TELŠIŲ KRAŠTO RENGINIAI 

PAMINKLINIO AKMENS PAVIRVYTĖS PARTIZANAMS BROLIAMS VASILIAUSKAMS ŠVENTINIMO IŠKILMIŲ KALBOS

Kalba vyriausias šių namų atžala, o dabar jau svečias, iš JAV Jonas Vasiliauskis - Vasys:

  • Gerbiamas Kunige, gerbiamieji partizanai, partizanų talkininkai, tremtiniai, politiniai kaliniai, mano buvusieji kaimynai ir visi čia susirinkusieji.

  • Tėviškė - koks brangus tas žodis. Jis tuoj nukelia į pačią ankstyviausią kūdikystę, kur padėjau savo pirmuosius žingsnius. Kur kiekviena vietelė, kiekvienas medis, kiekvienas krūmas - viskas yra taip gerai prisimenama. Tėviškė, gražiausia prisiminimas, vieta, kur suvargusi senelė grąžina į jaunystę.Šioji vieta, kur mes dabar stovime, yra tuščia dykvietė, bebaigianti apaugti beverčiais krūmais. O buvo čia mano Tėviškė - gražus žemaitiškas ūkis su dideliu gyvenamuoju namu, svirnu, įvairiais ūkiniais pastatais, kur nuo vaisių linko augalų šakos, vešlūs beržai. Bet svarbiausia - tai didelė Vasiliauskių šeima, tėvai ir net 23 jų vaikai, kurių išaugo ir linksmi buvo 18. Jų vaikai brendo, bendravo savo tarpe ir su kaimynais, dirboir mokėsi ir šviesiai žiūrėjo į ateitį. Nes tai buvo Nepriklausoma Lietuva. Visa iš pagrindų pakeitė 1940-ais metais Sovietų okupacija, kurią sekė trijų metų vokiečių okupacija ir po to vėl sovietinė okupacija kuri tęsėsi iki 1990- ųjų metų. Jeigu kiekviena okupacija atneša sunkumus, tai sovietinė okupacija atnešė baisų pragarą, prieš kurį nublanksta ir Dantės vaizduojamas Pragaras. Tai buvo visuotinis teroras, visuotinis blogis, niekšybės įsikūnijimas, su kuriuo kiekvienas, kas save laikė žmogumi, turėjo kovoti. Turbūt nerasime Lietuvoje šeimos, kuri kokiu nors būdu nebūtų nukentėjusi. Nepaprastaiskaudžiai nukentėjo ir visa mūsų šeima: mama buvo išvežta į Kareliją, sesuo Elena ištremta du kartus, sesers Stasės ir brolio šeimos buvo išvežtos į Sibirą, o aš buvau įkalintas Kaune. Broliai Blažiejus, Boleslovas, Danielius, Vytautas, Antanas ir Justinas, o taip ir svainis Jonas Andruška pasirinko partizanų kelią, kaip kraštutinę kovos priemonę. Ir ar ne nuostabu, kai Vakarų valstybių vyrai išdidžiai prisimindavo, kad jų kraštai kovojo prieš visokias diktatūras, kovojo už laisvę ir nepriklausomybę, kovojo iž demokratiją o po Antrojo pasaulinio karo ne tik laikė Sovietų Sąjungą ir jos kruvinąjį diktatorių Staliną, bet ir leido jai pasirinkti visą eilę buvusių nepriklausomų valstybių, įskaitant ir Lietuvą. Tai parodė jų didžiulį moralinį nuosmūkį ir visišką nužmogėjimą. Už tai ar reikia stebėtis, kad dabar tuose kraštuoe vyksta toks didekis kriminalinis nusikaltimas, kuris ne tik nemažėja, bet vis dar auga. Lietuvos partizanai išeidami į tą nelygią kovą labai gerai suprato, kas jų laukia. Ir vis tik ėjo, nes tai sovietinis blogis buvo toks šlykštus, toks kruvinas toks baisus, kad prieš jį reikėjo kovoti visomis priemonėmis. Kas išsakys partizanų patirtas bėdas: šaltį, badą ir alkį, šmeižtą ir visokias kitas netektis. Sovietinis priešas nebuvo kaip priešas, suprantamas kultūringame pasaulyje, sovietinis priešas buvo visapusiškas niekšybės įsikūnijimas. Jis sugautus partizanus kankino, jų kūnus mėtė turgaus aikštėse ir sekė gal kas ateis iš artimųjų apraudoti, tada pradės kankinti ir tuos artimuosius, jų gimines ir draugus. Išniekintus partizanų kūnus mėtė į senus šulinius, balas bei kitokias tam netinkamas vietas. Jei nukankindavo partizaną kur nors namuose, tie namai buvo sudeginami su jų gyventojais. Ir vis dėlto partizanai veikė visoje Lietuvoje, ir todėl jų kūnai pašventino visą Lietuvą. Nežiūrint įvairių priešiškų plepalų, partizanų kova davė daug gerų pasekmių. Pirma: lietuvis visados gins savo kraštą, nežiūrint koks priešas ir koks jis didelis. Antra: nekaltas kraujas bus paskata ateinančioms kartoms kovoti už Lietuvos laisvę. Trečia: jie parodė, kad rusų atėjūnams gyventi Lietuvoje nesaugu taip pat ir rusų ateiviams atsiradusiems Vilniuje ir Klaipėdoje, kur buvo stiprios rusų kariuomenės įgulos. Ketvirta: jie nueis į Lietuvos istoriją kaip didvyriai, kaip Naujųjų laikų Tėvynės gynėjai. Rašytojai ir poetai kurs jiems neužmirštamus veikalus. Reikia dėti visas pastangas, kad būtų surasti visų partizanų palaikai ir juos tinkamai palaidoti. Pastatyti jiems paminklus iš pastovios medžiagos, kad iš kartos į kartą jaunos motinos atvestų savo sūnus ir dukteris prie tų paminklų parodyti jiems, kaip reikia mylėti Lietuvą negailint ir savo gyvybės.

  • Bet su apgailestavimu turime pripažinti, kad buvo ir lietuvių išdavikų, ištikimai tarnavusių okupantui. Jei tokių nebūtų buvę, tai lietuvių tautos nuostoliai butų buvę daug mažesni. Juk didžioji stribų dalis buvo lietuviai, kurie su klasta ir ginklu kovojo prieš savo buvusius draugus, kaimynus, prieš savo gimines. Daug buvo lietuvių, kurie išskųsdavo savo artimuosius, kai kurie dirbo sovietiniam saugumui, kurie areštuotus lietuvius kankino, žudė. Pagal dabartinius davinius tokių nukankintų ir nužudytų buvo daugiau negu ištremtų į Sibirą. Tie patys lietuviai pssidaliję grupes mums grasino, pjudė tarpusavyje. Ir tai buvo daroma, kad įgytų okupanto pasitikėjimą, kad gautų degtinės, kad galėtų pasigrobti ištremtųjų turtą. Ak, kaip žemai gali žmogus kristi.

  • Tiesa, dar kai kurie lietuviai dėstė mokyklose marksizmą-leninizmą ir bandė plauti jaunų žmonių protus. Matyt, kad jie tikėjo tuo, ką jie darė, nes pereitas seimas, kur LDDP turėjo daugumą, pripažino jų mokslinius laipsnius. Koks nuosmūkis. Koks dvasinis nusigyvenimas. O kai jie atvyksta į užsienį, jie ginasi, kad jie ne komunistai, jie socialdemokratai. Bet socialdemokratų partija Lietuvoje veikia, tai kodėl jie ten nestoja. Jie dedasi Lietuvos patriotais, o juk partijos vadovas A. Brazauskas tarp kitko “Vilmos” įmonėje 1989 metų spalyje taip kalbėjo. “Kuriame socializmą TSRS sudėtyje, jokio kito kelio nėra ir negali būti. Paskutiniai lozungai išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti Nepriklausomą Lietuvą mums nepriimtini.” Tokie menkystos neleido į Lietuvą sugrįžti Sibiro tremtiniams, o taip pat ir mums, pasitraukusiems nuo Stalino teroro atėmė mums pilietybę, neleidžia susigražinti turto, daro įvairiausias kliūtis, kad žmonės nesugrįžtų į Lietuvą ar tai iš Rytų ar tai iš Vakarų. Ką LDDP padarė laimėjusi rinkimus į seimą nuo 1992 iki 1996 metų, visiems gerai žinoma. Dabartinė ir ateinančios vyriausybės turės daug darbo, kol tą žalą atitaisys. Sovietinis žmogus turėdamas technikinį išsilavinimą gali ir padaro daug blogio. Laimė, kad jau daug žmonių tai suprato ir padarė atitinkamas išvadas. Ekonominis Lietuvos atstatymas yra labai sunkus darbas, reikalaujantis visų žmonių pastangų ir pasišventimo. Kai po pirmojo pasaulinio karo Lietuva atstatė savo nepriklausomybę, po penkerių metų Lietuvos ekonomika pasiekė prieškarinį lygį. O reikia atminti , kad kraštas karo metu buvo labai suvargintas, apiplėštas, nudegintas, o be to labai trūko išsilavinusių žmonių. Bet vieno dalyko jiems netrūko; tai noro sunkiai dirbti ir atstatyti savo kraštą. Dabar jau praėjo septyneri metai nuo nepriklausomybės atstatymo, ir nebuvo jokio karo , tačiau labai sunkiai einasi Lietuvos ekonomikos atstatymas. O sunku todėl, kad žmonės įprato, kad valstybė turi jiems viską duoti. Lietuvis darbininkas užmiršo sunkiai dirbti. Turtingojoje Amerikoje žmonės dirba sunkiau negu Lietuvoje. O reikia žinoti, kad iš dangaus nieko nenukris. Tik geru planavimu ir darbu galima sukurti sau gerbūvį. Žinoma, Lietuvos ekonomikai labai kenkia didelis nusikalstamumas. Yra daug žmonių, kurie nori praturtėti vogdami ir žudydami. Bet tai turi pasibaigti. Lietuvos vien policijos, teismų ir kalėjimų pagalba nepataisysi. Čia turi būti sudarytas geras planas kriminalizmui sustabdyti. Į tą darbą turi būti įtraukti visi žmonės, kurie per šeimas, mokyklas, bažnyčias, visuomenines organizacijas, spaudą, radiją, televiziją kovotų prieš nusikaltimus. Ypač turi būti kreipiamas dėmesys į jaunąją kartą. Todėl visose mokyklose, visiems mokiniams turėtų būti dėstoma religija. Tuo tarpu religija yra dėstoma tik tiems mokiniams, kurių tėvai to prašo. Religija yra nepaprastai svarbus reiškinys žmogaus gyvenime. Meilė dievui ir žmonėms turi tapti mūsų gyvenimo pagrindu. Žmogus be dievo yra baisus žmogus. Daug kalbama, kad Lietuvoje daugiau miršta negu gimsta, kai tuo tarpu abortai Lietuvoje legalūs. Bet juk tai yra žiauriausia žmogžudystė, kai nepajėgiantis apsiginti kūdikis pačios motinos sutikimu yra nužudomas. Į tai turėų įsikišti visi žmonės, o ypač katalikų bažnyčia ir vyriausybė ir juos uždarusti. Tada gyventojų Lietuvoje padaugėtų, o svarbiausia lietuvių tauta nebūtų kūdikių žudytoja. Žmonių moralę labai dergia pornografija, kuri ateina per spaudą, televiziją ir kitais būdais. Tuo reikalu turėtų būti išleistas atitinkamas įstatymas draudžiantis pornografiją. Skaitant Lietuvos spaudą į akis krenta didelis svetimybių vartojimas, kurie lengvai gali būti pakeisti lietuviškais žodžiais, nes juk lietuvių kalba yra labai turtinga. Iš tikrųjų yra labai sunku suprasti, nes net užsienyje gyvenančių lietuvių spauda švaresnė negu Lietuvoje. Atrodo, kad lietuvos žmonės trokšta kuo griečiau įstoti į Europos Sąjungą. Tiki , kad tai išspręs visas bėdas. Prieš stojant, reikėtų padaryti labai išsamią studiją, ar Lietuvai tai yra naudinga. Pirma: Europos prelės be muitų būtų vežamos į Lietuvą ir tuo pakenktų Lietuvos ekonomikai. Daug žmonių iš Lietuvos išvažiuotų į kitus Europos kraštus iškoti geresnio gyvenimo. O iš kitų kraštų į Lietuvą keltųsi svetimtaučiai, nes Lietuvoje yra daug daugiau erdvės negu Europos kraštuose. Tai labai pažeitų lietuvių tautos sudėtį, kuri per laiką liktų mažuma savame krašte. Ir taip per šimtmečius išsaugota lietuvybė būtų sunaikinta. Žinoma, kaikas gali pasakyti, kad nuo to galima apsisaugoti išleidus atitinkamus įstatymus. Jie turi atminti, kad tada Lietuvos įstatymai negalės prieštarauti Europos Sąjungos įstatymams. Išvada labai aiški: stojimas į Europos Sąjungą labai pavojingas ir nepriimtinas žingsnis Lietuvai. Visai kitas reikalas yra stoti į Šiaurės Atlanto Sąjungą. Sustiprėjusi Rusija visada bus pavojinga Lietuvai. Jeigu Lietuva bus Šiaurės Atlanto Sąjungos nariu, Rusija nedrys pulti. Tai bus naudinga ir Lietuvai, ir Rusijai. Abi kartu taikoje galės kurti savo laimingą ateitį ir palaikyti gerus, draugiškus santykius. Bendrai būtų pats laikas ištirti moksliškai lietuvių charakterį ir tai taikyti Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos gyvenimui. Tada būtų žinoma, kur yra lietuvių tautos stiprybė, ir, kur yra silpnybė. dabar mes turime labai džiaugtis ir didžiuotis, kad Lietuva vėl yra laisva ir neprilkausoma demokratinė valstybė. Tai nuopelnas visos lietuvių tauos, o ypač tų, kurie siekdami aukštų idealų laužė savo sveikatą ir net paaukojo savo gyvybę. Partizanai, tremtiniai, politiniai kaliniai, pogrindžio darbuotojai ir t. t.. Jų kilnūs darbai ir žygiai švies, kaip didžiulis žibintas, ateinančioms Lietuvos kartoms. Tegul šis paminklas, kuris gali stovėti amžinai, būna skirtas ne vien tik Vasiliauskams, bet ir visiems, kurie savo darbu prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir jos išlaikymo. Todėl visi ateikite prie jo ir jauskitės čia savi. Čia susirinks mūsų protėvių vėlės, kad nušviestų gyviesiems ateities kelią. Mūsų kartai buvo duotas sunkus uždavinys išlaikyti lietuvių tautą gyvą ir atstatyti Lietuvos nepriklausomybę. Su didelėm aukom ir pasišventimu tai buvo padaryta. Tegu dabar jaunoji lietuvių kartą tęsia mūsų darbą tolyn, kad Lietuva visuomet būtų nepriklausoma ir lietuvis daugiau vergo pančių nebenešiotų. Neskubėkime teigti, kad viskas, kas Lietuvoje daroma ir vyksta yra tik blogai. Pradėkime rimtai viską planuoti ir sunkiai dirbti. Dabar jau Lietuvoje vyksta daug ir gerų dalykų. Gyvenimas palengva pradės gerėti. Yra viena įrodyta ir patvirtinta gyvenimo taisyklė. Laisvas žmogus daro stebuklus. Tegu toks stebuklas ateina į Lietuvą kuo greičiau.

  • Dėkoju čia susirinkusiems: gerbiamam kunigui, partizanams, Lietuvos kariams, chorui, mano buvusiems kaimynams, giminėms ir visiems pažystamiems.

Kalba Žemaičių apygardo partizanų vardu Žemaičių apygardos partizanas, Klaipėdos politinių kalinių sąjungos pirmininkas ZENONAS DRUNGĖ:

  • Gerbiamieji! Man atrodo mano balsas pakankamas, kad jūs mane girdėsite. Aš perskaitęs gerbiamo Jono Vasio - Vasiliausko knygą “Nebesugrįš į vienkiemį gandarai” prisiminiau, kad su gerbiamu Jonu mums teko irgi susitikti dar 1939 metais. tada jidsai aspirantu tarnavo karo mokykloje, o aš ten gyvenau, nes ten tarnavo mano tėvas. Labai malonu, kad čia prie šitokio gražaus paminklo prisimenant šitą kilnią kraujo auką, kurią paaukojo jaunieji Vasilaiuskai užLietuvos laisvę ir nepriklausomybę mues čia susirinkome. Labai gaila tik, kad negausus būrys. Būtų gerai, kad tokiose vietose rinktųsi ištisomis mokyklomis ir būtų daug jaunuomenės. Šitoji vieta verčia mus ne tik išreikšti pagarbą, bet ir susimąstyti kodėl buvo toks praeitas Lietuvos kelias. Prieš tai, kad kalbėt apie partizaninį judėjimą, iškyla klausimas. Kodėl 1940 metais Lietuva būdama neblogai ginkluota ir galėdama tuo momentu prie totalinės mobilizacijos sušauktti 200 tūkst. vyrų prie ginklo nepasipriešino Sovietų okupacijai. Be abejo tuo metu buvo ir suomių geras pavyzdys, kurie okupantų neįsileido į savo kraštą. Ir norom nenorom tenka sutikti su faktu, kad 1918 metais grįžęs Vitkauskas Vincas su savo broliu į Lietuvą, kuris tuo metu Rusijoje buvo baigęs jaunesniųjų leitenantų kursus, stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, kovojo prieš Želigovskio kariuomenę, paskui lipo greitai karjeros laiptais ir tapo generolu. O jo brolis, bolševikams okupavus Panevėžį, tapo karo komisaru ir išvijus bolševikus 1919 m. buvo lietuvių sušaudytas. Prielaida labai aiški, kuri dar iš mani A. A. tėvo lūpų skambėjo - Vitkauskas atsikeršijo visai Lietuvai. Jis buvo artimas tuometinio vyriausybės pirmininko Merkio draugas ir jie giedojo į vieną dūdelę.

  • Okupacijai prasidėjus jau liepos mėnesį prasidėjo pirma represijų banga. 2000 aukštų karininkų, buvusių vyriausybės vadų buvo suimti. Tos represijos tęsėsi iki masinių trėmimų birželio 13 d..Kada nuaidėjo pirmieji šūviai birželio 22 d., lietuvių tauta jau nuvargusi nuo šitų represijų ir išgąsdinta masinių trėmimų pakilo spontaniškam sukilimui, kuriam faktiškai vadovavo tuo laiku Berlyne buvęs pulkininkas Škirpa. Sukilėliai, galima pasakyti, nutiesė “žalią taką” puolančiai vokiečių kariuomenei. Į Kauną vokiečiai atėjo be vieno šūvio. Visi Rusijos kariuomenės likučiai buvo išvyti, kiti paimti į belaisvę. Taip buvo sudarytos sąlygos poilsiui. Dargi birželio 24 d. vokiečių karininkas atvykęs į Kauno radiofoną per radiją paskelbė. Kad Kaunas lietuvių sukilėlių užimtas, kad Vilijampolės tiltas išlaikytas sveikas nesusprogdintas, Nemuno kelias iki pat Kauno sukilėlių užtikrintai saugomas. Šita auka 1941 m. sukilėlių visoje Lietuvoje maždaug apie 2700 žuvusių , virš 4000 sužeistų buvo kur kas didesnė negu savanorių aukos 1918 -20 m. Lietuva buvo išsiilgusi laisvės. Kada Kaune buvo laidojami sukilėliai laikinos vyriausybės atstovas Ambrazevičius prie atvertos duobės pasakė, kad šį kartą atsivėrė didelė duobė, kuri priims kūnus, kurie praliejo kraują kovodami už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Šita duobė yra labai didelė, tai išreiškia lietuvių tautos siekį būti laisvai ir nepriklausomai. Tačiau neilgai džiaugėsi lietuviai vokiečių išlaisvinimu, nes jie pajuto antrąją rudąją okupaciją, kuri tęsėsi visus tris metus. Tiktai toks skirtumas, kad čia lietuviai nenaudojo ginkluotos rezistencijos, o veikė pogrindinė intelektualioji rezistencija. Ir rengėsi grįžtančiai bolševikų okupacijai. Buvo kaupiami ginklai, kurie buvo likę nuo bėgančių bolševikų, kurie buvo nuperkami už pinigus nuo vokiečių, kurie buvo išlikę nuo vokiečių klastingai sukviestos rinktinės, kuriai vadovavo generolas Plechavičius. Šitie visi ginklai buvo kaupiami artėjančiai kovai su grįžtančiais bolševikų okupantais. Ir čia norisi pabrėžti, kad svarbiausias dalykas, kas jautėsi, ko nejaučiama nė vienoje valstybėje, Lietuvos valstybėje jaučiama kiekviename žemės grumstelyje, prie kiekvieno medžio, prie kiekvieno akmens. Ir čia minint jaunuosius Vasilaiuskų partizanus norisi primint, kad tai jautėsi ir prie Virvytės upės, ir prie Šaltupio, ir prie Biržuvėnų, ir prie Jokšų ir Jucių, ir prie Slenksčių ir prie Grunupio ir Barvydžių - tai buvo vadinamoji tautos dvasia. Tos tautos dvasios vedini jaunieji Vasilaiuskai suklaupę prieš savo motiną laiminami jos su ašaromis buvo palaiminti tai kovai, kai jie išėjo partizanauti į mišką. Ar jūs galite įsivaizduoti skaudesnį momentą, kada motinas, kurietuos sūnus išnešiojo po savo širdimi išleidžia į nežinią, į kovą su brutaliu, cinišku preišu, beveik šimtu procentu įsitikinusi, kad ji savo vaikų nebepamatys. o tie sūnūs irgi jautė, kad tai paskutinis atsisveikinimas su motina ir su visais artimaisiais ir namiškiais. Taip ir buvo, tačiau ta tautos dvasia lydėjo Blažiejų, kuris vieną kartą sužeistas į koją grįžo į savo vienkiemį, į ištuštėjusius namus, permiegojo juose ir nuėjo ten, kur jį gydė ir išgydė. Jis pajuto tą dvasią ir tuose apleistuose namuose. Kada buvo sužeistasį petį, ir miške atbėgdavo šunelis ir laižė jam peties žaizdą, jis sakė : “Žinote, man geriau, kai jis išlaižo šitą žaizdą, ji nebepūliuoja, aš jaučiuosi tvirtesnis”. Kada stribų, niekšų gaujos vijosi su šunimis ir atrodė nebebuvo vilties pabėgti jis įšoko į vėl tautos davsios kupiną Virvytės upelį, šunys prarado pėdsaką ir stribai jo nepavijo. Taigi aš noriu jums pasakyti, kad šita tautos dvasia visur partizanus lydėjo, jeigu ne ji, ne toji tautos dvasia, mes anksčiau būtumėm suguldę galvas. Daugelis praėjo gulagus, tremtį, taip pat ir likę Vasiliauskų šeimos nariai. Jie pajuto šitą okupacijos skonį. Tačiau nieko nepadarysi - skaitlingesnis priešas, didesni ginklai ir be abejo jie jautė, kad jie švęs pergalę. Tačiau šitoje šventoje vietoje mes turime susimąstyti. Daug buvo netarčių partizanų vadų susirinkimuose, Lietuvos laisvės sąjūdžio deklaracijoje ir šiandien tie visi sprendimai kažkodėl yra ignoruojami. Pavyzdžiui Tauro apygardos vadų susirinkime 1946 m. rudenį buvo aiškiai pasakyta, kad atstačius Nepriklausomybę, ne visus paliesdemokratijos ranka. Tie, kurie išdavinėjo savo brolius, kurie naikino juos, persekiojo, kurie plėšė represuotųjų turtą negali dalyvauti valsybės valdyme. O šiandien skelbiama, kad pavėluotas desovietizacijos įstatymas. Šiandien buvę KGB darbuotojai Paulauskas, Bičkauskas ir visi kiti veržiasi kandidatais į prezidentus. Tai ar toli nuėjome Nepriklausomoje Lietuvoje? Ne, netoli! Teisingai gegužės 24 d. Vilniuje monsinjoras Svarinskas šaukė: “Taikos nėra! Kviečiu visus į kovą! “ Ir aš tikiu, kad tikrai ta kova nebaigta. Tačiau jei mes tvirtai suglausime pečius, jeigu atvirai žiūrėsime į šiandieninę padėtį, mes tą kovą laimėsime. Mes privalome ją laimėti. Ir mes privalome siekti, kad šitie, kurie žemino mus, kurie niekino, kurie trėmė, kurie plėšė neturi būti prileisti prie Lietuvos valdymo. Turi būti priimtas toks įstatymas.

  • Toliau, Lietuvos Laisvės Sąjūdžio deklaracijoje 15, 16 ir 17 punktai aiškiai skelbė, kad visi, kurie kenkė Lietuvos valstybei, turi būti patraukti teisminėn atsakomybėn. Bet ne tokion, kaip kad padaryta su Zarasų krašte Antazavės stribais. Jie seną motiną užmušė ir jauną nėščią jos marčią, gyvam kūdikiui išrovė rankutė, o buvo nuteisti kaip eiliniai chuliganai. Argi tai teisinės valstybės nuostatos. Kas darosi su Lietuvos televizija. Tie buvę KGB mokytiniai karkia “prieštarauk...” arba karkia “demokratija...” O cinizmo, šarlatanizmo, plėšikavimo suma kas tai - demokratija? Man atrodo, kad - ne! Mes nepasieksime to, kol mūsų mokyklose nebus privalomai dėstoma religija. Švento rašto dėstyma kiekvienas jaunas žmogusturi išgirsti ir pajusti mokyklos suole. Negalima pamiršti, kad ir šiandieninai mokytojai kalba ne pagal apaštalo Pauliaus moralę. Jie kalba pagal Pavliko Morozovo ir Paškos Karčiagino morallę. Ko mes norime? Juk dar graikų išmintis kalbėjo, kad vergas išauklėja tiktai vergą, o jeigu vergui atidavei auklėti savo vaiką, tai turėsi du vergus. Taigi susimąstykime prie šio paminklo, kas auklėja šiandien mūsų vaikus. Ir prisiekime, kad toje nebaigtoje kovoje, artėjant prezidento rinkimams, mes kiekvienas artversime į tikrą tikėjimą po du netikėlius į tikrą tikėjimą. Ir jeigu jų balsus laimėsime, o jie balsuos už mūsų tautos nepriklausomybės architektą V. Lansbergį, tai sakykime ir prieš tautą, ir prieš dievą, ir prieš žmoniją būsime padarę didelį darbą. Ne tuščiom kalbom, bet įtikinant bent du tuos netikėlius.

  • Bagdamas savo kalbą ir pagerbdamas Blažiejų, Danielių, Boleslovą, Justiną, Antaną ir Joną noriu užbaigti tautos korifėjaus Bernardo Brazdžionio eilėraščiu apie mirtį.

  • Esu mirtis, kuri tave lydėjo

  • Nuo mažo kūdikio sapnų.

  • Esu mirtis, kuri šalnoj rugsėjo

  • Ir vasaros gėlynuos gyvenu.

  • Esu mirtis, kur elgetas aplanko

  • Ir žemių viešpatysčių karalius.

  • Esu aš motina, kuri beturčius renka

  • Kaip karalienė auksą ir perlus.

  • Kiek sužadėtinių į mano glėbį puolė,

  • Kaip jauno rytmečio rasa skaisčių...

  • Kiek kunigų, kiek emeritų ir vienuolių

  • Išliejo ašarų juos išvedant karčių.

  • Daug išvedžiau iš skurdo ir iš vargo,

  • Daug iš kalėjimų tamsių išvadavau,

  • Daug pavergtųjų mano rankoj laisvę rado

  • Ir daugeliui laivų ramiausias uostas aš esu.

  • Ačių už dėmesį.

Kalba partizanė MONIKA ALIČAUSKIENĖ:

  • Susirinkome į 6-ių brolių Vasilaiuskų gyvenvietę, kur pastatytas jų amžinam atminimui paminklas. Jie visi iki vieno žuvo didvyriškai, kurie savo duotą priesaiką įvykdė

  • 1947 m. rugsėjo 8 dieną žuvo pirmoji Vasiliauskų auka Danielius, kuris partizanauti išėjo su broliais Blažiejumi ir Bolesluvu. ŽuvoTelšių rajone, Kuršų km. NKVD ir kariuomenės daliniai siautėjo po kaimą ir artinosi priwe tos sodybos, kurioje dienavojo Danielius. Pamatęs, kad supa sodybą, persirengęs civiliais drabužiais ir lydimas savininkų dukros, norėjo pereiti į kitą sodybą, tačiau sublizgėjo automato vamzdis ir priešai pamatė. Atidarė ugnį. Danielius atsišaudė, tačiau vienas prieš tokią jėgą atsilaikyti negalėjo. Priešo kulka jį pakirto. Kūnas buvo niekinamas Telšiuose prie Mažosios bažnytėlės šventoriaus tvoros. Stribai Danieliaus palaikus užkasė Telšių miesto senosiose žydų kapinėse, kur dabar stovi penkių akštų namas.

Kuršėnų tremtinių ir politinių kalinių sąjungos pirmininkas ponas VAIŠNORA:

Brangieji!
Akis ne motina užspaudė,
Prie kapo neverkė sesuo.
Kovos lauke patrankos griaudė,
Raudojo rūškanas ruduo.

  • Šios eilės vaizdžiai atspindi pokario metų laisvės kovų epopėją. Mūsų kaimų bernelai ir sesutės, palikę savo įprastą darbą, išėjo į mirtiną kovą su raudonaisiais okupantais ir tautos išdavikais stribais. Ir tegul nebando komunistiniai ideologai teigti, kad tai buvo klasių kova. Tai buvo kova už mūsų brangiąją Lietuvą, už mūsų kovų žemę. Jie kovojo nors ir žinojo, kad jų laukia mirtis. Nulenkime galvas ir susikaupkime tylos minutei už visus žuvusius. Ačiū.

  • Partizanė Daiva Glemžaitė 1949 m. apsupus bunkerį matydama, kad neišvengs mirties nepasidavė, o susisprogdino kartu su kitais ten buvusiais granata. Aš noriu pacituoti jos eilutes: /Mes mokėsim numirti, ne už svetimą mintį, ne už svetimą žodį, mes mokėsime didvyriais mirti tik už rytą, kur į laisvės saulę parodė mes mokėsim numirti. Mūs karuju pražydės čia palaukėje gėlės, mūsų maldą pats dievas išgirs. Už Tėvynės dangaus skaisčiai švytintį mėlį mes mokėsim numirti./

  • Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Kuršėnų skyriaus vardu noriu pareikšti gilią užuojautą didvyrių brolių Vasilaiuskų giminėms ir artimiesiems. Te dievas jį laimina ir saugo. Mes padedame gėles ir galime pasakyti - tauta jūsų neužmirš. Jūs auksoraidėmis įrašyti į mūsų istoriją ir ateinančios kartos jus mylės.

Kalba ALBERTAS LUINYS:

  • Prieš šešiasdešimt metų šitame vienkiemyje klegėjo vaikų juokas, dainelė, virė darbas. Tačiau 1939 m. mirė šio vienkiemio galva Pranas Vasilaiskas. Atrodė, kad tragedija turės ypatingai gilias pasekmes, nes tokią didelę šeimą išlaikyti vienai moteriškei bus labai sunku. Tačiau Vasilaiuskienė Kazimiera apdovanota visomis dievo dovanomis sugebėjo išlaikyti ūkį, išmaitinti gausingą šeimą ir net vaikus išleisti į mokslus. Vyresnysis brolis Jonas mokėsi Universitete Kaune, o kiti trys mokėsi Telšių gimnazijoje. Šioji moteris, šeimininkė taip mokėjo auklėti šeimą, taip sutvarkyti darbus, kad visi sugebėjo pasiekti reikiamų rezultatų. Svarbiausias jos uždavinys buvo savo šeimoje, savo vaikuose ugdyti meilę gimtajam kraštui, Tėvynei Lietuvai. Ir būtų viskas buvę gerai, jei ne šitaip susiklosčiusi istorija. 1940 m. mūsų Lietuvą užgrobė bjaurus okupantas Sovietinė Rusija. Jau buvo kalbėta ape tą didžiulę klaidą iš vyriausybės pusės, kurią vėliau teko taisyti partizanams, kad jokio pasipriešinimo nebuvo parodyta. Po metų vieną okupantą pakeitė kitas: raudoną - rubas. Ypatingas istorijos įvykis, kad rudajį okupantą žmonės sutiko su džiaugsmu, nors tai buvo tik geresnis pasirinkimas iš dviejų blogybių. Tačiau po trijų metų vėl sugrįžta raiudonasis okupantas, kuris nuo pat pradžių pradeda dirbti savo juodus darbus. Jaunuolius ima šaukti į Raudonąją Armiją. Žinoma Lietuvos jaunimas slapstosi miškuose ir neina į tą armiją. Šiuo pavyzdžiu paseka ir Vasiliauskų jauni vyrai. Šiandien giedojome Lietuvos himną sakydami / Lietuva Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žeme./ Iš tikrųjų istorija parodė, kad Lietuva didvyrių žemė. ir visi tie partizanai, žuvę miškuose, parodė didžiulį didvyriškumą. Ypatingai Boleslovas, Blažiejus, Vytautas, Antanas, Justinas, ir jų svainis Jonas. Kova buvo beviltiška, žmonės padėjo partizanai kiekvienoje troboje rasdavo ir pastogę, ir šilumą, ir duonos kąsnį. ši kova tę sėsi apie 8-9 metus. Tačiau neatėjus pagalbai iš Amerikos jiems teko žūti. Daugelis dabar sako, kad tai buvo beprasmiška kova. Tai nebuvo beprasmiška kova. Kokią gi naudą davė Lietuvai partizaninis judėjimas? Pirma: kraujo argumentu buvo įrodyta, kad Lietuvos gyventojai neįsijungė savanoriškai į Tarybų Sąjungos sudėtį, o buvo grubia jėga pavergti. Antra: ten, kur aktyviai veikė partizanų būriai, buvo pasidarę baukštesni ir stribai, ir valdininkai. Trečia: pasauliui buvo įrodyta, kad Lietuva kovoja už laisvę, nes čia gyvena žmonės mylintys laisvę, mylintys savo Tėvynę. Kad Lietuva didvyrių žemė įrodė ir sausio 13 d. įvykiai, kai lietuviai stojo prieš ginkluotus priešus, prieš tankus. Stojo beginkliai ir nugalėjo. Norėčiau pastebėti, kad ir šiandien Lietuva turi didelių problemų. Viena iš tokių yra mokyklų problema. Dauguma mokyklų vadovų yra buvusieji komunistai, jiems ir anksčiau buvo patikėta auklėti jaunają kartą, tą jie tebedaro ir dabar. Pavyzdžiui viena mokykla sumaniusi ašvęsti savo dešimtmetį garbina tuos dešimtį metų liaupsina mokyklos vadovą, kuris anksčiau buvo propogandos skyriaus vedėjas. Tačiau jie visiškai užmiršta, kad šie metai yra Lietuvos mokyklos jubiliejiniai metai, kad šitoje mokykloje dirbo tokie garsūs Lietuvos patriotai, kaip mokytojas Šliažas, kurį sovietai ištrėmė ir jis į savo Tėvynę daugiau nebesugrįžo arba mokytoja Zadleckienė, kuri grįžusi iš tremties mirė, bet jos kapas nebuvo aplankytas. Bet direktoriaus pranešime buvo paminėta pionierių organizacija. Iškilmių proga pašventinta mokyklos vėliava, kuri yra skaisčiai raudonos spalvos, o ant jos išpiešta saulė labai primenanti sovietinį herbą. Vieną kartą mes praradome. Šitoji karta neturi tų patriotinių jausmų, kuriuos turėjo prieškario mokyklų jaunimas. Tokią kartą ugdo ir šiandieninė mokykla. Laisvos Lietuvos padangę temdo ir tai, kad buvusieji komunistai tebevaldo, ir jie turi įtakos visų mūsų gyvenimui. Prisimenu, kai buvo perlaidojami tie patys partizanai broliai Vasiliauskai, jie buvę mano klasės draugai, ir aš negalėjau prie jų kapo netarti žodžio. Tačiau už šią kalbą buvau priverstas išeiti į pensiją. O juk tai buvo jau nepriklausoma Lietuva, tai buvo 1990 metai.

  • Tad tegu šis paminklas, stovintis arti prie kelio visuomet primins kiekvienam praeiviui apie narsius kovotojus, kurie labai mylėjo savo Tėvynę Lietuvą, primins apie sunkius Lietuvai laikus - sovietinę okupaciją. Taip pat turime tarti nuoširdų ačiū partizanų giminėms, broliui ir seserims, kurie pastatė šitą paminklą. Jis bus brangus ne tik jiems, jis tarnaus visai mūsų Lietuvai.

Kalba vyriausia šių namų anūkė Genovaitė KAZAKEVIČIENĖ:

  • Aš savo trumpą kalbą norėčiau pradėti tremtinio Miškinio žodžiais:

  • “Tu lauki vis, kad aš namo sugrįščiau,

  • Ir nesulauksi niekad niekados.

  • Ateis pavasariai ir paukščiai krykštaus

  • Ir gegužėlės raibosios raudos...”

  • Raudojo pokarinėje Lietuvoje ne tik gegužėlės, raudojo visa Lietuva. Raudojo stovėdami prie langų tėvai ir motinos, broliai ir seserys - gal sugrįš, gal pasibels į duris savas žmogus. Šitiek vilčių visi dėjome ir tikėjome, kad tikrai visi išliks gyvi ir grįš. Deja šiandien taip nėra. Ir aš lenkiu galvą prieš paprastą kaimo moterį, savo močiutę, kuri sugebėjo Tėvynei paaukoti beveik visus savo sūnus. Tai Blažiejų, Boleslovą, Danielių, Vytautą, Antaną ir Justiną. Atidavė savo kūną, atidavė savo kraują. Sykį aš su teta nuėjau su teta Stasejos lankyti į Luokę, kai ji buvo suimta. Ižengus į tamsią kamerą mane taip suėmė baimė, kad aš pravirkau. O jinai ramiai mane apsikabinusi sako:”Na ko verki? Nėra čia ko bijoti.” Tokia ji buvo paprasta kaimo moteris. Ji niekada nenuleido rankų, ji mokėjo mylėti savus ir svetimus, mokėjo mylėti visus.

  • Prisimenu ir savo dėdes, kurie išliks visuomet jauni, kaip tie žali berželiai padėti prie paminklo. Mačiau juos išeinančius iš mūsų namų auštant, kada mes mažyliai visi stovėjome ant priekliečio ir žiūrėjome, ar laimingai jie pasieks girią, nes jau švito. Švito... tik ne visiems.

  • Tebūna jums lengva Tėviškės žemelė. Tegu sugrįžta į šį vienkiemį gandrai, nes yra palikuonių, kurie galėtų tai vykdyti.

Eilėraštį “TĖVYNEI” skaito mažiausia anūkė KAZIMIERA:

Tėvynė mano Lietuva, ji kaip mamytė man sava,
Ji kaip gėlytė man graži ir į gėlytę panaši.
Ji kaip tėvelis man gera, kitos tokios šalies nėra.

Kalba choristė:

  • Mielieji broliai partizanai. Nupūtę daugelio metų dulkes šiandieną sugrįžtame į praeitį. Jau užžėlė žole prtizanų takai, jau išbalo ledynuos kalinių palaikai, bet mūsų atmintyje Jūs visuomet liksite mūsų garbė ir pasididžiavimas. Jūs paaukojote savo gyvybę už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. To nevalia pamiršti kiekvienam doram lietuviui. Jūs pas mus ateikite tylų Kūčių vakarą kai uždegsime žvakutę, ateikite per purų baltą sniegą Šv. Kalėdų rytą, sugrįžkite su pirma pavasario žibute.

  • Leiskite pasakyti Partizano maldą, išmokintą kunigo Letuko.

  • Dieve, kuris leidai tautas ir įdiegei jiems laisvės troškimą, grąžink mūsų Tėvynei laisvės dienas. Tie bandymai, kuriuos skyrei mūsų šaliai, tenebūna jos pražūčiai, bet greitesniam jos išsivadavimui ir didesnei jos gerovei. Laimink viešpatie mus, kurie stojame prieš savo pavergėjus, duok mums jėgų iškęsti sunkią partizano dalią, leisk mums grįžti į namus nešant naują atgimimo ugnį. Apšviesk amžinybės šviesa tuos, kurie žuvo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Šventasis kazimierai, Lietuvos globėjau, laimink mus, kaip kitados stebuklingu būdu išgelbėjai Tėvynę Lietuvą. Švenčiausioji Mergele Marija, Aušros Vartų Motina, pavesk savo dieviškajam sūnui mūsų Lietuvą, kuri Tave myli ir globoja. Amen.

Savo poeziją skaito:
Sugrįžau aš vieškeliais žvyruotais, sustojau prie namo, kuriame gimiau.
Gražuolė Virvytė dar tebesrovena, ji klausia, iš kur aš sugrįžau.
Ilgai ilgai stovėjau aš... Vis laukiau Motinos šaukimo...
“Įeik, sūnau, tu sugrįžai”, bet balsas buvo lyg iš ajeryno.
Svajonės mano išsipildė, tik jos jau buvo nebe tos.
Neberadau aš vyšnios ten prie namo, nebekalbėjo Motina balsu.
Tik tyliai tyliai plaukianti Virvytė kartojo vaiko žodžiais:
“Ateik arčiau. Pabūkime kartu..”

Kalba STEFA KRYŽEVIČIENĖ - Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Telšių skyriaus pirmininkė:

  • Norėčiau pirmiausia padėkoti autoriui Vasiliauskui Jonui už šį paminklą. Tai yra dovana visai Žemaitijai, šitam jos kampeliui. Ir šiasndien prie paminklo turime prisiekti, kad ir toliau kovosime. Nes viešas genocidas tebevyksta iki šiol. Vienas iš politinių kalinių be šeimos žinios išvežtas į Švėkšnos psichiatrinę ligoninę. Iš ten grįžo tik po 10 dienų visiškai paliegęs ir sugniuždytas. Nežinia dar kuo tai baigsis Amžina atmintis didvyriams. Tenebūna užmirštas medinis kryžius, pastatytas anksčiau.

Buvęs kaimynas ADOLIS BRUŽAS skaito Prano Genio eilėraštį “LIETUVAI”.

KAIMYNAI:

  • Petrutė Stasiulytė - Trašelienė /ryšininkė Burtininkė/;

  • Onutė Čiuteikienė / jinai ryžosi tais sunkiais laikais parvežti brolių kūnus/;

  • Vincutė Mačiulienė /pas ją mes dažnai lankydavomės, aš ten užaugau/;

  • Vaclovas Borusevičius.

Iš audio juostos tekstus perrašė Laima Martinavičienė.

© Žemaičių muziejus "ALKA", 2000
© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis  centras, 2000

Atnaujinta 2013.09.30
Atsiliepimų laukiame adresu:
info@muziejusalka.lt