaisyklingi, įlenktais šonais, nusklembtais kraštais, nesimetriški. Tik trys kapai buvo taisyklingų, užapvalintais galais duobių.Kapų išsidėstymo planas

  • Mirusieji buvo deginami atskiroje laužavietėje, tikriausiai nuolat vienoje vietoje. Mirusiojo ir įkapių likučiai su degėsiais ir pelenais ne itin rūpestingai būdavo susemiami ir laidojami kapinyne iškastoje duobėje. Į kapo dugną pirmiausiai būdavo sudedamos stambiosios įkapės: dalgiai, ietigaliai, žeberklai, o paskui duobės užpilde išmaišomos susemtos laužo liekanos. Jos būdavo pilamos kartu su žemėmis iki pat duobės viršaus. Todėl pradėjus arti kapinyną dalis įkapių pateko į ariamąjį sluoksnį. Nerūpestingo mirusiojo liekanų susėmimo rezultatai matosi kai kuriuose šio kapinyno kapuose. Pvz., kape Nr.9 šalia diržo apkaustų ir geležinės grandelės bei vyriško žiedo fragmento atsidūrė vaikiško dydžio žiedelis, išplatintu viršumi, ir mažas žvangutis. Toks vyrams, moterims ir net vaikams būdingų įkapių buvimas viename kape leidžia spręsti, kad kartais ne visos mirusiojo liekanos būdavo išsemiamos iš laužavietės, o kartais ankstesnių deginimų likučiai būdavo susemiami kartu su laidojamojo pelenais ir įkapių liekanomis1.

  • Iš kapų priedų paminėtini raudonojo granito akmenys, kurių po vieną rasta kapuose Nr.4 ir Nr.13. Abiejuose kapuose jie buvo padėti pietiniame duobės krašte 20 cm. nuo duobės galo ir 10-7 cm. aukštyje nuo duobės dugno. Akmenys - nedideli, apvaloki lauko rieduliai, 28-20 cm. skersmens. Kape Nr.4 ant akmens buvo padėtas žalvarinės grandinėlės fragmentas, o kape Nr.13 šalia akmens pagrindo gulėjo iš dviejų vielų vytos antkaklės fragmentas. Galimas dalykas, kad ir jis buvo padėtas ant akmens, bet pilant žemes, antkaklės fragmentas nukrito. Kituose kapuose jokių akmenų nebuvo.
    Nejudintose kapų užpildo žemėse buvo rasti 79, o iš ariamojo sluoksnio surinkti net 184 dirbiniai, arba jų fragmentai.

    Kapinyne darbo įrankių rasta nedaug. Kapo Nr.1 dugne, pietinio galo rytiniame pakraštyje ašmenų viršūne į kapo centre buvo paguldytas didelis (46 cm. ilgio) dalgis.
    Kiek daugiau rasta peilių. Trys iš jų - paprasti įtveriamieji, tiesiomis nugarėlėmis, 10-13 cm. ilgio peiliukai, o vieno būta kriauninio - atsitiktinai rasta tik kotelio plokštelė su žalvarinėmis vinutėmis, prie kurių išlikę nežymūs medinio kotelio pėdsakai. Prieškriaunis padarytas iš žalvarinės skardelės.

  • Kapinyne rasti trys žeberklai. Du jų yra paprasti su viena užbarzda ir tarsi ašmenys nuaštrinta dalimi, einančia nuo viršūnės iki užbarzdos galo. Prie vieno jų įtvaros matosi medinio koto liekanos. Visai kitoks yra trečiasis žeberklas. Jis taip pat turi suplotą, su užlenktu galiuku įtvarą, apvalaus skerspjūvio stiebelį ir rombo formos ašmenis, kurie prasideda nuo dviejų į abi puses išsiplėtusių užbarzdų. Įrankis įdomus tuo, kad visas jo paviršius buvo su melsvu blizgesiu, rūdžių beveik nepaliestas. Apie panašius žeberklus su dviem užbarzdomis mūsų archeologinėje medžiagoje man neteko skaityti.

  • Atsitiktinai rasta viena geležinė yla, kurios įkotė keturkampio skerspjūvio.

  • Akmenskinės kapinyne rasta 16 įvijų, kurios skiriasi nuo įvijinių žiedų, ir buvo naudojamos įvairiems kotams sutvirtinti. Kai kurių jų viduje buvo išlikę medinio kotų pėdsakų. Įvijos padarytos iš apvalios vielos. Vidaus skersmuo svyruoja nuo 2,4 iki 1 cm. Viena įvijėlė buvusi susukta iš suplotos plokštelės, gaubtu paviršiumi, jos viduje taip pat būta plono medinio kotelio, kurio skersmuo tesiekė tik 0,5 cm.

  • Atsitiktinai rasta pora plieninių skiltuvų, kurie savo forma nesiskiria nuo kituose kapinynuose randamų.

  • Taip pat atsitiktinai rastas vienas juostuoto akmens netaisyklingos formos, su skylute įvėrimui, galąstuvėlis, kurio tik vienas šonas nugaląstas.

  • Kapinyne rastas vienas 16,3 gr. svorio kubo formos žalvarinis svarelis su nusklembtais kampais, kurio visuose šonuose įsprausta po dvi akutes.

  • Kaip ir minėtas svarelis atsitiktinai rasti du pagalbiniai svareliai. Vienas jų padarytas iš pasaginės segės su aguonine galvute (sveria 12,2 gr.), o antrasis - juostinės apyrankės galas, dailiai nupjautas ir dar gale paženklintas trijomis įrantomis (sveria 3,8 gr.). Ginkluotės reikmenų rasta labai maža. Vieno sunaikinto kapo dugne, jau nebejudintame smėlyje, rastas statmenai įsmeigto ilgo kalavijo galas, kurio ilgis tesiekė tik 34 cm. Kita dalis buvo nulaužta ariant žemę. Kadangi kalavijas buvo labai surūdijęs, rūdžių ir smėlio konglomeratais visiškai aplipęs, tai nebegalima net pasakyti, ar jis buvo vienašmenis, ar dviašmenis.

  • Kape Nr.4 buvo rastas didokas įmovinis ietigalis su beveik statmenai užkirstais plunksnos peteliais. Plunksna ilga, rombinio skerspjūvio, nuo pat petelių tolygiai siaurėjanti. Įmova tolygiai platėjanti. Jos viduje - ąžuolinio koto liekanos.

  • Kape Nr.7 rastas geležinio pentinio lankelio šonas.

  • Iš vyro-kario aprangos dalykų kiek daugiau rasta diržų sagčių ir skirstiklių fragmentų, t.y. grandelių ir apkalų.

  • Keturios rastosios sagtys yra su dviem skersiukais, ant kurių vieno - užlenkiamas liežuvėlis, o ant kito - žalvarinės plokštelės apkalas diržui pritvirtinti. Du apvalios ir vienas penkiakampės formos korpusai yra lietiniai, o vienos segės korpusas iškirstas ir sulenktas iš storokos žalvarinės skardos. Matyt, kad tai ne amatininko, o šiaip žmogaus grubokas darbas.

  • Atskirai minėtina dar viena apvali lietinė sagtis su nedidele išaugėle. Ji neturi būdingo skersiuko diržo apkalui pritvirtinti. Vietoje jo kartu su sagtimi išlieta profiliuota ir ornamentuota atauga, per kurios skylutes perkaltos kniedvinės diržui pritvirtinti. Sagties viršuje esantis ornamentas sudarytas iš simetriškai „aštuoniukėmis” vingiuotų linijų; jis mūsų krašto ornamentikai visai svetimas. Pagal formą ir ornamentą ją reikia laikyti importu iš Skandinavijos. Panašių sagčių rasta ir Latvijoje2, kur jos irgi laikomos skandinaviškomis.

  • Taip pat skandinaviškos kilmės yra ir vienas lietinis diržo skirstiklio apkalas su viršutinėje dalyje išlietu profiliuotu zoomorfiniu ornamentu. Analogiškas apkalas rastas ir Latvijoje3, o ketvertas panašių ir Lietuvoje4.

  • Kitos diržų skirstiklių detalės (grandinės ir apkalai) nė kiek nesiskiria nuo Lietuvoje masiškai paplitusių šios paskirties dirbinių.

  • Naujos paskirties apkalas rastas kape Nr.14. Jį sudarė dvi stačiakampės 4,8-5 cm. ilgio plokštelės, galuose sujungtos kniedvinėmis. Tarp apkalų buvęs storio 0,6 cm. dirbinys, kurio pakraščiuose, pagal apkalo plokšteles, buvo oda, o viduryje - medis. Dirbinys į kapą buvo įmestas nedegintas, nes išliko tik apipuvę šio dirbinio organinės medžiagos fragmentai.

  • Kitas toks pat apkalas rastas kape Nr.7. Jo viduje pagal plokštelės pakraščius irgi buvo odos liekanų. Tačiau nėra abejonės, kad jis buvo nuo kito tokio pat dirbinio, nes buvo kiek siauresnis, 4,4 cm. pločio, ir su plonesnėmis kniedvinėmis.

  • Didžiąją dalį radinių sudaro papuošalai, daugiausiai jų fragmentai.

  • Nerasta nė vienos sveikos antkaklės. 6 kapuose rasti 8 fragmentai ir dar 18 atsitiktinai. Antkaklės yra kelių tipų. Kapinyne dar randama antkaklių, nuvytų iš trijų vielų. Gaila, kad nerasta nė vieno antkaklės galo, todėl negalime jų tiksliau klasifikuoti. Vienos jų vytos iš storesnių, o kitos iš plonesnių vielų, todėl jų skersmuo svyruoja nuo 0,6 iki 1,1 cm.

  • Antrą antkaklių tipą sudaro nuvytosios iš dviejų vielų, kurios apie kaklą apsivyniodavo net šešiomis įvijomis. Tai turbūt vienas iš mėgiamiausių XII-XIII a. papuošalų. Suvytos jos būdavo iš vidutinio storio vielos ir galuose užsibaigdavo iš vienos vielos padaryta kilpele, o antros vielos galas būdavo suplojamas ir apvyniojamas apie prieškilpį.

  • Iš trijų rastų fragmentų matosi, kad Akmenskiniškiai nešioję pintinio tipo antkakles, supintas iš devynių vytelių. Kokie būdavo šio kapinyno antkaklių galai, neaišku, nes nerasta nė vieno galo fragmento.

  • Be šių antkaklių mėgta nešioti karolių apvaras ant geležinės vielos. Jų fragmentų taip pat keletas rasta atsitiktinai. Dažniausiai šiose apvarose būdavo žalvariniai dvilypiai karoliai. Greta žalvarinių kai kuriais atvejais būdavo įmaišoma ir stiklinių karolių. Kadangi šio antkaklių tipo rasti fragmentai yra buvę lauže, tai stiklo karoliai sutirpę. Prie geležinės vielos tarp žalvarinių karolių kartais matosi prisilydę beformio mėlyno stiklo fragmentai.

  • Apie stiklinių karolių formą galime spręsti tik iš suskilusių ir nesusilipdžiusių karolių fragmentų, kurių rasta ketvertas. Karoliai buvo mėlyno stiklo, dvilypiai ir dar skersai rantuoti, su plačia skyle vėrimui.

  • Atsitiktinai rasti kažkodėl nesudegę keturi gintaro karoliai. Visi rasti karoliai atskelti, nešlifuoti. Skylutės siauros. Matyt, jie nešioti ant siūlo, o ne ant vielos suvarstyti.

  • Kape Nr.4 rasta 0,5 cm. ilgio sulenkta žalvarinė plokštelė, su dviem aplink einančiais grioveliais. Tokiomis žalvarinėmis užvarėlėmis būdavo atskiriami gintaro karoliai apvaroje. Jų rasta ne tik ankstyvame Siraičių kapinyne, bet ir Maudžiorų kapinyno V-VI a. kapuose.

  • Akmenskinės kapinyne rasta 14 segių arba jų fragmentų. Čia nešiotos išimtinai pasaginės įvairių tipų segės. Daugiausiai rasta pasaginių segių cilindriniais galais. Vienos jų lankelis išlenktas iš paprastos vielos, jos galai soploti ir susukti į cilindrėlius, kitos lankelis buvo suploto pusapskritimio skerspjūvio, o likusios keturios yra išlenktos iš keturkampio skerspjūvio juostelės. Daugumos jų puošta tik cilindrėlių viršus - išrantyti 4 grioveliai. Tik vienos segės lankelio viršus puoštas punsonu įmuštais trikampiukais, kurių viduje iškaltos trys „akutės”. Tuo pačiu punsonu išmušinėtu viršumi yra ir viena pasaginė segė aguoniniais galais. Tai gana įdomus faktas, kuriuo remdamiesi galime teigti, kad XII-XIII a. tas pats meistras gamino seges ir cilindriniais, ir aguoniniais galais.

  • Pasaginių segių, pastorintais galais, rasti tik trys ugnies deformuoti fragmentai.

  • Atsitiktinai rasta viena 2,5 cm. skersmens pasaginė segelė daugiakampiais galais.

  • Turbūt pasaginės segės gyvulinės ornamentikos galais fragmentu reikia laikyti kape Nr.7 rastą dirbinio fragmentą, savo forma primenantį lelijos žiedą. Jeigu jį laikysime šio tipo segės galu, tai pati segė yra buvusi gana didelė, nes „lelija” yra 2,35 cm. aukščio ir 1,7 cm. pločio.

  • Tyrinėjimų metu sveikų smeigtukų nerasta. Daugiausiai surinkta kryžinių smeigtukų fragmentų. Tie smeigtukai buvę plokščiais galais, dengti sidabru, su konusinėmis galvutėmis. Apžiūrėjus fragmentus, susidaro įspūdis, kad jie į laužą sumesti jau sulaužyti, o tik vėliau nuo karščio deformavosi.

  • Atsitiktinai rastas vienas geležinio lazdelinio smeigtuko fragmentas su nedidele kilpele ir vos žymia sraigine atlanka.

  • Kapuose ir pavieniui rasta nemažai kabučių ir grandinėlių. Kabučiai skirtini į du pagrindinius tipus: grandinėlių skirstiklius ir grandinėlių galų kabučius. Kabutis-grandinėlių skirstiklis viršutine kilpele būdavo pritvirtinamas prie smeigtuko, o į apatines kilpeles būdavo įveriamos grandinėlės. Akmenskinėje tokie skirstikliai rasti penki. Nors visi jie forma beveik vienodi, turi po tris kilpeles grandinėlėms, bet vienas nuo kito skiriasi dydžiu ir ornamentų išdėstymu. Pagrindinė plokštuma ornamentuota „akutėmis”, o kai kurių pakraščiai -vienu ar dviem išilginiais grioveliais. Yra pakraščiuose puoštų ir skersinių brūkšnelių eilėmis.

  • Kabučių, tvirtinamų prie grandinėlės galų, rasta nemažai. Beveik visi jie ugnies daugiau ar mažiau deformuoti. Dauguma kabučių profiliuoti, su apskrita išima apačioje. Profiliuotas „sparnelių” viršus vienu ar dviem savotiškais laipteliais. Šonų plokštumos puoštos abiejose pusėse įmuštomis „akutėmis”. Tokių kabučių surinkta net 10. Rastas vienas kabutis, savo forma primenantis klevo sėklą. Jo plokštumos taip pat ornamentuotos „akutėmis”.

  • Kapinyne rasta net 70apyrankių fragmentų. Sveikos apyrankės nerasta nė vienos. Vieni fragmentai turi aiškias laužymo žymes, o kiti nuo karščio apsilydę, vieni su kitais sulipę.

  • Akmenskinėje buvo mėgiamos įvijinės apyrankės. Jų rasta 29 fragmentai. Visos jos pusapvalio skerspjūvio, viršus puoštas įžambių griovelių grupėmis arba „eglute”.

  • Tik trys juostinės apyrankės yra su gyvulinių motyvų galais. Visos jos priklauso vienam, išplatintų per vidurį ir susiaurintų ties auselėmis, gyvulinių apyrankių prototipui. Jų paviršius saikingai ornamentuotas taškučių eilėmis ir „akučių” deriniais.

  • Juostinės apyrankės buvusos gaubtu viršumi arba keturkampio skerspjūvio. Dažniausiai puoštos iš taškučių eilių sudarytu tekstiliniu ornamentu, skersinių griovelių ir „akučių” deriniais.

  • Gana įdomus vienas pavieniui rastas fragmentas. Apyrankė buvusi padaryta iš plačios, pusapvalio skerspjūvio juostinės apyrankės neornamentuotu paviršiumi, kuri buvo perpjauta išilgai pusiau, ir padarytos dvi vienodos apyrankes Panaši išilgai perpjauta apyrankė yra rasta Žemaičių Kalvarijoje. Abi apyrankės apdilusios nuo ilgo nešiojimo. Ar nebus tai neturtingų tėvų dovana, kada keliems vaikams neužteko turimų brangenybių ir jas teko pjauti, kad visiems tektų lygi dalis?

  • Atsitiktinai rastas ir kiek neįprastas apyrankės fragmentas. Apyrankė buvusi iš balto metalo, atrodo, alavo. Priskirtina ji prie juostinių keturkampio skerspjūvio apyrankių. Jos plotis 1,3 cm., o storis 0,2 cm. Skiriasi ji ir paviršiaus ornamentu, kuris yra iš įžambių iškilių gūbrelių, išdėstytų poromis į rombo formos derinius. Iš to, kad jos medžiaga, lygus ornamentuojamas paviršius ir iškilus ornamentuotas neįprasti, galime daryti išvadą, kad ji yra ne vietinis dirbinys, o iš kažkur atvežta į mūsų kraštą.

  • Senieji akmenskiniškiai nešiojo ir žiedus. Įvijinių žiedų, padarytų iš juostelės nerasta, o vieliniai įvijiniai žiedai degintiniame kapinyne yra neatskiriami nuo įrankių įvijų. Galime kalbėti tik apie žiedus prasilenkiančiais galais su pastorintu ar paplatintu viršumi.

  • Du žiedai pastorintu viršumi rasti kapuose ir trys atsitiktinai. Vienų viršus išrantytas grioveliais, imituojančiais sukimą, kitų - apvyniotas vielele. Kape Nr.16 rastas šios rūšies žiedas skiriasi pastorintojo viršaus apdaila. Čia iš sustorėjimo padaryta lyg ir iškilusi akis, kurios galai ornamentuoti trijomis „akutėmis” ir pora „eglute” išdėstytų taškučių eilučių.

  • Rasti keturi paplatintu viršumi žiedai, kurie niekuo nesiskiria nuo visoje respublikoje paplitusių šios rūšies žiedų.

  • Kapinyne rasta nemažai miniatiūrinių įkapių. Vien tik pasaginių segių cilindriniais galais surinkta 11. Miniatiūrinėmis segėmis pasižymėjo kapas Nr.12, kuriame jų aptikta keturi vienetai. Kiek gražesnės segės yra išlenktos iš plonos žalvarinės skardos juostelės. Naudojimui jos netinka, nes skardelė labai plona. Kitos segelės padarytos iš visai plonos, ar kiek storesnės vielos. Jų liežuvėlio galas net nenusmailintas. Vielinės segės yra mažesnės, 1,5-2 cm. skersmens, o lenktosios iš skardos kiek didesnės, 2-2,8 cm. skersmens. Kitokių tipų pasaginių miniatiūrinių segių nerasta.

  • Kapinyne rastos penkios miniatiūrinės juostų audimo plokštelės, viena mentelė, viena verpstuko miniatiūra ir vienas pjūklelis ar šukelė, padaryt skardos ir iškarpytais dantukais.

  • Kapinyne rasta pora žvangučių. Vienas jų didokas - 2,4 cm. skersmens, o kitas mažytis - 0,9 cm. skersmens.

  • Gan keistokai atrodo tai, kad kapinyne nerasta nė vieno geriamojo rago briaunos cilindrinio apkalo, kurie masiškai randami XI a. Plungės, Telšių ir Šilalės rajonų kapinynuose. Kad ir šiame kapinyne būta geriamųjų ragų, rodo kape Nr.4 rastas šono apkalas-plokštelė. Atsitiktinai rasta ir žalvarinių briaunos apkalų su viduje išlikusiais rago fragmentais. Bet jie nėra cilindriniai. Jie glaudžiai apsupa rago briauną išorinėje pusėje ir kiek plačiau nusileidžia rago šonu. Man atrodo, kad turbūt XII a. įvyko kai kurie geriamojo rago puošybos pasikeitimai: atsisakyta cilindrinio briaunos apkalo ir vietoje jo darytas plokščias, kuris praktiškesnis.

  • Kapinyne rasti trys siauri, iš žalvarinės skardelės padaryti dėžučių lankeliai. Visi jie deformuoti, matyt, į kapus jie pateko ne kartu su dėžutėmis, o kaip įkapių likučiai iš laužo.

  • Kape Nr.16 rastas gana retas žalvarinio indo fragmentas. Indas buvęs išlenktas iš žalvarinės skardos. Apkalas su indo sienelėmis buvęs sujungtas kniedvinėmis. Rastasis fragmentas buvo deformavęsis ugnyje.

  • Tyrinėjimų metu rastos trys puodų šukės, dvi kapuose Nr.7 ir Nr.8, trečioji pavieniui. Visos jos žiestos, su nežymia akmens trupinių priemaiša. Vienos jų paviršius puoštas lygiagrečiais grioveliais, antrosios - tokiais pat grioveliais ir prie kaklelio įraižytomiss kilpelėmis, o trečiosios paviršius lygus. Jeigu keramika būtų susijusi su įkapėmis, tai, be abejonės, šukių būtų buvę daugiau. Tikriausiai keramikos fragmentai į kapų duobes pateko atsitiktinai, užberiant kapus žemėmis. Į kapinyną jos tikriausiai pateko ankstesnių šermenų metu, kai ant kapų buvo puotaujama.

  • Atsitiktinai rasta ir viena lipdytinė šukė grublėtu paviršiumi. Jos į kapinyno chronologiją įterpti negalima, kaip neįterpiamas ir anksčiau minėtas geležinis lazdelinis smeigtukas. Remdamiesi jais, galime teigti, kad dar gerokai prieš įrengiant kapinyną, mūsų eros viduryje, ši vieta buvo žmonių lankoma.

  • Apžvelgus visus kapinyne rastu daiktus, kyla viena mintis. Kaip čia yra, kad kapuose ir pavieniui mes radome gausybę žalvarinių dirbinių fragmentų, kurių negalime suderinti, rekonstruoti dirbinių formų? Atskiruose kapuose paprastai aptinkama vienas ar du dažnai skirtingų apyrankių fragmentai, vienas kitas trumpas antkaklės gabaliukas, vienas kitas žalvarinis karolis su geležinės vielos liekanomis viduje ir pan. Vadinasi, kitos dirbinių dalys lauže susilydė. Tokiu atveju mes turėtume rasti nemažai susilydžiusio žalvario gabalų. Bet taip nėra. Akmenskinės kapinyne rastų susilydžiusių žalvario gabalėlių bendras svoris siekė 853 gr. Iš tokio kiekio metalo galima išlieti tik 14 tipiškų juostinių apyrankių, arba 66 žalvarinius karolius. Tad kur dingo žalvaris? Ar nebuvo kartais čia tokio papročio, kad deginant lavoną susilydęs ir netekęs daiktui būdingų bruožų žalvario lydinys nebebuvo laikomas mirusiojo įkape ir todėl jį, kaip žaliavą, galėjo savo poreikiams naudoti gyvieji. Jeigu taip, tai žalvario lydinio smulkieji gabaliukai į duobę pateko tik atsitiktinai, nes semiant pelenus su degėsiais buvo nepastebėti.

  • Analogiškas žalvario „trūkumas” pastebėtas ir Siraičių kapinyne.

  • Kapinyno datavimą apsunkina tai, kad daugumos rastų dirbinių formos būdingos ilgam laikotarpiui, pvz., žiedai, pastorintu rantuotu viršumi, atsiradę X a., tebebuvo nešiojami dar ir XIII a., žiedai, paplatintu viršumi, buvo populiarūs nuo XI a. iki XVI a., pasaginės cilindriniais galais segės buvo randamos nuo X a. iki XVI a. ir pan.

  • Kiek tiksliau kapinyną datuoti galima pagal įvijines, iš dviejų plonokų vielų suvytas, kilpelėmis užsibaigiančias antkakles, karolių apvaras ant geležinių vielų, miniatiūrines pasagines segeles, būdingiausiais XII a. XII-XIII a. būdingos ir antkaklės, suvytos iš devynių vielų. XI a. II-ja puse-XII a. datuojami ir skandinaviškieji dirbiniai. Tam tikru atžvilgiu galima remtis ir geriamųjų ragų cilindrinių briaunos apkalų išnykimu, kurie X-XII a. Siraičių kapinyne buvo dar gausiai randami.

  • Vienintelis kriauninis peilis, kuris būdingas jau XIV a., greičiausiai yra atsitiktinai patekęs į kapinyną, o vėliau ariant įmaišytas į žemes. Kapinyne nerasta XIV a. būdingų apskritų plokštelinių segių, apkaustytų lokio nagų, raktų ir kitų tame amžiuje pasirodžiusių dirbinių.

  • Todėl turbūt tiksliausia ištirtąją kapinyno dalį datuoti XII-XIII a. pradžia.

  • Sunaikintoji pietiniame kalvos šlaite išsidėsčiusi dalis buvo ankstyvesnė, nes ten dar randama ir griautinių kapų, kryžinių smeigtukų.

  • Akmenskinės kapinynas savo laidosena ir radiniais nepaprastai panašus į Siraičių kapinyną prie Džiugo piliakalnio. Tiek čia, tiek ten kapų galvugaliai dažniausiai nukreipti į šiaurės rytus, duobės kastos nesilaikant jokių eilių, jos panašaus dydžio ir nesimetriškos. Abiejuose kapinynuose stambiosios įkapės dėtos kapo dugne, o laužo likučiai su dirbinių fragmentais išbarstyti po visą duobės užpildo žemę iki pat kapo viršaus. Dirbiniai, jeigu nepaisysime chronologijos skirtumų, irgi labai panašūs.

  • Siraičių kapinynas priskiriamas prie Vakarų Lietuvos kultūros, kuri nuo Palangos per Laivius, Ginteliškę, Nausodį priartėja prie Telšių. Siraičių kapinynas yra tolimiausias šios kultūros taškas rytuose.

  • Dabar ištirtasis Akmenskinės kapinynas leidžia šios kultūros ribas nuo Siraičių pratęsti į pietus, kur Akmenskinė būtų kol kas tolimiausias taškas pietryčiuose.

  • Iki šiol centrinės Žemaitijos teritorija, sudaranti keturkampį tarp Telšių, Plungės, Rietavo ir Varnių ir apimanti apie 600 kv. km. plotą, archeologiniu atžvilgiu buvo mažiausiai žinoma, nes nebuvo ištirta nė vieno archeologinio paminklo. Dabar Akmenskinės archeologiniai paminklai tą baltąją dėmę nors iš dalies užpildo.

1968 05 04

© Žemaičių muziejus "ALKA"
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt